Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.

Pritaikius BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. B. galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad įsibrovęs į patalpą slaptai pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2014 m. spalio 16 d., laikotarpiu nuo 13.45 val. iki 20.30 val., įsibrovęs į viešbučio „P“, esančio (duomenys neskelbtini), kambarį Nr. 209, iš jo pagrobė R. T. priklausantį turtą - planšetinį kompiuterį „Samsung“ 2450,00 Lt vertės su dėklu 200,00 Lt vertės bei SIM kortele 50,00 Lt vertės, bei R. N. priklausantį turtą - planšetinį kompiuterį „Sony“ 2000,00 Lt vertės su aplanku 200,00 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „LG 880“ 850,00 Lt vertės su dėklu 20,00 Lt vertės, šiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam R. T. 2700,00 Lt turtinę žalą, o nukentėjusiajam R. N. 3070,00 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžiu. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 178 str. 2 d. numato, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 56 str. 1 d. numato, kad recidyvistui už tyrinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Kadangi G. B. anksčiau yra teistas, nusikalto dar neišnykus teistumui, baudžiamosios teisės prasme jis yra recidyvistas, todėl teismas iš BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių pagrįstai jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.).

Apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta jo paties prisipažinimu, nukentėjusiųjų parodymais, vaizdo įrašo apžiūros protokolu bei kita bylos medžiaga. Padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė praėjus vos trims dienoms po paleidimo iš įkalinimo įstaigos (paleistas – 2014 m. spalio 13 d.), anksčiau už analogiškas nusikalstamas veikas nuosavybei teistas dvidešimt kartų, kas rodo nuteistojo nusikalstamo elgesio modelio kartotinumą, taip pat patvirtina, kad jis jokių išvadų dėl savo ankstesnių nusikalstamų veikų nedaro. G. B. iki sulaikymo niekur nedirbo, nusikalto iš savanaudiškų paskatų. Byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas įvykdžius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad G. B. pagrįstai paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – vieneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo beviltišką turtinę padėtį nusikaltimo darymo metu ir šios aplinkybės nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 24 d. nuosprendyje aptardamas aplinkybes dėl nuteistojo sunkios turtinės padėties, konstatavo, kad paleistas iš įkalinimo įstaigos, G. B. gavo pašalpą, sveikatos problemų neturi, yra darbingas ir gali susirasti darbą, todėl pripažinti BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl labai sunkios ar beviltiškos kaltininko padėtis, teismas nematė pagrindo. Šiems pirmosios instancijos teismo argumentams apeliacinės instancijos teismas pilnai pritaria. Byloje nustatyta, kad ankstesni G. B. teistumai už analogiškas nusikalstamas veikas rodo nuteistojo elgesio modelį, kuriuo vadovaujantis jis yra linkęs pragyvenimui pinigų užsidirbti neteisėtais veiksmais, o ne susirasdamas legalų pragyvenimo šaltinį. Apelianto nurodoma sunki turtinė padėtis yra susiklosčiusi dėl jo paties veiksmų, o ne dėl objektyvių aplinkybių. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad pripažinti G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis nusikalto dėl sunkios turtinės padėties ( BK 59 str. 1 d. 4 p.), nėra teisinio pagrindo.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad „teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis jais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Remdamasis tokiu šaltiniu, teismas turi spręsti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-389/2014, 2K-317/2014 ir kt.). Šiuo atveju, nuteistojo minimas ankstesnis teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas už panašias nusikalstamas veikas nuosavybei, negali būti laikomas precedentu šioje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad bausmė kiekvienu atveju skiriama individualiai, atsižvelgiant į konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybes bei kaltinamojo asmenybę. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir paskiria nusikalstamai veikai adekvačią bausmę. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per griežta, nes ankstesniais teismo nuosprendžiais už analogiškas veikas jam buvo skiriamos švelnesnės bausmės, yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo G. B. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 49,22 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Byloje nustatyta, kad G. B. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laikotarpiu yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl jo galimybės sudaryti sutartį su advokatu dėl tinkamos gynybos yra apribotos. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš G. B. netenkinti.