Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9318-1064/2018 pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovei J. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9318-1064/2018 ieškinį paliko nenagrinėtą ir išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.

Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2014 m. gruodžio 3 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, o teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo savo faktinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 782 straipsniu ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalimi, priėjo prie išvados, kad ieškinys teismingas Jungtinės Karalystės teismams pagal atsakovės nurodomą faktinę gyvenamąją vietą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9318-1064/2018, prašydamas panaikinti nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti į pirmąją instanciją.

Apeliantas nurodė, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje (t. y. Jungtinėje Karalystėje), nes iš bylos duomenų neaišku, kur yra tikroji atsakovės gyvenamoji vieta. Nors atsakovė nuo 2014 m. gruodžio 3 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau kitose teismų nagrinėtose bylose (civilinėse bylose Nr. 2-277-435/2015, Nr. 2-964-435/2016, kuriose atsakovė taip pat buvo bylos šalimi) nurodo savo gyvenamąją (duomenys neskelbtini). 2017 m. lapkričio 21 d. J. D. teikė Kauno apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, nurodydama, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 22 d. J. D. teikė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriame nurodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). Be to, šis butas, (duomenys neskelbtini), iki šiol nuosavybės teise priklauso atsakovei J. D..

Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 išaiškinimu, jog „tam, kad ginčo sprendimo vieta būtų lemiama Reglamento Nr. 44/2001, turi būti tenkinamos visos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių). Pažymėjo, nors minėtoje nutartyje pasisakoma dėl Reglamento 44/2001 taikymo, tačiau Reglamentą pakeitė vėliau priimtas Reglamentas 1215/2012, minėti išaiškinimai taikytini ir Reglamentui 1215/2012. Reglamento Nr. 1215/2012 taikymui visų pirma turėtų būti nustatytas faktas, kad ieškinio šioje byloje pateikimo metu (2018 m. vasario 6 d.) atsakovės gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, kadangi vėlesnis gyvenamosios vietos pakeitimas (pvz.: persikraustymas į kitą Europos Sąjungos šalį) nesudaro pagrindo taikyti Reglamento ir palikti ieškinį nenagrinėtą. Atsakovė dar 2018 m. sausio 22 d. teismui nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, dėl to atsakovė ieškinio pateikimo metu nebuvo asmuo, reziduojantis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Reglamento prasme.

Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino Reglamento nuostatas, reglamentuojančias teismingumą, konkrečiai 5 straipsnį ir 2 skirsnio 7 straipsnį, nes šie straipsniai numato, jog Reglamento 4 straipsnio 1 dalis netaikoma, kuomet asmuo, nors ir reziduoja kitoje valstybėje narėje, tačiau ieškinyje yra reiškiami reikalavimai, kylantys iš sutarčių, kadangi tokie ieškiniai teikiami atitinkamos prievolės (pagal sutartį) įvykdymo vietos teismui. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas kilęs žodinės jungtinės veiklos sutarties pagrindu, kai buvo parduotas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), kuris teismų pripažintas kaip bendroji jungtinė R. U. ir J. D. nuosavybė. Ieškovas reikalauja dalies piniginių lėšų, kuriuos atsakovė gavo, kai pardavė šį nekilnojamąjį turtą. Dėl to, net ir laikant, jog atsakovė yra reziduojantis asmuo kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, šiuo atveju turėtų būti taikoma Reglamento 2 skirsnio 7 straipsnyje numatyta išimtis, nes ieškinio reikalavimas yra kilęs iš šalių sudarytos žodinės jungtinės veiklos sutarties (kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimu ir nutartimi) ir prievolė grąžinti pinigus kyla Lietuvoje.

Atsakovė atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą nesutiko su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas klaidina teismą dėl atsakovės gyvenamosios vietos Lietuvoje, nes atsakovės gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini). Atsakovė šioje šalyje ne tik gyvena, bet ir dirba. Visas šias aplinkybes patvirtina teismui pateikti įrodymai: iš darbovietės gauta pažyma, vairuotojo pažymėjimas, buto nuomos sutartis, sąskaita už vandens tiekimą ir nuotekų valymą, nepilnamečių vaikų mokyklų pažymos, taip pat teismų sprendimai, kuriuose nurodyta, jog atsakovė gyvena Jungtinėje Karalystėje. Visos šios aplinkybės apeliantui gerai žinomos, nes pats ilgą laiką kartu su atsakove gyveno Jungtinėje Karalystėje.

(duomenys neskelbtini), niekada negyveno ir nebuvo šiame bute deklaravusi savo gyvenamosios vietos. Nors kitose teismų nagrinėtose bylose (kuriose ji buvo bylos šalimi) tam tikrose procesiniuose dokumentuose buvo nurodytas šis adresas, tačiau visus jai skirtus procesinius dokumentus atsakovė teismų prašydavo siųsti į jos atstovės advokatės A. P. kontorą. Teismams nusiuntus procesinius dokumentus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jie grįždavo siuntėjui neįteikti, nes nebūdavo atsiimami per nustatytą siuntos saugojimo terminą pašte.

Atsakovė nesutinka su ieškovo nurodytos specialios jurisdikcijos (Reglamento 2 skirsnio 7 straipsnio 1 dalies) taikymu nagrinėjimu atveju, kadangi teismai nenustatė faktų apie tarp šalių buvusią žodinę sutartį dėl juridinės veiklos, teismai tik pripažino, jog ginčo šalys gyveno drauge nesusituokę, kartu tvarkė ūkį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis 10 metų Anglijoje, o tai sudaro pagrindą pripažinti susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismuose nebuvo sprendžiamas ir sprendimuose nenustatyta aplinkybė, kad šalys tarėsi dėl prievolės įvykdymo vietos ir susitarimas pripažintas tik teismo sprendimu.

Atsakovės teigimu, pats ieškovas yra nesąžiningas ir nurodo teismui neteisingas aplinkybes, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų, nes dalis skolos ieškovui buvo grąžinta dar 2017 m. gruodžio mėnesį, o likusi skolos dalis pervesta per 30 dienų nuo buto pirkimo-pardavimo sutarties (2018 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis) pasirašymo.

Atsakovė pažymėjo, kad su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomų įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismui pateikti negalėjo, nes apelianto nurodomas faktines aplinkybes sužinojo tik iš atskirojo skundo, dėl to buvo būtina su atsiliepimu į skundą pateikti teismui papildomus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9318-1064/2018, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, konstatavus, kad jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pažymėtina, kad atsakovė 2018 m. balandžio 10 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus: Gyventojų registro išrašo, 2018 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-964-435/2016, Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5703-947/2016, 2018 m. kovo 28 d. darbovietės pažymos, 2015 m. liepos 1 d. metų pabaigos pažymos formos, 2012 m. lapkričio 25 d. nuomos sutarties, 2016 m. rugsėjo 5 d. nuomos sutarties, sąskaitos už vandens tiekimą ir nuotekų valymą, vairuotojo pažymėjimo, ligoninės priminimo apie nepilnamečio vaiko vizitus pas gydytoją, mokyklų pažymos, mokyklos sertifakto, akcinės bendrovės „Lietuvos pašto“ pažymų kopijas.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau teismų praktika pripažįsta, jog šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Šiuo atveju atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus dėl jos gyvenimo Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad atsakovės pateiktus įrodymus tikslinga prijungti prie nagrinėjamos bylos. Pateikti įrodymai vertintini sprendžiant teismingumo klausimą. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008), dėl to pateikti įrodymai priimami ir vertinami visų bylos aplinkybių ir įrodymų kontekste.

CPK 782 straipsnis įpareigoja teismą savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šiame straipsnyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta, kad, jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl skolos priteisimo atsakovei J. D. buvo priimtas nagrinėti. Ieškinyje nurodyta atsakovės gyvenamoji vieta Lietuvoje yra (duomenys neskelbtini). Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą ir prašymą dėl bylos palikimo nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad ieškinys teismingas Jungtinės Karalystės teismams, nes atsakovė Lietuvoje negyvena, o jos faktinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Šias aplinkybes atsakovė deklaravo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovės pateiktam prašymui, ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą ir išaiškino ieškovui teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.

Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė ar daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016). Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybės narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą Nr. 44/2001. Remiantis Reglamento 81 straipsniu, reglamentas privalomas visas ir pagal sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse. Šio Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą.

Viena iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių yra nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal tuo pagrindu pareikštą ieškinį turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismui (7 straipsnio 1 dalies a punktas).

