- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-940-864/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- L. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei L. V. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. S. (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės L. V. (toliau ir atsakovė) 28 000 Eur už atliktus statybos darbus ir 6 000 Eur už neįvykdytą preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį.
2. Paaiškino, kad 2015 m. pab. atsakovė pasiūlė ieškovui galimybę įgyvendinti statybų projektą, t. y. ant atsakovės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pastatyti gyvenamąjį namą, kurio statybą finansuos savo piniginėmis lėšomis ieškovas; kaip atlygis ieškovui už organizuojamus darbus ir medžiagas, atsakovės bus perleistas kitas, jai priklausantis žemės sklypas su sodo nameliu.
3. Pažymėjo, kad ieškovo įsipareigojimų vykdymas nebuvo įformintas rašytine statybos darbų, rangos sutartimi ar mainų sutartimi, nes tarp šalių buvo pasitikėjimas.
4. Ieškovo teigimu, atsakovė pagal jo nuorodą į internetinį puslapį išsirinko konkretų iki 80 kv. m namą.
5. Paaiškino, jog siekiant bent formaliai įteisinti įsipareigojimus buvo pasirašyti dokumentai: 2016 m. liepos 26 d. įgaliojimas ieškovui dėl galimybės atlikti visapusiškus statybos darbus bei 2016 m. lapkričio 17 d. preliminarioji sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (pagal pastarąją sutartį sandorio suma yra 35 000 Eur, busimos prievolės užtikrinimui ieškovas sumokėjo atsakovei 3 000 Eur). Teigė, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta kaip savotiškas garantas, jog ieškovo investuotomis lėšomis ir bus įvykdyta preliminariosios sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo. Pažymėjo, kad šalių buvo sutarta namo statybos kaina – 35 000 Eur.
6. Anot ieškovo, pastarajam tinkamai vykdant įsipareigojimus, dėl atsakovės kaltės žodinė sutartis faktiškai nutrūko. Paaiškino, kad priežastis kilti nepasitikėjimui tarp šalių susiklostė tuomet, kai ieškovui atlikus papildomus statybos darbus, kurių prašė atsakovė, už juos atsakovė neapmokėjo. Nurodė, kad ieškovas informavo atsakovę, jog stabdo statybos darbus nuo 2017 m. lapkričio 16 d.
7. Teigė, kad 2017 m. lapkričio 17 d. pretenzijoje ieškovas nurodė, jog pastatyto namo kaina yra 27 092,40 Eur, o papildomai atlikti darbai, kurių nebuvo namo sąmatoje, - 9 122 Eur, prašė sumokėti 36 214,40 Eur. Paaiškino, jog, savo ruožtu, atsakovė 2017 m. lapkričio 27 d. elektroniniu paštu atsiuntė atsakymą į ieškovo siųstą pretenziją, nurodydama, kad preliminarioji sutartis ir žodinė statybos rangos sutartis sudarytos šalims turint vieną tikslą ir ketinimus: ieškovui pastačius namą, kaip atlygį už atliktus statybos darbus ir pateiktas medžiagas atsakovė būtų perleidusi žemės sklypą ir sodo namelį; kad atsakovė tikėjosi gauti pagal iš anksto suderintą projektą ir sąmatą pastatytą namą jai priklausančiame sklype, o ieškovas kaip atlygį už suteiktas statybos paslaugas ir pateiktas medžiagas, tikėjosi gauti žemės sklypą ir sodo namelį. Ieškovo teigimu, iš atsakymo matyti, jog atsakovė neginčija susitarimo esmės, tačiau mano, kad sutarties objektas – namas nepastatytas iki galo ir, jos nuomone, neatitinka kokybės, nors kas konkrečiai neatitinka taip ir neparašyta.
8. Paaiškino, jog 2017 m. lapkričio 20 d. antstolis A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog 2017 m. lapkričio 9 d. adresu (duomenys neskelbtini), pastatytas namas.
9. Nurodė, kad ieškovas 2017 m. gruodžio 12 d. išsiuntė atsakovės teisininkui laišką, kad „Aš pataisau kuo skubiau broką ir baigiame šiuos reikalus”.
10. Pažymėjo, kad 2017 m. balandžio 30 d. prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitu jis sumokėjo 8 400 Eur už stogo darbus ir betonavimą S. A., 2017 m. gegužės 9 d. sumokėjo 11 000 Eur už namo medienos konstrukcijos surinkimo darbus A. G., 2017 m. lapkričio 20 d. sumokėjo 8 600 Eur A. M.. Teigė, jog viso ieškovas yra sumokėjęs už darbus 28 000 Eur, kuriuos ir turi atlyginti atsakovė.
Atsiliepimas
11. Atsakovė L. V. (toliau ir atsakovė) atsiliepimu prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad ieškovas iki atsiliepimo pateikimo dienos nėra perdavęs ir atsisako atsakovei perduoti namo statybos darbus, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.676 straipsnio 2 dalimi ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovės kaip vartotojos sumokėti už tokius neperduotus darbus.
12. Anot atsakovės, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 6 000 Eur yra nepagrįstas, nes sutartis nutrūko ir pagrindinė pirkimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės - ieškovas pagrindinės sutarties objekto - namo nepastatė iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos.
13. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodo, kokias realias išlaidas patyrė dėl atsakovės namo statybos, nes dokumentai, kuriais grindžiamas ieškinio dydis yra neaiškios kilmės, neatitinka šalių sutartų kainų, o namas pastatytas su defektais. Paaiškino, kad ieškovas nuolatos keitė savo poziciją, kiek kainuoja konkretūs darbai, tačiau niekada atsakovei nepateikė realias išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
Atsiliepimas
14. Atsakovė sutiko, kad šalys sudarė žodinę rangos sutartį. Paaiškino, kad preliminariąja sutartimi numatyta sudaryti pagrindinę sutartį iki 2017 m. spalio 21 d., o tai reiškia, kad namo statybos darbai turėjo būti baigti iki šios datos.
