Kauno apygardos teismo nutartis

2018-12-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-676-478/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-06-11Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-12-06Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-06
Bylos Nr.
1A-676-478/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-57225-2017-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Nuteistasis
S. B.
Advokatai
Paulius Vaicekauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-676-478/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57225-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui,nuteistajai S. B., jos gynėjui advokatui Pauliui Vaicekauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista laisvės apribojimo 6 (šešiems) mėnesiams bausme, įpareigojant per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais ar nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. B. nuteista už tai, kad ji nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2017 m. spalio 31 d., apie 15.15 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laiptinėje, penktame aukšte, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja V. J. metu, tyčia rankomis sugriebė nukentėjusiajai V. J. už veido ir tuo sukėlė jai fizinį skausmą bei padarė odos nubrozdinimus kairiame skruoste, t. y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji S. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atnaujinti įrodymų tyrimą.

2.1. Skunde apeliantė nurodo, kad įvykio, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji, niekas nematė. Ikiteisminiame tyrime apklausiamas nukentėjusiosios mažametis sūnus D. P. nurodė, kad matė, kaip kaimynė (kaltinamoji) rankomis puolė mamai (nukentėjusiajai) veidą. Šioje apklausoje nedalyvavo Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tuo tarpu, apklausiamas teisiamajame posėdyje, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojui, D. P. nurodė, kad paties sužalojimo fakto nematė, girdėjo tik kaip kaimynė negražiai pavadino jo mamą ir jis išsigandęs nubėgo apie tai pasakyti broliui. Taigi, D. P. ne tik nematė įvykio, kurio metu kaltinamoji tariamai apdraskė nukentėjusiąją, tačiau negirdėjo jokių garsų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp kaltinamosios ir nukentėjusios būtų buvęs fizinis kontaktas. Liudytojais apklausti kiti asmenys nematė ir negirdėjo nieko, kas yra susiję su bylai aktualiu įvykiu, jie tik perpasakojo tą, ką jiems sakė nukentėjusioji. Jos kaltė yra grindžiama iš esmės nukentėjusiosios parodymais. Dėl patikimų įrodymų stokos, negalima atmesti versijos, kad nukentėjusioji apsidraskė pati (jai ginantis nuo nukentėjusios ir stumiant šią nuo savęs, nukentėjusioji galėjo persibrėžti veidą savo ranka). Siekiant nustatyti, ar nukentėjusios sužalojimai galėjo atsirasti kitu būdu, nei teigia nukentėjusioji, yra tikslinga apklausti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. G3343/2017(02) surašiusį specialistą.

2.2. Apeliantės teigimu, teismas netyrė jos pateiktos konflikto versijos. Buvo naudojami bendrinio pobūdžio motyvai apie jos elgesį po įvykio, kurie tariamai paneigia jos įvykių versiją. Vien tai, kad ji nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą po įvykio, nepaneigia jos nurodytos versijos, t. y. kad pati nukentėjusioji ją užpuolė, smogė jai į kairę plaštaką plastikiniu buteliu, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, buvo aplaistyta vandeniu ir, siekdama apsiginti nuo nukentėjusios, šią bandė atstumti nuo savęs dešine ranka. Faktas, kad ji keitė parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje, niekaip nepaneigia jos įvykio versijos. Tokiu būdu teismas siekė tik sukurti sprendimo teisėtumo iliuziją, neištiriant bylai reikšmingų aplinkybių ir nepašalinant reikšmingų abejonių.

2.3. Apeliantė pažymi, kad nuo nukentėjusios smūgio buteliu ji pajuto fizinį skausmą, tačiau neliko jokių žymių ir, nesant jokių liudytojų, kreipimasis į policiją nėra perspektyvus, todėl ji to nedarė. Tačiau paaiškėjus, kad pagal nukentėjusiosios pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jai pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, kurios ji nepadarė, ji buvo priversta teikti pareiškimą, kad būtų įvertinti ir nukentėjusios veiksmai BK prasme, be to, neilgai trukus po nukentėjusios smūgio, jai smūgio vietoje išsivystė navikas, kuris buvo išoperuotas. Medikų teigimu, naviko išsivystymas galėjo būti sąlygotas nukentėjusios suduoto smūgio.

2.4. Skunde teigiama, kad jos ir nukentėjusios fizinė konflikto dalis buvo momentinė, trukusi kelias sekundes. Ji, netikėtai užpulta nukentėjusiosios, nebuvo tam pasiruošusi, dėl netikėtumo išsigando ir patyrė šoką, dėl ko negali tiksliai rekonstruoti įvykio, todėl natūralu, kad jos parodymuose gali trūkti tikslumo. Nepaisant to, yra aiški ir nuosekli pozicija, kad ji, net jeigu tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie sužalojimo atsiradimo, nemušė ir nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, o tik gindamasi instinktyviai siekė atstumti šią nuo savęs, neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusią ir nesiekė tokių padarinių.

2.5. Teismas nevertino, kad nukentėjusioji turėjo motyvą agresijai ir smurtui prieš ją. Nukentėjusioji nurodė, kad ji tariamai yra konfliktiškas žmogus ir yra prieš 4-5 metus „iškoliojusi“ nukentėjusiąją. Nukentėjusios sutuoktinis R. J. nurodė, kad žmona prižiūri laiptinėje gėles, gėlės brangios, nesinori, kad jos nušaltų, o kaimynė (kaltinamoji) kiekvieną rytą atidaro laiptinės langą. Mano, kad langas galėjo būti konflikto priežastimi. R. J. nurodė, kad jis su sutuoktine yra įsitikinę, jog kaltinamoji lango atidarymu provokuoja konfliktą. Tuo tarpu ji nemano, kad tarp jos ir nukentėjusiosios būtų buvę konfliktų praeityje ar bet koks pagrindas psichinei ar fizinei agresijai. Subjektyvus suvokimas apie jos veiksmų tikslą rodo giliai įsišaknijusį pasipiktinimą jos veiksmais. Tęsiantis tokiai situacijai, normalu, kad nukentėjusios pasipiktinimas galėjo peraugti į pyktį, dėl ko būtent nukentėjusioji turėjo motyvą inicijuoti fizinį konfliktą, o ne ji. Tačiau teismas visiškai nesiaiškino konflikto aplinkybių.

2.6. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji pareiškime policijai nurodė, jog įvykį matė jos mažametis sūnus. Tačiau D. P. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje, jau minėta, buvo iš esmės skirtingi. Esminis parodymų pakeitimas leidžia daryti išvadą, kad vaikas, apklausiamas ikiteisminiame tyrime, buvo paveiktas nukentėjusiosios ir primokintas meluoti, kad būtų nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios jos tariamai įvykdytą nusikalstamą veiką. Toks nukentėjusios elgesys atskleidžia jos siekį pašalinti esamas abejones byloje ir suklaidinti teismą.

2.7. Apeliantė pažymi, kad byloje nebuvo pašalintos abejonės dėl nukentėjusios sužalojimų atsiradimo mechanizmo ir nenustatyta jos kaltė. Byloje, išskyrus nukentėjusiosios paaiškinimus, nėra jokių įrodymų, kad ji atliko veiksmą ranka, siekdama suduoti ar įdrėksti nukentėjusiajai į veidą. Jai atliekant stūmimo veiksmą, o nukentėjusiajai siekiant nuo tokio veiksmo apsisaugoti ranka, nukentėjusi galėjo pati sau įsidrėksti arba ji galėjo netyčia ranka užkabinti nukentėjusios veidą. Bet kuriuo atveju jos veiksmo, kuriuo ji instinktyviai atstūmė buteliu puolančią nukentėjusiąją nuo savęs, negalima prilyginti mušimui ar smurtavimui, dėl ko negalima teigti, kad ji tyčia sukėlė nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymą. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese. Kadangi kaltės nustatymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį reikalauja tiesioginės arba netiesioginės tyčios, abejonių dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo pašalinimas yra būtinas siekiant pripažinti ją kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnyje.

2.8. Apeliantės vertinimu, šioje byloje yra aktualu apklausti išvadą pateikusį teismo medicinos specialistą, ar nukentėjusios sužalojimai galėjo būti padaryti jos pačios, taip pat svarbu ištirti pateiktus medicinos dokumentus, pagrindžiančius nukentėjusios smūgio su buteliu vietoje susiformavusį naviką, jo išoperavimą bei mediko išvadą, kad navikas galėjo susiformuoti dėl smūgio.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas S. B. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje.

8. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaip matyti iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių, kurios išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat prokurorės suformuluotame kaltinime, yra nurodyta ne tik tai, kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją V. J. atliko jos kaimynė S. B., bet ir tai, kokius padarinius tokiais veiksmais sukėlė, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kairiame skruoste. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra surinkta daug tiesioginių apeliantės kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau kaltės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei jie sudaro vientisą, nuoseklią įrodymų grandinę, kas šiuo atveju ir yra nustatyta.

9. S. B. apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas neįvertino jos pateiktos versijos, jog nukentėjusioji pati ją užpuolė, smogė jai į kairę plaštaką plastikiniu buteliu, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, buvo aplaistyta vandeniu ir, siekdama apsiginti nuo nukentėjusios, šią bandė atstumti nuo savęs dešine ranka. Nukentėjusioji sužalojimą kairiame skruoste galėjo pasidaryti pati, joks specialistas to nevertino. Be to, nuteistosios teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi mažamečio D. P. parodymais, kurio apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta netinkamai, o teisminio bylos nagrinėjimo metu jis savo parodymus pakeitė. Teisėjų kolegija visus šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus, kadangi apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo tarp kaimynių kilusio incidento aplinkybes bei V. J. sužalojimo mechanizmą. Taip pat detaliai aptarti visų liudytojų parodymai, šiuose parodymuose esantys prieštaravimai, atskleista, kodėl vienais parodymais tikima, o kiti atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad jokių naujų įvykio aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs apylinkės teismas, S. B. savo apeliaciniame skunde nepateikė.

10. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o nuteistosios parodymai nepagrįstai kito. Ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino, kad 2017 m. spalio 31 d., apie 15.00 val., daugiabučio namo, kuriame gyvena, laiptinėje išgirdo triukšmą – trenksmą ar krebždenimą. Kadangi jos duryse nėra akutės, todėl atsidarė duris pasižiūrėti, kas kelia tokį garsą. Laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukšto ji pamatė kaimynę iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuri rankoje laikė lango rankeną. Paklaususi, kas čia vyksta, kaimynė pakeltu tonu jai liepė neatidarinėti lango, tuomet greitai užbėgo laiptais į viršų, nuo žemės dar pasiėmė plastikinį butelį su vandeniu. Rankoje lyg laikė ir lango rankeną. Kaimynė užsimojo plastikiniu buteliu, nežino, ar bandė suduoti, ar apipilti vandeniu. Ji instinktyviai pakėlė rankas gindamasi ir pajuto smūgį į kairės rankos riešą. Ji gindamasi kaimynę nuo savęs nustūmė ir užsidarė buto duris (1 t., b. l. 133-134). Kitos apklausos metu S. B. pripažino, kad galėjo V. J. už veido sugriebti netyčia, kai ją gindamasi nuo savęs stūmė (1 t., b. l. 143). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apeliantė parodė, kad kaimynė V. J. ją užsipuolė dėl laiptinėje atidarinėjamo lango. Kaimynė trenkė jai plastikiniu buteliu į kairę ranką, apipylė vandeniu. Ji gindamasi abiem rankomis nukentėjusiąją nustūmė nuo savęs, tačiau nagais užkabinti kaimynės negalėjo, t. y. sužalojimo netyčia negalėjo padaryti. Laiptinėje daugiau žmonių nebuvo (2 t., b. l. 38-39). Taigi, nuteistoji iš pradžių teigė, kad vandeniu nebuvo apipilta, taip pat pripažino, jog galėjo susistumdymo su kaimyne metu šiai įdrėksti veidą, vėliau savo parodymus pakeitė, aiškindama, jog jai ne tik buvo suduota plastikiniu buteliu su vandeniu, tačiau ji buvo ir apipilta šiuo vandeniu, taip pat atmesta bet kokia tikimybė, jog būtent ji galėjo netyčia sužaloti nukentėjusiąją. Visus šiuos aiškinimus teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę taktiką.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji savo sukurtą įvykio versiją bandė pateisinti pati kreipdamasi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat kreipdamasi į medikus dėl neva įvykio metu po sumušimo kairės rankos plaštakoje susidariusio darinio. Tačiau šie S. B. veiksmai vertintini ne kaip analizuojamo incidento realios pasekmės, tačiau kaip siekis sustiprinti savo sukurtos versijos tikrumą. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistoji į policiją kreipėsi beveik po dviejų mėnesių nuo įvykio ir šis kreipimasis buvo tik atsakas į jos atžvilgiu jau pradėtą ir vykdomą ikiteisminį tyrimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato viršininkas Š. M. raštu (2 t., b. l. 34) informavo S. B., kad dėl jos 2017 m. lapkričio 21 d. pareiškimo, pateikto per e-policija elektroninį portalą, dėl 2017 m. spalio 31 d. įvykusio konflikto su kaimyne, Jonavos rajono policijos komisariate tyrimas nebuvo ir nebus atliekamas, kadangi dėl to paties įvykio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-57225-17. Savo pareiškimą ji pateikė jau įgijusi įtariamosios statusą, todėl pareiškimas vertintas kaip gynybinė pozicija.

