- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2S-2546-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10949-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- AB DNB bankas
- Trečiasis asmuo
- L. T.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, neteisėto kredito sutarčių nutraukimo bei sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo byloje – L. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti su atsakovu 2006 m. balandžio 28 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 1872-06IV 42 ir 44.1 punktus negaliojančiais ab initio, pripažinti su atsakovu 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d. ir 2007 m. kovo 5 d. sudarytų kredito sutarčių Nr. 5755-05IV, Nr. 1872-06IV, Nr. 3347-06IL, Nr. K-2400-2007-124 nutraukimą neteisėtu, pakeisti minėtų kredito sutarčių nuostatas, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. birželio 1 d., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V. Nurodė, kad teismui patenkinus ieškovo ieškinį ir kredito sutarčių nutraukimą pripažinus neteisėtu, išnyktų esminė aplinkybė, kuri buvo pagrindas išduoti vykdomuosius įrašus (Nr. 919, 920 ir 921) bei priimti 2011 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį Nr. 1029V/2011, kurių pagrindu vykdomas išieškojimas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, toliau būtų tęsiami byloje ginčijamos skolos išieškojimo procesai (tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančio įkeisto turto pardavimas), todėl palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nustatė, jog antstolė B. P. vykdo hipotekos kreditoriaus AB DNB banko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį Nr. 1029V/2011 dėl 134.110,48 EUR skolos, 60 Lt procesinių dokumentų įteikimo per antstolį išlaidų, 135 Lt žyminio mokesčio ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki visiško skolos išieškojimo iš skolininkų A. T. ir L. T., priverstinai parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą. Taip pat antstolė vykdo to paties kreditoriaus pateiktus vykdomuosius įrašus Nr. 920 dėl 321.627,92 EUR, 59,40 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų, 1.023,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų nuo 321.627,92 EUR sumos nuo 2013 m. vasario 13 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą; Nr. 919 dėl 332.586,60 EUR, 59,40 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų, 1.023,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų nuo 1.159.745,11 Lt išieškotinos sumos nuo 2013 m. vasario 13 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą; Nr. 921 dėl 1.159.745,11 Lt, 59,40 Lt kreditoriaus prašymo išduoti vykdomąjį įrašą notarinio tvirtinimo išlaidų, 1.023,70 Lt vykdomojo įrašo notarinio atlikimo ir tvirtinimo išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų nuo 1.159.745,11 Lt išieškotinos sumos nuo 2013 m. vasario 13 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo, parduodant iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą. Šių vykdomųjų įrašų ir teismo nutarties pagrindu užvestos vykdomosios bylos Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V.
Teismas konstatavo, jog pagrindai ir sąlygos, dėl kurių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones neišnyko. Ieškovas, teigdamas, jog turi realias galimybes vykdyti įsipareigojimus atsakovui, pateikė sąskaitos, esančios DNB banke išrašą už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. kovo 20 d., metines pajamų deklaracijas, Valstybinio socialinio draudimo pažymą apie gaunamas pajamas už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., verslo liudijimų kopijas, 2008 m. spalio 16 d. darbo sutarties kopiją, 2014 m. sausio 6 d. krovinių vežimo sutartį. Šie ieškovo pateikti duomenys neleidžia teismui įsitikinti ieškovo gebėjimu ateityje tinkamai vykdyti kreditinius įsipareigojimus, kadangi lieka neaišku, kodėl ieškovas beveik 4 metus nedaro jokių įmokų bankui (paskutinis ieškovo pavedimas atsakovui yra atliktas 2010 m. gruodžio 9 d.). Nors ieškovas prašyme nurodo, kad aktyviai vykdo veiklą, tačiau kartu su prašymu pateikė tik vieną krovinių pervežimo sutartį, iš kurios nėra aišku ar sutartis yra įvykdyta, koks pelnas yra gautas. Apie kitų ieškovo prašyme minimų sudarytų pervežimo sutarčių skaičių, jų vertę duomenų byloje nėra. Ieškovas nurodo, jog sudaromi sandoriai ypač pelningi UAB (duomenys neskelbtini), tačiau sieti ieškovo finansinį pajėgumą su UAB (duomenys neskelbtini) pajamingumu teismas neturi teisinio pagrindo. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo pajamingumas yra tik hipotetinis, t.y. nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus. Todėl nėra pagrindo sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas dėl to, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Teismo išdėstyti argumentai iš esmės reiškia ne preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, bet į bylą pateiktų įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 183 ir 185 straipsniai) ir pasisakymą dėl jų įrodomosios reikšmės, t.y. bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismo išankstinį pasisakymą dėl bylos baigties. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kurie pagrindžia jo ieškinio reikalavimus. Įrodymai buvo pateikti atsižvelgiant į teismo argumentus, dėl kurių atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas iš esmės pasisakė dėl tų įrodymų, juos ištyrė ir įvertino, prašė naujų įrodymų bei detaliai gilinosi į šių įrodymų faktinę svarbą ieškinio kontekste (ką galima daryti tik ieškinį nagrinėjant iš esmės), nurodydamas, kad pateiktų įrodymų visuma ir pobūdis neleidžia teismui įsitikinti, kad ieškovas ateityje galės vykdyti įsipareigojimus bankui. Teismo argumentai ir vertinimai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad teismas peržengė CPK 144 straipsnyje numatyto preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo ribas, tokiu būdu taip pat pažeisdamas teismo nešališkumo ir rungimosi principus.
2) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pridėti įrodymai nepatvirtina ieškovo galėjimo ateityje vykdyti įsipareigojimus bankui. Aplinkybę, kad ieškovas ateityje pajėgs vykdyti įsipareigojimus bankui pagrindžia: darbo sutartis tarp ieškovo ir UAB (duomenys neskelbtini) dėl direktoriaus pareigų, UAB (duomenys neskelbtini) akcininko sprendimas dėl premijos ieškovui (direktoriui) skyrimo, kurios dydis yra tiesiogiai susietas su UAB (duomenys neskelbtini) uždirbamomis pajamomis iš tų klientų, kuriuos savo pastangomis priviliojo būtent ieškovas (Vokietijos, Rusijos bendrovės), sutartys, sudarytos tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ieškovo surastų Rusijos ir Vokietijos klientų. Pažymėtina, kad nenutraukus kredito sutarčių, ieškovas taip pat gautų pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos, t.y. 2 butų bei gamyklinės dirbtuvės. Tokio turto nuomos generuojamos pajamos per mėnesį galėtų sudaryti ne mažiau nei 15.000 Lt, ypač atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo turto rinka šiuo metu yra ženkliai atsigavusi ir turto nuomos paklausa pastebimai išaugusi. Bankui įkeistas turtas yra suremontuotas, atnaujintas ir tokiu būdu yra patrauklus nuomos objektas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad negalima susieti UAB (duomenys neskelbtini) pelno ir ieškovo finansinės padėties. Kaip jau minėta, ieškovui kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui yra paskirtas priedas prie darbo užmokesčio, kurio dydis yra kintamas ir priklauso būtent nuo pajamų, kurias UAB (duomenys neskelbtini) gaus nuo ieškovo surastų klientų užsakymų sumos. Tokiu būdu, ieškovo finansinė padėtis yra tiesiogiai susijusi su UAB (duomenys neskelbtini) uždirbamomis pajamomis tam tikroje srityje. Kadangi priedas ieškovui bus sumokėtas tik 2014 metų gale, ieškovas negalėjo teismui pateikti įrodymų apie jam skirto priedo dydį, kadangi tokio priedo dar nėra gavęs. Pažymėtina, kad byloje įrodinėjama ne šiandieninė ieškovo finansinė padėtis, o jo gebėjimas ateityje vykdyti įsipareigojimus bankui. Pažymėtina, kad visi teismo išdėstyti argumentai, kurių pagrindu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susiję su CK 6.204 straipsniu, t.y. sutarties pakeitimu, pasikeitus sutarties vykdymo aplinkybėms, tačiau ieškovas byloje yra pareiškęs ir kitus reikalavimus, t.y. reikalavimą pripažinti kredito sutarčių nuostatas negaliojančiomis ab initio bei pripažinti kredito sutarčių nutraukimą (vadovaujantis negaliojančiomis nuostatomis) neteisėtu. Taigi, net ir tuo atveju, jei teismas įsitikinęs, kad ieškovo reikalavimas dėl sutarčių pakeitimo pagal CK 6.204 straipsnį yra tikėtinai nepagrįstas ir negali būti patenkintas, tai automatiškai nedaro nepagrįstais ir kitų ieškinio reikalavimų, tačiau dėl jų pagrįstumo teismas visiškai nepasisako.
