- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-605-569/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Lina Muchtarovienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TDL ODA“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TDL ODA“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5-841/2016 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TDL ODA“ dėl skolos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 39 208,17 Lt skolą, 1 299,74 Lt delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2010-09-16 uždaroji akcinė bendrovė (toliau–UAB) „Šiaulių vandenys“ su atsakove UAB „TDL ODA“ sudarė Nuotekų tvarkymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2002-08-06 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuotėkų tyrimų atlikimo. Sutartyse buvo aptarta nuotekų apskaita, paslaugų kaina, atsakovė įsipareigojo neviršyti sutartyje nurodytų teršiančių medžiagų koncentracijos. Atsakovė nesilaikė sąskaitų apmokėjimo per 20 dienų termino, už paslaugas mokėjo daliniais mokėjimais, ėmė ginčyti ieškovo paskaičiavimus, kurie buvo atlikti vadovaujantis 2009-12-17 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-369 Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovei UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovės UAB „TDL ODA“ 11 355,47 eurų skolą, 376,43 eurus delspinigių ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 11 731,90 eurų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos -2011-04-26- iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 125,18 eurų bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „TDL ODA“ 32,71 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-04 sprendimo administracinėje byloje Nr.A-1957-492/2015 rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos ir negali būti taikomas nuo priėmimo momento. Vadinasi, minėto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nutarimo 1.2.2. punktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
5. Teismas vertino, jog Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-04 sprendimu pripažinus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir negaliojantį nuo 2016-01-04, tuo metu, kai tarp šalių kilo ginčas dėl taikomų paslaugų kainų už nuotekų su padidinta tarša šalinimo, visas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“, o kartu ir jo 1.2.2. punktas galiojo, ieškovas UAB „Šiaulių vandenys“ ne tik galėjo bet ir privalėjo juo vadovautis apskaičiuodamas vartotojams mokesčius už nuotekų šalinimą.
6. Teismas nesivadovavo atsakovės į bylą pateiktomis ekspertizėmis, kurias atliko ekspertas A. B. M., nes sprendė, jog A. B. M. yra suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto (dalies projekto) (duomenys neskelbtini), ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros (duomenys neskelbtini), ypatingo statinio projekto ekspertizės (duomenys neskelbtini) ir ypatingo statinio ekspertizės (duomenys neskelbtini) pareigas, t. y ekspertas yra statinių specialistas, tačiau jis neturi reikiamos kvalifikacijos vertinti nuotekų cheminę sudėtį ar kainodarą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
7. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „TDL ODA“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą; UAB „Šiaulių vandenys“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei UAB „TDL ODA“ atmesti; atsakovei UAB „TDL ODA“ priteisti iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ bylinėjimosi išlaidas.
7.1. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo patikrinti ieškovės paskaičiuotos nuotekų šalinimo kainos teisingumą, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendime nėra tokios analizės, kuri leistų teigti, kad ieškovės pateiktas nuotekų šalinimo kainos paskaičiavimas yra teisingas ir ekonomiškai pagrįstas.
7.2. Teismui buvo pateikti UAB „TDL ODA“ paskaičiavimai, kokias sumas už kokių taršalų išvalymą, atsakovės nuomone, reikia mokėti, tačiau teismas į šiuos skaičiavimus nekreipė jokio dėmesio ir jų neanalizavo.
7.3. Teismas nemotyvuotai atmetė docento, daktaro A. B. M., 1989 - 2002 m. dirbusio (duomenys neskelbtini) ir atlikusio Šiaulių nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos projekto ekspertizę atsakymus į jam užduotus klausimus, kuriuose nurodė, kad pirmiausia, mokesčiai už taršą turi būti apskaičiuojami pagal faktines išlaidas, reikalingas jų išvalymui, kad šis mokestis turi būti apskaičiuojamas pagal teršalų kiekį, o ne pagal jų koncentraciją nuotekose.
