Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorui M. Š., nuteistajam R. E., jo gynėjai advokatei Laimutei Palujanskaitei, nukentėjusiosios atstovui advokatui R. G.,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. E. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d., ir nuteistas 30 (trisdešimties ) MGL, t.y. 3900 (trijų tūkstančių devynių šimtų) litų dydžio bauda. Jam taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant jam vairuoti transporto priemones 1(vieneriems) metams.

Nukentėjusiosios D. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Nukentėjusiajai D. D. priteista iš kaltinamojo 3000 (trijų tūkstančių) litų neturtinės žalos ir 500 (penkių šimtų) litų turtinės žalos atlyginimas.

Iš R. E. priteista 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) litų išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu D. D. naudai.

Iš R. E. priteista 235,09 (du šimtai trisdešimt penki litai 09 ct) litų išlaidų, susijusių su liudytojo atvykimu į teisiamuosius posėdžius valstybės naudai.

VSDFV civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš R. E. priteista 2478, 40 (du tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt aštuoni Lt 40 ct) litų žalos atlyginimas VSDFV naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. E. nuteistas už tai, kad jis 2013-01-20 apie 15.36 val. Kaune, pakilime link (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas nuo (duomenys neskelbtini), pažeidė Keliu eismo taisyklių 16, 133 punktų reikalavimus tuo, kad vairuodamas transporto priemonę neturėjo privalomosios techninės apžiūros dokumento, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo, nepasirinko važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio būklę ir transporto priemonės krovinį, meteorologines sąlygas (esant kelio dangai padengtai sniegu), eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl ko atsitrenkė į priekyje stovėjusio automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamo D. D., galinę dalį, kuris nuo smūgio atsitrenkė į priekyje stovėjusio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamo T. S. galinę dalį, dėl ko sužalojo prie automobilio „(duomenys neskelbtini)“ buvusią vairuotoją D. D., padarydamas jai sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis R. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr.1-167-311/2014, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis R. E. apeliaciniame skunde ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 str. 1 d. padarymo. Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Dėl R. E. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje

Nors nuteistasis R. E. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas pažeidė esminį baudžiamojo proceso įstatymo principą, kad bet kokios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam R. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tačiau pažymėtina, jog kaltinamajam R. E. pareikštas kaltinimas buvo su trūkumais, kadangi kaltinime nepagrįstai nurodyti tam tikri nusikalstamos veikos požymiai (dėl privalomosios techninės apžiūros dokumento ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo neturėjimo) bei dėl to nurodyta perteklinė teisės aktų nuostata, kurią savo veiksmais pažeidė R. E., tačiau šie trūkumai nėra esminiai, kurie būtų suvaržę kaltinamojo teisę į gynybą ir sutrukdę pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kaltinimo trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nepažeidžiant kaltinamojo teisių.

BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų nurodytų požymių buvimą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti nurodomi KET ar kito teisės akto, kurio nuostatas kaltininkas pažeidė, punktai ar dalys, glaustai atskleidžiant jų turinį, pažymint pažeidimo esmę. Kaip matyti iš kaltinimo R. E. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis „(...) vairuodamas transporto priemonę neturėjo privalomosios techninės apžiūros dokumento, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo, nepasirinko važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio būklę ir transporto priemonės krovinį, meteorologines sąlygas (esant kelio dangai padengtai sniegu), eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties, dėl ko atsitrenkė į priekyje stovėjusį automobilį(...)“. Tokiais savo veiksmais R. E. pažeidė Kelių eismo taisyklių ( toliau – KET) 16, 133 punktų reikalavimus. Tačiau KET 16 punktas (2012-11-28 redakcija) nustato, kad „motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir šių taisyklių nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis“. Transporto priemonės vairavimas neturint privalomosios techninės apžiūros dokumento ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo, šiuo konkrečiu atveju nėra susiję priežastiniu ryšiu su BK 281 str. 1 d. numatytomis pasekmėmis, todėl minėtieji nusikalstamos veikos požymiai bei KET 16 punktas kaltinamajam inkriminuoti nepagrįstai. Todėl kolegija daro išvadą, jog iš kaltinimo turi būti pašalintos nuorodos į KET 16 punktą bei aplinkybės, kad R. E. vairuodamas transporto priemonę neturėjo privalomosios techninės apžiūros dokumento ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo.

Nuteistasis R. E. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija ir kitu aspektu, t. y. kad teismas nepašalino abejonių, susijusių su sužalojimo masto nustatymo aplinkybėmis, t. y. kad D. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apelianto teigimu, specialisto D. T. pateikta išvada Nr.G695/13(02) yra nepatikima, kadangi jis nepateikė atsakymų, paneigiančių nuteistojo gynėjos nurodytas aplinkybes, kad minėta išvada neišsami, neinformatyvi, joje neįvertinti visi aktualūs klausimai. Tačiau tokie apelianto argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados G695/13(02), nukentėjusiajai D. D. buvo diagnozuotas kairės šlaunies sumušimas su hematoma padarytas kietu buku daiktu, kuris, kaip pažymėta, galėjo gautis autoavarijos metu ją sužalojant kaip pėsčiąją bei suduodant smūgį atsikišusiomis automobilio dalimis į kairės šlaunies išorinį paviršių. Konstatuota, kad D. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jos sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko dėl kairės šlaunies sumušimo su hematoma. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad D. D. po eismo įvykio buvo pristatyta į LSMUL VšĮ Kauno klinikų Priėmimo skyrių, kur buvo apžiūrėta traumatologo, jai atlikta rentgenograma, diagnozuotas kairės šlaunies sumušimas. Kaulų lūžių nematyti. Skirtas gydymas: ramybė, šaltis, heparininiai tepalai. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad Pirminės sveikatos priežiūros skyriuje nukentėjusioji lankėsi 2013-01-25, 2013-01-26. 2013-01-29 pacientė atvyko gydymo kontrolei ir būklei įvertinti prieš numatytą ginekologinę operaciją. Be kita ko, diagnozuotas ir kairės šlaunies sumušimas. Nuo 2013-01-30 iki 2013-02-01 buvo gydoma VšĮ Kauno klinikų ginekologijos skyriuje, nes 2013-01-31 buvo operuota. Nuo 2013-02-08 iki 2013-02-15 išduotas nedarbingumo pažymėjimas su diagnozės šifru S70.1 (šlaunies sumušimas). 2013-02-15 užbaigta nedarbingumo pažyma (T.1,b.l. 37-38). Teismo posėdyje specialistas D. T. parodė, kad kraujosruva labai didelė, vos ne per visą šlaunį. Kraujosruva buvo kieta. Tai rodo, kad hematoma buvo ir giliuose sluoksniuose. Šlaunies sumušimo gydymas užtrunka ilgai. Apčiuopiant nukentėjusi jautė skausmą. Dėl šios objektyvios priežasties buvo tęsiamas gydymas. Nustatant sužalojimo mastą buvo atsižvelgta į sužalojimą, jo pobūdį. Gijimo laikotarpiu taip pat vadovautasi. Audinių anatominio vientisumo pažeidimo nebuvo. Judėjimo funkcija buvo sutrikdyta. Nedarbingumo pažymėjimas išduotas 27 dienas (T.1, b.l 37-38). Ir nors apeliantas tvirtina, kad paprastai nesunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškia tokiais sužalojimais kaip žandikaulio, stuburkaulio, nosies kaulų lūžiais, o paprastai sužalojimai, pasireiškiantys tik kaip hematoma, vertintini kaip nežymūs, tačiau teismas, spęsdamas, kokio laipsnio D. D. patirtas sveikatos sužalojimas, negali vadovautis tradiciniais atvejais, nes kiekvienas toks atvejis yra vertintinas individualiai, vadovaujantis LR sveikatos apsaugos ministro, LR teisingumo ministro, LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis bei byloje esančiais duomenimis. Šioje byloje atlikus ekspertizę, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 44/14(02) padaryta išvada, jog D. D. padarytas kairės šlaunies sumušimas su paodės ir raumenų kraujosruva atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus, nepriklausomai nuo to, kad per sveikimo laikotarpį jai buvo atlikta planinė kitos kūno srities chirurginė intervencija ( T.2, b.l. 127-131). Analogiškas sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas ir 2013-03-15 specialisto išvada Nr. G695/13(02). Nors specialisto išvada ir ekspertizės aktas teismui nėra privalomi, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi, jog tarp minėtų aktų nėra prieštaravimų, jie atitinka kitus bylos duomenis dėl nukentėjusiosios sužalojimo masto, todėl darytina išvada, jog nuteistasis nepagrįstai, bando įrodyti, kad D. D. patirtas sužalojimas neatitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis taip pat kelia išduotų nedarbingumo pažymėjimų pagrįstumo klausimą, nurodydamas, jog į nukentėjusiosios nedarbingumo laiką pateko iš anksto suplanuota ginekologinė operacija (01.30-02-01) ir kad teismas šių aplinkybių neįvertino. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų gydymas po ginekologinės operacijos nukentėjusiajai dėl šlaunies sumušimo buvo tęsiamas, tai patvirtina 2013-02-08 vizitas ir vėlesni vizitai pas šeimos gydytoją (T.1, b.l. 48-50), aplinkybė, kad šlaunies sumušimo gydymo metu nukentėjusiajai buvo teikiamas chirurginis gydymas niekaip nemažina ir neeliminuoja nuteistojo atsakomybės dėl D. D. sužalojimo, ekspertizės išvadoje taip pat pažymėta, kad nepriklausomai nuo to, kad per sveikimo laikotarpį D. D. buvo atlikta planinė kitos kūno srities chirurginė intervencija, D. D. padarytas kairės šlaunies sumušimas vis tiek atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijų (T.2, b.l. 131).

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą apeliantas teigia, jog būtent nukentėjusioji D. D., padariusi eismo įvykį, pažeidė net keletą KET reikalavimų, t.y. nepastatė avarinio ženklo, tinkamai nepažymėjus kilusio įvykio stovėjo net visą valandą, sudarius eismo įvykio schemą eismo įvykio deklaraciją baigti pildyti galėjo patraukus automobilius į šalikelę, taip pašalinus realų pavojų kitų eismo dalyvių saugumui. Tačiau tokie apelianto teiginiai yra nepagrįstai. Kaip matyti iš kaltinimo, būtent R. E. pažeidė KET 133 punkto reikalavimą, nustatantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Būtent dėl šių reikalavimų nevykdymo pasėkoje įvyko eismo įvykis. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus R. E. pripažino, jog eismo įvykio priežastis slidus kelias (T. 1, b.l. 21). Pareiškus įtarimus R. E. taip pat parodė, kad užsuko į pakilimą link kelio (duomenys neskelbtini). Prieš užsukant jau pastebėjo, kad pakilime antroje eismo juostoje jau stovi du automobiliai. Darydamas manevrą į dešinę jau bandė stabdyti vairuojamą automobilį, tačiau dėl slidžios kelio dangos automobilis tapo nevaldomas, išslydo į antrą eismo juostą ir atsitrenkė į antroje eismo juostoje stovėjusį automobilį (duomenys neskelbtini). Nuteistasis taip pat pripažino, kad dėl kelio dangos neįvertinimo, dėl jo vairuojamo automobilio, kuris buvo krautas malkomis, ir įvyko eismo įvykis. Nuoširdžiai galisi, kad dėl jo KET reikalavimų pažeidimo įvyko eismo įvykis ir buvo sužalota D. D. (T.1, b.l. 72). Teisėjų kolegija sutinka KET 133 punkto pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, o nuteistojo argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog būtent nukentėjusioji D. D. yra atsakinga dėl kilusių padarinių, kadangi neatliko tam tikrų veiksmų, t.y. po eismo įvykio nepastatė avarinio sustojimo ženklo ir nesiėmė kitų priemonių saugiam eismui eismo įvykio vietoje užtikrinti yra nepagrįsti, kadangi pažeidimo padarymo metu teisės aktai nustatė, kad įvykus eismo įvykiui privalo būti įjungta avarinė šviesos signalizacija transporto priemonėje, jeigu tokia įrengta (KET 97.2p.) Jeigu avarinės šviesos signalizacijos nėra arba ji sugedusi, taip pat jeigu priverstinai sustojama ten, kur sustojusią transporto priemonę kiti eismo dalyviai pamatytų likus iki jos mažiau kaip 100 m, motorinės transporto priemonės (išskyrus mopedą, motociklą be priekabos), traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo pastatyti avarinio sustojimo ženklą (KET 98 p.) Analogiškas reglamentavimas yra ir šiuo metu. Kaip matyti iš D. D. parodymų savo automobilio avarinės šviesos signalus ji buvo įjungusi, minėtą aplinkybę nurodė savo pirminiame paaiškinime (T.1, b.l. 29), šią aplinkybę patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (T.2, b.l. 15). Įsijungus avarines šviesas, ji neprivalėjo pagal teisės aktus dar pastatyti ir avarinį ženklą. Be to, kaip jau minėta, nuteistasis pats iš anksto matė kelyje susidūrusius automobilius, todėl R. E. nepagrįstai apeliaciniame skunde kelia ir pačios nukentėjusiosios atsakomybės klausimą dėl eismo įvykio kilimo.

