Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas R. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. sausio 21 d. 21.01 val. iki 2023 m. sausio 23 d. 15.16 val. (dvi paros), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Iš R. G. civilinio ieškovo – Kauno teritorinei ligonių kasai, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 1 575,44 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt penki eurai ir 44 ct) už nukentėjusiojo V. L. gydymą patirtai turtinei žalai atlyginti.

Iš R. G. nukentėjusiojo V. L. naudai priteista 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Jis, 2023 m. sausio 21 d. apie 20.35 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su kartu gyvenančiu šeimos nariu – jo motinos sutuoktiniu (patėviu) V. L., metu, tyčia ne mažiau kaip du kartus peiliu dūrė V. L. į juosmens ir nugaros sritis, padarydamas jam aklą durtinę pjautinę žaizdą juosmens dešinėje su liemens tiesiamojo, kvadratinio juosmens raumenų pažeidimu bei kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą nugaros kairėje su mentės lūžiu, kairio VI šonkaulio nugarinio galo lūžiu, lydimos oro ir kraujo susikaupimui kairėje krūtinplėvės ertmėje, t. y. sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – patėvio V. L. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

6. Pagal baudžiamuosius įstatymus ir galiojančią teisminę praktiką bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Tačiau, jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Apeliaciniame skunde teisingai minima, kad teismo teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, išplaukia iš pamatinių Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Kita vertus, konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalį teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 216- 648/2023).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant minėtos baudžiamojo įstatymo nuostatos formuluotę, negalima įstatymų leidėjo ketinimų suprasti vien paraidžiui, t. y. reikalaujant iš asmens fiziškai atvykti į valstybės instituciją ir tik tokiu būdu pranešti apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką. Toks įstatymo aiškinimas šiuolaikinėje baudžiamojoje justicijoje, plečiantis šiuolaikinių techninių priemonių ir jų panaudojimo galimybėms baudžiamajame procese, aiškiai prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimams ir šios normos prasmei. Teismo vertinimu, esmine aplinkybe sprendžiant dėl šios sąlygos buvimo yra klausimas, ar asmens atvykimas ir prisipažinimas apie nusikalstamą veiką buvo savanoriškas, ar ne, t. y., ar asmuo tai daro savo noru, ar verčiamas objektyvių aplinkybių. Vertinant, ar asmuo prisipažino savanoriškai, reikia atsižvelgti, kaip asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, vertina teisėsaugos institucijų galimybes išaiškinti nusikalstamą veiką, kada ir kaip teisėsaugos institucijos sužinojo apie nusikalstamą veiką, ir ar asmens prisipažinimo metu jau buvo surinkta objektyvių duomenų apie galimą šio asmens kaltę.

Baudžiamosios bylos duomenimis, nuteistasis R. G. betarpiškai po įvykio pats pranešė apie V. L. sužalojimą, pripažindamas, jog tai padarė jis asmeniškai (skambutis Bendrajame pagalbos centre užfiksuotas 2023 m. sausio 21 d. 20.37 val.); iš Bendrojo pagalbos centro gauto garso įrašo (ID 95286624848) nustatyta, kad pokalbio su pranešėju R. G. metu surinkus pirminius duomenis apie nukentėjusiojo sužalojimą, darbuotojas informuoja R. G., jog bus pranešta policijos pareigūnams ir medikams. Iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų naudotų policijos mobiliųjų vaizdo stebėjimo priemonių, tvirtinamų prie uniformos (angl. body camera) (toliau – mobilioji vaizdo stebėjimo priemonė), įrašų seka, kad R. G. jiems nurodė aplinkybes dėl V. L. sužalojimo, savo kaltės neneigė, paaiškino, jog peilį, kuriuo sužalojo V. L., išmetė į šalia esančią pelkę.

Minėtos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad nuteistasis pats savo noru pranešė apie įvykdytą nusikalstamą veiką ir tuo sumažino dėl jo veiksmų kilsiančias neigiamas pasekmes – nukentėjusiajam buvo suteikta operatyvi būtinoji medicininė pagalba bei sutrumpėjo baudžiamojo proceso trukmė, nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad jos nėra pakankamos taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę Be šių aplinkybių buvo įvertinta ir tai, kad nuteistasis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nebuvo atlyginęs nei dalies turtinės žalos už nukentėjusiojo gydymo išlaidas, nors su Kauno teritorine ligonių kasa buvo pasirašęs atitinkamą susitarimą, o taip pat neatlygino nei dalies nukentėjusiojo V. L. reikalaujamos 2 000,00 eurų neturtinės žalos, nedirba ir, anot nukentėjusiojo, dėl savo veiksmų pastarojo taip ir neatsiprašė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama patikrinti skundžiamo nuosprendžio motyvų pagrįstumą apelianto skunde nurodomais argumentais, atlikto įrodymų tyrimo metu posėdyje apklausė nuteistąjį R. G.. Nuteistasis nurodė, kad po nuosprendžio priėmimo ir apeliacinio skundo surašymo jis sumokėjo Teritorinei ligonių kasai dar 150 Eur turtinės žalos atlyginimui ir nukentėjusiajam V. L. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui, tačiau dokumentų, patvirtinančių šiuos faktus, teisėjų kolegijai nepateikė. Taip pat nuteistasis parodė, jog jis nuo 2023 m. lapkričio 7 d nebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl galimybės sumokėti didesnes sumas žalos atlyginimui neturėjo.

Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis dėjo visas pastangas kuo greičiau atlyginti padarytą žalą. Bylos duomenimis, jis, 2023 m. kovo 21 d. sudaręs žalos atlyginimo sutartį su Kauno teritorine ligonių kasa dėl 1575,44 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo sumokėjo 150 Eur ir, iš jo žodžių, iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme sumokėjo dar 150 Eur. Taip pat nuteistasis nukentėjusiajam V. L. sumokėjo 500 Eur, o, 2023 m. liepos 14 d. pasirašęs su juo susitaikymo protokolą, kuriame įsipareigojo kas mėnesį mokėti po 200 Eur, pradedant nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d., iš jo žodžių, iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme sumokėjo dar 200 Eur. Šie duomenys patvirtina, kad nuteistasis nesistengė savo veiksmais kuo greičiau pašalinti savo veiksmais padarytą žalą visa apimtimi ar didžiąja jos dalimi, net ir dirbdamas bei gaudamas darbo užmokestį, o vėliau nutraukęs darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nustatytas pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesant duomenų apie tai, kad nuteistasis visiškai ar reikšminga dalimi atlygino ar pašalino turtinę žalą. Bylos duomenimis, nuteistojo Teritorinei ligonių kasai sumokėta 300 Eur suma, sudaranti tik penktadalį priteistos turtinės žalos atlyginimo, esant aukščiau aptartoms aplinkybėms nelaikytina pakankama spręsti dėl švelnesnės, nei numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės skyrimo galimybės.

7. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančią ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 209- 222/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-132-942/2021 ir kt.). Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K- 21- 719/2020, Nr. 2K-169-458/2020).

9. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, Nr. 2K-119-689/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-233-976/2021). Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 64- 303/2018, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K- 169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-233-976/2021).

10. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K- 281- 942/2018, Nr. 2K-169-458/2020). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbus kaltininko asmenybės vertinimas, kuris sudarytų prielaidas išvadai, jog net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam R. G., bausmės skyrimo taisykles nustatančių BK bendrosios dalies straipsnių reikalavimų, priešingai nei nurodoma skunde, nepažeidė.

R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už sunkų šeimos nario sveikatos sutrikdymą. Jo padaryta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama labai sunkiems tyčiniams nusikaltimams. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dviejų iki dvylikos metų. Pirmosios instancijos teismas R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikė tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas).

12. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. G. pats pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, dėl to prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, sudarė susitarimą dėl padarytos turtinės žalos, kurią sudaro nukentėjusiojo gydymo išlaidos, atlyginimo. Taip pat teismas vertino, kad nuteistasis anksčiau buvo teistas penkis kartus, teistumas neišnykęs, keletą kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už administracinius nusižengimus (t. 1, b. l. 110–116), nebuvo atlyginęs nė dalies žalos, neatsiprašė nukentėjusiojo, nedirba. Visumos šių aplinkybių pagrindu teismas priėjo išvados, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas bus įgyvendintas, skiriant nuteistajam R. G. laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Teismo išvadų nepaneigia aplinkybė, kad nuteistasis po nuosprendžio priėmimo įsidarbino, nes, kaip minėta, baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis vėl nebedirbo.

13. Atsakant į apelianto skundo argumentus dėl jam nepakankamai individualizuotos bausmės paskyrimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, analizavo visumą aplinkybių, susijusių tiek su apelianto R. G. padaryto nusikaltimo, tiek su jo asmenybės pavojingumu. Bylos įrodymais nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumas būtų mažesnis už tokio pobūdžio nusikaltimų kitose bylose pavojingumą. Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, rodančių mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistajam R. G. turi būti skiriama būtent sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį, paskiriant artimą sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Aplinkybių išvadai, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai būtų neteisingas, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, dėl kurių prašoma skirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo interesai gauti priteistos žalos atlyginimą, o taip pat kitos šiame procesiniame sprendime jau aptartos aplinkybės skundžiamame nuosprendyje buvo vertintos, nei vienai iš jų nesuteikiant prioritetinės reikšmės. Apeliacinio skundo argumentas dėl nepakankamo paskirtos bausmės individualizavimo atmetamas, kaip nepagrįstas.

14. Teisėjų kolegija teigiamai vertina apeliaciniame skunde dėstomą nuteistojo neigiamą požiūrį į nusikalstamą veiką, įvertintas savo lengvabūdiško elgesio pasekmes ir siekį ateityje nebedaryti nusikaltimų. Kita vertus, bylos duomenys, kad nuteistasis teistas, daug kartų baustas administracine tvarka, leidžia padaryti išvadą, kad nuteistasis ignoruoja visuomenėje priimtas elgesio taisykles, linkęs nusikalsti, dėl savo veiksmų išvadų nedaro. Apeliaciniame skunde akcentuota aplinkybė, kad R. G. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, kaip minėta, jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kitų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę, kaip išimtinai teigiamą, arba jo padarytą nusikalstamą veiką, kaip neatitinkančią rūšinio pavojingumo požymių, dėl ko straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, byloje nenustatyta.

15. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad taikyti nuteistajam R. G. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje, nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu, priešingai nei teigiama skunde, nuteistajam R. G. paskirtoji bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga jo padaryto nusikaltimo bei nuteistojo asmenybės pavojingumui.

Esant tokioms nuostatoms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Ši konstitucinė įtariamojo ar kaltinamojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatyme – šiuo konkrečiu atveju BPK 44 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

Baudžiamojo proceso įstatyme yra nustatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 106 straipsnis). Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteistinas iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. lapkričio 15 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma Nr. APD-2023-15747 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, joje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 113,33 Eur už R. G. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo R. G. gynėjo advokato Ramūno Vanago 2023 m. lapkričio 14 d. prašymas Nr. ATP-2023-43362 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato).

Atsižvelgiant į tai, kad ši pažyma gauta 2023 m. lapkričio 15 d., t. y. kitą dieną po apeliacinės instancijos teismo posėdžio, kuriame baudžiamoji byla buvo išnagrinėta, į tai, kad dėl šio prašymo neturėjo galimybės pasisakyti nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nei prokuroras, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo paliekamas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo R. G. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje palikti nenagrinėtu.