7.4. Teismas nevertino aplinkybės, kad išvadą byloje duodanti institucija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija taip pat nurodė, jog azotas ir fosforas yra bazinė tarša, o ne specifinė, kaip traktuoja ieškovė. Be to, nurodė, jog visas kainos už suteiktą paslaugą skaičiavimas turėjo būti atliekamas pagal faktinę taršą bei pabrėžė, kad ieškovė, atlikdama skaičiavimus, nesivadovavo nei įstatymo, nei poįstatyminių aktų reikalavimais.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
8.1. Apelianto teiginys, kad kaina paskaičiuota neteisėtai, neturi jokio teisinio pagrindo ir šis teiginys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Kaina numatyta sprendimo T-369 1.2.2. p. nebuvo suderinta su VKEKK, nes kaip ir nurodyta aukščiau, šių kainų tuo metu Komisija nederino. Nors Komisija tiesiogiai ir nederino kainos už padidėjusią ir specifinę taršą, tačiau ji, vadovaujantis LR Geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 5 punktu, būdavo informuojama apie pajamas, gaunamas už padidintą ir specifinę taršą.
8.2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovas neturėjo pareigos mokėti pagal jo paties 2010 m. rugsėjo 16 d. tarp UAB „Šiaulių vandenys“ ir UAB „TDL ODA“ sudarytos Nuotekų tvarkymo sutarties 5.2.8 p. deklaruotas teršiančių medžiagų koncentracijas. Sutartyje atsakovas niekur kitur, išskyrus šį punktą, nedeklaruoja jokių kitų teršiančių medžiagų koncentracijų dydžių, todėl jo 5.2.8 p. nurodyti teršiančių medžiagų koncentracijų dydžiai yra prilyginami jo išleidžiamų nuotekų koncentracijų užterštumui.
8.3. Apelianto argumentai, kad jis privalo mokėti už faktiškai išleistų teršiančių medžiagų koncentracijų kiekius yra visiškai nepagrįsti, nes, siekiant mokėti pagal faktiškai išleistų teršiančių medžiagų koncentracijų kiekius, jis privalėjo savo lėšomis įsirengti ir eksploatuoti įrenginius, reikalingus faktiniam nuotekų užterštumui įvertinti, tačiau tokių įrenginių atsakovas niekuomet nebuvo įsirengęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
10. Byloje kilo ginčas dėl skolos už ieškovo teikiamas paslaugas atsakovui dydžio bei jos paskaičiavimo.
11. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas, prašydamas priteisti skolą už teikiamas paslaugas, neteisingai jam paskaičiavo kainą už nuotekų tvarkymą, nes neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti padidintą kainą atsakovui už nuotekų šalinimo paslaugą, be to, atsakovas neišleido nuotekų, kurių tarša viršija teisės normų aktais nustatytas leidžiamas koncentracijas.
Dėl teisinio pagrindo taikyti padidintą kainą už nuotekų šalinimo paslaugą
12. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius – Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764). Šio įstatymo 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis– vandens tiekimo sutartis, kurią viešasis vandens tiekėjas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo sudaryti su visais asmenimis dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Geriamojo vandens įstatymu, šiuo įstatymu ir viešosios vandens tiekimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurios buvo patvirtintos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126. Šiomis imperatyviosiomis teisės normomis yra reglamentuojama ir geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka, atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka, šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą.
13. Nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principai reglamentuoti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnyje: 1. Kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą bei sudaryti abonentams (vartotojams) priimtinas sąlygas naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu, taip pat mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius. 2. Kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio. 3. Viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014m. vasario 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
14. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2009-12-17 Šiaulių miesto tarybos sprendime Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys‘‘ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo‘‘ 1.2.2. punkte nuotekų paslaugų kainos už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą nebuvo suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija , kaip numato Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Įstatymas neišskyrė ir neapibrėžė ,,padidintos, specifinės taršos‘‘ kaip nuotekų rūšies, jokiu įstatymu ar norminiu aktu savivaldybių taryboms nebuvo suteikta teisė priimti teisės aktų, nustatančių papildomos padidintos ar specifinės taršos kainos skaičiavimo tvarką.
15. Bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu teismas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas išaiškinti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos. Išnagrinėjus šį prašymą, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-04 sprendimu administracinėje byloje Nr.A-1957-492/2015 pripažino, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos.
16. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad Šiaulių miesto taryba, nustatydama nuotekų tarifo abonentams didinimą, viršijo jai suteiktą kompetenciją, todėl šis sprendimas yra neteisėtas nuo jo priėmimo dienos, nors Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendime tai nėra nurodyta. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-04 sprendimo administracinėje byloje Nr.A-1957-492/2015 rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos ir negali būti taikomas nuo priėmimo momento. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl minėtų priežasčių Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nutarimo 1.2.2. punkto, kaip administracinio akto pripažinimo neteisėtu, teisiniai padariniai galioja į ateitį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentavo tokias teismo išvadas, pagrindė jas galiojančiomis teisės normomis bei teismų praktika, todėl teisėjų kolegija su jomis sutinka ir plačiau nepasisako.
17. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ieškovas jo atžvilgiu negalėjo taikyti paslaugų už padidintą bei specifinę taršą įkainių vien dėl to, kad jie nebuvo suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad VKEKK nuotekų, kuriose nuotekų užterštumas viršija leistinas koncentracijas ar kuriose yra specifinio pobūdžio teršalų, tvarkymo kainas Komisija derina tik nuo ,,Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašo‘‘, kurio pagrindu Komisija atlieka padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų valymo papildomos kainos skaičiavimą, t.y. nuo 2011m. rugpjūčio 10d. (II t. b.l. 1,2). Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ buvo suderintas Komisijos 2009m. lapkričio 27d. nutarimu Nr. 03-225, tačiau Komisija šiuo nutarimu derino tik geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, kuriose teršalų kiekis neviršijo leistinų koncentracijų, tvarkymo kainas (II t. b.l. 1,2). Atsakovas, nesutikdamas su tokiu VTEKK sprendimu ar manydamas, jog komisija nepagrįstai nederino padidintos taršos įkainių, turėjo galimybę jį ginčyti, tačiau to nepadarė. Ieškovas atsiliepime pagrįstai nurodo, kad nors komisija padidintų tarifų kainų nederino, 2009m. lapkričio 25d. pažymoje dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių vandenys‘‘ geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo Nr. (duomenys neskelbtini) atsižvelgė į pajamas, kurias ieškovas gauna už padidėjusias ir specifines taršos nuotekas, bei atitinkamai sumažino vieno kubinio metro nuotekų tvarkymo kainą 11 centų (II t. b.l. 51, III t. b.l. 140-144).
18. Apeliantas, teigdamas, jog ieškovas paslaugų už padidintą bei specifinę taršą įkainius skaičiavo be teisinio pagrindo, visiškai ignoruoja ir nuotekų tvarkymo sutartį, sudarytą su ieškovu. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas sutarties nuostatas savaime laiko negaliojančiomis, nors viso bylos nagrinėjimo teisme metu nei sutarties, nei jos sąlygų neginčijo, nesikreipė su prašymu išspręsti ginčą dėl kainos į institucijas, kurios nagrinėja tokius ginčus ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, numatyta 2007m. sausio 31d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 126 Dėl viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo.
18. Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 14–21 punktai (patvirtinti aukščiau paminėtu nutarimu, nuo 2007-02-09 galiojusi akto redakcija) nustato sutarties šalių teises ir pareigas bei atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos taikomos viešiesiems vandens tiekėjams ir abonentams (vartotojams), tačiau jose nenustatyti reikalavimai, kaip turėtų būti į nuotekų valyklas priimamos gamybinės nuotekos, ir nenumatyta šių nuotekų užterštumo kontrolė. Nesant gamybinių nuotekų valymo sutarčių standartinių sąlygų, kurios sudarytų prielaidas didinti sutarties šalių atsakomybę ir mažinti vandens telkinių taršos pavojų, Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos taikomos tiek, kiek jos padeda užtikrinti viešąjį interesą. Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 3 punkte nurodyta, kad sutartyje, be šių sąlygų, gali būti ir individualiai šalių aptartos sąlygos, neprieštaraujančios CK, Geriamojo vandens įstatymui, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui ir kitiems teisės aktams.
19. Šiuo atveju šalys nuotekų tvarkymo sutartyje 5.2.8 punkte numatė atsakovo įsipareigojimą nuotekas išleisti neviršijant cheminių medžiagų (BDS, PH, bendro azoto, bendro fosforo, naftos produktų, kt.) koncentracijų, o 5.2.9 punktas – kad mokestis už specifinių medžiagų tvarkymą apskaičiuojamas remiantis 5.2.8 punkte 2 papunkčio abonento deklaruotais teršiančių medžiagų kiekiais. Tuo metu galiojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas, kuris numatė paslaugų už padidintą taršą įkainius ir buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymui tik 2016-01-04 Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Pagal sutarties sąlygas šalys buvo susitarusios, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatomos ir keičiamos LR Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka (sutarties 2.5p.). Atsakovas sutartimi įsipareigojo apmokėti ieškovo pateiktas sąskaitas per 20 dienų laikotarpį, nurodytą sąskaitoje (sutarties 3.2. punktas). Atsakovas, sudarydamas sutartį, sutiko su kainos už padidintos taršos nuotekų tvarkymą apskaičiavimo tvarka, todėl privalėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o su jais nesutikdamas, - inicijuoti sutarties sąlygų pakeitimą.
20. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas iki ieškovui kreipiantis į teismą skolos paskaičiavimo neginčijo, nepateikė pretenzijų ieškovui dėl neteisingai apskaičiuotos skolos už ieškovo teikiamas paskolas, buvo pareiškęs prašymą ieškovui išdėstyti skolos mokėjimą (I t. b.l. 16). Atsakovas tokiais savo veiksmais patvirtino sutartį ir pripažino savo prievolę sumokėti ieškovui už jo suteiktas paslaugas. Tik ieškovui pateikus ieškinį teismui atsakovas pradėjo ginčyti skolos už suteiktas paslaugas paskaičiavimą. CK 1.79 straipsnio 1 dalis numato, kad patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti.
21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone nėra pagrindo daryti išvadų, kad ieškovas kainą už paslaugų teikimą bei skolos įsiskolinimą atsakovui paskaičiavo be teisinio pagrindo.
Dėl mokesčio už paslaugas skaičiavimo būdo
22. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas nepagrįstai apskaičiavo mokestį už nuotekų tvarkymo paslaugas ne už faktinę taršą, o už tariamai deklaruotą taršą. Apelianto nuomone, deklaruota nuotekų tarša negali būti naudojama kaip pagrindas atsiskaitymui už nuotekų valymo paslaugą. Savo poziciją apeliantas grindžia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, kuris numato, jog nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio.
23. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti. Jei atsakovas pageidauja atsiskaityti pagal faktiškai išleistų teršiančių medžiagų koncentracijų kiekius, jis turėjo įsirengti ir eksploatuoti įrenginius, reikalingus faktiniam nuotekų užterštumui įvertinti, kaip rekomenduojama VKEKK (II t. b.l. 30, IV t. b.l. 92), tačiau to nepadarė. Ieškovas skolos paskaičiavimo laikotarpiu imdavo paros mėginius automatiniu semtuvu, vidutiniškai 2-3 kartus per mėnesį, todėl akivaizdu, kad šiuo metu nėra techninių galimybių įvertinti faktinę teršiančiųjų medžiagų koncentraciją, kuri nuolat gali kisti (III t. b.l. 133-135). Todėl sutiktina su ieškovo argumentais, kad faktinės taršos apmokestinimas ginčijamu laikotarpiu yra neįmanomas ir nepagrįstas. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pateikė savo siūlomą mokesčio už atsakovo paslaugas paskaičiavimo būdą, tačiau toks būdas nėra įteisintas ar aptartas tarp šalių sudaryta sutartimi. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vadovautis ir eksperto B. M. ekspertizės išvadomis, kad mokesčiai už taršą turi būti apskaičiuojami pagal faktišką teršalų kiekį, o ne už galimai išleistas maksimalias teršiančių medžiagų koncentracijas (I t. b.l. 123). Be to, iš bylos duomenų neaišku, ar duodamas išvadą ekspertui buvo žinomas, kad atsakovas neturi faktinio nuotekų kiekio apskaitos įrenginio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal pateiktus į bylą dokumentus kyla abejonių ir dėl eksperto kompetencijos į juos atsakyti.
24. Atsakovas mokesčių už nuotekų valymo paslaugą apskaičiavimą, vadovaujantis deklaruota tarša, apskritai laiko ydingu ir prieštaraujančiu įstatymui. Tačiau, atsakovui neturint specialių taršos apskaitos prietaisų, šalys tokiu būdu susitaria dėl labiausiai tikėtinos, dažniausiai abonento veikloje pasitaikančio nuotekų taršos koncentracijos, įvertinus abonento veiklos pobūdį, išleidžiamų teršalų kiekį, pobūdį ir koncentraciją. Nuotekų taršos koncentracija nustatoma siekiant ne tik apskaičiuoti sutarties kainą, bet ir planuoti nuotekų tvarkymo sąnaudas, kurias patirtų įmonė tvarkydama nuotekas, bei galimą taršą aplinkai, kuri neturi viršyti atitinkamų limitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014m. vasario 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Ieškovas pagrįstai nurodo, kad atsakovui nėra ribojama teisė keisti sutartyje numatytus deklaruotų teršiančių medžiagų koncentracijų dydžius, priklausomai nuo, kaip jie kinta.
25. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino ieškovo paskaičiuotos nuotekų šalinimo kainos teisingumo. Tačiau ieškovo ir atsakovo pateikti kainų paskaičiavimai yra atlikti vadovaujantis skirtingu principu. Atsakovo pateiktais skaičiavimais nėra pagrindo remtis dėl jau paminėtų motyvų. Ieškovas byloje yra nurodęs, kaip atsakovui skaičiuoja mokesčius už paslaugas (II t. b.l. 80, III t. b.l. 133). Atsakovas, teigdamas, jog ieškovo paskaičiavimai yra neteisingi, nenurodė konkrečių aplinkybių, kodėl mano, kad paskaičiavimai atlikti neteisingai. Atsakovas apskritai nesutinka su pačia mokesčių paskaičiavimo tvarka, dėl kurios pirmosios instancijos teismas pasisakė priimdamas teismo sprendimą.
26. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai paskaičiavo mokestį už bendrojo azoto ir bendrojo fosforo kaip specifinės taršos šalinimą, nes tai yra ne specifinė, o bazinė tarša. Tačiau teisėjų kolegija vėl gi atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad toks apmokėjimas buvo numatytas šalių sudarytoje sutartyje, dėl kurios nutraukimo ar pakeitimo atsakovas į ieškovą nesikreipė, neteikė ieškinio dėl jos pripažinimo negaliojančia ar sutarties sąlygų pakeitimo. Dėl apelianto argumentų, kad ieškovas paslaugų kainas skaičiavo vadovaudamasis prieštaraujančiu įstatymui Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“, vėlgi pažymėtina, kad šiuo sprendimu negalima remtis tik nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo paskelbimo. Mokesčiai ginčo laikotarpiu atsakovui buvo skaičiuojami pagal šį sprendimą, tuo tarpu nei bendras azotas, nei bendras fosforas šiame sprendime nėra nurodytas prie bazinių taršų. Kaip jau minėta, ginčai tarp vandens tiekėjų ir abonento dėl vartotojo dėl nuotekų tvarkymo kainų ir tarifų nagrinėjami išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija, į kurią atsakovas nesikreipė.
27. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.