- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-13
- Bylos Nr.
- 2S-934-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10949-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- AB DNB bankas
- Trečiasis asmuo
- L. T.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, neteisėto kredito sutarčių nutraukimo bei sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo byloje – L. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti su atsakovu 2006 m. balandžio 28 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 1872-06IV 42 ir 44.1 punktus negaliojančiais ab initio, pripažinti su atsakovu 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d. ir 2007 m. kovo 5 d. sudarytų kredito sutarčių Nr. 5755-05IV, Nr. 1872-06IV, Nr. 3347-06IL, Nr. K-2400-2007-124 nutraukimą neteisėtu, pakeisti minėtų kredito sutarčių nuostatas, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. birželio 1 d., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V. Nurodė, kad teismui patenkinus ieškovo ieškinį ir kredito sutarčių nutraukimą pripažinus neteisėtu, išnyktų esminė aplinkybė, kuri buvo pagrindas išduoti vykdomuosius įrašus (Nr. 919, 920 ir 921) bei priimti 2011 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį Nr. 1029V/2011, kurių pagrindu vykdomas išieškojimas. Ieškovas yra pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimus bankui, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, toliau būtų tęsiami byloje ginčijamos skolos išieškojimo procesai ir palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas ir tolimesnis šio ginčo nagrinėjimas ieškovui prarastų prasmę. Ieškovas pateikia 2014 m. gegužės 25 d. ir 2014 m. gegužės 18 d. užsakymus dėl krovinių pervežimo tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir OOO (duomenys neskelbtini), kurių bendra suma yra 7.800 EUR bei 2014 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto brokerio atsakymas dėl ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto nuomos kainų, t.y. iki 21.000 Lt per mėnesį. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, toliau būtų tęsiami byloje ginčijamos skolos išieškojimo procesai (tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančio įkeisto turto pardavimas), todėl palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V ir skyrė ieškovui A. T. 1.000,00 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Teismas nustatė, jog antstolė B. P. vykdo hipotekos kreditoriaus AB DNB banko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį Nr. 1029V/2011 dėl 134.110,48 EUR skolos, 60 Lt procesinių dokumentų įteikimo per antstolį išlaidų, 135 Lt žyminio mokesčio ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki visiško skolos išieškojimo iš skolininkų A. T. ir L. T. priverstinai parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą. Taip pat antstolė vykdo to paties kreditoriaus pateiktus vykdomuosius įrašus Nr. 920 dėl 321.627,92 EUR, 59,40 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų, 1.023,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo 321.627,92 EUR sumos nuo 2013 m. vasario 13 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą; Nr. 919 dėl 332.586,60 EUR, 59,40 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų, 1.023,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo 1.159.745,11 Lt išieškotinos sumos nuo 2013 m. vasario 13 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą; Nr. 921 dėl 1.159.745,11 Lt, 59,40 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų, 1.023,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo 1.159.745,11 Lt išieškotinos sumos nuo 2013 m. vasario 13 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą. Šių vykdomųjų įrašų ir teismo nutarties pagrindu vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V.
Teismas konstatavo, jog pagrindai ir sąlygos, dėl kurių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. spalio 2 d. nutartimis buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones neišnyko, nes ieškovas, teikdamas pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vėl nurodo tik apie tikėtinas, o ne realiai gautas pajamas, taip pat nepaaiškina, kodėl jis nuo 2010 m. gruodžio 9 d. nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui. Ieškovo prie prašymo pateikti papildomi duomenys neleidžia teismui įsitikinti ieškovo gebėjimu ateityje tinkamai vykdyti kreditinius įsipareigojimus, nes jie patvirtina tik hipotetines, o ne realiai ateityje ieškovo galimas uždirbti pajamas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus. Tokiu atveju nėra pagrindo stabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V, o ieškovui skirtina 1.000,00 Lt bauda, nes jis piktnaudžiauja savo procesine padėtimi, teikdamas trečią analogišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 3 straipsnio 1, 7 dalys, 95, 185 straipsniai).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas nutartį, nepagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas dėl to, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Teismo nutartyje išdėstyti argumentai iš esmės reiškia ne preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, bet į bylą pateiktų įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 183, 185 straipsniai) ir pasisakymą dėl jų įrodomosios reikšmės, t.y. bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismo išankstinį pasisakymą dėl bylos baigties. Vadovaujantis teismų praktika, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kurie pagrindžia jo ieškinio reikalavimus. Įrodymai buvo pateikti, atsižvelgiant į teismo argumentus, dėl kurių atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teikiant pakartotinį prašymą, kartu buvo pateikti papildomi rašytiniai dokumentai, kuriuos, trečią kartą atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė teismas. Teismas iš esmės pasisakė dėl visų ieškovo papildomai pateiktų įrodymų, juos ištyrė ir įvertino, prašė naujų įrodymų bei detaliai gilinosi į šių įrodymų faktinę svarbą ieškinio kontekste, nurodydamas, kad pateiktų įrodymų visuma ir pobūdis neleidžia teismui įsitikinti, kad ieškovas ateityje galės vykdyti įsipareigojimus bankui. Teismas peržengė CPK 144 straipsnyje numatyto preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo ribas. Tokiu būdu buvo pažeisti ne tik teisės kreiptis į teismą teisinės gynybos, teisėtų lūkesčių, bet ir rungimosi, betarpiškumo principai (CPK 5, 12, 14 straipsniai).
2) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pridėti įrodymai nepatvirtina ieškovo gebėjimo ateityje vykdyti įsipareigojimus bankui. Atsižvelgiant į tai, kad A. T. yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir akcininko sprendimu direktoriui nustatyta premija, kurios dydis priklauso nuo UAB (duomenys neskelbtini) gautų pajamų sumos, galima daryti išvadą, kad įrodinėjant A. T. finansines galimybes ateityje vykdyti įsipareigojimus atsakovui, galima remtis UAB (duomenys neskelbtini) gaunamų pajamų suma iš sandorių, sudarytų su 2014 m. kovo 3 d. akcininko sprendime nurodytomis bendrovėmis. Pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovas yra pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimus bankui. Ieškovas nesiekė ir nesiekia įrodyti, kad šiuo metu jo uždirbamos pajamos sudaro 27.000 Lt/mėn, tačiau teismui tenkinus ieškinį ir atidėjus mokėjimų bankui terminus, ieškovas įgytų galimybę išnuomoti įkeistą turtą ir gauti iš to pajamas, iš kurių ir būtų atliekamos įmokos bankui. Pažymėtina, kad atsakovas suteikė kreditą ieškovui būtent žinodamas, kad vienintelės ieškovo pajamos bus gautos iš už kreditą įsigyto ir įkeisto bankui turto nuomos.
3) Teismo argumentai, kurių pagrindu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susiję su CK 6.204 straipsniu, t.y. su sutarties pakeitimu, pasikeitus sutarties vykdymo aplinkybėms, tačiau ieškovas byloje yra pareiškęs ir kitus reikalavimus, t.y. reikalavimą pripažinti kredito sutarčių nuostatas negaliojančiomis ab initio bei pripažinti kredito sutarčių nutraukimą (vadovaujantis negaliojančiomis nuostatomis) neteisėtu. Taigi, net ir tuo atveju, jei teismas įsitikinęs, kad ieškovo reikalavimas dėl sutarčių pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu yra tikėtinai nepagrįstas ir negali būti patenkintas, tai automatiškai nedaro nepagrįstais ir kitų ieškinio reikalavimų, tačiau dėl jų pagrįstumo teismas visiškai nepasisako.