12. Prie apeliacinio skundo S. B. pateikė medicinos dokumentų išrašą (2 t., b. l. 66), kuriame nurodyta, jog pacientė 2018 m. kovo 30 d. kreipėsi dėl kairės plaštakos darinio. Gydytojai nuteistoji nurodė, kad prieš penkis mėnesius atsirado gumbas, liečiant skausmingas, prieš tai ranką buvo sumušusi kaimynė 2017 m. spalio 31 d. Kairėje plaštakoje ties V delnakauliu elastingas poodinis paslankus darinys 2,5-1 cm. 2018 m. balandžio 12 d. darinys pašalintas operacijos metu. Diagnozė – rankos, įskaitant petį, jungiamojo ir kitų minkštųjų audinių gerybinis navikas (D21.1). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys niekaip nepatvirtina, kad S. B. ranka buvo sumušta būtent 2017 m. spalio 31 d. incidento metu. Dėl šio rankos darinio apeliantė į šeimos gydytoją kreipėsi praėjus net penkiems mėnesiams po įvykio, iš karto po neva patirto fizinio smurto nuteistoji į medikus nesikreipė, jokie sužalojimai jai nebuvo nustatyti. Pažymėtina, jog 2018 m. kovo 30 d., t. y. kreipimosi į medikus metu, S. B. jau buvo surašytas ir įteiktas kaltinamasis aktas (1 t., b. l. 182), todėl šeimos gydytojai nupasakotos gumbo plaštakos srityje atsiradimo aplinkybės tėra nuteistosios siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad jai buvo suduota į kairės rankos riešą, o teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog buvo sumušta kairės rankos plaštaka. Taigi, S. B. parodymai vertinami kaip prieštaringi ir teikiami prisiderinant prie byloje surinktų duomenų, todėl nepatikimi.

