Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. (V. N.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams įpareigojant per 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuosprendžiu iš V. N. nukentėjusiajam A. Š. priteista 300 Eur neturtinės žalos ir 405 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo žmogų: 2015-09-09 apie 18.20 val. ties (duomenys neskelbtini), A. Š. iš automobilio „Toyota Corola“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) telefonu fiksuojant skersai važiuojamosios dalies pastatytą transporto priemonę „Iveco“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sparčiai priėjęs prie automobilio „Toyota Corola“ vairuotojo durelių, vartodamas necenzūrinius žodžius, ėmė jėga jas daryti. A. Š. laikant vairuotojo pusės automobilio dureles už rankenos, kad jos nebūtų atidarytos, V. N. jėga jas atsidarė, patemdamas A. Š. kairės rankos IV pirštą, ir atidaręs dureles du kartus kumščiu smogė A. Š. į veidą, padarydamas veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies apatiniame voke bei nosies nugarėlėje. Šiais veiksmais V. N. A. Š. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis V. N. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pripažinti nekaltu, neįrodžius kaltės. Nurodo, kad teismas, neturėdamas tam jokio pagrindo, teigė, kad jo, V. N., transporto priemonė (mikroautobusas „Iveco“) stovėjo skersai, kai pravažiavo A. Š. savo automobiliu. Nors ikiteisminiam tyrimui buvo pateikta jo, V. N., padaryta nuotrauka, kad A. Š. specialiai užstoja jam kelią, nors buvo įmanoma šalia pravažiuoti, jis stovėjo priešais ir signalizavo, filmavo iš savo mašinos. Teismas įvertino netinkamai šią aplinkybę ir teigė, kad jo, V. N., pateikta fotonuotrauka buvo padaryta jau po konflikto. Fotonuotraukos, kurias darė A. Š., kada autobusas stovėjo skersai kelio, buvo daromos iki konflikto, tada, kada jis atėjo iš Žemaičių gatvės pėsčiomis, tam, kad nufotografuotų atliekamus darbus. Tai yra patvirtinta 2016-01-11 14.10 val. jo, V. N., duotuose parodymuose ikiteisminiame tyrime ir V. A. 2015-10-19 duotuose parodymuose. A. Š. nupiešta schema, kuri yra pateikta ikiteisminiame tyrime, negali būti įvertinta, kaip įrodymas ir yra išgalvota paties A. Š..

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nesupranta, kodėl teismas neįvertino ikiteisminiame tyrime duotų jo, R. T., V. N., V. A., V. J. parodymų. Būtent iš tų parodymų aiškiai suprantama, kad automobilio „Toyota Corolla“, kurioje sėdėjo A. Š., vairuotojo durelių niekas neatidarė, o buvo tik bandoma jas atidaryti. Apeliantas pažymi, kad savo 2016-01-11 parodymuose aiškiai pasakė, dėl ko norėjo atidaryti automobilio „Toyota“ dureles, tam, kad pakalbėtų su A. Š.. Bet jos buvo užrakintos. Per automobilio 10 cm atidarytą durelių langą jis negalėjo suduoti smūgių A. Š., nes tai tiesiog neįmanoma fiziškai. Teismas akcentavo D. Š. (A. Š. mamos) parodymus, bet ne S. V., V. J., V. N., R. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, kurie patvirtino, kad automobilio durelės nebuvo atidarytos, ir niekas iš liudytojų nematė jokio smūgio, kurį neva gavo A. Š.. Teismas įvertino parodymus 4 žmonių, kurie jau metus laiko nebedirba jo, V. N., įmonėje, kaip parodymus žmonių, socialiai bei ekonomiškai priklausomų nuo jo, apelianto. Tokia teismo pozicija yra niekuo nepagrįsta ir nesuprantama. Liudytoja, vienintelė mačiusi smūgį, kurį gavo A. Š., yra jo mama D. Š., kuri niekada nepaliudys prieš savo sūnų, nors jis ir būtų neteisus arba padaręs nusikaltimą. Taigi teismas patikėjo vienintele liudytoja, bet nepatikėjo 4 nepriklausomais liudytojais. Todėl teismo pozicija, kuri rėmėsi vienintelės liudytojos (nukentėjusiojo mamos) parodymais, yra niekinė ir negali būti priimta kaip pagrindinė pripažinti jį, V. N., kaltu. Visi kiti apklausti liudytojai (išskyrus D. Š.) patvirtino ir ikiteisminiame tyrime, ir teismo posėdžio metu, kad A. Š. nuolat neteisėtai fotografavo V. N. ir kitus dirbančius asmenis, provokuodavo jį, paleisdavo ant žmonių šunis. Tai charakterizuoja A. Š. kaip žmogų, kuris buvo linkęs padaryti ir darė nusikalstamą veiką, baudžiamą pagal BK 167, 168 straipsnius. Todėl darytina išvada, kad teismas, neįvertinęs tinkamai visų liudytojų parodymų, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teisme pagarsintas garso įrašas jam buvo nesuprantamas, nebuvo išverstas. Teismas pasisakė, kad „pažymėtina, kad tai, kas kuriam pastojo kelią ir neleido pravažiuoti, teisiniam situacijos vertinimui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi“. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, leidžiančią daryti prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo daryti bet ką kelyje ir už tai neatsakyti prieš teismą, o tas, kas pasipriešino jam arba pareikalavo laikytis priimtų taisyklių, yra nusikaltėlis. Be to, teismui nukentėjusysis pateikė iš jo namo daromus video įrašus, kurie akivaizdžiai įrodo, kad jis nuolat filmuoja įmonės teritorijoje vykstančią veiklą. Ant jo namo yra 2 video kameros. Antra yra nukreipta būtent į tą vietą, kurioje įvyko konfliktas. Nesuprantama, kodėl A. Š. nepateikė teismui susidariusios ant kelio situacijos filmuotos medžiagos, iš kur labai gerai matyti visos konflikto aplinkybės, ir tai jam būtų įrodymas. Todėl video įrašas ir buvo paslėptas, nes iš jo būtų matyti, kad jis, V. N., „Toyotos“, kurioje sėdėjo nukentėjusysis, durelių nebuvo atsidaręs ir jokių smūgių šiam nesudavė. Apeliantas teigia, jog teismas neatkreipė dėmesio į jo ir visų liudytojų parodymus, kad A. Š. konflikto metu filmavo visą įvykį ir nuolat turėjo rankose telefoną, apie kurį kalbėjo ir teismo metu. Kyla klausimas, kur dingo video įrašas ar nuotraukos, ir kodėl jie nebuvo pateikti teismui. Darytina išvada, kad A. Š. sąmoningai nepateikė teismui video įrašų, darytų iš mobilaus telefono bei iš antrosios prie jo gyvenamojo namo esančios kameros.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl V. N. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nors apeliantas nepripažįsta, jog nežymiai sutrikdė A. Š. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, tačiau V. N. kaltė dėl inkriminuotos veikos yra įrodyta ištirtų įrodymų visuma.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, mano, jog nepagrįstai neatsižvelgta į jo ir liudytojų R. T., V. N., V. A., V. J. parodymus bei nepagrįstai vadovautasi išskirtinai nukentėjusiojo motinos D. Š. parodymais. Kolegija su apelianto argumentais negali sutikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. Š. į veidą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. N. kaltės grindė remdamasis įrodymų visuma, išsamiai argumentuodamas, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Nukentėjusysis A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek padavęs privataus kaltinimo skundą, buvo nuoseklus dėl to, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas, todėl nėra pagrindo juo netikėti. A. Š. teigė, jog prie jo, sėdinčio savo automobilyje, priėjo V. N. ir jėga atidaręs automobilio dureles, kurias nukentėjusysis nors ir bandė laikyti, tačiau nesėkmingai, du kartus smogė į veidą. Šiuos nukentėjusiojo teiginius patvirtina ir kartu automobilyje sėdėjusi nukentėjusiojo motina liudytoja D. Š.. Tam tikri neesminiai liudytojos parodymų neatitikimai teisingai yra aptarti nuosprendyje. Nors apeliantas pažymi, jog D. Š. prieš savo sūnų neliudytų, tačiau būtent nukentėjusiojo nurodomas, o taip pat ir liudytojos D. Š. patvirtintas, jo sužalojimo aplinkybes atitinka ir objektyvūs įrodymai. 