Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Telšių rajono apylinkės teismo 2012-01-24 nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalies iš dalies pridėjus nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, R. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas D. M., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su D. M., o būtent 2013 m. vasario 4 d. 13 val. 25 min. R. D. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, iš mobiliojo ryšio telefono, kuriame buvo įdėta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino E. G. į fiksuoto ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir melagingai prisistatęs kriminalinės policijos tyrėju, melagingai pranešė, kad jos anūkui T. atsitiko nelaimė, t. y., kad jis paslydo ir griūdamas partrenkė mergaitę ir jai skilo kaukolė, o kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, mergaitės mama iš jo paprašiusi atlyginti padarytą žalą, sumokant 12.000 Lt, o pinigų paimti atvažiuosiąs tyrėjas R. B., ir D. M., veikdamas pagal bendrą susitarimą su R. D., tą pačią dieną, apie 14 val. 20 val. atėjo pas E. G. į jos namus, adresu: (duomenys neskelbtini), ir, melagingai prisistatęs tyrėju R. B., iš E. G. paėmė 10.000 Lt, tokiu būdu, apgaule, savo – D. M. ir R. D. naudai įgijo E. G. turtą – 10.000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Nuteistasis, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai ar neobjektyviai. Be to, iš paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolo matyti, kad R. D. neturėjo prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą (2 t. 85 b. l.).

Nuteistasis R. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu D. M. duotais parodymais, kadangi D. M. teisme nurodė, jog jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra melagingi.

Nors BPK 301 straipsnis numato, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši nuostata nereiškia, kad priimant nuosprendį, remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų ar nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę grindė nuteistojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau tokie D. M. parodymai nebuvo ištirti – t. y. perskaityti teisminio nagrinėjimo metu, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje. Dėl to pripažįstama, kad apylinkės teismas padarė BPK 301 straipsnio nuostatų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, dėl kurio skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, nes apeliacinės instancijos teisme D. M. buvo apklaustas papildomai, ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas. Taigi, D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai laikytini įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

R. D. neigė sukčiavęs, skambinęs nukentėjusiajai ir tvirtino, kad D. M. jam grąžino skolą. Nors tokius apelianto teiginius patvirtina D. M. teisme duoti parodymai, jog nukentėjusiajai jis skambino ir gautus pinigus perdavė R. D. per I. A., o ikiteisminio tyrimo metu melavo, nes nenorėjo R. D. grąžinti skolos, tačiau R. D. kaltė įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų objektyvių duomenų visuma.