3) Teismui pripažinus kredito sutarčių nutraukimą neteisėtu, išnyktų esminė aplinkybė, kuri buvo pagrindas išduoti vykdomuosius raštus. Todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tikslas yra apsaugoti ieškovo įkeistą turtą iki to laiko, kol bus išspręstas šalių ginčas. Pagal teismų praktiką, nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau galimai priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovo turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jam padarymas. Siekiant atitaisyti žalą, reikėtų inicijuoti naujus teisminius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas. Šiuo klausimu teismų taip pat yra akcentuota, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaroma galimybė užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą, tuo pačiu užtikrinant ir būsimo teismo sprendimo veiksmingumą. Teismui atsisakius patenkinti ieškovo prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jo turtą realizavus iš varžytynių, ieškovui būtų padaroma neatitaisoma žala. Pažymėtina aplinkybė, kad 2014 m. spalio 2 d. ieškovas gavo antstolės patvarkymus dėl turto pardavimo iš varžytynių, kuriais buvo paskelbta jų pradžia ir nustatyta turto kaina. Taigi vykdymo procese jau pradėtas realus įkeisto turto pardavimo procesas. Pardavus turtą iš varžytynių, ieškovo inicijuotas ginčas prarastų prasmę ir tikslą ir tokiu būdu būtų pažeista ieškovo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo A. T. atskirąjį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai pripažino, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas kelia abejonių dėl ieškinio tikėtino pagrindimo, nes ieškovas prašo pripažinti kreditavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu, kurios nutrauktos prieš ilgą laiką (2012 m.), pagal kurias skolos jau yra priteistos Banko naudai vykdomųjų dokumentų pagrindų, o ieškovas 4 metus nuo 2010 m. gruodžio 9 d. neatlieka jokių mokėjimų Bankui pagal kreditavimo sutartis. Ieškovas sutarčių 4 metus nevykdo, kas patvirtina, kad ieškovas neturi finansinių išteklių dengti įmokas Bankui, o jei jų turi ir 4 metus vis tiek nedengia jokių įmokų Bankui, toks elgesys vertintinas kaip piktybinis tyčinis sutarčių nevykdymas, dėl ko sudaryti prioritetinių sąlygų ieškovui, pažeidžiant Banko interesus, nėra pagrindo. Ieškovo pateikti duomenys apie gebėjimą vykdyti atnaujintas kreditavimo sutartis yra tik hipotetiniai, nes realiai ieškovas nurodomų pajamų negauna (nurodo, kad galėtų gauti ateityje), o pajamų gavimas yra grindžiamas galimybe ieškovui ateityje gauti premijas iš darbdavio UAB (duomenys neskelbtini), kurių dydis siejamas su pervežimų skaičiumi (apyvarta). Apie šiai dienai gaunamas ieškovo pajamas byloje duomenų nėra. Jei ateityje ieškovas ir gautų pastovias pajamas, tai jų panaudojimas mokėjimams Bankui vykdyti yra neįgyvendinamas, nes ieškovo turtas yra areštuotas kitų kreditorių naudai (AB „Ūkio bankas“, AB „Swedbank lizingas“, AB „Swedbank“, AB bankas „Snoras“, UAB „Lateko lizingas“, Nordea Bank), įskaitant, Vilniaus apygardos prokuratūros (Turto arešto aktų registro informacija), kiti kreditoriai pradėjo skolų išieškojimo procesą iš ieškovo turimo turto. Įvertinus preliminariai šias aplinkybes, teismas turėjo pakankamą pagrindą preliminariai teigti, jog ieškinio tenkinimo galimybė