- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-282-574/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00022-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- K. K.
- Nukentėjusysis
- M. P.
- Advokatai
- Anatolijus Svila
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 232 straipsnyje ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. BK 75 straipsnio pagrindu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, raštu atsiprašyti nukentėjusiojo M. P. bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o darbo santykiams nutrūkus, įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. K. K. nuteistas už tai, kad jis viešai raštu užgauliai pažemino (duomenys neskelbtini) dėl jo veiklos - nuo 2018-04-28 iki 2018-05-02, tikslus laikas nenustatytas, iš Didžiosios Britanijos, tiksli vieta nenustatyta, išsiuntė paštu (duomenys neskelbtini) I. D. adresu (duomenys neskelbtini), o 2018-04-28 13.05 val., būdamas Didžiojoje Britanijoje, tiksli vieta nenustatyta, naudodamasis nenustatytu elektroniniu prietaisu, iš savo el. pašto adreso (duomenys neskelbtini) išsiuntė į el. paštus, kurių adresai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip viešai pateikdamas informaciją tretiesiems asmenims, nesusijusiems su K. K. atžvilgiu vykstančiais teisminiai procesais, 2018-04-28 raštą, pavadintą „VIEŠAS PAREIŠKIMAS vykdant eksperimentą, rodysiantį situacijos priešiškumą teisei“, kuriame pateiktas toks tekstas: „(duomenys neskelbtini) I. D.. Tamstai oficialiai pareiškiu, kad (duomenys neskelbtini) ir statusą turintis mūsų bendrapilietis pavadinimu m. p., kaip (duomenys neskelbtini) yra niekingas bailus nusikaltėlis, invazinis ateivis, inkvizitorius, priklausantis organizuotai struktūrai, kuri tikslingai ardo valstybės konstitucinę santvarką, piktnaudžiaudami statusu ir galiomis sąmoningai niekina elementaraus teisingumo sampratą, taip pastoviai kurstant nepasitikėjimą valstybe ir teise ir palaikant pastovią įtampą šalies gyventojų tarpe tam, kad bet kada būtų galima lengvai sugriauti ar paniekinti valstybę kaip demokratišką konstitucinę respubliką. Žemesniojo socialinio sluoksnio bendrapiliečiams teisti didžioji dauguma mūsų (duomenys neskelbtini) sutartinai ir sąmoningai naudoja XIV - XVI amžiuose Europoje naudotos justicijos sistemos - inkvizicijos metodus. Taip pareiškiu todėl, kad (duomenys neskelbtini) m. p. mano atžvilgiu 2016-07-26 yra pateikęs (duomenys neskelbtini) Nr. 1-314- 1036/2016, 2017-04-21 (duomenys neskelbtini) Nr. 1-71-10366/2017, 2017-06-12 yra pateikęs (duomenys neskelbtini) Nr. T-120-1036/2018 ir kaip (duomenys neskelbtini) akivaizdžiai nusikalstamai ir pašlemėkiškai sudalyvavęs mano tolimesniame teisminiame procese.“, t.y. pateikė informaciją raštu ir šis raštas dėl savo turinio užgauliai pažemino (duomenys neskelbtini) M. P. dėl jo veiklos - 2016-07-26 (duomenys neskelbtini) Nr. 1-314-1036/2016 (teisminis procesas Nr. 1-04-1-00137-2016-7), kuria baudžiamoji byla K. K. atžvilgiu pagal BK 232 str. grąžinta prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, 2017-04-21 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-314-1036/2016 (teisminis procesas Nr. 1-04-1-00137-2016-7), kuriuo K. K. pripažintas kaltu pagal BK 232 str., paskiriant jam 45 p. parų arešto bausmę, ir 2017-06-29 nutartį teikime Nr. T-120-1036/2017 (teisminis procesas Nr. 1-04-1-00137-2016-7), kuria netenkintas K. K. pareiškimas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nuosprendį, nagrinėti baudžiamąją bylą iš esmės vadovaujantis BPK 225 straipsniu ir 17 skyriuje nustatyta tvarka, kadangi byla neišnagrinėta.
2.1. Nurodo, kad nuosprendyje nurodyta, kad teismas nagrinėjo bylą viešame teismo posėdyje, tačiau nuo 2019 m. spalio mėn. visi teismo organizuoti posėdžiai buvo nurodomi kaip uždari, nors jis reikalavo viešo bylos, nagrinėjimo.
2.2. Teismas nevertino jo viešo oficialaus piliečio pareiškimo valstybės valdžios atstovams viso teksto, išskirdamas tik dalį dokumento. Taip pat teismas nuosprendyje nenuosekliai išdėstė jo parodymus. Nekeičia pozicijos dėl to, kad kaltės nepripažįsta, nesupranta kodėl yra kaltinamas dėl oficialios ir atsakingos tiesos paskleidimo. Yra prisipažinęs, kad sąmoningai įvykdė formaliai neabejotinai ir net netirtinai baudžiamą neteisėtą išpuolį prieš konkretų (duomenys neskelbtini), kaip ir prieš kitus (duomenys neskelbtini) kitais analogiškais byloje esančiais raštais, kurie nebuvo įvertinti kaip nusikalstamo turinio informacija. Niekuomet neneigė, kad įvykdyti baudžiamąją veiką, atsakomybė už kurią numatyta BK 232 straipsnyje, yra jo "sąmoningas tikslas“, kurio nenutrūkstamai siekia nuo 2013 m. lapkričio mėn. Tikrai grasino konkrečius (duomenys neskelbtini) pažeminti veiksmu, jei nesuvoks rašytinio pažeminimo, todėl ankstesniems teisminiams procesams užtekdavo penkių teismo posėdžių. Ši byla buvo nagrinėjama nepateisinamai ilgai - septyniolikoje posėdžių.
2.3. Kiekvieną teiginį, kad (duomenys neskelbtini) M. P. yra valstybei kenkiantis asmuo, pagrindžia konkrečia įvardijamo (duomenys neskelbtini) veikla ir elgesiu konkrečioje situacijoje (duomenys neskelbtini). Visi nurodyti teiginiai yra ne jo nuomonė, o tikra informacija apie faktus.
Šalies argumentai
2.4. Nukentėjusysis nurodo, kad apie bylą sužinojo gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno kvietimą atvykti į apklausą. Pareigūnas nepagrįstai (duomenys neskelbtini) kvietė, o (duomenys neskelbtini) dalyvavo tokioje apklausoje, nurodydamas kad nukentėjo. Nukentėjusysis davė parodymus apie anksčiau nagrinėtą bylą, kurios procesas buvo pasibaigęs paskelbus nuosprendį, o nuosprendis neva nebuvo apskųstas ir buvo seniai įsigaliojęs ir įvykdytas. Nukentėjusysis nurodė faktą, kad analogiškais nukentėjusiaisiais jo paties nagrinėjamoje byloje, dėl kurios nagrinėjimo ir yra žeminamas, nukentėjusiaisiais pripažino tik kolegas (duomenys neskelbtini) P. K. ir M. R. ir išsprendė jų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos. O kitų jo analogiškai įvardintų (duomenys neskelbtini) J. I., N. V., R. P. nepripažino nukentėjusiaisiais. P. nurodo, kad jo apie (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės, kurios neva jį žeidžia, taip pat žeistų ir kiekvieną kitą (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis neteisus, nes (duomenys neskelbtini) tokios nurodinėjamos aplinkybės nežeidžia. Tai akivaizdžiai įrodo ir šios bylos (duomenys neskelbtini) E. P. visiškas nereagavimas į jos viešą žeminimą viso proceso metu.
2.5. Įtarimas galimai nusikalstamai (vienu raštu) pažeminus konkretų (duomenys neskelbtini) dėl konkrečios jo veiklos (duomenys neskelbtini), jam buvo pareikštas tik po penkis mėnesius vykdyto ikiteisminio tyrimo, nors tyrėjai buvo pristatęs daugybę kitų savo oficialių raštų kuriuose yra pateikęs analogiško turinio informaciją apie (duomenys neskelbtini). Visiškai prisipažino sąmoningai vykdantis baudžiamąją veiką pagal BK 232 straipsnį ir nurodė, kad kalbės tik teisėtame teisme, nes teisė į teisėtą ir objektyvų teismą jam suteikia jo priimta Konstitucija, o garantiją suteikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri yra ratifikuota ir Lietuvos Respublikoje.