4) Lietuvos teismų yra nuosekliai suformuota praktika, kad nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau galimai priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovo turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jam padarymas. Siekiant atitaisyti žalą, reikėtų inicijuoti naujus teisminius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas Teismui atsisakius patenkinti ieškovo prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jo turtą realizavus iš varžytynių, ieškovui būtų padaroma neatitaisoma žala. Ieškovas 2014 m. spalio 2 d. gavo antstolio patvarkymus dėl turto pardavimo iš varžytynių, kuriais buvo paskelbta jų pradžia ir nustatyta turto kaina. Pardavus turtą iš varžytynių, ieškovo inicijuotas ginčas prarastų prasmę ir tikslą ir tokiu būdu būtų pažeista ieškovo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Šalies argumentai
5) Ieškovas neteikė teismui trijų analogiškų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo teikti prašymai yra trys savarankiški prašymai, pateikti teismui kartu su papildomais įrodymais, pagrindžiančiais ieškinio pagrįstumą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Nutartyje teismas nenurodė motyvų, kurių pagrindu ieškovo veiksmai buvo pripažinti piktnaudžiavimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo A. T. atskirąjį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog pagrindai ir sąlygos, dėl kurių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. spalio 2 d. nutartimis buvo atsisakyta taikyti analogiškas laikinąsias apsaugos priemones, neišnyko. Ieškovas pakartotiniame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės nepateikė įrodymų ar argumentų, kurie esamą situaciją leistų vertinti kitaip, negu jau įvertino teismas pirmąjį ir antrąjį kartus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas kelia abejonių dėl ieškinio tikėtino pagrindimo, nes ieškovas prašo pripažinti kreditavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu, kurios nutrauktos prieš ilgą laiką (2012 m.), pagal kurias skolos jau yra priteistos Banko naudai, o ieškovas 4 metus nuo 2010 m. gruodžio 9 d. neatlieka jokių mokėjimų Bankui. Ieškovas neturi finansinių išteklių dengti įmokas Bankui, o jei jų turi ir 4 metus vis tiek nedengia jokių įmokų Bankui, toks elgesys vertintinas kaip piktybinis tyčinis sutarčių nevykdymas. Realiai ieškovas nurodomų pajamų negauna, o pajamų gavimas yra grindžiama su galimybe ieškovui ateityje gauti premijas iš darbdavio UAB (duomenys neskelbtini), kurių dydis siejamas su pervežimų skaičiumi. Jeigu ateityje ieškovas ir gautų pastovias pajamas, tai jų panaudojimas mokėjimams Bankui vykdyti yra neįgyvendinamas, nes ieškovo turtas yra areštuotas kitų kreditorių naudai (AB „Ūkio bankas“, AB „Swedbank lizingas“, AB „Swedbank“, AB bankas „Snoras“, UAB „Lateko lizingas“, Nordea Bank), įskaitant Vilniaus apygardos prokuratūros (Turto arešto aktų registro informacija), kiti kreditoriai pradėjo skolų išieškojimo procesą iš ieškovo turimo turto. Teismas turėjo pakankamą pagrindą preliminariai teigti, jog ieškinio tenkinimo galimybė abejotina. Išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus sustabdymas būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė, iškreipianti šalių interesų pusiausvyrą ir stabdanti Banko teisėtai įstatymų nustatyta tvarka įgytų reikalavimo teisių į ieškovą realizavimą. Akivaizdu, kad ieškovas įsipareigojimų Bankui nevykdo ne dėl ekonominės krizės, bet dėl skolų kitiems kreditoriams ir šių kreditorių naudai taikytų ieškovo turto areštų. Šiuo atveju, esant gausiam ieškovo kreditorių skaičiui, kurie ėmėsi teisminių skolų iš ieškovo turto susigrąžinimo procedūrų, ieškinio tenkinimas reikštų kreditorių lygiateisiškumo pažeidimą, Banko teisės atgauti skolą iš įkeisto turto, kuri patvirtinta vykdomaisiais dokumentais, pažeidimą ir Banko pastatymą į žemesnę padėtį, lyginant su kitais ieškovo kreditoriais, nes kiti kreditoriai vykdo ieškovo skolų išieškojimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis nepakeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl pritaikytos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, tačiau nepagrįstai skyrė ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti su atsakovu sudarytų kredito sutarčių nutraukimą neteisėtu, pakeisti šių sutarčių nuostatas, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. birželio 1 d. Minėtas sutartis atsakovas yra nutraukęs 2011 m. sausio 16 d. ir 2012 m. vasario 10 d. Kadangi ieškovui perduotų kredito sumų grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, atsakovas yra pradėjęs negrąžinto kredito išieškojimo iš įkeisto turto procesą, kurį vykdo antstolė B. P. vykdomosiose bylose Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V. Bendra išieškotina negrąžinto kredito suma sudaro 788.325,00 eurų ir 2.319.490,22 Lt.
Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas dar 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, konstatuodamas, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Minėta nutartis buvo palikta nepakeista ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1607-467/2014. Ieškovas 2014 m. rugsėjo 22 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu su naujais ieškovo turtinę padėtį pagrindžiančias įrodymais. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2546-431/2014 šią nutartį taip pat paliko nepakeistą.