13. Priešingai, nukentėjusiosios V. J. parodymai viso proceso metu nekito, t. y. išliko nuoseklūs ir neprieštaringi, be to, juos patvirtina ir liudytojų parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga. V. J. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad įvykio metu laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukšto laistė gėles, tuomet išgirdo atsidarančias duris ir atsisukusi pamatė kaimynę iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais, klausė, kodėl ji uždaro laiptinės langą. Ji nieko neatsakė, nes žino, kad kaimynė dažnai taip kalba. Ji lipo laiptais link savo buto, prie buto durų stovėjo jos sūnus D.. Lipdama laiptais, ji kaire ranka laikėsi už turėklų, o kitoje rankoje turėjo plastikinį butelį, kuriuo laistė gėles. Tuomet kaimynė ją netikėtai puolė, ji tik spėjo pamatyti prieš savo veidą pastarosios rankas, nes ši ją puolė abejomis rankomis. Tuomet staiga atsitraukė ir nubėgusi į savo butą užsirakino. Laiptinėje buvęs sūnus pradėjo verkti, nes labai išsigando. Apie įvykusį incidentą su kaimyne ji paskambinusi papasakojo vyrui, šis, atvykęs ir pamatęs apdraskymus ant veido, paskambino į policiją (1 t., b. l. 38-39, 42-43, 49). Tas pačias įvykio aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 28-29), kur, be kita ko, paaiškino, kad kaimynų prašymu laiptinės langų rankenos yra išimtos ir perduotos žmogui, administruojančiam namą, tačiau S. B. ir be rankenos atidaro langą, galimai su kokiu nors įrankiu. Taigi, lango rankenos įvykio metu V. J. negalėjo turėti, o tai, kad ji, laistydama gėles, bandė uždaryti pravertą langą, nesuteikė pagrindo S. B. išeiti iš savo buto ir reikšti kaimynei pretenzijas, o vėliau jos atžvilgiu panaudoti ir fizinį smurtą. Specialisto išvada Nr. G3343/2017(02) (1 t., b. l. 65) nustatyta, kad V. J. konstatuota odos nubrozdinimai kairiame skruoste. Sužalojimai padaryti atsikišusiais bukabriauniais daiktais, galimai apdraskant nagais. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2017 m. spalio 31 d. ir jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėta, kad sužalojimai griuvimui nebūdingi, taip pat nekonstatuota kovai ar savigynai būdingų sužalojimų. Taigi, minėta specialisto išvada paneigia apeliantės aiškinimą, kad nukentėjusioji sužalojimus galėjo pasidaryti pati įsidrėksdama nagais. Sužalojimai padaryti vienmomentiškai, kas patvirtina V. J. parodymus, jog S. B. ją puolė labai staigiai ir apdraskiusi veidą greitai pasišalino. Nors apeliantė pageidauja, kad būtų apklausta specialisto išvadą pateikusi teismo medicinos ekspertė S. B., tačiau teisėjų kolegija tokio prašymo tenkinimui nenustatė pagrindo, kadangi pateiktoji išvada nėra prieštaringa, joje atsakyta, kad jokios kovos ar savigynos veiksmų tarp sukonfliktavusių kaimynių nebuvo. Todėl prašymas apklausti teismo medicinos ekspertę vertinamas kaip perteklinis, šios ekspertės pagrįstai neapklausė ir pirmosios instancijos teismas, dėl to skundžiamo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas nenukentėjo.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio kreipėsi į VšĮ Jonavos ligoninės priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių, kurio išduotame apžiūros – gydymo lape (1 t., b. l. 66) nurodyta, jog kairėje veido pusėje, ties skruosto viršutine dalimi, matosi nedidelės 3-4 mm nagų žymės. Sužalojimai užfiksuoti ir fotonuotraukose (1 t., b. l. 71-74). Apie įvykusį incidentą bendruoju pagalbos telefonu 112 pranešė nukentėjusiosios vyras R. J.. Jis pažymėjo, kad viskas įvyko prie mažamečių vaikų, kaimynė užsipuolė jo žmoną, kuri laiptinėje laistė gėles, išvadino necenzūriniais žodžiais ir puolė „ant akių“, ant veido liko įdrėskimas (1 t., b. l. 34-36). Pažymėtina, jog R. J. bendrajam pagalbos centrui skambino iš karto vos tik iš žmonos sužinojo apie smurtu pasibaigusį incidentą, t. y. jam nebuvo laiko kurti žmonai palankių įvykio versijų. Be to, įvykio metu laiptinėje iš tiesų buvo mažametis nukentėjusiosios sūnus D. P.. Teisėjų kolegija sutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu mažametis buvo apklausiamas netinkamai, t. y. nesilaikyta BPK 186 straipsnyje numatytos nepilnamečio liudytojo apklausos tvarkos. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba BPK 184 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Analizuojamu atveju mažamečio D. P., gim. (duomenys neskelbtini), apklausą atliko ne ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau tyrėja D. J.. Šioje apklausoje dalyvavo tik vaiko motina V. J., t. y. nedalyvavo nei valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, nei psichologas. Apie šią apklausą taip pat nebuvo pranešta ir įtariamajai S. B., kuri negalėjo užduoti kaltinimo liudytojui klausimų, todėl šios apklausos metu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais.