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, jog byloje nėra duomenų, kur yra tikroji atsakovės gyvenamoji vieta, nes galbūt atsakovės gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o net ir laikant, jog atsakovė yra reziduojantis asmuo kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, turėtų būti taikoma Reglamento 2 skirsnio 7 straipsnyje numatyta išimtis, nes ieškinio reikalavimas yra kilęs iš šalių sudarytos žodinės jungtinės veiklos sutarties (kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimu ir nutartimi) ir prievolė grąžinti pinigus kyla Lietuvoje.

Vadovaujantis CK 2.17 straipsnio 1 dalimi, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje valstybėje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jei asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra jo darbo vieta, kur jis ilgiausiai gyvena ir kt.) laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs.

Šiuo atveju atsakovė nuo 2014 m. gruodžio 3 d. yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę. Nors ieškovas nurodė atsakovės gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)), teigė, kad butas yra atsakovės nuosavybė, o gyvenamąją vietą atsakovė buvo nurodžiusi kaip savo gyvenamąją vietą kitose bylose, tačiau aplinkybes dėl galimos atsakovės faktines gyvenamosios vietos Lietuvoje, paneigė atsakovės pateikti įrodymai, kurie pagrindžia, jog atsakovės faktinė gyvenamoji vieta (kurioje yra jos darbo vieta ir ji ilgiausiai gyvena) yra Jungtinėje Karalystėje. Pagal pateiktus įrodymus atsakovė nuo 2014 m. spalio mėn. iki šiol dirba įmonėje (duomenys neskelbtini), kurios buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini); atsakovė nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuomojasi būstą (duomenys neskelbtini); gauna sąskaitas už šiam butui tiekiamą vandenį ir už vandens tiekimą ir nuotekų valymą; turi Jungtinėje Karalystėje nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. galiojantį vairuotojo pažymėjimą; atsakovės vaikai lanko mokyklas Jungtinėje Karalystėje. Tuo tarpu dėl atsakovei priklausančio buto ((duomenys neskelbtini)) 2018 m. kovo 21 d. sudaryta notarinė pirkimo-pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, darytina tikėtina išvada, jog atsakovės faktinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, o apelianto argumentai dėl atsakovės galimos faktinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, atmestini.

Apeliantas teigia, jog net ir laikant, kad atsakovė yra reziduojantis asmuo kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, turėtų būti taikoma Reglamento 2 skirsnio 7 straipsnyje numatyta išimtis, nes ieškinio reikalavimas kilęs iš šalių sudarytos žodinės jungtinės veiklos sutarties (kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais) ir prievolė grąžinti pinigus kyla Lietuvoje.

Kaip minėta, Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte yra numatytas specialiosios jurisdikcijos taikymo atvejis – t. y. asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sąvoką „sutartinę prievolė“ aiškina kaip iš konkrečios sutarties kylančią prievolę, kurios neįvykdymu grindžiamas ieškinys ir prievolės vykdymo vieta nustatoma pagal prievolę reglamentuojančius teisės aktus, remiantis teismo, į kurį kreiptasi, kolizinėmis normomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. C-419/2011). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aiškinimu, susitarimas ir prievolė privalo būti aiškiai identifikuoti, nes jurisdikcija pagal šią nuostatą nustatoma pagal atitinkamos prievolės vykdymo vietą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė ieškinį dėl 13 736 Eur skolos ir 5 procentų palūkanų priteisimo, ieškinio pagrindu nurodydamas tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos įgyjant nekilnojamąjį turtą. J. D. vardu už 160 000 Lt sumą buvo įgytas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovė be ieškovo žinios pardavė turtą už 400 000 Lt. Ši suma įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta bendra jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe, ieškovui priteista 41 763,21 Eur, šioje byloje ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 13 736 Eur, t. y. likusią nesumokėtą piniginių lėšų dalį.

Įvertinus ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, darytina išvada, jog pareikštas reikalavimas nėra kilęs iš sutarčių (šalių susitarimo). Nors teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas dėl jungtinės veiklos sutarties, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo taikyti Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktą ir aiškinti jį plečiamai. Šiuo atveju negalima laikyti, kad pareikštas reikalavimas kilęs iš sutarties ir šalys buvo aptarusios konkrečią prievolės įvykdymo vietą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog byla pagal bendros jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente, yra teisminga atsakovės faktinės gyvenamosios vietos teismui, o ieškovas neįrodė, kad turėtų būti taikoma specialioji jurisdikcija, t. y. Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktas.

Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, dėl to ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-9318-1064/2018 palikti nepakeistą.