Dėl pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės

Nuteistasis R. E. taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

Pagal BK 67 str. 1, 3 dalis baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriama kartu su bausme. Pagal BK 68 str. 1 d. uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Šios priemonės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Vienas iš bausmės, o kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja pareigą teismui skirti tokią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, kuria nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam būtų pagrįsti bei įgyvendinami. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į jos tikslus, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, uždraudimas vairuoti kelių transporto priemonę paprastai skiriamas, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, kad BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Nr. 2K-427/2011).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam R. E. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones nustatytam terminui tuo pagrindu, kad jis nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti, kad sistemingai pažeidinėja KET. Teismas pažymėjo, kad kaltinamasis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti visuomenėje priimtų taisyklių, todėl siekiant sulaikyti kaltinamąjį, jam skirtas draudimas naudotis specialia teise. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apylinkės teismo nurodyti pagrindai dėl BK 68 str. nuostatų taikymo nėra pakankami, nes liko tinkamai neįvertintos kitos reikšmingos aplinkybės. Teismas teisingai nustatė, kad R. E. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis šią veiką padarė dėl neatsargumo, o ne tyčiniais veiksmais pažeidinėdamas teisės aktais nustatytas privalomas elgesio normas. Eismo įvykį nuteistasis sukėlė būdamas blaivus, dėl nepakankamo atsargumo. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į gana sudėtingas eismo sąlygas, t.y. kad iki šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio toje pačioje vietoje jau buvo įvykęs eismo įvykis ir po byloje nagrinėjamo eismo įvykio, įvyko dar vienas, kas rodo, jog eismo sąlygos iš teisų buvo kritinės būklės. Be to, įvertinama ir ta aplinkybė, kad nuteistajam vairuotojo pažymėjimas reikalingas ne tik asmeniniais tikslais (vykti į darbą Kulautuvoje iš Kauno), tačiau ir šeimos interesais. Dėl to, kolegija sprendžia, kad vien tai, jog R. E. padarė nusikalstamą veiką naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, negali būti pagrindas taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nustatytam laikotarpiui. Kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonė paskyrimo ar jos neskyrimo klausimus, turi atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinti jų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą daro išvadą, kad baudžiamo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas R. E. atžvilgiu yra netikslingas ir nepadės įgyvendinti bausmės paskirties. Taigi, apylinkės teismas nuteistajam paskyrė minėtą baudžiamojo poveikio priemonę, nesat tam pakankamo pagrindo, todėl minėta baudžiamojo poveikio priemonė nuteistojo R. E. atžvilgiu panaikinama.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio

Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). BPK 113 straipsnis reglamentuoja, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Nukentėjusioji D. D. šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltinamojo R. E. bei Lietuvos Respublikos „Transporto priemonių Draudikų biuro“ 5500 (penkis tūkstančius penkis šimtus) Lt žalos. Civiliniame ieškinyje D. D. nurodė, kad dėl eismo įvykio jai nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata, patyrė didžiulį išgąstį iškilus dar didesnei grėsmei jos gyvybei, kuomet eismo įvykio metu buvo nublokšta į priešpriešinės eismo juostos važiuojamąją kelio dalį, kurioje eismas buvo gan intensyvus, pusantro mėnesio buvo nedarbinga, maudė visą kūną, koja buvo sutinusi, negalėjo apsirengti šiltesnio rūbo, kas kėlė nepatogumus, sunku buvo net ramiai gulėti, nes negalėjo pakeisti kūno padėties, negalėjo sportuoti, pramogauti, sumažėjo bendravimo galimybės, ilgą laiką šlubčiojo, aplinkiniai smalsiai žiūrėdavo, todėl jautėsi nepatogiai. Apie šešis mėnesius vartojo vaistus nuo skausmo, iki šiol jaučiasi nesaugiai matydama link jos manevruojančius automobilius. Neturtinę žalą vertina 5000 Lt. 500 Lt turtinė žalą patyrė dėl tiesioginių išlaidų, kurias sudarė gydymo ir sveikatos atstatymo išlaidos. Vaistams išleido ne mažiau kaip 300 Lt(Lioton, Hirudoid, Kaulažolių purškalas, Traumel tepalas ir tabletės, Ibuprom, Diklofenac, Bifolac, Histalgan, Ice Power ir kt.). Gyvena (duomenys neskelbtini), o šeimos gydytojas dirba LSMU poliklinikoje Kaune. Atstumas 15 km. Kelionė pas gydytojus nuosavu automobiliu kainavo ne mažiau kaip 200 Lt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrindas tenkinti iš dalies ir prašomą priteisti neturtinę žalą – 5 000 Lt – sumažino iki 3 000 Lt, žalą priteisdamas tik iš nuteistojo, Lietuvos Respublikos „Transporto priemonių Draudikų biuro“ protokoline nutartimi nepripažindamas civiliniu atsakovu (T.1, b.l. 154). Priimdamas sprendimą sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo kaltės formą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose, kuriose nesunkiai sužalotas žmogus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu sprendė, jog 3000 Lt atlyginimas yra pakankamas neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismo sprendimas priteisti D. D. 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra teisingas.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai.

Pažymėtina, kad vertinamieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (LR CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika.

Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už nukentėjusio asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus nustatymas. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. E., vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta D. D. sveikata. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, žalos dydis nustatomas individualiai, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. 2013-03-15 specialisto išvadoje Nr. G695/13(02) (T. 1, b. l. 37-38) bei 2014-10-30 ekspertizės akte Nr. EKG 44/14(02) konstatuota, jog eismo įvykio metu nukentėjusiajai D. D. buvo padarytas kairės šlaunies sumušimas su paodės ir raumenų kraujosruva. Šis sužalojimas D. D. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šlaunies sumušimo jos sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš karto po eismo įvykio nukentėjusioji D. D. buvo pristatyta į LSMUL VšĮ Kauno klinikų Priėmimo skyrių, jai atlikti bendrieji ir specialūs medicininiai tyrimai, vėliau ji 27 dienas gydėsi ambulatoriškai ir reguliariai lankėsi pas gydytojus, vartojo medikamentus. Nukentėjusioji nurodė, kad dėl įvykio metu patirto sužalojimo ji patyrė fizinį skausmą, buvo nedarbinga ir negalėjo gyventi pilnaverčio gyvenimo, atlikti darbinių pareigų, sumažėjo bendravimo galimybės, po avarijos jaučia baimę artėjantiems automobiliams, teko vartoti nuskausminamuosius vaistus, vykti į gydymosi įstaigas. Neabejotina, kad dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo nukentėjusioji D. D. patyrė fizinį skausmą, taip pat dvasinius išgyvenimus. Akivaizdu, jog dėl patirto šlaunies sužalojimo buvo apribotos judėjimo galimybės, nukentėjusiosios D. D. gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi.

Apygardos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio, kuriame pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė D. D. patirtos neturtinės žalos pasekmes, argumentais, kad dėl R. E. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji D. D. kentė fizinį skausmą, patyrė daug neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų, nes pakankamai ilgą laiką buvo nedarbinga, buvo apribotos jos bendravimo, judėjimo galimybės, dėl patirtos traumos jaučia skausmą, nepatogu miegoti. Vertinant nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika padaryta neatsargia kaltės forma, kartu atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo D. D. nustatytas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis yra teisingas, atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Nuteistasis R. E. be pagrindo apeliuoja į tai, kad nukentėjusioji D. D. nepateikė jokių įrodymų dėl jai padarytos turtinės žalos dydžio, nes šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad dėl eismo įvykio patirto sužalojimo D. D. turėjo vartoti vaistus. Iš specialisto išvados (T. 1, b.l. 37-378) matyti, jog iš karto po įvykio jai buvo rekomenduota naudoti heparininius tepalus, iš medicininės kortelės išrašų matyti, kad 2013-01-25 ir 2013-02-08, 2013-02-15 vizito pas gydytoją metu dėl šlaunies skausmo nukentėjusiajai rekomenduota naudoti Ibuprofeną, Lotion tepalą (T.1, b.l. 45-50). Atsižvelgus į nustatytą diagnozę ir ilgalaikį gydymą, teismui nekyla abejonių, kad dėl eismo įvykio metu patirtos traumos D. D. patyrė fizinį skausmą dėl ko naudojo gydytojo skirtus vaistus, medicininės kortelės išrašai patvirtina, jog ji reguliariai lankėsi pas šeimos gydytoją (T.1, b.l. 45-50), todėl apylinkės teismo sprendimas priteisti jai turtinės žalos atlyginimą yra teisėtas ir pagrįstas, nes nukentėjusioji turtinę žalą realiai patyrė.

Dėl VSDFV civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu byloje nuosprendžiu iš nuteistojo R. E. priteisė 2478,40 Lt žalos atlyginimo VSDFV naudai. Apeliantas su šia nuosprendžio dalimi taip pat nesutinka, savo nesutikimą grįsdamas tuo, jog į bylą nebuvo pateiktas nei vienas patikimas įrodymas, jog VSDFV paskirtos išmokos nukentėjusiajai tikrai buvo išmokėtos, o ir pati nukentėjusioji 2013-10-30 vykusio teisiamojo posėdžio metu negalėjo patvirtinti, kad minėtas išmokas yra gavusi.

