Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas Vilniaus pataisos namai), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

30. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – atsakovo Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 15 d. rašto, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. K. prašymas nutraukti neteisėtus ir teises pažeidžiančius pareigūnų veiksmus jam skambinant telefonu, Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 17 d. rašto, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas susitikti su Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus specialistu, Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 20 d. rašto, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas leisti jam įsteigti nevyriausybinę nuteistųjų ir suimtųjų savitarpio teisinės pagalbos organizaciją, Departamento 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl minėtų Lukiškių TI-K raštų, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas skundu taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimą.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K raštų ir Departamento sprendimo turinį teisinio reguliavimo kontekste, konstatuodamas jų teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą (6 000 Eur).

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismo sprendimas yra formalus, nepagrįstas iš esmės, priimtas neskaidriai, šališkai, visapusiškai ir objektyviai neištyrus bylos aplinkybių, nes priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriuo teisiniu reguliavimu ir kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas detaliai atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas priimtas įvykdžius ABTĮ 80 straipsnio reikalavimus.

34. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas (teisėjai) buvo šališkas. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, nereiškia, kad sprendimas yra formalus, neteisingas, nemotyvuotas, teismo išvados padarytos neištyrus bylos aplinkybių.

36. Nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo išvedimo skambinti nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas pripažinti nepagrįstomis ir neteisėtomis. Įvertinus proceso šalių išsakytus argumentus, susijusius su tuo, kad aukštesnio rango pareigūnai išimtinai vykdė pareiškėjo skambinimo kontrolę – numerio rinkimą, pokalbių klausymąsi, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pagal bylos duomenis pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, o paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose, iš kurių išleidžiami ir yra lydimi pareigūnų.

37. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340 patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašo 31 punktas nustato, kad pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, suimtajam ar nuteistajam skambinti ir kalbėti telefonu leidžia tik įsitikinęs, be kita ko, kad suimtasis ar nuteistasis telefono aparatu surinko tą abonento numerį, kurį nurodė raštiškame prašyme. Pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, turi teisę pats surinkti abonento numerį, kuriam pageidauja skambinti nuteistasis (Aprašo 32 p.). Esant skambinimo ir kalbėjimo telefonu suteikimo ir organizavimo tvarkos pažeidimams, pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, turi teisę suimtojo ar nuteistojo skambinimą ir kalbėjimą telefonu nutraukti arba neleisti jam įvykti (Aprašo 33 p.).

38. Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad pareiškėjo akcentuojami pareigūnų veiksmai nėra išskirtiniai ir neteisėti, jais buvo siekiama užtikrinti pareiškėjo, kaip ir kitų nuteistųjų, elgesio skambinimo metu kontrolę Apraše nustatyta tvarka.

39. Pirmosios instancijos teismo nurodytas aktualus ginčui teisinis reguliavimas (žr. nutarties 13 punktą) suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą (ir kontrolę) pokalbių metu. Tokia kontrolė gali apriboti asmenų privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą.

40. Pirmosios instancijos teismo išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-146/2017; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1309-261/2019).

41. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, patvirtinančių, kad jo teisė į privatumą skambinant telefonu buvo pažeista. Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo nuo kitų asmenų, esant netinkamam atitvėrimui, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai, klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, ją skleidė kitiems asmenims ar pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos teisės aktais ir byloje surinktų įrodymų įvertinimu.

42. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

43. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

44. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

45. Pareiškėjas yra pareiškęs prašymą ištirti Aprašo nuostatų atitikimą VAĮ 33 straipsniui ir BVK 6, ir 7 straipsniams, 5 straipsnio 2 ir 3 dalims.

46. ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą.

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas įvertinti, ar Aprašo nuostatos neprieštarauja VAĮ ir BVK nuostatoms, yra abstraktus. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų ir teisiškai pagrįstų argumentų, kurie teismui galėtų sukelti abejones dėl minėto norminio administracinio akto nuostatų atitikties kitiems aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgiant į tai ir į šios bylos aplinkybes, ginčo esmę, pareiškėjo prašymas įvertinti Aprašo nuostatų atitikimą VAĮ ir BVK nuostatoms netenkintinas.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde BVK nuostatų kontekste akcentuoja savo teisę steigti nevyriausybinę organizaciją Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos teisminę instituciją prejudicinio sprendimo šiuo klausimu, nes nurodytą steigimo teisę užtikrina Konstitucija ir tarptautinis reguliavimas.

49. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis dėl skundo reikalavimo, susijusio su pareiškėjo noru steigti nevyriausybinę organizaciją. BVK 139 straipsnio 2 dalis imperatyviai, be jokių išimčių nustato, kad pataisos įstaigose, išskyrus kalėjimus, nuteistieji gali Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka steigti nevyriausybines organizacijas. Pareiškėjo teigimu, ši teisės norma prieštarauja Konstitucijos 29, 35 ir 36 straipsniams.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių motyvuotų argumentų, dėl kurių turėtų būtų konstatuotas būtinumas ir galimybė Lukiškių TI-K (kalėjime) pareiškėjui steigti nevyriausybinę nuteistųjų ir suimtųjų savitarpio teisinės pagalbos organizaciją.

51. Akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

52. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus).

53. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl BVK 139 straipsnio atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti BVK nuostatų atitiktimi Konstitucijai. Laisvės atėmimo bausmę vykdančių įstaigų diferenciacija bei konkrečių teisių suteikimas yra nulemtas tam tikrų kriterijų visumos ( iš jų nuteistųjų teisinės padėties), kurie objektyviai apsprendžia ir tokiose įstaigose laikomų asmenų teisių ir pareigų apimtį, iš jų ir teisę steigti visuomenines organizacijas, rinktis į taikius susirinkimus (Konstitucijos 35 ir 36 str.). Pareiškėjo teisė steigti visuomeninę organizaciją nebuvo varžoma dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str. 2 d.).

54. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014; kt.).

55. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera byloje C-466/04 47 p.). Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

56. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformuota bylose, kuriose Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste buvo sprendžiamas klausimas dėl nacionalinių teismų pareigos tinkamai motyvuoti savo atsisakymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, jeigu prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepakankamai pagrįstas arba jeigu toks prašymas suformuluotas pernelyg abstrakčiai, tik bendro pobūdžio teiginiais, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio nuostatas nacionaliniai aukštesnieji teismai gali atmesti tokį prašymą tiesiog pateikdami nuorodą į atitinkamą nacionalinės teisės aktą (žr., pvz., 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo byloje UAB „Baltic Master“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 55092/16, 36 p. ir jame nurodytą praktiką).

57. Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas nacionalinės teisės normas, nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

58. Akcentuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo yra labai abstraktaus pobūdžio ir nekonkretus, nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, nesusietas su šioje byloje nagrinėjamomis ir nustatytomis ginčui išspręsti aplinkybėmis.

59. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui neužtikrintos teisės susitikti su programuotoju, t. y. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus specialistu V. D., paneigia Vidaus tvarkos taisyklių 187 punkte nurodytas teisinis reguliavimas, kuriame įtvirtinta, jog asmeniniais klausimais nuteistuosius priima pataisos įstaigų vadovybė ir tarnybų vadovai pagal savo kompetenciją. Konkrečiu atveju susitikimas galimas tik su nurodytoje normoje apibrėžtais asmenimis. Pareiškėjo susitikimas su Administracijos reikalų skyriaus viršininke įvyko ir pokalbio metu buvo išspręstas pareiškėjui aktualus klausimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. prašyme buvo nurodęs, jog pageidauja susitikti su specialistu asmeniniam pokalbiui.

60. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

61. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.