2015-09-11 specialisto išvadoje Nr. G 1658/15(03) aprašyti objektyviai matomi sužalojimai A. Š. veide – poodinės kraujosruvos kairės akies apatinio voko išoriniame krašte ir kairės akies apatiniame voke nusitęsianti iki nosies nugarėlės, be to, skausmingas kairės plaštakos IV piršto tarpfalanginis sąnarys. Kaip matyti, specialistas, prieš pateikdamas išvadą, pats apžiūrėjo A. Š., bei konstatavo, kad sužalojimus A. Š. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais, vertinant kraujosruvų spalvą, sužalojimai galėjo būti padaryti 1-2 paras iki apžiūros. Taigi specialisto išvadoje aprašyti A. Š. nustatyti sužalojimai visiškai atitinka jo nurodytą sužalojimo mechanizmą: dėl jo laikytų ir jėga atidarytų durelių patemptas kairės rankos piršto raištis, dėl suduotų į veidą smūgių kraujosruvos prie kairės akies. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo ištirtas ir garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, kuriame girdėti, kaip A. Š. kreipėsi pagalbos dėl patirto smurto, paminėdamas, jog jam buvo suduota į veidą, užsiminė, jog kraujas iš nosies nepasileido (kiek vėliau specialistas aprašė sužalojimo žymes būtent šalia nosies). Taigi akivaizdu, jog iškart po kilusio konflikto su V. N., A. Š. kreipėsi pagalbos, trumpai perpasakojo konflikto aplinkybes (kurias vėliau iš esmės pakartojo ir detalizavo baudžiamajame procese), užsimindamas apie patirtą fizinį smurtą. Po konflikto praėjus neilgam laiko tarpui į įvykio vietą atvykusi greitoji medicininė pagalba diagnozavo A. Š. veido sumušimą (TLK kodas S00 – galvos paviršinis sužalojimas) (b. l. 64-65, t. 1). Tiesa, nuteistasis apeliaciniame skunde užsimena, kad dėl garso įrašo (kuriame užfiksuotas A. Š. skambutis) nieko nesuprato, nes šis jam nebuvo teisme išverstas, tačiau šie apelianto argumentai neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, teisėja, ištyrusi garso įrašo apžiūros protokolą, nusprendė išklausyti ir patį garso įrašą bei atkreipė V. N. dėmesį, jog, jeigu reikės vertimo, tegu kaltinamasis apie tai nurodo (b. l. 141, t. 2), tačiau jokių pastabų apie tai, kad nesupranta apie ką kalbama įraše, V. N. nepareiškė, netgi priešingai, dėl įrašo turinio pasisakė baigiamosiose kalbose (b. l. 144, t. 2). Taigi atsižvelgiant į visą tai, kas aptarta, priešingai nei teigia, apeliantas, jo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos patvirtina ištirtų, tarpusavyje vienas kitą papildančių bei atitinkančių, nuoseklių įrodymų visuma: ne tik nuoseklūs paties nukentėjusiojo A. Š., liudytojos D. Š. parodymai, tačiau ir specialisto išvada, pats garso įrašas bei jo apžiūros protokolas, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopija.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo remtasi jo paties bei kitų liudytojų parodymais. Su tokiais argumentais sutikti negalima. Pats V. N. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino, jog buvo priėjęs prie automobilio, kuriame sėdėjo A. Š., norėdamas paprašyti, jog pastarasis patrauktų automobilį ir nebefilmuotų, bandė atidaryti automobilio dureles, tačiau nepavyko, į veidą nesudavė. Taigi dėl pačios konflikto eigos V. N. parodymai iš dalies sutampa su nukentėjusiojo A. Š. parodymais, neigiamas tik smūgių į veidą sudavimas. Be V. N., A. Š. bei D. Š. įvykio vietoje buvo ir daugiau žmonių, vieni atsitiktiniai praeiviai (V. A.), kiti buvę V. N. darbuotojai ar tiesiog pagalbininkai (V. N., R. T., S. V., V. J.). Minėti asmenys ikiteisminiame tyrime buvo apklausti kaip liudytojai, visi jie patvirtino girdėję konfliktą, barnius, tačiau nė vienas jų taip ir nenurodė, jog kilusį konfliktą tarp A. Š. ir V. N. matė nuosekliai, nuo pradžių iki pabaigos. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausti V. N. ir R. T.. V. N. teigė, jog konflikto metu buvo savo automobilyje, matė, kaip V. N. buvo nuėjęs prie kaimyno automobilio, mosikavo rankomis, ar sudavė, ar nesudavė, pasakyti negali, nes nebuvo tiek arti, be to, konfliktą stebėjo minimaliai, nes jam tai nebuvo aktualu ir tiesiog laukė, kol galės pravažiuoti (b. l. 136-138, t. 2). R. T. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo netoli įvykio vietos ir matė, kaip V. N. nuėjo prie kaimyno automobilio, girdėjo konfliktą, V. šūkavo pro automobilio dureles, o kaimynas išlipęs nebuvo, nepastebėjo, ar automobilio durelės buvo atidarytos (b. l. 139-140, t. 2). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. T. buvo parodęs, jog girdėjo šūkavimus, tačiau nekreipė dėmesio, kadangi jie vyko nebe pirmą kartą, abiejų konflikto dalyvių ištisai nestebėjo (b. l. 95-97, t. 1). Apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė dar vieną įvykio vietoje buvusį asmenį V. A., kuris konflikto metu praėjo pro įvykio vietą. V. A. apygardos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, kad matė, kaip V. N. tampė A. Š. automobilio dureles, tačiau nenorėdamas, jog kartu ėjęs vaikas girdėtų ar matytų vyrų barnius ar juolab susistumdymus, praėjo pro šalį neatsisukdamas ir kokie buvo tolimesni V. N. ir A. Š. veiksmai, nematė. Taigi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nei atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta daugiau liudytojų, išskyrus D. Š., kurie būtų nuosekliai matę konfliktą ir galėję vienareikšmiai nupasakoti konflikto eigą, kokius veiksmus kuris iš konflikto dalyvių bei kuriuo momentu atliko, šiuo atveju V. N. minimi liudytojai nebuvo užtikrinti, teigė ne viską stebėję arba matę tik atskirus konflikto epizodus, todėl jų parodymai nėra išsamūs, kita vertus, atspindėdami dalį konflikto eigos, jie visiškai neprieštarauja anksčiau aptartiems įrodymams (nukentėjusiojo, D. Š. parodymams, specialisto išvadai, su medikų iškvietimu susijusiems duomenims), leidžiantiems pagrįstai manyti, jog V. N. atliko inkriminuotus nusikalstamus veiksmus prieš A. Š..

Nuteistasis apeliaciniame skunde užsimena apie netinkamą ikiteisminiame tyrime pateiktų fotonuotraukų vertinimą taip pat kritikuoja tai, jog A. Š. nepateikė vaizdo įrašų ar nuotraukų dėl pačio užpuolimo. Kolegijos vertinimu šie apelianto argumentai nėra esminiai ir nepaneigia byloje ištirtų įrodymų visumos. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti tiek nukentėjusiojo, tiek apelianto įvykio metu kelyje pastatyti automobiliai, surinkti duomenys leidžia teigti, jog pats konfliktas kilo jau esant įsisenėjusiai nesantaikai tarp A. Š. ir V. N. iš esmės dėl mažareikšmės dingsties – negalėjimo automobiliams prasilenkt žvyrkelyje bei kiekvienam manant, jog kita pusė daro pažeidimą. Kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo elgesys iš dalies sąlygojo kaltininko elgesį, A. Š. konflikto nesistengė išvengti, tačiau tai jokiu būdu negali pateisinti smurtinių V. N. veiksmų, dėl kurių jis ir yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas tiek skirdamas bausmę, tiek žymiai mažindamas prašomos priteisti žalos dydį pagrįstai įvertino ir netinkamą nukentėjusiojo A. Š. elgesį konfliktinėje situacijoje. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde kelia klausimą, kodėl A. Š. nepateikė daugiau vaizdo medžiagos (įrašų, nuotraukų), tačiau, kaip užfiksuota teisiamojo posėdžio protokoluose, nukentėjusysis teisme teigė, jog mobiliuoju telefonu konflikto nefilmavo, tik darė nuotraukas. Kaip matyti, baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiojo pateiktų įvykio dienos nuotraukų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantui priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.