- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-26
- Bylos Nr.
- eI-352-283/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00086-201
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- Z. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kupiškio skyriaus
Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 18.1.; 18.2.; 18.12.; 55.1.3.
2017 m. rugsėjo 26d.
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: DalytėsZlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,
suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančioKupiškio skyriaus atstovei J. E.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. K. pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kupiškio skyriaus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 17 d. nutartimi Panevėžio apygardos administraciniam teismui perdavė nagrinėti pareiškėjos Z. K. (toliau – ir Z. K., ir pareiškėja) pareiškimą, kuriuo ji prašė atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininkoM. (M.) K.0,7993 ha ploto valdytą žemę, esančią Kupiškio rajone, Dapšių kaime. Nurodytas prašymas į atskirą bylą išskirtas iš Kupiškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2YT-88-783/2017 dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo.Z.K. pareiškime nurodė, kad ji yra P. K. dukra ir M. K. anūkė. Paaiškino, kad pagal 2016m.sudarytąpirkimo- pardavimo sutartį ji nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantįPanevėžyje, (duomenys neskelbtini), kuriame iki mirties gyveno jos tėvas P. K. su šeima. Tvarkydama paliktus senus, nebenaudojamustėvųdaiktus,pareiškėjasuradoir dokumentus, sudarytus Panevėžio apskrities Šimonių valsčiuje. Susipažinusi su rastais dokumentais,Z. K.supratusi, kadjossenelis M. K. Kupiškio rajone, Dapšių kaime, nuosavybės teisevaldė 0,7993 ha žemės sklypą. Pareiškėja tvirtino, kad iki to momento apie buvusio savininkonuosavybės teises patvirtinančių dokumentų egzistavimą jai nebuvo žinoma. Paaiškino, kad siekdama patikslinti duomenis apienuosavybėsvaldymą,žodžiu,o paskui –irraštukreipėsi į Nacionalinės žemėstarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) Kupiškio skyrių (toliau –NŽT Kupiškio skyrius), kuris pareiškėjai pranešė,jog Panevėžioapskrities, Šimonių valsčiaus, Dapšių kaimo išskirstymovienkiemiaisplane yranurodytas M.K., ožemėsrūšiavimo medžiagoje – M. K., nuosavybėsteise šiamekaimevaldęs0,7993 hažemės. Be to, NŽT Kupiškio skyrius pareiškėjainurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teisesį šiąžemę nėra paduota.Pareiškėjakreipėsiį archyvus,kuriepateikė dokumentus,patvirtinančiusjosirM. K. giminystės ryšius. Pareiškėja, remdamasiAtkūrimoįstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4punktu, teigė, kad ji, kaip buvusio žemės savininko anūkė,turiteisęatkurti nuosavybės teises į M. K. valdytą žemę. Z. K. nurodė, jogkitų pretendentų nėra, kadangiM.K.sutuoktinėirjų vaikai yramirę.Pareiškėja tvirtino, kad terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą atkurti nuosavybėsteises įnekilnojamąjįturtą praleidodėlpriežasčių, kurios pripažintinossvarbiomis.Z.K. tokiomispriežastimis prašo pripažinti tai, kad jai iki2016 m. pradžios apskritai nebuvožinomaapie josseneliovaldytą žemę, nesM. K.mirė (duomenys neskelbtini),ojos tėvas P. K.- (duomenys neskelbtini),sulaukęs 89metų.P. K. iki mirties daugmetųsunkiaisirgo onkologine liga, jam buvo diagnozuotasinkstųnepakankamumas,hipertonija,senatvinė demencija.Dėlšių sunkiųligųpareiškėjos tėvas daugelio faktų ar gyvenimiškų aplinkybių nebeprisiminė ir pareiškėjai nebegalėjo nurodyti.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje Z. K., iš esmės remdamasi prašyme nurodytais argumentais ir motyvais bei išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkintiprašymą ir atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėja patikslino, kad originalų M. K. nuosavybės teises į žemę patvirtinantį dokumentą ji rado2016 m. pavasarį, kai ėmė tvarkyti įsigytą namą. Nurodė, kad ji nežino, dėl kokių priežasčių jos tėvasP. K. nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Kupiškio rajone, Dapšių kaime esančią žemę.Z. K. patvirtino, kad P. K. apie nurodytos žemės buvimą žinojo, tačiau manė, jognėra pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi jis neturėjo jokių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja pripažino, jog žemės nacionalizacijos metu jos senelis M. K. nebegalėjo būti žemės savininku, tačiau mano, kad visus žemės reikalus galėjo tvarkyti mirusiojo sutuoktinė J. K., mirusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėja vertino, kad iki buvo gyvas jos tėvas, ji neturėjo teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Kupiškio skyriaus, atsiliepimu su pareiškėjos Z. K. pareiškimu sutiko. NŽT Kupiškio skyrius nurodė, kad Atkūrimo įstatymas, suteikęs galimybę atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pateikti buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusių savininku patvirtinančius dokumentus, nenurodo, kokios priežastys pripažintinos svarbiomis. NŽT Kupiškio skyrius pažymėjo, kad svarbiomis įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik objektyvios, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, aplinkybės, ir kad tai kiekvienu atveju nustato teismas. Atkreipė dėmesį, kad svarbu įvertinti, ar asmuo, sužinojęs apie savo teisę, kurią įgyvendinti praleido terminą, nedelsdamas ir per protingus terminus kreipėsi į teismą dėl šio termino atnaujinimo.
Teismo posėdyje NŽTKupiškio skyriaus atstovė J. E. klausimą dėl prašymo atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašė spręsti teismo nuožiūra. Suinteresuoto asmens atstovė papildomai paaiškino, kad NŽT Kupiškio skyrius išnagrinėjo Z. K. prašymą atkurti nuosavybės teises ir 2016 m. rugsėjo 20 d. parengė atsakymą, kuriame pateikė informaciją apie teisės normas, nustatančias, kokiems asmenims gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, kokius veiksmus reikia atlikti. J. E.nurodė, kad NŽT Kupiškio skyrius disponavo žemių rūšiavimo ir išskirstymo vienkiemiais dokumentais, kurių duomenys patvirtino faktą, jog M. K. Kupiškio rajone, Dapšių kaime,valdė žemės. NŽT Kupiškio skyriaus atstovė teigė, kad atkuriant nuosavybės teises, yra reikšminga nustatyti, koks asmuo buvo 1940 metais nacionalizuoto turto savininkas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmetamas.
Byloje nustatyta, kad Z. K.2016 m. rugsėjo 2 d. parengtu prašymu kreipėsi į NŽT Kupiškio skyriųir prašė atkurti nuosavybės teises įKupiškio rajone, Dapšių kaime, esantį 0,7993 ha ploto žemės sklypą. Pareiškėja savo prašyme nurodė, kad žemę, į kurią ji prašo atkurti nuosavybės teises, valdė jos senelis M. K. Prie prašymo pareiškėja pateikė giminystės ryšius su M. K., jo sūnumi P. K. patvirtinančius dokumentų ir žemės sklypo plano kopijas.
NŽT Kupiškio skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ Z. K. pranešė, kadKupiškio skyriuje esančiame Panevėžio apskrities Šimonių valsčiaus Dapšių kaimo išskirstymo vienkiemiais plane nurodyta, jogM.K., o žemės rūšiavimo medžiagoje –M. K., nuosavybės teise valdė 0,7993 ha žemės; prašymų atkurti nuosavybės teises į M. (M.) K. valdytą žemę nėra gauta;pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises negali būti tenkinamas, nes giminystės ryšį su žemės savininku įrodančiuose dokumentuose ir nuosavybės teises nustatančiuose dokumentuose neatitinka asmenvardžiai, todėl būtina kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo; pareiškėja praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, kurie gali būti atnaujinti teismine tvarka.
Byloje sprendžiamasklausimas dėl praleisto Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto terminopaduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojmąjį turtą atnaujinimo.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. reguliavo 1991 m. birželio 18 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, o nuo 1997 m. liepos 9 d. – 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatymo normos neapibrėžia, kokios šiame įstatyme nustatytų terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Be to, svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015,2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teisės normų nuostatas, reguliuojančias Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimą, yra išaiškinęs ir tai, kad sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, pirmiausia būtina nustatyti, ar prašymą atnaujinti praleistą terminą padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., buvo įgijęs subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad jeigu asmuo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir negali siekti teismine tvarka juos atnaujinti, taip įgyjant galimybę įgyvendinti teisę, kurios jis nebuvo įgijęs (žr., pvz., 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2369/2011, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1253-146/2015).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet šios galimybės įstatymo nustatytu terminu nerealizavo dėl svarbių priežasčių. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nustačius, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jo teikiami argumentai dėl Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi ir negali būti nevertinami (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-938/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-130/2008; 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-904/2013, 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁸⁵⁸-2286-2013).
Sąrašas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, pateiktas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, tiek pagal iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojusio Atkūrimo įstatymo, tiek ir pagal bylos nagrinėjimo metu galiojantį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirmiausia atkuriamos turto savininkui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, bei laikantis šio straipsnio 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas Atkūrimo įstatymo 2 dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus (žr., pvz., 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2369/2011; 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinė je byloje Nr. A492 -1625/2014, 2017 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-492/2017).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Tai reiškia, kad jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui mirusio turto savininko vaiko mirtis įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui, t. y. po 2001 m. gruodžio 31 d., toks asmuo savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį nebeįgyja – jis turi teisę tik Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jeigu mirusio turto savininko miręs vaikas iki įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010, 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1455/2009,2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A261-917/2009, 2008 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-881/2008, 2007 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-912/2007 ir kt.).