15. Vis dėlto, šis ikiteisminio tyrimo trūkumas dėl netinkamos vaiko apklausos organizavimo buvo ištaisytas pirmosios instancijos teisme, kur D. P. buvo tinkamai apklaustas specialiame nepilnamečių apklausos kambaryje, dalyvaujant Jonavos rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistui V. K., sudarant galimybę kaltinamajai S. B. girdėti ir matyti liudytojo apklausą bei užduoti jam klausimus. Šios apklausos metu D. P. parodė, kad vieną dieną susiruošė su mama eiti į darželį. Jis apsirengė ir išėjo į laiptinę, kad nesušiltų. Mama pasiėmė butelį su vandeniu ir ėjo laistyti gėlių, kurios auga laiptinėje. Išlindo kaimynė ir pradėjo negražiai rėkauti. Jis labai išsigando ir ėjo pakviesti brolio. Kai atėjo brolis, kaimynės nebebuvo, o mamai buvo nubrūžinta visa akis. Kai mamai įdrėskė į akį, nematė. Mama kaimynei nieko nesakė (2 t., b. l. 38). Ikiteisminio tyrimo metu D. P. buvo sakęs, kad girdėjo ne tik kaimynės riksmus, bet ir matė, kaip kaimynė puolė su rankomis jo mamai į veidą (1 t., b. l. 107). Pirmosios instancijos teismas šį neatitikimą vertino kaip nulemtą mažamečio išsigandimo būsenos dėl apeliantės išsakytų negražių žodžių jo mamos atžvilgiu. Be to, painiojimąsi įvykio detalėse lėmė ir amžius, t. y. dėl mažametystės negebėjimas tiksliai užfiksuoti visų įvykio aplinkybių ir vėliau jų atgaminti. Apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui pritaria. Net jei berniukas paties V. J. veido apdraskymo veiksmo ir nematė, tačiau jis įvykio pradžioje buvo laiptinėje ir girdėjo, jog pirmoji nukentėjusiąją žodžiais užsipuolė būtent nuteistoji. Tai, kad vaikas juto realią grėsmę iš S. B. pusės, patvirtina ir liudytojo D. P. parodymai, kuris paliudijo, kad į jo kambarį įbėgęs brolis D. P. pasakė, kad muša mamą ir pradėjo verkti, nei kas muša, nei kaip, nenurodė (1 t., b. l. 85-86, 2 t., b. l. 29-30).

16. Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad S. B. kaltė įrodyta pagrįstai. Nuteistajai nebuvo pagrindo gintis, nes niekas jos nepuolė. Pažymėtina ir tai, kad incidento pradžioje nuteistoji buvo prie pat savo buto durų (ji neva tik pravėrė duris pasižiūrėti, kas vyksta laiptinėje), tuo tarpu nukentėjusioji stovėjo laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukšto, vadinasi, moteris skyrė laiptai. Jei S. B. nukentėjusioji iš tiesų pasirodė agresyvi (neva agresyviai lipo su lango rankena vienoje ir vandens buteliu kitoje rankoje), tuomet ji, siekdama išvengti tolimesnio konflikto, galėjo užsidaryti buto duris ir nebesivelti į santykių aiškinimąsi. Tikėti, jog V. J. galėjo greičiau užbėgti laiptais į viršų ir užsimoti prieš nuteistąją, nei ši užsidaryti buto duris, nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiajai, palaisčius gėles, grįžti į savo butą nebuvo kito kelio, kaip tik lipti laiptais, kur jos viršuje laukė įpykusi S. B., kuri, nesuvaldžiusi emocijų, ir apdraskė V. J. veidą. Dėl ko konkrečiai kilo nepasitenkinimas iš nuteistosios pusės, jos kaltės įrodytumui reikšmės neturi. Net jei moterys anksčiau buvo apsipykusios dėl laiptinėje augančių gėlių ar laiptinės vėdinimo, atidarant bendro naudojimo langą, tai nesuteikė jokio pagrindo nuteistajai pulti nukentėjusiosios.

17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra abejonių ar neaiškumų, kurių nėra galimybės pašalinti ir kurios turėtų būti aiškinamos nuteistosios naudai. S. B., padarydama BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog puola nukentėjusiąją, šis puolimas yra pavojingas ir sukels atitinkamus padarinius, bei šių padarinių norėjo. Todėl išteisinti apeliantę nėra pagrindo. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas