Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, ir, nesant pareiškėjo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės ex officio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2018-11-23 J. J. atvyko į Lukiškių TI-K (nuo 2019-04-01 Vilniaus pataisos namai) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, plotas - 7,31 m² (2 asmenys kameroje); 2018-11-24 kameroje Nr. 124 (2 asmenys kameroje); 2018-11-25 kameroje Nr. 124 (1 asmuo kameroje); 2018-11-26 perkeltas į kamerą Nr. 127, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2018-11-27 kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2018-11-28 kameroje Nr. 127 (1 asmuo kameroje); 2018-11-29 - 2019-01-02 kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2019-01-03 kameroje Nr. 127 (1 asmuo kameroje); 2019-01-04 - 2019-01-09 kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2019-01-10 kameroje Nr. 127 (1 asmuo kameroje); 2019-01-11 - 2019-01-13 kameroje Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2019-01-14 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019-01-17 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2019-01-18 perkeltas į kamerą Nr. 132, plotas - 7,94 m² (1 asmuo kameroje); 2019-01-19 kameroje Nr. 132 (1 asmuo kameroje); 2019-01-20 - 2019-01-23 kameroje Nr. 132 (2 asmenys kameroje); 2019-01-24 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019-01-28 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2019-01-29 perkeltas į kamerą Nr. 327, plotas - 7,65 m² (2 asmenys kameroje); 2019-01-30 - 2019-02-12 kameroje Nr. 327 (2 asmenys kameroje); 2019-02-13 perkeltas į kamerą Nr. 82, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-14 - 2019-02-19 kameroje Nr. 82 (2 asmenys kameroje); 2019-02-20 perkeltas į kamerą Nr. 42, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-21 - 2019-03-06 kameroje Nr. 42 (2 asmenys kameroje); 2019-03-07 - 2019-03-12 kameroje Nr. 42 (1 asmuo kameroje); 2019-03-13 - 2019-03-25 kameroje Nr. 42 (2 asmenys kameroje); 2019-03-26 perkeltas į kamerą Nr. 155, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-27 - 2019-04-09 kameroje Nr. 155 (2 asmenys kameroje); 2019-04-10 - 2019-04-12 kameroje Nr. 155 (1 asmuo kameroje); 2019-04-13 - 2018-04-18 kameroje Nr. 155 (2 asmenys kameroje); 2019-04-19 - 2019-04-29 kameroje Nr. 155 (1 asmuo kameroje); 2019-04-30 perkeltas į kamerą Nr. 197, plotas - 7,94 m² (1 asmuo kameroje); 2019-05-01 - 2019-05-03 kameroje Nr. 197 (1 asmuo kameroje); 2019-05-04 - 2019-05-12 kameroje Nr. 197 (2 asmenys kameroje); 2019-05-13 paleistas į laisvę.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo jose įrengimą, kamerų plotus, apstatymą baldais, kurie remiantis teisiniu reglamentavimu atitinka teisės aktų reikalavimus. TIĮET 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; kameroje įrengiamas praustuvas. Kaip matyti, teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą garso izoliacijos sistemą sanitarinio mazgo patalpoje. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešime dėl prašymo suteikti informaciją (b. l. 18-25) Vilniaus PN nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal PĮĮET 14.2 punktą, TIĮET 14.2 punktą visose gyvenamųjų kamerų duryse yra įrengti stebėjimo langai, per kuriuos jaunesnieji specialistai privalo periodiškai stebėti suimtųjų, nuteistųjų elgesį, siekiant užkardyti bet kokius galimus asmenų drausmės pažeidimus.

Iš byloje pateikto VĮ Registrų centro 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato - kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Nepaisant to fakto, kad buvusio Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymėtina, jog Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau - Reglamentas) , 5.1. p. numato, jog pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes - gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, jog pastatą gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos, suformuotos ar numatomos suformuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais. Pagal minėto Reglamento 7.16. p., pagal paskirtį išskiriamas negyvenamųjų pastatų pogrupis - specialiosios paskirties pastatai - pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, jog aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-04-18 nutartį byloje Nr. A-648-552/2018). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis neva buvo laikomas pagalbinio tipo, negyvenamosiose patalpose nepagrįsti, subjektyvūs ir deklaratyvūs.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas, reikšdamas pretenzijas dėl apstatymo baldais, kas neva trukdė jam laisvai judėti, konkrečiai nenurodė, kokie baldai buvo pertekliniai, kokiomis aplinkybėmis trukdė judėti, kaip mažino gyvenamąją erdvę, kokie asmeniniai daiktai ir kokiu būdu nepagrįstai užėmė gyvenamąjį plotą ir kaip visa tai sudarė aiškų jo teisių pažeidimą. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nenustatyta, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai užimtų kamerų plotą, kameros buvo apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą, kuomet pareiškėjui kamerose gyvenant su dar kitu asmeniu, gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 7,31 kv. m. iki 7,94 kv. m., nebuvo pažeista.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017, 2020 m. birželio 3 d. nutartis Nr. A-2309-629/2020).

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008, 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2309-629/2020).