Teisminėje praktikoje taip pat suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, visais atvejais turi būti nustatyta, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A8-841-2002, Nr. A3-232-2003).
Byloje pateikti civilinės būklės dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos Z. K. tėvai yra P. K., M. ir F. A. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. išduotos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, P. K., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai buvo M. K. ir J. K. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016 m. rugsėjo 8 d. pažymos apie mirtį duomenimis, M. K. mirė (duomenys neskelbtini).Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad sovietinei valdžiai 1940 m. vykdant žemės nacionalizaciją, pareiškėjos senelis M. K. nebegalėjo valdytiKupiškio rajone, Šimonių seniūnijoje, Dapšių kaime esančios 0,7993 ha žemės.
Atsižvelgus į aukščiau nurodytus duomenis, daroma išvada, kad Z. K. yra M. ir J. K. vaikaitė irformaliai gali būti priskirta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų asmenų kategorijai. Tačiau teismas sprendžia, kad šią teisę pareiškėja galėjoįgyvendinti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog iki 1940 metais įvykdytos žemės nacionalizacijos žemės savininkas buvoM. K., ir kad jo sūnus bei pareiškėjos tėvas P. K. būtų miręs iki 2001 m. gruodžio 31 d. Minėta, kad bylos duomenys patvirtina, jog P. K. mirė (duomenys neskelbtini).
Teismo vertinimu, pareiškėjos tėvas P. K., manydamas, kad jo tėvas M. K. iki žemės nacionalizacijosvaldė žemę, iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, turėjo subjektinę teisę siekti atkurti nuosavybės teises įšio buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad P. K. jokių aktyvių veiksmų neatliko irteisės atkurti nuosavybes teisesį M. K. ar savo motinos J. K. valdytą žemę nesiekė įgyvendinti. Tokia išvada daroma, visų pirma, atsižvelgus į teismo posėdyje pateiktus Z. K. paaiškinimus, kad jos tėvas apie nurodytos žemės buvimą žinojo, tačiau manė, kad neturint jokių nuosavybės teisespatvirtinančių dokumentų, nėra pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. NŽT Kupiškio skyriaus atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises atkūrimo į Panevėžio apskrities Šimonių valsčiaus Dapšių kaimo buvusią 0,7993 ha žemę nebuvo gauta.
Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016 m. rugsėjo 8 d. išduotos pažymos apie mirtį duomenimis, po M. K. mirties (duomenys neskelbtini) liko jo žmona J. (J.) K. ir 10 vaikų, tarp jų – ir pareiškėjos tėvas P. K. Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad M. K. sutuoktinė J. (J.) K. mirė (duomenys neskelbtini), tikslios datos pareiškėja nenurodė. Taigi, mirus M. K., į jam priklausantį turtą atsirado paveldėjimas pagal tuo metu galiojusias paveldėjimą reguliavusias teisės normas.
Palikimo atsiradimo vietoje ir momentu galiojo Rusijos Imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (toliau – Sąvadas). Taigi, kas po M. K. mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal Sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius.Pagal Sąvado X tomo 1 dalies 1128 straipsnį, „vaikai (...), išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“. Sąvado X tomo 1 dalies 1148 straipsnyje įtvirtintos įsakytinės dalies likusiam gyvam sutuoktiniui nustatymo taisyklės: „Žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe“. Vyriausiojo Tribunolo sprendime, aiškinant Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, nurodoma: „Įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktinai valdyti pačiam ar kam kitam pavedus valdyti (V.T.K.S. 1927. I. 3, Nr. 217)“. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo Sąvado 1261 straipsnis, kuriame sakoma, kad: „palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui”. Nurodytos Sąvado nuostatos reiškia, kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Tokį teisės normų taikymo aiškinimą savo teisminėje praktikoje yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2002, 2002 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-984/2002, 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2008 ).
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad po M. K. mirties (duomenys neskelbtini) jo įpėdiniai vaikai, tarp jų – ir P. K., lygiomis dalimispaveldėjo 3/4 dalis tėvo turto, o jo sutuoktinė J. (J.) K. – 1/4 dalį mirusio sutuoktinio turto. Rašytinių dokumentų ir žodinių paaiškinimų apie tai, kokiomis teisėmis nacionalizacijos metu buvo valdoma Panevėžio apskrityjeŠimonių valsčiuje Dapšių kaime buvęs 0,7993 ha ploto žemės sklypas, pareiškėja nepateikė.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad pareiškėja Z. K. neįgijo subjektinės teisės nei kaip Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3ar 4 punktuose nurodyta pretendentė siekti atkurti nuosavybės teises į galimai savo tėvo P. K. valdytą žemę, nei kaip šio straipsnio 2 dalyje nurodyta įpėdinė siekti, kad jai būtų perduotos mirusiampretendentui atkurtos nuosavybės teisės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos Z. K. pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.