15. Pažymėjo, kad namas buvo statomas asmeniniams atsakovės poreikiams, todėl rangos sutartis yra vartojimo statybos rangos sutartis.
16. Nurodė, jog kadangi per šalių sutartą laiką, t. y. iki preliminariojoje sutartyje nurodytos datos (2017 m. spalio 21 d.) ieškovas nebuvo pastatęs namo ir buvo aišku, kad namo jis nepastatys, bei pareiškė, kad stabdo statybos darbų atlikimą, 2017 m. gruodžio 5 d. atsakovė elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovą, prašydama perduoti namą, t. y. pasiūlė ieškovui susitikti prie namo 2017 m. gruodžio 7 d. 11.00 val. Teigė, jog ieškovas patvirtino, kad 2017 m. gruodžio 7 d. jis atvyks 13.00 val., tačiau jis neatvyko ir darbų neperdavė. Nurodė, kad atsakovė taip pat žodžiu ne kartą su ieškovu bandė suderinti naują priėmimo-perdavimo aktą, tačiau, nepaisant atsakovės pastangų, namo priėmimo-perdavimo aktas niekada taip ir nebuvo pasirašytas.
17. Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad dėl paties ieškovo vengimo perduoti namo darbus, atsakovė negali atsiskaityti su ieškovu, o ieškovas vietoj namo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo pasirinko savo tariamai pažeistas teises ginti teisme, toks ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas ir turi būti atmestas.
18. Tuo tarpu, dėl preliminariosios sutarties atsakovė nurodė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovas laiku nepabaigė namo statybos, o dalis darbų, kuriuos ieškovas atliko iki sulygto termino, buvo atlikti su defektais. Pažymėjo, kad iš 2017 m. lapkričio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame ir nurodyta, kad: „<...>konstatavimo metu dirba statybos - apdailos darbininkai, traktorius vykdo sklypo tvarkymo darbus; Namas be išorinės apdailos, įrengtas stogas, be išvestos stogo komunikacijos; Namo viduje atliekami apdailos darbai“. Nurodė, jog iš šiame protokole esančių nuotraukų matyti, kad namas nėra baigtas statyti.
19. Teigė, jog ieškovas neįrodė, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės. Pažymėjo, jog ieškovas neturi teisės reikalauti 6 000 Eur netesybų, nes pagrindinė sutartis buvo nesudaryta ir dėl to, kad pats ieškovas, atsakovei siūlant ją sudaryti po preliminarioje sutartyje nurodyto terminą, atsisakė ją sudaryti. Paaiškino, kad gavusi 2017 m. lapkričio 17 d. ieškovo pretenziją dėl baudos sumokėjimo, atsakovė nurodė ieškovui, kad neprieštarauja įvykdyti preliminariąją sutartį ir sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau 2017 m. lapkričio 30 d. ieškovas informavo atsakovę, kad „manau, kad šiuo metu neverta užsakinėti notaro dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kadangi terminas yra praleistas dėl jūsų kaltės“.
Atsiliepimas
20. Atsakovė nurodė, kad preliminariosios sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, jog, jeigu ieškovas nevykdys šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovė įgyja teisę pasilikti sumokėtą preliminariosios sutarties užtikrinimą. Teigė, jog, atitinkamai, kadangi pats ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir nesilaikė šalių susitarimo namą pastatyti iki 2017 m. spalio 1 d., todėl atsakovei nebuvo pareigos ieškovui parduoti preliminarioje sutartyje nurodyto turto ir mokėti ieškovui 3 000 Eur.
21. Paaiškino, kad ieškovo pateiktuose kvituose, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl 28 000 Eur, nėra informacijos, kuri leistų įsitikinti, jog kvituose nurodytos paslaugos ir darbai buvo atlikti būtent ginčo name. Nurodė, kad nepaisant atsakovės prašymų ieškovas nėra pateikęs su tokiais asmenimis pasirašytų priėmimo-perdavimo aktų. Teigė, jog reikalavimą ieškovas grindžia ir 2017 m. lapkričio 20 d. kvitu, kuriuo ieškovas sumoka A. M. už stogo darbus, karkaso šiltinimą ir karkasą, tačiau į bylą pateiktame A. M. verslo liudijime yra nurodyta, kad jis išduotas – 2017 m. lapkričio 10 d., t. y. po to, kai ieškovas teigia, jog rangos sutartis buvo nutraukta ir ieškovo buvo paprašyta sustabdyti rangos darbų atlikimą. Teigė, kad kvituose nurodytos išlaidos, kuriuos viršija konkrečių darbų (paslaugų) kainas, dėl kurių šalys buvo susitarę.
22. Paaiškino, kad namo statybos darbai turėjo būti atliekami pagal iš anksto šalių suderintą lokalinę sąmatą Nr. 101, kurioje visi sąmatoje numatyti darbai turėjo būti atlikti už 40 428,40 Eur, tačiau šalys sutarė, kad visi sąmatoje numatyti darbai bus atlikti už 35 000 Eur ir ginčo tarp šalių dėl tokios galutinės darbų kainos nėra, tačiau sąmata pagal susitarimą dėl mažesnės visų darbų kainos nebuvo patikslinta.
23. Atsakovė pažymėjo, kad ji nesutinka su ieškovo teiginiais, jog atsakovė užsakė papildomus darbus ir už tai turi sumokėti nežinomo dydžio sumą. Nurodė, kad Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai įtvirtinta nuostata, draudžianti ieškovui kaip rangovui reikalauti iš atsakovės papildomų darbų ar paslaugų atlyginimo.
24. Paaiškino, kad ieškovo atlikti darbai buvo su defektais, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.680 straipsniu ir Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktu iš atsakovės negali būti reikalaujama sumokėti už nekokybiškai atliktus darbus. Teigė, kad trūkumai konstatuoti 2017 m. gruodžio 7 d. Defektiniame akte, kurį atliko techninės priežiūros vadovas V. S.. Be to, nurodė, kad ir pats ieškovas 2017 m. gruodžio 12 d. elektroniniame laiške rašto, jog pataisys “broką”.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė savo reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsdami juos iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
26. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
27. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė apklausta teismo posėdyje tvirtino, jog būtent ieškovo, o ne atsakovės iniciatyva buvo sudaryta žodinė statybos rangos sutartis. Teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu šalių pozicijos išsiskiria, tačiau ir ieškovas, kaip verslo subjektas, nepateikia objektyvių ir pakankamai įrodymų, kad būtent atsakovė iniciavo šios sandorio sudarymą.
28. Skundžiamame sprendime įtvirtinta, jog šioje byloje nekilo ginčas, kad šalys sudarė žodinę statybos rangos sutartį dėl namo iki 80 kv. m ploto statybos, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti darbus už 35 000 Eur sumą iki 2017 m. spalio 1 d., kad darbai turėjo būti atliekami pagal suderintą lokalinę sąmatą (40 428,40 Eur sumai), o kaip atlygis už pastatytą namą bus perduodamas ieškovui atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su sodo namu, dėl kurio šalys sudarė preliminariąją sutartį.
29. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas kaip verslo subjektas nepateikė objektyvių įrodymų, kokius konkrečius papildomus darbus užsakė atsakovė kaip vartotoja ir už kokią šalių sutartą kainą; ieškovas pripažino, kad minėta lokalinė sąmata nebuvo tikslinama. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susitarimas dėl papildomų statybos darbų atlikimo, o tai suponuoja išvadą, kad ieškovas privalėjo laiku ir kokybiškai atlikti statybos darbus, tuo pačiu atsakovei būtų kilusi prievolė sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, jog nesant objektyvių ir pakankamai įrodymų, pagrindžiančių statybos darbų užbaigimą iki 2017 m. spalio 1 d., nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl atsakovės kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. atsakovė turėjo teisę nesudaryti pagrindinės sutarties vien tuo pagrindu, kad pats ieškovas neįvykdė sutartinio įsipareigojimo tinkamai, dėl ko jai neatsiranda prievolė atsiskaityti - perduoti ieškovui žemės sklypą (kokia ir buvo šalių valia). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pagal preliminariosios sutarties sąlygas atsakovė pagrįstai teigia, kad ji turėjo teisę negrąžinti gautos 3 000 Eur sumos, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja kaip netesybų priteisti 6 000 Eur.
30. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog pasibaigus terminui baigti statybos darbus ir sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė siūlė atlyginti ieškovo turėtas išlaidas ir siūlė ieškovui pirkti sklypą, nėra pagrindas konstatuoti, kad pasikeitė šalių pradinių susitarimu išreikšta valia, dėl ko atsakovei atsirastų prievolė mokėti ginčo sumą (28 000 Eur).
31. Be kita ko, teismas iš esmės sutiko su atsakovės argumentais, kad dalis darbų atlikta nekokybiškai, kad ieškovo pateikti įrodymai apie turėtas išlaidas nepagrindžia pakankamai jų (išlaidų) sąsajumo su ginčo namo statyba. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ir pats ieškovas neginčija, jog jo atlikti darbai faktiškai nei iki statybos darbų termino pabaigos, nei iki šiol neatitinka tos vizualizacijos, kuri buvo pateikta atsakovei. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pripažino, kad po 2017 m. spalio 1 d. šalino trūkumus, kurie buvo nustatyti ir Defektiniu aktu. Teismas sutiko su atsakovės (jos advokato) argumentais, kad teismo eksperto išvados dėl atliktų darbų kokybės (trūkumų) ir kainos vertintinos kritiškai, todėl teismas šiomis išvadomis nesirėmė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien tai, jog ekspertas teismui pripažino, kad trūkumus ir kainą vertino neturėdamas namo projekto, neatidaręs (neišardęs) konstrukcijų, nors matėsi pelėsis (nenustatinėjo pelėsio atsiradimo priežasties), nesirėmė medžiagų deklaracijomis, nevertino atitikimo higienos normoms, nepagrįstai įtraukė statybinės vatos panaudojimą; jog statybos leidimą turėjo, tačiau jo nebuvo, - pakankamas pagrindas nesivadovauti atlikta ekspertize visa apimtimi.
32. Teismas pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktų kvitų apie sumokėtas sumas kitiems asmenims matyti, jog juose neįvardinta, kokiuose objektuose buvo atliekami darbai, kokio susitarimo pagrindu. Teismo vertinimu, kaip verslo subjektas ieškovas negalėjo pateikti ir atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų, nors sumos yra gana ženklios. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šie kvitai nepagrindžia ieškovų išlaidų, susijusių su ginčo namo statyba.
33. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad remiantis byloje nustatytų įrodymų ir esamų įrodymų visumos pagrindu, ieškovas nepagrindė objektyviais įrodymais ir pakankamai reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, todėl ieškinys atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
34. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; 2) tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nerastų pagrindo tenkinti pilnai ieškinio, prašo teismo tenkinti iš dalies, įvertinus abipusią šalių atsakomybę; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
35. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje turėjo pareigą išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, t. y. nustatyti priteistiną sumą ieškovui už atliktus darbus tekinant ieškinį visa apimtimi arba dalinai. Tuo tarpu, anot ieškovo, atmetus ieškinį visa apimtimi šios civilinės bylos šalys paliekamos nežinioje, kadangi tuo pačiu pagrindu kreiptis į teismą nebus galima, o taikiai bylos baigti šalims nepavyko. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė šioje byloje neteikė priešieškinio.
36. Nurodo, jog atsakovė ant savo sklypo turi pastatą, kuris gali būti civilinių sandorių objektu. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovo, skundžiamu sprendimu nepagrįstai ir neproporcingai iškeliami atsakovės turtiniai interesai, kurie šiuo atveju yra visiškai neproporcingi ieškovo įdėtoms piniginėms lėšoms ir darbui, dėl ko buvo pažeistas šalių lygybės principas.
37. Paaiškina, kad atsakovės naudai statytas namas nebuvo skirtas asmeninėms atsakovės tikslams, gyvenimui, nes to ji nei planavo, nei siekė (ir nesiekia). Pažymi, kad atsakovė teismo posėdžio metu paliudijo, jog sklypas, ant kurio buvo statomas namas, paveldėtas ir niekas su juo nesiejo; atsakovė ir jos atstovas įrodinėjo, kad šis pastatas jai buvo reikalingas ir kaip trumpalaikė gyvenamoji vieta; atsakovė nurodo, jog turi gyvenimo draugą, su kuriuo gyvena (duomenys neskelbtini) nuosavame būste, kuriam yra paimta būsto paskola. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybes, susijusias su atsakovės gyvenimu kitoje šalyje. Nurodo, jog ginčo atveju atsakovė neįrodė ir aplinkybės, kad ieškovas veikė kaip verslininkas. Teigia, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovas būtų statęs namą atstovaudamas statybos įmonę, ar veiktų kitais pagrindais, ar jų atstovų interesais. Pažymi, kad ieškovas gali remtis savo patirtimi ir kompetencija, organizuojant (teikiant patarimus) statybos darbus, tačiau tai neturėtų būti a priori vertinama, kad tai yra veikiama kaip verslo subjektui. Teigia, jog nagrinėjamu atveju, nesant skundžiamame sprendime aptarta kokie įrodymai leidžia teigti, jog sudarytas susitarimas tarp ginčo šalių gali būti vertintinas kaip vartojimo rangos sutartis, toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas negalimas.
38. Pažymi, kad atsakovės atstovas nuolat keldamas abejones dėl ekspertizės, nepateikia jokios priešingos, adekvačios ir kompetencija paremtos nuomonės (pavyzdžiui alternatyvios ekspertizės). Anot ieškovo, vien samprotavimai apie tai, kas galėtų būti dar papildomai padaryta (įvertinta) eksperto, nėra pagrindas laikyti ekspertizės negaliojančia visa apimtimi. Ieškovo teigimu, ekspertizės aktas išsamus ir patikimas (jame yra nurodoma aiškiai, kokie darbai atlikti, jų struktūra bei tai, kad statinys turi trūkumų. Atkreipia dėmesį, kad atsakovės atstovo reiškiamas susirūpinimas, kad nebuvo įvertinta vidinės namo pamato pusės apšiltinimas ir pan., reiškia tik tiek, kad nesiekiama griauti ar ardyti paties pastato viso perimetro konstrukcijos struktūros dėl ko patiriamos išlaidos jas atstatant. Pažymi, kad ekspertizės akte yra aiškiai pagal programą „Sistela“ sudaryta tipinė apžiūrėto pastato sąmata (33 103,22 Eur), jo trūkumai ir trūkumų ištaisymo kaštai (2 420,92 Eur) pagal statybos meto kainas. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog turėjo būti vertintas pelėsis, medžiagų deklaracijos, nepagrįstai įtraukiant, pavyzdžiui, statybinės vatos panaudojimą yra atmestini, kadangi šie klausimai ekspertui nebuvo užduoti. Pažymi, jog atsakovė gali atlikti statinio ekspertizę, bet sąmoningai to nedaro.
39. Nurodo, jog atsakovės teiginiai, jog namas pastatytas iš itin prastų medžiagų niekuo neparemti ir išgalvoti. Atkreipia dėmesį, kad atliekami statybos darbai, statybinių medžiagų pirkimai, atsiskaitymai ir tai patvirtinančių dokumentų gavimas nebūtinai gali sutapti kalendorinėmis datomis išrašant pirkimo/atsiskaitymo dokumentus.
40. Pažymi, jog nors atsakovės atstovas daug dėmesio skyrė aplinkybei, susijusiai su statinio plotu, kuris pasak jo viršija 87 kv. m, tačiau taip ir nenurodė, kaip yra skaičiuojamas plotas.
41. Paaiškina, kad ginčo atveju atsakovė tik samprotauja, kad ieškovas nebūtų pirkęs ar kad nebūtų turėjęs pinigų sumokėti už sklypą. Pažymi, kad atsakovė patvirtino, jog ir neketino parduoti sklypo, kas reiškia, jog dėl atsakovės kaltų veiksmų nebuvo įvykdyta sutartis. Teigė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės pozicijos per jos kaip sutarties šalies įsipareigojimus, teisių ir pareigų apimtį, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
42. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog ji iš esmės sutinka sumokėti 6 000 Eur už kokybiškus darbus, tačiau ši aplinkybė buvo ignoruota skundžiamame sprendime.
43. Pažymi, kad atsakovė pateikė teismui poziciją, kad ji nesirūpina pastatytu pastatu. Anot ieškovo, ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, jog ji sandorį sudarė ne kaip vartotoja. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės atsakomybės nevertino.
Atsiliepimas
44. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
45. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip vartojimo statybų ranga, nes atsakovė, būdama fiziniu asmeniu, siekė turėti namą asmeninių poreikių tenkinimui, o ieškovas už atlygį (šalia esantį žemės sklypą) įsipareigojo pastatyti namą pagal ieškovo parengtą sąmatą ir vizualizaciją.
46. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pateikta pozicija ir pateikti vartotojo nustatymo kriterijai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Atsakovės teigimu, ieškovo argumentai, jog atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra kriterijus panaikinantis jai galimybę būti vartotoja sutartyse dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto sukūrimo (namo pastatymo) ir žemės sklypo perdavimo ieškovui (vietoj pinigų), nėra nustatytas nei teisės aktuose, nei kasacinės instancijos teismo praktikoje. Nurodo, jog apeliacinio skundo pozicija, kad atsakovė turėjo pateikti įrodymus, kad namas bus naudojamas asmeniniais, šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, sukuria situaciją, kai atsakovė turi įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica), t. y. įrodyti, kad ieškovo pastatytas statinys atsakovės nebus naudojamas verslo ar profesijos tikslais. Atsakovės nuomone, ieškovo formuojama pozicija, jog būtent atsakovė turi ar turėjo įrodyti asmeninį sutarties tikslą, yra grindžiama prielaidomis ir neatitinka Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytų civilinio proceso įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių. Pažymi, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme ne tik neneigė, kad yra verslininkas ir statybų sektoriuje veikiantis asmuo, bet ir pats tai pripažino teismo posėdžiuose. Nurodo, jog sutarties sudarymo aplinkybės, sutarties esmės ir ieškovo prisiimti įsipareigojimai patvirtina, kad ieškovas yra verslininkas sutarčių teisės prasme. Pažymi, kad sutartis dėl namo statybos buvo sudaryta pagal ieškovo nurodytas sąlygas ir ieškovo iniciatyva ir ieškovas dėl to atskirai vyko pas atsakovę į (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės, atsakovės nuomone, patvirtina, kad ieškovas atsakovei teikė namo statymo paslaugas (rangą), t. y. ieškovas įsipareigojo iki 2017 m. spalio 1 d. pastatyti namą ir jį perduoti atsakovei. Pažymi, kad ieškovas ne siekė geranoriškai padėti pastatyti namą, tačiau, kaip asmuo, turintis specialių žinių, kompetencijų ir kurio veikla – namų statymas – atsakovei įsipareigojo pagal paties ieškovo parengtą sąmatą už atlygį pastatyti namą ant sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuomone, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė ir nurodė, kokie įrodymai byloje buvo surinkti (paties ieškovo ir atsakovės paaiškinimai) ir kas leido teismui padaryti pagrįstas išvadas dėl vartojimo statybos rangos teisinių santykių susiklostymo tarp ginčo šalių. Anot atsakovės, vien tik selektyvus ieškovo atliktas skundžiamo sprendimo interpretavimas, siekiant praleisti paties ieškovo pirmosios instancijos teisme nurodytą poziciją, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti teisingą sprendimą.
47. Be kita ko, atsakovė nurodo, jog teismas pagrįstai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir taikė rungimosi principą, nes būtent ieškovui, pareiškusiam reikalavimą dėl 34 000 Eur, buvo pareiga pateikti reikalavimo dydį pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovas be kvitų, kurie nėra susiję su atsakovės namo statybomis ir ydingai atlikto ekspertizės akto, jokių įrodymų nepateikė, o paties ieškovo teikti paaiškinimai buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir galimai nesąžiningi.
48. Teigia, jog ieškovas skundžiamo sprendimo neteisėtumą kildina iš procesinių veiksmų, kuriuos, ieškovo įsitikinimu, atsakovė turėjo atlikti. Atsakovė pažymi, jog nesutinka su tokiais teiginiais, nes kaip atsakovė nurodė tiek asmeniškai ieškovui, tiek nuosekliai nurodė ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ieškovas, kuris būdamas verslininku įsipareigojo pastatyti namą už 35 000 Eur, tačiau to nepadarė ir nepaisant atsakovės nuolatinių prašymų neperdavė atsakovei atliktų darbų Civilinio kodekso nustatyta tvarka (t. y. pateikiant priėmimo-perdavimo aktą ir panaudotų medžiagų sertifikatus), turėjo pateikti įrodymus, kokius namo darbus jis atliko ir kokia yra jų vertė, kai viso namo statybos kaina yra 35 000 Eur. Pažymi, kad ieškovas pateikė reikalavimą dėl 28 000 Eur priteisimo, tačiau savo reikalavimą grindė ne šalių sutarta 35 000 Eur viso namo statybos kaina, bet ieškovo tariamai patirtomis išlaidomis. Atsakovės nuomone, ieškovo teiginiai, kad atsakovė kaip vartotoja turėjo pareigą įrodyti kiek darbų atliko ieškovas, pažeidžia vieną iš esminių civilinio proceso principų – rungimosi principą. Teigia, jog procesine prasme atsakovei nėra pareigos savo iniciatyva atlikti ekspertizę, nes būtent apeliantas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad atliko darbus, kurių vertė yra lygi 28 000 Eur. Nurodo, jog ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie leistų pagrįstai teismui konstatuoti, kad ieškovo atliktų darbų vertė yra 28 000 Eur ar iš kurių būtų galima identifikuoti iš viso, kiek ir kokių darbų atlikta, kokios medžiagos buvo įsigytos ir pan.
49. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir byloje atliktos ekspertizės aktu, nes ekspertizė buvo atlikta netinkamai ir tai teismo posėdžio metu pripažino pats ekspertas. Pažymi, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ekspertizė, kurios tinkamumą siekia įrodyti ieškovas, buvo atlikta neišsamiai, nesiremiant namo dokumentacija, neįvertinant visų aplinkybių (pavyzdžiui, pelėsio), įtraukiant į atliktų darbų vertę statybines medžiagas, kurių iš viso name nebuvo naudota. Anot atsakovės, tokios paties eksperto nurodytos faktinės aplinkybės leido teismui pagrįstai spręsti dėl ekspertizės akto nepatikimumo. Anot atsakovės, atsižvelgiant į tai, kad pats ekspertas pripažino, jog netinkamai atlikto ekspertizės aktą, padarė klaidų, kad negalėjo pilnai atsakyti į ekspertizės klausimus ir eksperto apklausos metu paaiškėjo, jog dalį atliktų statybos darbų trūkumų ekspertas nustatė, matė, tačiau ekspertizės akte – nepažymėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiu ekspertizės aktu – nesivadovavo.
50. Nurodo, jog ieškovo parodymai ir pateikti įrodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs.
51. Anot atsakovės, apelianto reikalavimas dėl 6 000 Eur priteisimo yra nepagrįstas, nes atsakovė nepripažino ieškinio ar jo dalies reikalavimų; be to, preliminari sutartis nutrūko, nes ieškovas iki 2017 m. spalio 1 d. nepabaigė namo (namas nėra pabaigtas iki šio momento). Pažymi, jog jeigu atsakovė būtų pripažinusi reikalavimą, toks procesinis veiksmas turėjo būti įtvirtintas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Nurodo, jog kadangi preliminarioji sutartis nutrūko dėl to, kad ieškovas neįvykdė savo įsipareigojimų laiku pabaigti namo statybą ir namas iki šio momento nėra pabaigtas, ieškovo reikalavimas ir šia apimtimi negali būti pripažintas teisėtu. Paaiškina, kad atsakovė nebuvo atsisakiusi sudaryti pagrindinės sutarties ir buvo sutikusi net pratęsti ieškovui terminą pabaigti pastato statybos darbus iki 2017 m. lapkričio 15 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
52. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
53. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė visa apimtimi.
Žemesnės instancijos teismas
54. Apeliaciniame skunde ieškovas šio pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo šalių sudarytą susitarimą kvalifikavo kaip vartojimo statybos rangos sutartis, iš esmės neįvertinęs aplinkybių, kad atsakovė nuolat gyvena (duomenys neskelbtini) ir šioje šalyje turi nekilnojamojo turto, dėl kurio yra paimtas kreditas su savo gyvenimo draugu, atsakovė nesieja ir nesiejo savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje, atsakovės siekis gauti namą buvo sąlygotas ne asmeniniais poreikiais, o kitais, ir byloje nėra įrodytas faktas, kad ieškovas šiuo ginčo atveju veikė kaip verslininkas; būtent dėl atsakovės kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, o tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės pozicijos per jos kaip sutarties šalies įsipareigojimus, teisių ir pareigų apimtį; pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neišsprendė šalių ginčo ir iš esmės nepagrįstai ir neproporcingai iškėlė atsakovės turtinius interesus, kurie visiškai neproporcingi ieškovo įdėtoms piniginėms lėšoms ir darbui, dėl ko buvo pažeistas šalių lygybės principas; neįvertino aplinkybės, kad atsakovė dalį darbų pripažįsta ir sutinka už juos sumokėti; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo eksperto išvadas ir nesirėmė ekspertizės aktu, kuris, anot ieškovo, yra išsamus ir patikimas, atsakovė nepateikė jokios alternatyvios ekspertizės. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka.
Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo (ne)tinkamumo
55. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareikšto ieškinio (ne)pagrįstumo klausimą, sprendė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę vartojimo statybos rangos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo šalių ginčo teisinių santykių kvalifikavimu.
56. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi, vartotoją kaip vartojimo sutarties šalį identifikuoja du požymiai: pirma, jis yra fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo sudaro sutartį su jo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Sutarties kaip vartojimo kvalifikavimui būtina nustatyti abu šiuos požymius. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tada, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvo s Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-579/2008). Tuo tarpu, esminiu prekių (paslaugų) tiekėjo vartojimo teisiniuose santykiuose požymiu laikytina tai, kad asmuo veikia verslo tikslais. Taigi, verslininku vartojimo sutartyje gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, atitinkantis verslo tikslais vykdomos veiklos požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).
57. Apeliaciniu skundu ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių kaip vartojimo statybos rangos teisinių santykių kvalifikavimu, apeliaciniame skunde apeliuoja į tai, jog byloje nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės tikslas, sudarant ginčo susitarimą, buvo įsigyti namą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ieškovas šiuo atveju veikė tokiuose teisiniuose santykiuose kaip verslininkas.
58. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė, sudarydama susitarimą su ieškovu dėl namo statybos, siekė pastatytą namą naudoti su atsakovės verslu ar profesija susijusiu tikslu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tokių aplinkybių ieškovas neįrodinėja ir apeliaciniu skundu. Taigi, akivaizdu, jog ginčo atveju byloje nėra jokių abejonių, kad šalių susitarimo dėl namo statybų tikslas buvo atsakovės asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimas. Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovė šiuo metu nuolat gyvena (duomenys neskelbtini) ir šioje šalyje turi nekilnojamojo turto, dėl kurio yra paimtas kreditas su savo gyvenimo draugu, atsakovė nesieja ir nesiejo savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kadangi šios aplinkybės yra susijusios iš esmės daugiau su atsakovės tikslu pačiai šiame name artimiausiu metu (ne)gyventi, o ši aplinkybė sprendžiant klausimą, ar šalių susitarimo dėl namo statybų tikslas (ne)buvo atsakovės asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimas, nereikšminga, kadangi asmeninio nuolatinio naudojimosi susitarimo objektu faktas nėra būtina sąlyga tikslui - asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimas – nustatyti.
59. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, jog šiuo ginčo atveju ieškovas, sudarydamas su atsakove susitarimą dėl namo statybų, šiuose teisiniuose santykiuose veikė kaip verslininkas, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis save laiko turinčiu patirties, sugebėjimų ir kompetencijų pastatyti namą asmeniu, yra statęs nemažai namų ir užsiima namų statyba. Šių aplinkybių apeliaciniame skunde ieškovas neneigė. Byloje taip pat nustatytas faktas, jog šalys buvo susitarusios ir dėl atlygio ieškovui už namo statybas. Taigi, pažymėtina, jog jau vien šios aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad ieškovas ginčo teisiniuose santykiuose veikė kaip verslininkas, nepriklausomai nuo to, kad byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad šiuose teisiniuose santykiuose ieškovas atstovavo kokią nors įmonę, ar veikė kitais pagrindais, ar jų atstovų interesais, kuriomis remdamasis ieškovas grindžia apeliacinio skundo poziciją dėl ieškovo kaip verslininko vertinimo ginčo teisiniuose santykiuose negalimumo.
60. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai kvalifikavo šalių ginčo teisinius santykius kaip vartojimo statybos rangos teisinius santykius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai šiuo bylos aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 6 000 Eur už neįvykdytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį (ne)pagrįstumo
61. Pažymėtina, jog sprendžiant ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 6 000 Eur už neįvykdytą preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (ne)pagrįstumo klausimą, esminis aspektas, kurį būtina byloje nustatyti – ar (ne)egzistuoja atsakovės kaltė dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis.
62. Teisėjų kolegija nurodo, jog nors apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčo klausimą, visiškai neįvertino atsakovės pozicijos per jos kaip sutarties šalies įsipareigojimus, teisių ir pareigų apimtį, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, tačiau šiuo aspektu nėra pagrindo sutikti su ieškovu. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog būtent šiuo ginčo klausimu – sprendžiant, ar ieškinio reikalavimas priteisti š atsakovės 6 000 Eur už neįvykdytą preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį pagrįstas, - pirmosios instancijos teismas pasisakė aiškiai dėl atsakovės civilinės atsakomybės (ne)buvimo, įvertino ieškovo pozicijos dėl papildomų darbų užsakymo pagrįstumą, išanalizavo šalių susitarimo sąlygas dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei padarė tinkamas išvadas. Pažymėtina, jog vien tai, kad ieškovas nesutinka su teismo padaryta išvada šiuo ginčo klausimu savaime nereiškia, jog ši teismo išvada yra neteisinga ar nepagrįsta.
63. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 17 d. ieškovas ir atsakovė sudarė preliminarią sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir pastatą – sodo namelį, už 35000 Eur iki 2017 m. spalio 1 d. (Sutarties 2.1-2.3 punktai). Ieškovo sutartinėms prievolėms užtikrinti, jis sumokėjo atsakovei 3000 Eur pagal sutarties 3.1.1 punktą. Jokių papildomų sąlygų, susijusių su šalių sudarytos žodinės statybos rangos sutarties (ne)įvykdymu, preliminarioje sutartyje šalys nenumatė. Nagrinėjamu atveju, tam kad taikyti Preliminarios sutarties VI dalies „Šalių atsakomybė“ sąlygas, būtina nustatyti, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo- pardavimo sutartis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, šalims neginčijant jų žodinių susitarimų turinio ir fakto, pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo aplinkybes vertino kartu su šalių sudarytos statybos rangos sutarties vykdymo aplinkybįmis. Teismas nustatė, kad šalys sudarė žodinę statybos rangos sutartį dėl namo iki 80 kv. m ploto statybos, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti darbus už 35 000 Eur sumą iki 2017 m. spalio 1 d., kad darbai turėjo būti atliekami pagal suderintą lokalinę sąmatą (40 428,40 Eur sumai), o kaip atlygis už pastatytą namą bus perduodamas ieškovui atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su sodo namu, dėl kurio šalys sudarė preliminariąją sutartį. Dėl šių aplinkybių tarp šalių nėra ginčo. Taigi, remiantis šiomis aplinkybėmis, dėl kurių ginčo byloje nėra, akivaizdu, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovei būtų kilusi prievolė sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tik tuo atveju, jeigu ieškovas laiku ir kokybiškai atliktų statybos darbus. Bylos duomenimis, ieškovas visus sutartus darbus iki 2017 m. spalio 1 d. neatliko ir dėl šios aplinkybės ginčo taip pat nėra.
64. Tuo tarpu, vertindamas ieškovo pozicijos dėl to, kas sąlygojo tai, kad darbai nebuvo pabaigti iki 2017 m. spalio 1 d. pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas kaip verslo subjektas nepateikė objektyvių įrodymų, kokius konkrečius papildomus darbus užsakė atsakovė kaip vartotoja ir už kokią šalių sutartą kainą, dėl ko sprendė, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susitarimas dėl papildomų statybos darbų atlikimo ir atitinkamai ieškovas privalėjo laiku ir kokybiškai atlikti statybos darbus. Pažymėtina, jog šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniame skunde ieškovas neginčija ir nepateikia jokių argumentų, kurie galėtų patvirtinti šios išvados neteisingumą. Nors apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, kad ieškovas suvokė, jog yra apgaudinėjamas, atsakovė siekė vilkinti darbų priėmimą ir neatsiskaitė už papildomus darbus, tačiau nėra jokių byloje šias ieškovo dėstomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, dėl ko darytina išvada, jog šios aplinkybės yra iš esmės tik ieškovo gynybinė pozicija dėl to, jog darbai laiku nebuvo atlikti, t. y. iki 2017 m. spalio 1 d.
65. Taigi, nustačius byloje aplinkybę, kad atsakovės pareiga pagal preliminariąją sutartį sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį kiltų tik tuo atveju, jeigu statybos darbų užbaigimas būtų iki 2017 m. spalio 1 d., o kadangi statybos darbų užbaigimas neįvyko iki 2017 m. spalio 1 d., t. y. būtent ieškovas neatliko tinkamai savo sutartinio įsipareigojimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė ginčo atveju turėjo teisę nesudaryti pagrindinės sutarties ir dėl to jos kaltės nėra.
66. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo ginčo klausimu pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės 28 000 Eur už atliktus statybos darbus (ne)pagrįstumo
67. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą vertino kaip nepagrįstą, nustatęs aplinkybes, jog dalis darbų atlikta nekokybiškai; ieškovo pateikti įrodymai apie turėtas išlaidas nepagrindžia pakankamai jų (išlaidų) sąsajumo su ginčo namo statyba; ieškovas neginčija, kad jo atlikti darbai faktiškai nei iki statybos darbų termino pabaigos, nei iki šiol neatitinka tos vizualizacijos, kuri buvo pateikta atsakovei; ieškovas pripažino, kad po 2017 m. spalio 1 d. šalino trūkumus, kurie buvo nustatyti ir Defektiniu aktu; teismo eksperto išvados dėl atliktų darbų kokybės (trūkumų) ir kainos vertintinos kritiškai.
68. Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš esmės teismas spręsdamas šį ginčo klausimą, nevertino ir nenagrinėjo esminių bylos aplinkybių, kurias yra būtina byloje nustatyti, sprendžiant tokio pobūdžio klausimą.
69. Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės 28 000 Eur už atliktus statybos darbus būtent Civilinio kodekso 6.672 straipsnio 1 dalies pagrindu. Savo ruožtu, išanalizavus atsakovės pateiktų procesinių dokumentų turinį, akivaizdu, jog atsakovė, manydama, jog ieškovas šiuo atveju netinkamai įvykdė statybos rangos sutartį, pasirinko savo kaip vartotojos teisių gynimo būdą, įtvirtintą Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. prašo sumažinti darbų kainą, kadangi byloje nustatytas faktas, jog egzistuoja ieškovo atliktų darbų trūkumai. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog esant tokioms ginčo šalių pozicijoms bei pasirinktiems teisių gynimo būdamas, ieškovas byloje turėjo pareigą įrodyti kokios vertės darbus faktiškai atliko, o atsakovė – kokie yra darbų trūkumai bei kokia šių trūkumų šalinimo kaina (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
70. Išanalizavus bylos medžiagą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovo pateikti įrodymai apie turėtas išlaidas nepagrindžia pakankamai jų (išlaidų) sąsajumo su ginčo namo statyba, o eksperto išvados dėl atliktų darbų kokybės (trūkumų) ir kainos vertintinos kritiškai, šį ginčo ieškinio reikalavimą visiškai atmetė, iš esmės neišanalizavęs kitų svarbių bylos aspektų, susijusių su tuo, kad byloje nėra paneigtas faktas, jog pagal šalių susitarimą būtent ieškovas statybos darbus atlikinėjo ir tai darė savomis lėšomis bei jėgomis, byloje yra pateiktas 2018 m. gruodžio 3 d. galutinis darbų priėmimo aktas, pasirašytas V. S. (statinio statybos techninės priežiūros vadovas), kuriame nurodoma, jog atlikta ir faktiškai priimta darbų už 6 000 Eur (kai kurie darbai priimami, o kai kurie nėra priimami dėl esančių trūkumų).
71. Savo ruožtu, kitas bylos aspektas, t. y. kokie konkrečiai yra darbų trūkumai, ar dėl šių trūkumų daiktą galima naudoti pagal paskirtį, kokia šių trūkumų šalinimo kaina, byloje iš viso nebuvo nagrinėjamas bei ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismui eksperto išvadas vertinus kritiškai, liko nenustatyta, nors tai viena iš esminių aplinkybių, sprendžiant šį ginčo klausimą.
72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo ginčo atveju eksperto išvadomis nebuvo pagrindo remtis, kadangi ir pats ekspertas pripažino, kad tam tikrų trūkumų šalinimo išlaidų neįtraukė į ekspertizės aktą, nesirėmė medžiagų deklaracijomis, nevertino atitikimo higienos normoms, nepagrįstai įtraukė statybinės vatos panaudojimą. Savo ruožtu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šis faktas, kad byloje nėra pagrindo remtis pateikta eksperto išvada, savaime neeliminuoja pareigos nustatyti byloje esmines aplinkybes, susijusias tiek su pareikštu ieškinio reikalavimu, tiek ir su atsakovės kaip vartotojos pasirinktu teisių gynimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad nustačius eksperto išvadai esant neišsamiai papildomos ekspertizės skyrimo klausimas byloje net nebuvo svarstomas (Civilinio proceso kodekso 219 straipsnis).
73. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 28 000 Eur už atliktus statybos darbus atmetimas visa apimtimi, nenustačius aplinkybių dėl konkrečios atliktų darbų vertės bei esančių trūkumų ir jų šalinimo vertės, teisėjų kolegijos vertinimu, sąlygojo tai, jog šioje dalyje šalių ginčas liko neišspręstas, neatskleistos esminės bylos aplinkybės.
74. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui pagal Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu neatskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 28 000 Eur už atliktus statybos darbus, ir perduoti šia bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
75. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų klausimo paskirstymas nėra tikslingas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręstinas pirmosios instancijos teisme, priimant galutinį sprendimą šioje byloje, kuomet bus aiškus bylos šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų santykis (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1222/2014).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės L. V. ieškovo A. S. naudai 28 000 Eur už atliktus statybos darbus, ir šioje dalyje perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.