VSDFV 2013-08-07 sprendimu Nr. 8.22-773 D. D. 20132-01-20 įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu (bT.1, b.l. 125). D. D. dėl kito asmens kaltės laikotarpiu nuo 2013-01-20 iki 2013-02-15 buvo išmokėta ligos pašalpa, tuo VSDFV biudžetui padaryta 2479,40 Lt dydžio žala. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią žalą priteisė iš kaltinamojo VSDFV naudai. Apeliantas savo nesutikimą su priteistu civiliniu ieškiniu grindžia aplinkybe, jog pinigai nukentėjusiajai nebuvo realiai išmokėti, todėl VSDFV žalos nepatyrė, tačiau VSDFV Kauno skyriaus specialistė teismo posėdyje paaiškino (T.2, b.l. 33), jog pinigų išmokėjimo nukentėjusiajai faktą patvirtina VSDFV pažyma (T.1, b.l. 129-130), nukentėjusioji D. D. pinigų išmokėjimo fakto neginčija, todėl nuteistojo skundo argumentas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

Nukentėjusioji prašė priteisti jai 1500 Lt už advokato pagalbą teikiant konsultacijas, susipažinimą su bylos medžiaga, civilinio ieškinio surašymą ir atstovavimą teisme, todėl teismas nuosprendžiu iš nuteistojo R. E. nukentėjusiajai D. D. priteisė 1500 Lt proceso išlaidų. Apelianto argumentas, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma priteista nepagrįstai, kadangi byloje nėra į bylą pateikta teisinių paslaugų sutartis, yra atmestinas, kadangi advokato įgaliojimus atstovauti šioje byloje nukentėjusiąją D. D. patvirtina advokato orderis (T.1, b.l. 105, T.2, b.l. 102), o nukentėjusiosios patirtų išlaidų dėl advokato atstovavimo byloje faktą patvirtina pinigų priėmimo kvitai serija LAT Nr. 738654 ir serija LAT Nr. 738679 pagal sutartį Nr. 609 (T.1, b.l. 109, T.2,b.l. 46), kurie yra originalūs, todėl teismui nekyla jokių abejonių dėl jų patikimumo ir todėl jie yra tinkamu įrodymu proceso išlaidoms pagrįsti. Be to, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismui 2013-09-10 teisinių paslaugų sutartis Nr.609 byloje yra pateikta. Šios išlaidos yra pagrįstos, prašoma priteisti suma yra racionali, atitinka teisingumo, protingumo, bei sąžiningumo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas D. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstai priteisė iš nuteistojo R. E., jos yra teisėtos ir pagrįstos – 1500 Lt suma yra proporcinga ar adekvati advokato atliktam darbui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir teisėtai priteisė iš nuteistojo 235,09 litų atlyginimą, susijusių su liudytojų atvykimu į teismo posėdžius, o apeliantas nepagrįstai teigia, jog 2013-12-12 teisiamasis posėdis buvo atidėtas, jog nebuvo išspręstas VSDFV teisinis statusas šioje byloje. Iš 2013-11-22 VSDFV Kauno skyriaus rašto matyti, jog skyrius žino, jog yra patrauktas civiliniu ieškovu byloje ir prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (T.1, b.l. 20). Kadangi pagal BPK 105 str. 1 d. teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, pirmosios instancijos teismas, R. E. pripažinęs kaltu, ginčijamu nuosprendžiu minėtąja teisę įgyvendino.

Nukentėjusiosios advokatas R.Gudašius prašė priteisti iš nuteistojo 300 Lt išlaidas už jo atstovavimą teisme bei pateikė pinigų sumokėjimą patvirtinantį 2014-05-27 pinigų priėmimo kvitą Nr. 738700 (T. 2, b. l. 112). Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo išteisinti nuteistąjį R. E., ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis tik iš dalies keistinas dėl nepagrįstai skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, bei į nukentėjusiosios atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (300 Lt) yra realios ir pagrįstos, todėl jos nukentėjusiajai priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.

nusprendė:

2014 m. kovo 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. E. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant jam vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams.

Priteisti iš nuteistojo R. E. nukentėjusiajai D. D. 87 (aštuoniasdešimt septynis Eur, 300 Lt) eurus turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Pašalinti iš kaltinimo nuorodą į KET 16 punktą bei aplinkybes, kad R. E. „vairuodamas transporto priemonę neturėjo privalomosios techninės apžiūros dokumento ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo“.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.