Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-02 nuosprendžio, kuriuo V. R. išteisintas dėl trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymo, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės skundas dalinai tenkinamas.

5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti V. R. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 20 straipsnio nuostatas ir netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Kolegija dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus daro išvadą , kad pirmosios instancijos teismas V. R. pagrįstai išteisino dėl 2017-12-12 ir 2017-12-22 veikų padarymo, tačiau dėl veikos, padarytos 2018-03-08, surinktus įrodymus vertino neteisingai ir šioje dalyje priėmė neteisingą nuosprendį.

6. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą išteisinti V. R. dėl nusikalstamų veikų įvykdytų 2017-12-12 ir 2017-12-22 padarymo motyvavo tuo, kad byloje surinkti įrodymai nepakankami spręsti, kad V. R. įvykdė šias veikas.

Dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2017-12-12

7. Kaltinamasis V. R. viso proceso metu kategoriškai neigė 2017-12-12 naudojęs prieš E. J. smurtą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi kaltinamojo parodymais, nevertindamas nukentėjusiosios parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, o jos nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Išties, nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuosekliai teigė, kad 2017-12-12, apie 14:50 val. tarp jos ir V. R. įvyko konfliktas dėl darbo santykių, kurio metu V. R. savo dešinės rankos kumštį prispaudė jai po nosimi ir pastūmė ją link sienos. Po įvykio kelias dienas skaudėjo kaklą ir panosėje suraukiant veidą (1 t., b.l. 52–54, 2 t. b.l. 102–106). Šias aplinkybes ji nurodė ir pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams, tačiau kitų nukentėjusiosios žodžius patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra.

8. Iš pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašų apžiūros protokolų nustatyta, kad E. J. pranešė apie tai, kad jos vyras ką tik jai daužė per veidą, ir paskambino 112, kad ji jam sudavė (pranešėja yra susijaudinusi, verkia). Į klausimą dėl greitosios pagalbos atsakė – „Nereikia nieko, jis tiesiog man trenkė“ (1 T., b. l. 76). Policijos pareigūno V. V. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėja teigia, kad vyras pridėjęs kumštį prie veido ją pastūmė, ant pranešėjos kūno smurto žymių nematyti, tarnybinio pranešimo grafoje “Smurtą rodantys požymiai“ atžymų nėra (1 t., b.l. 42–43). Pareigūno M. R. tarnybiniame pranešime nurodytos analogiškos aplinkybės (1 t., b.l. 58–59). Į bylą pateiktuose garso įrašuose yra užfiksuotas konflikto įrašas, kuriame girdėti kaip kaltinamasis ir nukentėjusioji pakeltu tonu ginčijasi, bando peršaukti vienas kitą. Girdėti kaip nukentėjusioji šaukia, kad kaltinamasis patrauktų nuo jos rankas, girdisi pliaukštelėjimai iš kurių galima spręsti, kad nukentėjusioji prieš kaltinamąjį imasi aktyvių veiksmų (3 t., b.l. 63).

9. Kolegija įvertinusi šiuos duomenis sprendžia, kad surinktų įrodymų pagrindu negalima daryti neabejotinos išvados, kad V. R. konflikto metu pridėjęs nukentėjusiajai kumštį prie veido tokiu būdu ją stūmė ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Kaip jau minėta, kaltinamasis tai visą laiką kategoriškai neigė, smurto požymių nukentėjusiosios veide neužfiksuota, iš pateiktų garso įrašų girdėti, kad tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis konflikte yra abu vienodai aktyvūs, abejones kelia ir tai, kad nukentėjusioji skambindama į pagalbos centrą nurodo kitokius jos atžvilgiu panaudoto smurto veiksmus, tai yra, kad vyras trankė jai per veidą, o ne stūmė kumščiu.

Dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2017-12-22

9. Kaltinamasis dėl šio jam pareikšto kaltinimo laikėsi analogiškos pozicijos, jis neigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją. Jo teigimu nukentėjusioji nuolat inicijuoja konfliktus ir jį šmeižia. Nukentėjusiosios gi teigė, kad kilus konfliktui V. R. sugriebė ranka jai už veido ir suspaudęs pastūmė, taip sukeldamas fizinį skausmą. Tą pačią dieną, vėliau, konfliktui atsinaujinus. V. R. dar kartą delnu suspaudė jai veidą ir pastūmė, ko pasėkoje ji galva atsitrenkė į sieną. Po šio veiksmo jai ant veido liko pirštų žymės, kurias iškart užfiksavo, po šių veiksmų jai skaudėjo veidą (1 t., b.l. 12 – 15, 103 – 105, 2 t., b.l. 102 – 106).