Taigi, kaip minėta, nors teisės aktai ir nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau remiantis formuojama teismų praktika, įvertinant tai, kad byloje nėra pateiktų duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o atsakovės atstovo atsiliepime pateikta informacija apie užuolaidų įrengimą Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose vienareikšmiškai nepatvirtina, kad jos buvo įrengtos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtent jo laikymo metu, daro išvadą, kad pareiškėjas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, buvo laikomas laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. (172 paras), todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjo skunde minimi nusiskundimai dėl netinkamai kamerose įrengtos praustuvės, surūdijusių vandens čiaupų, surūdijusių radiatorių, iškvietimo mygtuko nebuvimo, taip pat dėl blogo mikroklimato kamerose, kad neatsidarė langai išsamiau nedetalizuoti, nepagrįsti, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių konkrečių pažeidimų su skundais ar prašymais yra kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiais aspektais nėra.

Kaip nustatyta iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų ir įrodymų, kamerų įrengimas, jose esantis inventorius, kamerų apstatymas baldais, mikroklimato užtikrinimas atitiko teisės aktais keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais. Į bylą nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jokie mikroklimato ir kiti minimi pažeidimo faktai nagrinėjamu atveju nėra fiksuoti kompetetingų institucijų. Pateiktos fotonuotraukos byloje (b. l. 121-123) patvirtina nurodytus argumentus dėl kamerų įrengimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad fotonuotraukų vaizdas neatitinka tikrovės yra deklaratyvūs, subjektyvūs, nepagrįsti. Taigi, remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo šiais aspektais.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas teigdamas, kad jam nebuvo užtikrinta saugi gyvenamoji aplinka dėl neįrengtų iškvietimo mygtukų, konkrečiai nenurodė aiškių ir išsamių aplinkybių, nepateikė paaiškinimų (kada ir kokiomis aplinkybėmis, kurioje kameroje negalėjo iškviesti pareigūno), juolab nepagrindė įrodymais, sudarančių pagrindą konstatuoti konkretų pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, ar jam buvo kilusi reali grėsmė, dėl ko pareiškėjas realiai būtų patyręs žalą. Pareiškėjas tik deklaratyviai pateikė šį savo nusiskundimą. Teisės aktai nereglamentuoja signalizacijos mygtukų įrengimo dušuose, sporto salėse, kitose vietose. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šio nusiskundimo būtų kreipęsis su atitinkamo turinio prašymais ar skundais. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į atsakovės atstovo duomenis, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti, nenustačius, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl konkretaus jų gedimo ar nebuvimo, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Nagrinėjamu atveju teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl įvairių pažeidimų yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie aiškius atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, netinkamą, žeminantį atsakovės atstovo elgesį pareiškėjo atžvilgiu, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigia ir tai, kad nors jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše po šiltu vandeniu, tačiau vieno karto nepakanka, ir kad atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas pasireiškia dėl to, kad neužtikrino teisės dušu naudotis dažniau, kad buvo verčiamas kitus kartus prausti kamerose, stebint kitam kartu gyvenančiam asmeniui ar net pareigūnams.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktų, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu "Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo" Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, kad tai, jog pareiškėjas dušu negali naudotis neribotai, nepablogina jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (2001-07­24 sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Atsakovės atstovas nurodė, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Tai patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos (b. l. 115-118). Toks tipinis dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Skunde pareiškėjas iš esmės nesiskundžia, kad buvo pažeista jo privatumo teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę. Kaip minėta, teigia, kad tokia galimybė turėjo būti suteikta dažniau nei kartą per savaitę. Pareiškėjo pateiktas rašytinis įrodymas (b. l. 133) nepagrindžia fakto, kad yra priimta rekomendacija leisti nuteistiesiems dušu naudotis dažniau nei kad dabar yra reglamentuota teisės aktais, ir kad įkalinimo įstaigos turi privalomai laikytis šios rekomendacijos. Atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, paprastai konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-188-556/2019, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad E. T. Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, jog jam dėl sveikatos būklės ar kitų aplinkybių (dalyvavimo reabilitacijos priemonėse, programose) yra būtina naudotis dušu daugiau kaip 1 kartą per savaitę, bei kad jis su tokiu prašymu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, ir toks prašymas būtų pagrįstai netenkintas. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nekyla abejonių, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, ir nenustačius aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui reikėtų naudotis dušu dažniau, nei numatyta higienos normose, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 ,,Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019-02-01 - Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdė įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turėjo galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečiai socializacijos, užimtumo programoje jis negalėjo dalyvauti, kad jam neleido, nenurodė, koks buvo jo pageidavimas, kuris nepagrįstai nebuvo jam užtikrintas. Nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais ar tokio turinio prašymais būtų kreipęsis į administraciją, o ši būtų netenkinusi jo prašymo dėl didesnio užimtumo ir pan.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Be to, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, ir, nesant pareiškėjo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės ex officio. Atsakovės atstovo teigimu, įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais buvo vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje.

Taigi, teismas, įvertinęs pateiktus duomenis ir įrodymus nenustatė, kad šiuo aspektu būtų pažeistos pareiškėjo teisės. Įkalinimo įstaiga negali įpareigoti nuteistuosius dalyvauti įvairiose programose. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo programų nepakankamumo ir neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti, pateikti deklaratyviai ir subjektyviai. Pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nėra.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalį nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straispnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straispnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 172 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 650 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę konkretūs sveikatos sutrikimai, pareiškėjas to nenurodo, kad dėl konkrečių pareiškėjo privatumo pažeidimo faktų jam būtų kilusios didesnės pasekmės. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K, vėliau ir Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).

Todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 650 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.