abejotina. Akivaizdu, kad ieškovas įsipareigojimų Bankui nevykdo ne dėl ekonominės krizės, bet dėl skolų kitiems kreditoriams ir šių kreditorių naudai taikytų ieškovo turto areštų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti su atsakovu sudarytų kredito sutarčių nutraukimą neteisėtu, pakeisti šių sutarčių nuostatas, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. birželio 1 d. Minėtas sutartis atsakovas yra nutraukęs 2011 m. sausio 16 d. ir 2012 m. vasario 10 d. Kadangi ieškovui perduotų kredito sumų grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, atsakovas yra pradėjęs negrąžinto kredito išieškojimo iš įkeisto turto procesą, kurį vykdo antstolė B. P. vykdomosiose bylose Nr. 0171/13/02257/TĘS/V, Nr. 0171/13/02550/PRV, Nr. 0171/13/02259/RĘS/V, Nr. 0171/13/02258/TĘS/V. Bendra išieškotina negrąžinto kredito suma sudaro 788.325,00 eurų ir 2.319.490,22 Lt.
Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas dar 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, konstatuodamas, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Minėta nutartis buvo palikta nepakeista ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1607-467/2014. Ieškovas pateikė pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu su naujais ieškovo turtinę padėtį pagrindžiančias įrodymais. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino ir analizavo naujus įrodymus, nes jie buvo pateikti, siekiant įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Šiuo atveju ieškovo gaunamų pajamų įvertinimas nepripažintinas preliminaraus ieškinio vertinimo ribų peržengimu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamoje nutartyje preliminariai buvo teisingai įvertinta ieškovo galimybė toliau tęsti sutartinius įsipareigojimus pagal nutrauktas kredito sutartis. Ieškovas ieškinį dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu pateikė tik 2014 m. kovo 27 d. (b.l. 1) ir prašo atidėti kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą iki 2015 m. birželio 1 d. Tuo tarpu minėtos kredito sutartys buvo nutrauktos 2011 m. bei 2012 m. taigi ieškovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė trejus metus ir dar papildomai prašo beveik metams atidėti mokėjimus.
Be to, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ieškovas turi ir kitų kreditorių, pareiškusių jam turtinius reikalavimus, tai yra UAB „Swedbank lizingas“ (civilinė byla Nr. 2-25758-936/2013), UAB „Ūkio banko lizingas“ (civilinė byla Nr. L2-11722-845/2013), AB Nordea Bank (civilinė byla Nr. 2-4293-820/2014). Šių aplinkybių ieškovas nei ieškinyje, nei pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė. Teismas, nežinodamas visų ieškovo kreditorių reikalavimų dydžio bei skolų mokėjimų terminų, negali tinkamai įvertinti jo mokumo, atsižvelgdamas tik į gaunamas bei ateityje tikėtinas pajamas. Todėl pirmos instancijos teismas teisėtai konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo mokumo bei tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Todėl nesutiktina su ieškovo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Šiuo atveju pagrįstai nebuvo atsižvelgta į galimos žalos vykdymo proceso veiksmais ieškovui padarymą, kadangi buvo konstatuota, jog preliminariai įvertinus įrodymus, ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.