10. Iš Bendrojo pagalbos centro pateiktų duomenų nustatyta, kad 2017-12-22 E. J. skambino į centrą du kartus, 14:08 val. ir 15:32 val. Pranešimo BPC 2017-12-22, gauto 14:08 val., garso įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kaip pranešėja E. J. operatoriui praneša apie smurtą šeimoje, nurodo, kad buvo žodinis konfliktas, jis pradėjo stumdyti su delnu į veidą. Veide yra žymė. Greitosios pagalbos atsisakė (1 t., 137 – 138 b. l.). Pranešimo BPC 15:35 val., garso įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad atsiliepus operatoriui, fone girdimas vyriškas balsas. Vyras ginčijasi su pranešėja, kuri skambučio metu susijaudinusi, verkia. Pranešėja prašo atvažiuoti, girdimi žodžiai „Pasitrauk nuo manęs!“, praneša – „Jis vėl ką tik mane su ranka daužė“, greitosios atsisako (1 t., 139 –140).

10. Policijos pareigūnės I. B., vykusios į iškvietimą fiksuotą 14.08 val., tarnybiniame pranešime nurodyta, kad E. J. paaiškino, kad sugyventinis V. R. sugriebė ją už veido ir stūmė, prie tarnybinio pranešimo pridėtos fotonuotraukos (1 t., b.l. 89, 90 – 91, 92 – 93). Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad E. J. veidas buvo paraudęs, matėsi spaudimo žymės ir vienoje pusėje piršto antspaudas (1 t., b.l. 112 – 113, 122 – 123). Apklausiama teismo posėdyje liudytoja neatsiminė ar matė pirštų žymes, parodė, kad nukentėjusiosios prašymu ji nufotografavo jos veidą. Taip pat parodė, kad nukentėjusioji pademonstravo kaip vyras buvo suėmęs už veido, po ko veide matėsi piršto antspaudas. Liudytojas K. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nepamena ar nukentėjusiosios veide buvo paraudimai, bet galimai tai galėjo būti, nes kolegė I. B. ją fotografavo. Teismo posėdyje jis patvirtino savo parodymus duotus tyrimo metu. Liudytojas R. O. parodė, kad moters veide smurto požymių nebuvo, moteris buvo apsiašarojusi paraudusi , veide matėsi lyg paspaudimo žymė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas teigė paraudimų nematęs (1 t., b.l. 128 – 129) Liudytoja V. M. tarnybiniame pranešime nurodė, kad atvykus pagal iškvietimą fiksuotą 15:32 val., pas pareiškėją veide akivaizdžių smurto žymių nematė (1 t., b.l. 124). Posėdžio metu ši liudytoja patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, papildomai nurodė, kad nukentėjusioji rodė nuotraukas savo telefone, jose, galimai vienas jos žandas buvo paraudęs, tačiau bendraujant su nukentėjusiąja jokių paraudimų ji nematę. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad po pastūmimo ji atsitrenkė į sieną, tačiau sužalojimų galvoje nebuvo ( 1 t. b.l. 132 – 133).

11. Vertinant šiuos aptartus liudytojų parodymus negalima daryti kategoriškos išvados, kad nukentėjusiosios veide matėsi žymės, kurios leistų tvirtinti, kad V. R. suėmęs nukentėjusiąją už veido ją pastūmė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja I. B. parodė, kad moteris pademonstravo kaip vyras buvo suėmęs ją už veido, todėl neatmetama galimybė, kad paraudimą ir piršto antspaudą liudytojai galėjo matyti būtent po pačios nukentėjusiosios demonstravimo kokiu būdu ji patyrė smurtą.

12. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

13. Byloje neginčijamai nustatyta kad tarp V. R. ir E. J. susiklostę įtempti konfliktiški santykiai , kurie tęsiasi ilgą laiką. Tai patvirtina į bylą pateikti Vilniaus Moterų krizių paramos moterims ir šeimai tarnybos, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys bei medžiaga apie pradėtus ir nutrauktus ikiteisminius tyrimus inicijuotus tiek V. R., tiek E. J. (1 t. b.l. 152 – 156, 2 t., b.l. 119 – 121, 3 t. b.l. 119 – 121, 2 t., b.l. 118, 124 – 125, 3 t., b.l.104 – 143). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiojo ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms.

14. Išklausius ir peržiūrėjus byloje esančius tiek vaizdo, tiek garso įrašus, darytus konfliktų metu, matyti, kad tiek V. R. tiek ir nukentėjusioji konfliktuose yra aktyvūs, kaltinimus vienas kitam reiškia abipusiai. Kaip jau minėta, išklausius 2017-12-12 konflikto garso įrašą, girdimi pliaukštelėjimai. Iš įrašo konteksto galima spręsti kad šie pliaukštelėjimai yra iš E. J. pusės, kadangi jie pasigirsta po jos žodžių „patrauk rankas“, o ir pati nukentėjusioji nenurodė, kad kaltinamasis būtų jai sudavęs delnu.

15. Byloje pagal V. R. prašymą buvo pateikta profesoriaus dr. G. N. pažyma, kurioje psichologas pateikė jam kaltinamojo pateiktų vaizdo ir garso įrašų (3 t., b.l. 55) psichologinį vertinimą. Pažymoje pateiktos išvados, kad moters elgesyje yra emocinio smurto prieš vyrą požymių, taip pat psichologinio smurto prieš vyrą patvirtinimų, pateikta medžiaga nepakankama konstatuoti psichinius sutrikimus ar jų nebuvimą bei kad įrašuose yra požymių, liudijančių nekritišką savo nuomonės vertinimą. Melo, prasimanymų požymių įrašuose neaptikta (3 t., b.l. 100-101). Apeliacijos instancijos teismo posėdyje nutarus atlikti įrodymų tyrimą į posėdį buvo iškviestas ir apklaustas psichologas G. N.. Dar kartą dalyvaujant psichologui išklausius garso įrašus (3 t., b.l. 55), specialistas patvirtino, kad būtent šių įrašų psichologinį tyrimą jis ir atliko . Specialistas taip pat patvirtino savo išvadas, kad iš pateiktų įrašų galima spręsti apie galimą psichologinį smurtą iš moters pusės.

10. Specialisto įvertinimas yra tikėtino pobūdžio, kolegija neteikia jam įrodomosios reikšmės, tačiau tiek šių, tiek anksčiau nustatytų aplinkybių dėl tarp nukentėjusiosios ir V. R. besitęsiančio konflikto kontekste, įvertinus surinktus įrodymus: kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, nesant medicininių duomenų apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, kolegija negali daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados , kad prieš V. R. panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją jos nurodytomis aplinkybėmis.

11. Prokurorė skunde teigia, kad byloje surinkti duomenys, VTAT, Moterų krizių centro medžiaga, duomenys apie pradėtus ikiteisminius tyrimus, patvirtina apie galimą V. R. sisteminį smurtavimą prieš nukentėjusiąją ir anksčiau. Kolegija sutinka, kad šie duomenys yra reikšmingi vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, tačiau nesant kitų objektyvių duomenų nepakankami, kad konstatuoti V. R. kaltę.

12. Apibendrinant kolegija konstatuoja, kad V. R. dėl 2017-12-12 ir 2017-12-22 padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintas pagrįstai.

Dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2018-03-08

13. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus dėl V. R. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančių įrodymų visumą dėl ko padarė nepagrįstas išvadas.

14. T. R. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos buvo grindžiama nukentėjusiosios parodymais ir teismo medicinos specialistų išvada. Kaltinamasis V. R. savo kaltę neigė. Pirmosios instancijos teismas ištyręs šiuos įrodymus sprendė, kad jie nepakankami konstatuoti V. R. kaltę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas iškėlė abejones dėl teismo medicinos specialisto išvadų, kurias vertino kaltinamojo naudai, taip pat rėmėsi Aukščiausiojo teismo praktika, pagal kurią taikant BK 140 straipsnį nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito asmens kūnu, būtina nustatyti, kad asmuo jautė skausmą.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji E. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme teigė, kad konflikto metu kaltinamasis patempė jai už nosies, tai buvo skausminga, atsirado mėlynė, kuri laikėsi savaitę, taip pat nurodė, kad nuo kovos 6 d. turi mėlynę rankoje, kuri taip pat atsirado po konflikto su V. R. (1 t., b.l. 21, 180). Teismo medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, konstatavo, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas – nosies galiuko poodinė kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, taip pat specialistas konstatavo dešinio dilbio poodinę kraujosruvą (1t, b.l. 185 – 188). Keldamas abejones specialisto išvada pirmosios instancijos teismas teigė, kad yra svarbu tai, į kokį klausimą specialistas pateikė tokią išvadą. Teismas nurodė, kad iš 2018-03-09 užduoties specialistui matyti, kad joje nurodoma tik tai, kad 2018-03-08, apie 21:30 val. kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę – nukentėjusiąją. Tačiau nieko detaliau, kaip galimai buvo panaudotas fizinis smurtas, nenurodoma, todėl specialisto išvadoje pateiktas atsakymas į klausimą, kad sužalojimas padarytas galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, dar nėra pagrindas konstatuoti, kad toks sužalojimas nukentėjusiajai padarytas būtent kaltinamojo tyčiniais veiksmais. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas.

16. Susipažinus su teismo medicinos specialistui pateikta užduotimi ir pačia specialisto išvada nustatyta, kad užduotyje skiltyje „užduoties skyrimo pagrindas“ nurodyta, kad V. R. 2018-03-08, 21.30 val. prieš savo sutuoktinę E. J. panaudojo fizinį smurtą, tačiau specialistas savo išvados aprašomojoje dalyje nurodė, kad nukentėjusioji apžiūros metu papildomai nurodė, kad 2018-03-08, 21.30 val. jos vyras V. R. buvo sugriebęs jos nosį tarp pirštų, suspaudė ir patempė, taip pat nurodė, kad 2016-03-06 V. R. sugriebė už dešinės rankos, suspaudė ir pasuko. Tai rodo , kad specialistui buvo žinomos įvykio aplinkybės, todėl kolegijai specialisto išvada, kad E. J. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti kietu buku daiktu galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku abejonių nekelia. Nors nuosprendyje nurodyta, kad apklausiamas teismo posėdyje ekspertas nepatvirtino nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės dėl sužalojimo padarymo tempiant už nosies, tačiau kolegijai susipažinusi su eksperto apklausa ( 3 t., b.l. 76) tokia aplinkybė protokole neužfiksuota.

17. Teismas savo sprendimą grindė ir tuo, kad ekspertas savo išvadoje nurodė, kad nėra galimybės nustatyti šio konkretaus sužalojimo individualių požymių, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie įrankio formą, dydį, nes tokie neužsifiksavo ir teismo posėdyje patvirtino, kad tokį sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti ir pati, taip pat tai galėjo nutikti ir buityje, atsitrenkus, fizinio kontakto metu. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Pirmiausia ekspertas teismo posėdyje paaiškino, kad esant tokiam sužalojimo mechanizmui (nosį suspaudžiant pirštais) nustatyti individualių požymių pagal kuriuos būtų galima spręsti apie įrankio formą neįmanoma, kadangi neįmanoma, kad kraujosruvoje užsifiksuotų pirštų antspaudai, taip pat ekspertas patvirtino, kad tokio pobūdžio sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti ir pati, tačiau vien šios aplinkybės neduoda pagrindo abejoti specialisto išvada ir šias abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Vertinant nukentėjusios parodymus ir specialisto išvadą visumoje, matyti, kad prieštaravimų nėra, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes kada ir kokiu būdu jai buvo padarytas sužalojimas specialisto išvados visiškai atitinka.

18. Aplinkybių, kurios šiuo konkrečiu atveju leistų abejoti nukentėjusiosios parodymais nenustatyta. Jos nurodytas aplinkybes apie sužalojimo padarymo laiką, aplinkybes visiškai atitinka specialisto išvada. Specialisto išvadoje taip pat konstatuotas ir dar vienas sužalojimas – kraujosruva dešinės rankos dilbyje ir nors šis sužalojimas nebuvo inkriminuotas V. R., tačiau tai taip pat patvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumą.

19. Kolegija taip pat pažymi, kad konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančią. Nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, ji savo apklausose nurodė, kad po nosies suspaudimo jautė skausmą. Ekspertas savo išvadoje taip pat nurodė, kad nukentėjusioji, esant tokiam sužalojimui, galėjo jausti skausmą, be to praktikoje žinoma, kad traumos, susijusios su nosimi yra ypatingai skausmingos, todėl kelti abejones ar nukentėjusioji šiuo atveju galėjo jausti skausmą nėra jokio pagrindo.

20. Apibendrinant kolegija konstatuoja, kad byloje yra įrodyta, kad V. R. 2018-03-08, apie 21:30 val., būdamas bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę E. J., kas pasireiškė tuo, kad jis pirštais suėmęs už nukentėjusiosios E. J. nosies, ją pasukęs tempė, padarydamas nukentėjusiajai E. J. nosies galiuko poodinę kraujosruvą – nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

21. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta viešųjų darbų, laisvės apribojimo arešto, laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Sprendžiant V. R. skirtinos bausmės klausimą atsižvelgiama į padarytos veikos pobūdį, bei kaltinamojo asmenybę. V. R. neteistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, dirba ( 2 t., b.l. 18-21). Su nukentėjusiąją augina 4 vaikus, jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, tai yra nubausti asmenį ir paveikti jį, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kolegija sprendžia, kad bausmės skyrimo tikslai geriausiai bus įgyvendinti V. R. skiriant laisvės apribojimo bausmę. Kartu su bausme V. R. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

nutaria:

prokurorės apeliacinį skundą tenkinti dalinai .

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-02 nuosprendį dalyje, kurioje V. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2018-03-08) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (veika padaryta 2018-03-08) ir skirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 67, 72² straipsniais V. R. kartu su bausme skirti įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje šį įpareigojimą įvykdant iki pasibaigs laisvės apribojimo bausmės terminas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.