2.6. Lingvistinės ekspertizės vykdymas yra beprasmis proceso elementas, oficialus pasityčiojimas iš visų proceso dalyvių. Ekspertizę atliko kalbos profesorė, kuri neturi jokių įgaliojimų jį apklausinėti, neturi teisės vertinti tiek jo, tiek neva, pažemintojo (duomenys neskelbtini) veiksmų ar asmenybių. Ekspertė nurodė tik savo subjektyvią nuomonę, pagrįstą moksliniais išvedžiojimais. Ekspertė teisingai nurodė, kad jo pareiškime pavartoti žodžiai suformuluoti kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija ir teisėjo neigiamas apibūdinimas, kuris yra žeminantis nurodytą (duomenys neskelbtini). Tačiau (duomenys neskelbtini) nenurodo, kad jo neigiamas (duomenys neskelbtini) apibūdinimas yra žeminantis kaip nors nusikalstamai, o yra tik žeminančios informacijos konstatavimas.
2.7. (duomenys neskelbtini) I. D. persiuntė jo pareiškimą LR generaliniam prokurorui spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, toks (duomenys neskelbtini) veiksmas yra jo nekaltumo pademonstravimas. Kita (duomenys neskelbtini) A. N. nurodė, kad gavo jo oficialius pareiškimus ir sutinka, kad juose išreikšta nepagarba teismui, bet į juos niekaip nereagavo kaip į nusikalstamus. Nepagarba teismui Lietuvoje nelaikoma nusikalstamu veiksmu, nes faktiškai nėra ką gerbti. Tokią pačią reakciją (nereagavimą į teisėjų žeminimą) eilinį kartą ir šioje byloje yra nurodžiusi ir LR teisingumo ministerija bei LR policijos departamentas. Nereaguoti į teismų ir teisėjų žeminimą kaip į nusikalstamą, protingoje visuomenėje galima tik vieninteliu atveju - tik tada, kai žinoma, jog toks pažeminimas yra teisingas.
2.8. Teismo nuosprendyje nenurodyta kokiais, konkrečiai rašytiniais įrodymais grindžiama jo, kaltė. Taip pat neaišku kaip pasireiškė neva įrodyta jo kaltė. Kaltinimas iki šiol yra abstraktus. Procesas byloje buvo vilkinamas dvidešimt du mėnesius, taip įteisinant jo platinamą informaciją esant teisingą ir tik kažkaip nusikalstamą. Nuosprendyje nenurodoma, kad jo informacija apie (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsta ir teiginiai neatitinka tikrovės. Iki šiol prokurorai nėra nurodę, kad jo teiginiai yra neatitinkantys tikrovės, melagingi ar šmeižikiški.
2.9. Jo pareiškimai yra įvardinti kaip oficialūs konstatuojamojo pobūdžio pranešimai valstybės institucijoms ir įgaliotiems asmenims apie tikrus faktus ir situacijas. Dėl tokios informacijos paskleidimo nėra jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Bylas, kai kaltinami teisėjai, prokurorai, valstybės valdžios atstovai, iš esmės pirma instancija nagrinėja tik apygardos teismai (BPK 225 straipsnis), kaip institucija, turinti įgaliojimus vertinti tą neva pažemintojo teisėjo veiklą, dėl kurios jis yra pažemintas.
2.10. Jis, kaip sąmoningas ir atsakingas teisinės protingos respublikos pilietis, sąmoningai įvykdė teoriškai neabejotiną baudžiamąjį nusikaltimą, visiškai prisipažino to nusikaltimo įvykdymu ir pareikalavo šią teisinę protingą savo valstybę nuteisti jį už tą nusikaltimą teisėtame ir objektyviame teisme.
2.11. Bet kokia apimtimi netenkinantys teisėjų sprendimai sudaro pagrindus reikalauti tenkinančių sprendimų bei gintis nuo nepatinkančius sprendimus skelbiančių teisėjų savivalės ir tyčiojimosi. O tokių teisėjų viešas pažeminimas, reikalaujant garbingai sureaguoti į išpuolį, yra viena iš oficialių ir legalių gynybos formų - savigyna ar būtinoji gintis.
2.12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog skiriat bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, padarinius, asmenybę, tačiau nesuprantama iš kur šie duomenys, į kuriuos teismas skirdamas bausmę atsižvelgę, yra gauti. Prokuroro kaltinamajame akte nėra nurodyta jokia jo kaltę nusikalstamo pažeminimo įvykdyme įrodanti aplinkybė ar nuoroda, o ir teisiamojo proceso metu nebuvo konkretizuotas jo veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, kilusios ar bent galėjusios kilti kokios tai pasekmės, jo motyvai nusikalsti, kurie, neva, įrodo tyčios pasireiškimą veiksme ir jo psichinį ryšį su veiksmu. Net kaltinamajame akte, nei jokiame kitame procesiniame dokumente nėra nurodyta jam inkriminuojamos veikos sudėtis. Nei prokuroras nepasiūlė, nei nukentėjusysis reikalavo, nei teisėja neįpareigojo jo bent kaip paneigti jo paskleistą ir galiojančią, kažkaip nusikalstamai žeminančią informaciją. Yra įpareigotas tik kažkaip viešai atsiprašyti nukentėjusiojo, nors nukentėjusysis jam dėl to nėra pareiškęs jokios pretenzijos.
