- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-29
- Bylos Nr.
- 2S-1300-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14443-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centro
- Pareiškėjas
- J. L.
- Kategorijos
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-66-728/2013 pagal pareiškėjos J. L. pareiškimą dėl termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja J. L. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti nekilnojamo turto registre. Nurodė, kad 1994 m. birželio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 461 kv. m. žemės sklypą sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Per kraustymąsi buvo pasimetę žemės sklypo pirkimo dokumentai, kuriuos pareiškėja rado tik 2012 metų rugsėjo mėn. pabaigoje, dėl to objektyviai per sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą – 3 mėnesius po sandorio sudarymo, neįregistravo šio sandorio. Nors pareiškėja sandorio dėl minėtų objektyvių priežasčių negalėjo įregistruoti laiku, sandorio sudarymas visiškai atitiko šalių valią: pareiškėja siekė nupirkti žemės sklypą, o pardavėjas parduoti. Pareiškėja nusipirko žemės sklypą ir sumokėjo už jį reikalaujamą žemės kainą, pardavėjas jokių pretenzijų nei dėl žemės kainos, nei dėl nuosavybės teisių neturėjo ir neturi, pareiškėja visą laiką žeme naudojosi kaip savininkė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškimą patenkino – atnaujino pareiškėjai J. L. praleistą 1 mėnesio terminą 1994 m. birželio 21 d. sudarytai valstybinės žemės sklypo Nr. 40, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarčiai, rejestro Nr. (duomenys neskelbtini), registruoti nekilnojamojo turto registre.
Teismas nurodė, kad CK 1.75 straipsnio 1 dalis nustato, jog šalims sandoris, kuriam nustatyta privaloma teisinė registracija, galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas, o CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Pagal CK 1.94 straipsnį sandorio neįregistravimas nedaro sandorio negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1035/2003). Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita.
Nors pareiškėja minėto sandorio dėl objektyvių priežasčių negalėjo įregistruoti laiku, tačiau sandorio sudarymas visiškai atitiko šalių valią: pareiškėja siekė nupirkti žemės sklypą, o pardavėjas parduoti. Pareiškėja nusipirko šį žemės sklypą ir sumokėjo už jį reikalaujamą žemės kainą, pardavėjas jokių pretenzijų nei dėl žemės kainos, nei dėl nuosavybės teisių neturėjo ir neturi, pareiškėja visą laiką žeme naudojosi kaip savininkas. Pardavėjas – Vilniaus m. savivaldybė – 2006 m. balandžio 25 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) pareiškėjos žemės sklypui Nr. 40 suteikė Nr. 7 ir adresą - (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjos paaiškinimo, pateiktų teismui įrodymų bei išaiškintų aplinkybių teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad terminas sandorio įregistravimui atnaujintinas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo atmesti. Nurodo, kad teismas nevertino ir nesirėmė sutarties sudarymo metu galiojusiomis imperatyviomis teisės normomis, nevertino pareiškėjos padarytų teisės normų pažeidimų. Ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios 1964 m. Civilinio kodekso redakcijos 255 straipsnis numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Sutarties sudarymo metu galiojusio 1992 m. balandžio 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro duomenų tvirtinimo“ 1.4 punktas numatė, kad sutartys dėl žemės perleidimo privačion nuosavybėn per vieną mėnesį nuo jų sudarymo turi būti registruojamos, priešingu atveju, neįregistruotos sutartys neturi juridinės galios. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė, dėl kokių svarbių priežasčių terminas sutarčiai įregistruoti atnaujinamas. Sudarytos sutarties pareiškėja nei per įstatymo nustatyta terminą, nei vėlesniu protingumo principą atitinkančiu laikotarpiu neįregistravo, todėl remiantis nurodytomis teisės normomis, sutartis laikytina negaliojančia, o atsižvelgiant į tai, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsnį, nuosavybės teisės atsiradimas buvo siejamas su įregistravimo momentu, darytina išvada, kad pareiškėja nuosavybės teisės į valstybinės žemės sklypą, esantį sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), neturi. Be to, skundžiama nutartimi nuspręsta įregistruoti valstybinę žemę, byloje nedalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai, veikiančiai kaip valstybinės žemės patikėtinei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą pareiškėja J. L. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas sutarties neįregistravimo laiku priežastis (dokumentai buvo pasimetę per kraustymąsi) kaip objektyvias ir priėmė sprendimą, kuris atsižvelgiant į naujo CK nustatytus reikalavimus sandorių sampratai ir formai, į nekilnojamųjų daiktų sandorių teisinės registracijos reikšmę, t. y. jog sandorio savalaikis neįregistravimas neatima iš savininko nuosavybės teisių, į Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisės į nuosavybę gynimą, vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas, atkuriantis teisingumą ir leidžiantis įteisinti (įregistruoti) pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Priešingu atveju pareiškėjos dėl svarbių objektyvių priežasčių padarytas procedūrinis pažeidimas, kuris iš esmės niekaip nepažeidžia apeliantės teisių ar teisėtų interesų, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atnaujintas terminas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti pagal 1964 m. CK 255 straipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (CK 255 str. 2 d.), tačiau įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (CK 255 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama kaip nagrinėjamu atveju situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai, tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009). Todėl nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos. Teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams. Nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka. Tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 str.), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Šiame kontekste paminėtini ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors sandoris nebuvo įregistruotas pagal 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus, tačiau jo sudarymas visiškai atitiko šalių valią ir buvo visiškai įvykdytas: pareiškėja siekė nupirkti žemės sklypą, o suinteresuotas asmuo – jį parduoti; pareiškėja sumokėjo suinteresuotam asmeniui sutartą žemės sklypo kainą, šis apmokėjimą priėmė ir žemės sklypą perdavė pareiškėjai, kuri jį priėmė (1964 m. CK 253 str.). Ant nupirkto žemės sklypo buvo pastatytas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis sodo namas, kuriame nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškėja deklaravo savo gyvenamąją vietą (b. l. 7-9).
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika, pagal kurią sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujintinas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp pareiškėjos ir Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos seniūno, veikusio Vilniaus miesto valdybos potvarkių pagrindu. Konkrečių argumentų, kodėl šiuo atveju į bylą suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtraukta Nacionalinė žemės tarnyba, apeliantė nenurodė, taigi ir nepagrindė Nacionalinės žemės tarnybos dalyvavimo byloje būtinumo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.