Nuteistasis D. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam paskambino pataisos namuose bausmę atliekantis pažįstamas R. D. ir pasiūlė užsidirbti pinigų – reikės iš senyvo amžiaus žmogaus paimti išviliotus pinigus, o kadangi jis jau buvo ėjęs paimti pinigų ir už tai buvo teistas, žinojo, kaip viskas daroma ir sutiko. D. M. parodė, kad R. D. pasakė, kur reikės nueiti, prisistatyti B., paimti 10.000 Lt, kad jis padarė taip, kaip liepė R. D. – nuvažiavo pas nukentėjusiąją, iš jos paėmė 10.000 Lt, kuriuos perskaičiavo ir išvažiavo namo, o po to R. D. nurodymu dalį pinigų nunešė ir perdavė apelianto nurodytu adresu gyvenančiai merginai su vaiku (2 t. 4 b. l.). Tokius parodymus D. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. 10–14 b. l.) bei juos patvirtina nukentėjusiosios E. G. parodymai, jog ji po nepažįstamo vyriškio, prisistačiusio tyrėju, skambučio iš banko sąskaitos paimtus 10.000 Lt perdavė pas ją į namus atėjusiam jaunuoliui, kuris prisistatė B.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo D. M. duotus parodymus patvirtina liudytojos I. A. parodymai. Liudytoja teisme parodė, kad jai iš pataisos namų paskambino R. D., kurį liudytoja atpažino iš balso bei, pats R. D. jai prisistatė, nurodė, jog jai bus atnešti pinigai, kuriuos ji turės išsiųsti banke kitam asmeniui, nurodė to asmens vardą ir pavardę, sąskaitos numerį bei patikino, jog nieko bloga nebus. I. A. taip pat parodė, kad pinigus jai atnešė D. M. (jį atpažino pagal randą ant veido) ir nieko nesakęs juos padavė, kad D. M. išėjus, paskambino R. D. ir nurodė kam pervesti pinigus, o po pinigų pervedimo jai paskambinęs R. D. liepė ištrinti duomenis, nes jų nebereikės. Tokius parodymus liudytoja I. A. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 19–20 b. l.). Liudytoja I. A. taip pat patvirtino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad vėliau jai paskambinęs R. D. sakė, kad jeigu kartais policijoje jos klaustų apie pinigus, ji turinti sakyti, jog jai pinigus atnešė nepažįstamas asmuo, kuris nurodė ir sąskaitą bei kam siųsti pinigus, kad daugiau ji nieko nežinanti (1 t. 19–20 b. l.). Be to, teisme apklausta D. M. apklausą atlikusi tyrėja L. J. parodė, kad parodymus D. M. davė niekieno neverčiamas, savo laisva valia, kad apklausos metu D. M. nebuvo abstinencijos būsenoje, nors kalbėjo tyliai, tačiau aiškiai, nuosekliai ir suprantamai. Tyrėja L. J. nurodė, kad ruošiantis į akistatą suvesti D. M. ir R. D., pastarasis visiems grasino ir matėsi, jog D. M. bijo R. D., todėl akistata tarp nuteistųjų ir nebuvo atlikta. Tokie liudytojos parodymai leidžia pagrįstai manyti, kad D. M. parodymus teisme pakeitė bijodamas R. D.. Įvertinus visumą paminėtų įrodymų, akivaizdu, kad nuteistojo D. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo netikėti D. M. parodymais, jog pinigus iš nukentėjusiosios jis paėmė ir perdavė I. A. R. D. nurodymu. Dėl to pagrįstai apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą grindžiama D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Be to, nukentėjusiosios fiksuoto ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinė (1 t. 58 b. l.) patvirtina, kad 2013-02-04 13.25.07 val. ir 14.31.02 į šį telefono numerį skambino neregistruotas išankstinio mokėjimo paslaugos vartotojas iš mobiliojo ryšio telefono, kurio SIM kortelės numeris (duomenys neskelbtini) ir kuri įvykio metu buvo įdėta į mobiliojo ryšio telefoną (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), kad skambučiai vyko per bazinę stotį (celę) (duomenys neskelbtini) (1 t. 61, 77, 79 b. l.). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos (1 t. 108 b. l.) matyti, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), kuriuose įvykio metu bausmę atlikinėjo apeliantas, patenka į šios celės veikimo zoną. Be to, mobiliojo ryšio telefonas, iš kurio buvo skambinta, buvo rastas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, 22-ame nuteistųjų būryje, šiukšlių dėžėje (1 t. 114 b. l.). Nors mobiliojo ryšio telefonas ir nebuvo rastas pas apeliantą kameroje, tačiau pats apeliantas teisme nurodė pinigų užsidirbęs realizuodamas telefono aparatus ir SIM korteles (2 t. 121–122 b. l.), todėl yra pagrindas manyti, kad R. D., pasinaudojęs telefonu bei SIM kortele, šiuos daiktinius įrodymus realizavo asmenims, kitame būryje atliekantiems bausmę, kur ir buvo rastas nusikaltimo padaryme panaudotas mobiliojo ryšio telefono aparatas. Be to, nukentėjusiajai buvo skambinta iš pataisos namų, o D. M. tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) ir po telefoninio pokalbio praėjus tik pusei valandos jis atėjo pas nukentėjusiąją paimti pinigų, todėl laikoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. M. vienas negalėjo padaryti nusikaltimo, ir dėl to D. M. parodymus, jog jis nusikaltimą padarė vienas, pagrįstai atmetė.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad D. M. pas nukentėjusiąją paimti pinigų ėjo R. D. nurodymu, kad tų pinigų dalį perdavė taip pat apelianto nurodytam asmeniui – I. A., kad liudytoja I. A. patvirtino D. M. parodymus, jog jai R. D. nurodymu D. M. perdavė pinigus, kurių didžiąją dalį ji perdavė apelianto nurodytiems asmenims, kad ji dėl pinigų perdavimo kalbėjo su pačiu R. D. (jį pažino iš balso bei pats apeliantas jai paskambinęs prisistatė), kad pinigų paėmimo ir perdavimo metu R. D. buvo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ir skambino iš pataisos namuose draudžiamo laikyti mobiliojo ryšio telefono, daroma išvada, kad byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. apgaule įgijus nukentėjusiosios E. G. turtą – pinigus.

Nors byloje nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, tačiau nėra pagrindo manyti, kad D. M. telefonu kalbėjo ne su R. D., o kitu asmeniu, tik prisistačiusiu R. D., kadangi abu nuteistieji parodė vienas kitą pažįstantys nuo tada, kai susipažino pataisos namuose, todėl vienas kitą gerai pažinojo. Be to, skirti tokią ekspertizę nei vienas proceso dalyvis neprašė. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl R. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo apeliantą išteisinti.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. D. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Pastebėtina, kad pats apeliantas neskundžia jam paskirtos bausmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio.