Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas akcentavo, kad pagal bendrą taisyklę bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Teismo vertinimu, ginčai dėl žalos atlyginimo, kai žala siejama su įstatymų leidėjo veiksmais, priimant teisės aktus, nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, skunde nurodytą žalos pagrindą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra kildinamas iš Lietuvos valstybės atstovų, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 1 dalies ir ABTĮ nuostatų prasme, todėl pareiškėjo keliamas ginčas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju iš skundo pagrindo ir dalyko matyti, jog pareiškėjas siekia inicijuoti bylą administraciniame teisme dėl veiklos, kuri priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui, įgyvendinant teisės aktų leidybą.

III.

Anot pareiškėjo, skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Anot pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad keliamas ginčas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjas siekia inicijuoti bylą administraciniame teisme dėl veiklos, kuri priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui, įgyvendinant teisės aktų leidybą, ir nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada ir prašydamas skundžiamą nutartį panaikinti bei grąžinti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atskirajame skunde pabrėžia, kad teismas neturėjo pagrindo skundo priėmimo stadijoje vertinti skundo aplinkybes, argumentus, dalyką, žalos pagrįstumą ir pareikštus reikalavimus. Anot pareiškėjo, teismas neteisingai aiškino ir taikė ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei CK 6.271 straipsnį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau, nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pažymėtina, kad ginčo teismingumas nustatomas skundo priėmimo stadijoje, todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai vertino su ginču susijusias aplinkybes šioje stadijoje, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.). Todėl teismas neįvertinęs teisinio santykio pobūdžio, negalėtų įvertinti tinkamai ginčo teismingumo.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai. (ABTĮ 2 str. 1 d.). Tarnybinis ginčas – valstybės tarnautojo ar pareigūno ir administracijos ginčas dėl tarnautojo ar pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ar praradimo ir tarnybinių nuobaudų taikymo (ABTĮ 2 str. 3 d.).

Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nurodytas ABTĮ 17 straipsnyje.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (1 d.). Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

Iš pareiškėjas skundo turinio matyti, kad jis turtinę ir neturtinę žalą kildina iš teisinio reguliavimo, nustatyto Pensijų kaupimo įstatyme ydingumo ir institucijų veiksmų nepakeičiant šio reguliavimo. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skundo reikalavimus atlyginti turtinę ir neturtinę žalą valstybei kildina iš netinkamai įgyvendinamos teisės aktų leidybos.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2023 m. birželio 14 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-38/2023 nustačiusi, kad ieškovas siekia žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl to, jog, ieškovo teigimu, dėl netinkamo teisinio reguliavimo, neatitinkančio Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų principų, Europos Sąjungos teisės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ir kt. („neteisingo atsakovės veikimo ir neveikimo, savalaikio neveikimo“), susijusio su (neturtinės) žalos atlyginimu ir jos suma pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – ir TPSVCAPDĮ), jis patyrė 5 000 Eur žalą. (Asmuo, iš kurio buvo priteista nurodyta suma, kaip neturtinė žala, tapo nemokus). Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl valstybės atsakomybės už žalą, kuri padaryta valstybės institucijų neveikimu, ieškovo nuomone, TPSVCAPDĮ tinkamai nesureguliavus klausimų, susijusių su žalos atlyginimu. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, specialioji teisėjų kolegija konstatavo, jog toks ginčas dėl žalos atlyginimo yra susijęs su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla ir patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra priskirtinas administracinio teismo kompetencijai (taip pat žr., pvz., mutatis mutandis (lot. su atitinkamais pakeitimais) specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-72/2019, 2020 m. spalio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-84/2020 ir jose nurodytą praktiką).

Minėta specialiosios teisėjų kolegijos praktika yra reikšminga ir nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad bylą nėra teisminga administraciniam teismui, ir nepagrįstai tuo pagrindu atsisakė priimti skundą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, tikrinama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. G. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.