Ieškovas trečią kartą prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei pateikia papildomus įrodymus, galinčius patvirtinti jo gaunamas pajamas, tai yra 7.800 € vertės užsakymus dėl krovinio pervežimo, nekilnojamojo turto brokerio atsakymą apie galimas ieškovui priklausančių žemės sklypų bei pastatų nuomos kainas. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino ir analizavo naujus įrodymus, nes jie buvo pateikti, siekiant įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Šiuo atveju ieškovo gaunamų pajamų įvertinimas nepripažintinas preliminaraus ieškinio vertinimo ribų peržengimu. Ieškovui jau aukščiau minėta apeliacinės instancijos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo išaiškinta, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu.
Skundžiamoje nutartyje preliminariai buvo teisingai įvertinta ieškovo galimybė toliau tęsti sutartinius įsipareigojimus pagal nutrauktas kredito sutartis. Ieškovas ieškinį dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu pateikė tik 2014 m. kovo 27 d. ir prašo atidėti kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. birželio 1 d. Tuo tarpu minėtos kredito sutartys buvo nutrauktos 2011 m. bei 2012 m. Taigi ieškovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė trejus metus ir dar papildomai prašo beveik metams atidėti mokėjimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei atskirajame skunde ieškovas taip ir nepaaiškina, kodėl jis nuo 2010 m. gruodžio 9 d. nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad ir naujieji įrodymai nepatvirtina realių ieškovo ateityje gautinų pajamų. Nekilnojamojo turto brokerio atsakyme nurodomos tik galimos nekilnojamojo turto nuomos kainos. Taigi, negalima daryti neginčijamos išvados, jog ieškovui tikrai pavyks greitu metu surasti nuomininkus ir gauti būtent tokio dydžio pajamas už nuomą. Taip pat negalima sutikti, kad pateikti du užsakymai dėl krovinio pervežimo pagrįstų realias ir pastovias ieškovo gaunamas pajamas visą galimą kredito atsakovui grąžinimo laikotarpį.
Aukščiau minėtoje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje buvo pažymėta, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ieškovas turi ir kitų kreditorių, pareiškusių jam turtinius reikalavimus, tai yra UAB „Swedbank lizingas“ (civilinė byla Nr. 2-25758-936/2013), UAB „Ūkio banko lizingas“ (civilinė byla Nr. L2-11722-845/2013), AB Nordea Bank (civilinė byla Nr. 2-4293-820/2014). Pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir apeliaciniame skunde ieškovas šių aplinkybių nenurodo, neatskleidžia viso savo skolos turimiems kreditoriams dydžio. Teismas, nežinodamas visų ieškovo kreditorių reikalavimų dydžio bei skolų mokėjimų terminų, negali tinkamai įvertinti jo mokumo, atsižvelgdamas tik į gaunamas bei ateityje tikėtinas pajamas. Todėl pirmos instancijos teismas teisėtai konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo mokumo bei tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Todėl nesutiktina su ieškovo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Šiuo atveju pagrįstai nebuvo atsižvelgta į galimos žalos vykdymo proceso veiksmais ieškovui padarymą, kadangi buvo konstatuota, jog preliminariai įvertinus įrodymus, ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas.
Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs dalyvaujančio byloje asmens piktnaudžiavimo procesu atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Atvejai, kada asmens elgesys gali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, yra apibrėžti šio straipsnio 1 dalyje, tai yra nepagrįsto ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą, kito procesinio dokumento) nesąžiningas pareiškimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005 pažymėjo, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Kiekvieną kartą pateikdamas pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas pateikdavo ir papildomus įrodymus, jo manymu, pagrindžiančius jo prašymą. Byloje nenustatyta kitokių ieškovo procesinių veiksmų, kuriais jis būtų trukdęs procesui. Todėl nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovui baudą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nepagrįstai pripažino ieškovo prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimą piktnaudžiavimu procesu. Todėl ieškovo skundas tenkintinas iš dalies ir pirmos instancijos teismo nutartis pakeistina, panaikinant ieškovui skirtą 1.000,00 Lt baudą.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį pakeisti ir panaikinti ieškovui A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) skirtą 1.000,00 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Nutarties dalį, kuria buvo atmestas ieškovo A. T. prašymas sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V, palikti nepakeistą.