Šalies argumentai
2.13. Teismas padarė nepagrįstą išvada, kad teisėjų žeminimas yra jo gyvenimo būdo dalis. Jis visuomet stengėsi paisyti įstatymų ir kitų visuomenėje priimtinų elgesio normų ir sąžiningai įvykdydavo teisėtas ir protingas nuobaudas. Tokiu būdu jo gyvenimo būdo dalimi nuo 2011 m. tapo siekis teisinėmis priemonėmis išreikalauti iš valstybės teisingumo ir protingumo. BK 232 straipsnyje nurodyta, kad atsakomybė kyla už grubų ir viešą valstybės teismo ar teisėjo pažeminimą. Todėl jo pareiškimai privalo būti pakankamai grubūs ir vieši. Kelis jo pareiškimus prokurorai ir pareigūnai buvo atmetę, būtent todėl, kad įvertino juos arba nepakankamai grubiai, arba nepakankamai viešais baudžiamajai atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu gynėjas advokatas Anatolijus Svila prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai K. K. pripažino kaltu pagal BK 232 straipsnį.
6. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta kokiais konkrečiais rašytiniais įrodymais grindžiama jo kaltė, pripažįsta parašęs laišką, kuriame išdėstyti įvairaus pobūdžio epitetai skirti (duomenys neskelbtini) M. P., tačiau nepripažįsta jų įžeidžiančiais, kadangi, jo vertinimu, išsakyti žodžiai yra pagrįsti ir atitinka tikrovę. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį ir nagrinėjamos bylos medžiagą su nurodytais apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.
7. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. K. kaltu, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuketėjusįjį (duomenys neskelbtini) M. P., patį nuteistąjį K. K., atsižvelgė į jų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ištyrė ir nagrinėjo nuteistojo (duomenys neskelbtini) I. D. išsiųstą viešą pareiškimą, nagrinėjo specialisto išvadą dėl nuteistojo išsiųsto rašto teksto vertinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų.
8. Pagal BK 232 straipsnį, už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai – tai viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl K. K. viešai raštu išsakytų teiginių vertino užgauliais, žeminančiais (duomenys neskelbtini) dėl jo veiklos, motyvuotai atribojo nuo teisės ginamų viešo asmens kritikos, nuomonės išsakymo bei informacijos skleidimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas.
10. BK 232 straipsnyje nurodytai veikai kvalifikuoti vienu iš esminių aspektų laikytinas asmens žodžiu ar raštu pateiktų išsireiškimų užgaulaus, įžeidžiančio ar žeminančio teisėją ar visą teismų sistemą, pobūdžio nustatymas. Nagrinėjamu atveju, apelianto išsireiškimų pobūdžiui nustatyti, ikiteisminio tyrimo metu kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyrių, kurio vyriausioji ekspertė Anelė Žalkauskienė, turinti aukštąjį išsilavinimą, teismo lingvistikos ekspertės kvalifikaciją ir 41 metų ekspertės darbo stažą, atliko lingvistinę apelianto viešo pareiškimo vykdant eksperimentą, fragmento analizę (t. 1., b. l. 25-30). Specialistės išvadoje nustatyta, jog apelianto išsireiškimai dėstomi analizuotame fragmente yra užgaulūs ir reiškiami šiurkščia menkinančia, niekinančia ir žeminančia forma. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į specialistės darbo patirtį ir išsilavinimą, neturi pagrindo abejoti ekspertės pateikusios išvadą, kompetencija.
11. Apeliantas nurodo, jog specialistės išvada paremta tik subjektyvia jos nuomone, be to analizuotas tik jo viešo pareiškimo fragmentas, o ne visas dokumentas, todėl abejoja specialistės išvados įrodomąją reikšme. Sutiktina, jog vertinant šią išvadą atsietai nuo kitų įrodymų, ji nepatvirtina pareiškimo įžeidžiamojo pobūdžio, tačiau specialisto išvada, kaip įrodymas vertinta kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir nėra vienintelis duomuo, kurio pagrindu teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, nuteistojo kaltė įrodyta ne tik atsižvelgiant į aptariamą specialisto išvadą, bet taip pat ir paties teismo įvertintą visą nuteistojo rašto tekstą, nuteistojo prisipažinimą apie siekį tokiais veiksmais pažeminti teisėją.
12. Bet kuri, taip pat ir saviraiškos laisvė turi savo ribas – kiekviena laisvė yra betarpiškai susijusi su kito visuomenės nario laisvėmis, teisėmis ir pareigomis. Naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių. Priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose praktika. Šis teismas laikosi pozicijos, kad jo praktikoje įtvirtintas prioritetinis ir esminis saviraiškos laisvės pobūdis demokratinėje visuomenėje vis tik turi atitinkamas ribas. Būtent kalba, kuri nesuderinama su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, pašalinama iš Konvencijos 10 straipsnio apsaugos ribų vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su daroma nusikalstama veika, šiuo atveju – su nepagarba teisėjui dėl jo veiklos vykdant teisingumą. Kaip minėta, tai, kad, nuteistojo manymu, teisėjas netinkamai nagrinėjo bylą, nesuteikia teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti jo pasirinkta forma.
13. Vertinant K. K. parodymus bei jo paaiškinimus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, matyti, kad jis savo kaltę neigė, nes, pasak jo paties, apie (duomenys neskelbtini) parašę tiesą. Tačiau, vertinant viešame pareiškime paminėtus žodžius apie (duomenys neskelbtini), kad „(duomenys neskelbtini) m. p., kaip (duomenys neskelbtini) yra niekingas bailus nusikaltėlis, invazinis ateivis, inkvizitorius, priklausantis organizuotai struktūrai <...>“, tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašyto dokumento turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie teiginiai apie (duomenys neskelbtini) galimai nusikalstamą veiką yra suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui, ir negali būti vertinami kitaip, kaip žeminantys (duomenys neskelbtini), jo reputaciją.
14. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, atsižvelgęs į tai, jog nuteistojo viešas pranešimas buvo paskleistas trečiajam asmeniui, nustatė viešumo požymio buvimą, taip pat iš paties nuteistojo parodymų nustatyta jo tyčia, tai yra, tikslingas noras įžeisti (duomenys neskelbtini), jo byloje (duomenys neskelbtini). Apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad pateikdamas tokio turinio pareiškimą, K. K. suprato, jog viešai raštu išdėstė žeminančius ir užgaulius teiginius apie (duomenys neskelbtini) ir būtent to siekė, ir tai reiškia, kad šią veiką K. K. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nėra pagrindo abejoti, kad vartodamas kaltinime nurodytus pasisakymus nuteistasis suvokė žeminantį, užgaulų jų pobūdį ir sąmoningai siekė viešai pažeminti, parodyti nepagarbą (duomenys neskelbtini), t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, apeliantas nėra nuoseklus – teigdamas, kad nusikalstamos veikos nepadarė, tuo pačiu nurodydamas, kad ir toliau darys BK 232 straipsnyje nurodytą veiką.
15. Nors apeliantas nurodo, jog tokio pobūdžio veiksmų ėmėsi siekdamas teisingumo, tačiau asmens teisės ir laisvės gali būti ginamos ir įgyvendinamos įstatymų nustatyta tvarka, (pateikiant apeliacinį skundą ar kt.), nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių, ar šiuo atveju nežeminant (duomenys neskelbtini). Toks apelianto pasirinktas jo teisių gynimo būdas pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas kaip nusikalstama veika.
16. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į nukentėjusiojo reakciją, nesidomėjimą byla ir ikiteisminiu tyrimu, (duomenys neskelbtini) jo pasisakymai neįžeidė, be to ir kiti (duomenys neskelbtini), esant tapačioms aplinkybėms, nesikreipė dėl jų pažeminimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 232 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, o tai reiškia, jog padariniai nėra būtini ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo įžeidimo momento. Aplinkybės, jog nėra sureaguota į kitų (duomenys neskelbtini) įžeidimus, nešalina šiuo atveju nagrinėjamos veikos prieš konkretų (duomenys neskelbtini) baudžiamumo.
17. Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindo šioje baudžiamojoje byloje kolegija pažymi, kad tyrimas buvo pradėtas susipažinus su (duomenys neskelbtini) I. D. persiųstu jai pateiktu K. K. 2018 m. balandžio 28 d. viešu pareiškimu, išanalizavus juose išdėstytus teiginius bei nustačius nusikalstamos veikos požymius, tai yra vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
18. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė, jog byla išnagrinėta viešame teismo posėdyje, tačiau kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, visas bylos nagrinėjimo procesas buvo viešas, tačiau klausimas dėl psichologinės ekspertizės skyrimo apeliantui, tinkamai pagal BPK numatytas taisykles, nagrinėtas uždarame teismo posėdyje, todėl teigti, jog byla išnagrinėta ne viešame teismo posėdyje nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog bylos nagrinėjimo procesas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios truko itin ilgą laiką, daugiau nei dvejus metus. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad bylos nagrinėjimas vyko nepateisinamai ilgą laiką ir bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas.
19. Konkretaus proceso organizavimo veiksmai patys savaime negali būti vertinami kaip teismo šališkumas, jei teismas pagrindžia savo sprendimus ir nurodo atitinkamo sprendimo priėmimo motyvus. Savo nesutikimą su teismo priimtais tokio pobūdžio sprendimais jis gali nurodyti apeliaciniame skunde. Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl K. K. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje nėra taip pat. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra konkrečių bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimu bei jų vertinimu, kitokiais teismo nuosprendžio surašymo galimais trūkumais.
20. BPK 241 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas, kuris imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, taip pat šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nei nuteistojo, nei kitų proceso dalyvių teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nėra jokių duomenų apie procesinės lygybės pažeidimus. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu.
21. Apeliantas taip pat reiškia prašymą bylą nagrinėti vadovaujantis BPK 225 straipsnio nustatytas tvarka, tačiau tokiam bylos nagrinėjimui nėra jokio teisinio pagrindo. BPK 225 straipsnio 2 dalyje numatyta „bylas, kuriose kaltinamieji nusikalstamos veikos metu buvo Respublikos Prezidentu, Seimo ar Vyriausybės nariais, Konstitucinio Teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais, nagrinėja apygardos teismo trijų teisėjų kolegija“. Kaip matyti, nurodyta tvarka bylos nagrinėjamos tik tada, kai (duomenys neskelbtini) byloje yra kaltinamieji, bet ne nukentėjusieji asmenys, todėl nurodytas apelianto prašymas nagrinėjamu atveju atmestinas kaip nepagrįstas ir konstatuotina, jog bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo tinkamos sudėties teisėtas teismas.
22. Apeliaciniame skunde K. K. pasisako dėl jam skirtos bausmės, tačiau neformulavo prašymo nei dėl jam skirtos bausmės pakeitimo ar jos pagrįstumo patikrinimo, nurodydamas, jog nesupranta kaip buvo nustatytos aplinkybės į kurias buvo atsižvelgta skiriant bausmę. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas BK 232 straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, teismas atsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalis), kurios nuosprendyje išdėstytos. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje ir formaliai jų nepažeidė. Tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių, vertintinų skiriant nuteistajam bausmę, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad K. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra per griežta. Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).
23. BK 232 straipsnio sankcijoje numatytos bausmė – laisvės atėmimas iki dviejų metų. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, jog bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tokia įstatymo dispozicija negali būti suprantama ir aiškinama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. Ši norma nustato bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007, 2K-58/2010 ir kt.). Apylinkės teismas, nurodydamas, kad nuteistasis padarė nusikaltimą jau būdamas teistas už nepagarbą teismui, anksčiau paskirta arešto bausmė jokio poveikio neturėjo, paskyrė griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimo bausmę – 8 metus laisvės atėmimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė savo dydžiu yra per griežta, todėl ji mažintina, paskiriant bausmę, artimesnę sankcijoje numatytam bausmės minimumui.
24. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistojo asmenybę apibūdinančius aukščiau nurodytus bei pirmosios instancijos teismo nustatytus duomenis spręstina, kad teismo paskirtas įpareigojimas raštu atsiprašyti nukentėjusiojo M. P. bus pakankamas BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti, todėl teismo paskirtas įpareigojimas bausmės
vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o darbo santykiams nutrūkus, įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo pakeisti.
K. K., pripažintam kaltu pagal BK 232 straipsnį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 5 (penki) mėnesių laisvės atėmimo.
Panaikinti K. K. paskirtą įpareigojimą viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o darbo santykiams nutrūkus, įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.