Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-643-524/2015

Teisėja Jurgita Grigonienė (Proceso Nr. 2-24-3-00851-2014-2)

2015 m. gegužės 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka, išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo K. L. ieškinį Elenai A. J., trečiasis asmuo R. L., dėl skolos už sutartinių prievolių neįvykdymą ir nuostolių, bei atsakovės Elenos A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-01-09 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-01-09 priėmė sprendimą, juo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui K. L. 3 245,08 EUR (11 204,60 Lt) turtinei žalai atlyginti; likusią ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl kompensacijos už elektros įvado įvedimą pareikšti, tačiau ieškovui prašant šį terminą atnaujinti, teismas konstatavo, kad terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, todėl atnaujino ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti, reikalavimą pripažino visiškai įrodytu, remdamasis atsakovės reikalavimo pripažinimu, sutarties sąlygomis bei pateiktais įrodymais. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl 15 615,66 Lt skolos priteisimo iš esmės yra reikalavimas dėl sutartų netesybų priteisimo. Pažymėjo, kad minėtas reikalavimas nėra pagrįstas, ieškovas neįrodė, kad būtent dėl atsakovės neįvykdytų įsipareigojimų negalėjo atiduoti vertinti pastatyto gyvenamojo namo ar jame gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjamas šalių ginčas dėl 2008-09-04 šalių sudarytos ir pasirašytos sutarties tinkamo vykdymo (b. l. 8). Šia sutartimi atsakovė buvo įsipareigojusi ieškovams atlikti darbus, susijusius su parduotu nekilnojamuoju turtu, ir sutarties 1.1 p. atsakovė įsipareigojo įvesti elektros įvadą į perkamą sklypą ne vėliau kaip iki 2009-03-30. „Lesto“ pažyma ir mokėjimo kvitas (b. l. 47–48) įrodo, kad už tokius darbus pagal su ieškovais 2011-04-04 pasirašytą sutartį sumokėjo ieškovai 11 204, 60 Lt.

Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, būtina nustatyti sutartyje nustatytos pareigos pažeidimą (neteisėtus sutarties šalies veiksmus) (CK 6.246 straipsnis), žalos (nuostolių) faktą bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247, 6.249 str.). Dar viena sutartinės civilinės atsakomybės taikymo būtinoji sąlyga yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Nenustačius bent vienos civilinei atsakomybei atsirasti privalomos sąlygos, civilinė atsakomybė atsakovui (atsakovams) negali būti taikoma.

Šioje byloje įrodytos visos civilinės atsakomybės dėl prisiimto sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo sąlygos, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Byloje įrodyta, kad šalys 2008-09-04 sudarė dvi sutartis, viena sutartimi ieškovai pirko iš atsakovės nekilnojamąjį turtą, kita ginčo sutartimi atsakovė įsipareigojo kaip žemės sklypo pardavėja padaryti darbus, susijusius su inžinerinių tinklų, elektros įvado, statybinių kelių sutvarkymu. Tačiau byloje įrodyta, jog šių sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo priežasties jokių įrodymų neteikia, tik prašo taikyti ieškinio senatį. Tokia pozicija yra neparemta įstatymu. Visų pirma, byloje įrodyta, kad atsakovė ginčo sutarties 1.1 p. buvo įsipareigojusi atlikti konkretų darbą. CK6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis kreditoriaus teisių gynimo būdas, kai kita šalis neįvykdo nepiniginės prievolės. Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra, ir šis gynimo būdas yra sutarčių privalomumo principo išraiška. Lietuvos kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalies teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.61 straipsniu, numatančiu prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo padarinius. Remiantis CK 6.61 straipsnio 1 dalimi, kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius. Šiais atvejais kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad skolininkas avansu sumokėtų darbui atlikti reikalingas sumas. Taigi CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisių gynimo priemonė, pagal kurią nepiniginę prievolę natūra įvykdyti įpareigojamas skolininkas, o CK 6.61 straipsnio 1 dalyje – kai tą pačią prievolę skolininko sąskaita įvykdo pats kreditorius. Abiem atvejais pasiekiamas tas pats rezultatas, t. y. realus sutartyje numatytos prievolės įvykdymas, išskyrus, kai vietoje prievolės įvykdymo natūra kreditorius pasirenka reikalauti nuostolių atlyginimo. Todėl šioje byloje tenkinti apeliacinio skundo ir taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, nėra pagrindo, nes šioje byloje keliamas ginčas CK 6.61 str. 1 d. pagrindu, t. y. ieškovai, būdami atsakovės kreditoriais, pagal ginčo sutarties punktą, turi teisę prašyti avanso, reikalingo atlikti darbams, kurių neatliko atsakovė. Šiuo atveju ieškovai prašo visos jų sumokėtos sumos, todėl net jei ir ieškovai prašomą priteisti sumą įvardijo kaip žalos atlyginimą, ši suma iš esmės teisine prasme nėra nuostolių atlyginimas, kurių reikalaujant gali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Priešingu atveju būtų paneigtas atsakovės pasirašytos sutarties vykdymo privalomumas, nes šalių sudaryta ir pasirašyta sutartis turi įstatymo galią ir privalo būti vykdoma. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalyje). Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė iki sutarties 1.1 p. nustatyto jos įvykdymo termino – 2009-03-30 šiame punkte numatyto darbo neatliko, sutarties neįvykdymas iki jos termino reiškia jos neįvykdymą. Byloje nėra įrodymų, jog ši sutartis buvo šalių susitarimu nutraukta dėl 1.1 p., byloje nepaneigtas šalių žodinis bendravimas dėl šios sutarties vykdymo. Tai, kad šių darbų ieškovai neatsisakė, įrodo jų sudaryta 2011-04-04 sutartis dėl elektros įrenginių prijungimo paslaugos (b. l. 47). Aiškinant šią sutartį pagal kasacinio teismo praktikoje plačiai išaiškintas sutarčių aiškinimo taisykles, darytina išvada, kad ši sutarties dalis kildinama iš rangos teisinių santykių, todėl atsakovė pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles privalėjo įrodyti, kad ji šią sutartį įvykdė iki sutartyje nustatyto termino – 2009-03-30 ar suėjus šiam terminui atsisakė vykdyti sutartį, pagal CK 6.694 str. atliktus darbus perdavė ieškovams priėmimo–perdavimo aktu ir nuo priėmimo–perdavimo akto sudarymo skaičiuojami įstatymo nustatyti ieškinio senaties terminai atliktų darbų kokybei, trūkumų šalinimo išlaidoms atlyginti, tačiau tokių įrodymų atsakovė nepateikė, todėl esant paminėtam teisiniam reglamentavimui darytina išvada, jog ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimui pareikšti, nes jų reikalavimas reiškiamas CK 6.61 str. pagrindu, nors įvardijamas nuostoliais, tačiau savo prigimti jis kildinamas iš atsakovės prisiimtos prievolės neįvykdymo. Tokiems reikalavimams taikomas CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris šioje byloje turi būti skaičiuojamas nuo 2011-04-04, kada ieškovai sudarė sutartį dėl elektros įrenginių prijungimo paslaugos, nes nuo tada įgijo teisę reikalauti avanso pagal CK 6.61 str. 1 d. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad netgi jei ir būtų pagrindas pripažinti ieškinio senaties termino praleidimą, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes bei į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, jog atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, būdama atsakinga už prisiimtą atlikti darbą, nepaisė šios pareigos, CK 1.5 str. įtvirtinto teisingumo principo pagrindu būtų neprotinga ir neteisinga ieškinį atmesti remiantis ieškinio senaties terminu.

Nors ieškovai teismo prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas jų prašymą tenkino, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, todėl kolegija konstatuoja, kad ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido.

Byloje įrodyta, kad ieškovai už atsakovės neatliktus darbus sumokėjo ginčo sumą, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl žalos dydžio yra nepagrįsti ir tai atitinka CK 6. 61 str. nuostatas, todėl skundžiamo teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-01-09 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.