- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-27
- Bylos Nr.
- I2-16538-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04260-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 23 d. sprendimą Nr.25S166194, kuriuo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad sprendime pateikti duomenys neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas privalo remtis oficialiais įrodymais, gautais iš kompetentingų institucijų, o ne spėlionėmis ar subjektyviomis prielaidomis. Vizito ambasadoje metu pateikiau visų reikalingų dokumentų originalus, todėl bet koks prieštaravimas turėtų būti laikomas nepagrįstu, nebent Migracijos departamentas pateiktų konkrečius ir patikimus įrodymus.
Teigia, kad 2025 m. liepos 16 d. atlikta nuotolinė asmens apklausa siekiant įvertinti šio asmens tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslus ir sąlygas. Paaiškino, kad apklausa vyko nuotoliniu būdu ir truko apie 20-22 minutes. Jos metu pareiškėjas atsakė į visus klausimus, todėl prašo teismo dar kartą įvertinti apklausą. Teigia, kad apklausos laikotarpis turėjo būti pakankamas išsamiai išsiaiškinti visas aplinkybes. Visiškai nesutinka su Migracijos departamento pateiktu vertinimu.
Mano, kad Migracijos departamento teiginys, jog gali kilti nelegali migracijos grėsmė yra taip pat nepagrįstas. Pareiškėjui neaišku, kodėl departamentas prognozuoja šiuos įvykius į ateitį, neturėdamas tam pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas sprendime nurodė, kad pareiškėjas apklausos metu nesugebėjo pagrįsti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų. Jis negalėjo nuosekliai paaiškinti priėmimo į universitetą proceso bei diplomo, įgyto Lietuvoje, pripažinimo savo kilmės šalyje sąsajas. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuotos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nurodytos aplinkybės. Migracijos departamento vertinimu, asmuo, vykstantis studijuoti, turi gebėti paaiškinti studijų proceso esmę, išsilavinimo reikšmę savo karjerai ir jo pripažinimą kilmės valstybėje.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas negalėjo pateikti aiškių ir išsamių atsakymų į apklausoje užduotus klausimus, kilo pagrįstų abejonių dėl jo tikrojo ketinimo studijuoti Lietuvoje. Tokios abejonės leidžia manyti, kad pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o tai sudaro pagrindą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Kai prašyme nurodomas studijų tikslas, tačiau pareiškėjas negali pagrįsti dalyvavimo konkrečioje studijų programoje, kyla pagrįstų abejonių dėl deklaruojamo tikslo. Be to, esant neišsamiems ar neįtikinamiems paaiškinimams, kyla rizika dėl galimos nelegalios migracijos.
Teigia, jog nors sprendimo motyvai glausti, jų išdėstymas yra pakankamas, siekiant išvengti piktnaudžiavimo migracijos procedūromis, kai leidimas galėtų būti panaudotas kitam tikslui ar išvykimui į kitą Šengeno šalį. Pareiškėjui suteikta galimybė patikslinti atsakymus, tačiau skunde jis apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, nepateikdamas išsamių paaiškinimų, kurie prieštarautų bylos medžiagai ir pateiktiems dokumentams.
Paaiškina, kad sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus bei teismų praktiką. Mano, kad aplinkybė, jog tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu. Leidimas laikinai gyventi išduodamas tik tada, kai užsienietis atitinka visus įstatyme nustatytus reikalavimus ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimas gali būti neišduotas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 23 d. priimto sprendimo Nr.25S166194, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Remiantis rašytiniais įrodymais, pateiktais proceso šalių, byloje esančia medžiaga, valstybės institucijų pateikta informacija, byloje nustatyta, kad 2025 m. liepos 10 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete Lietuvos.
2025 m. liepos 16 d. buvo surengta nuotolinė pareiškėjo apklausa, kurios metu siekta patvirtinti jo tapatybę bei atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas. Nustatyta, kad apklausos metu pateikta informacija nesutapo su pareiškėjo Migracijos departamento sistemoje prie prašymo pateiktais duomenimis.
Migracijos departamentas įvertinęs visus duomenis priėmė ginčijamą 2025-07-23 Nr.25S166194 sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Ginčo teisiniai santykiai yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), kuris nustato sąlygas ir tvarką, pagal kurią užsieniečiams gali būti išduodami ar keičiami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, ketinančiam mokytis Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 46 straipsnyje nustatytas nuostatas. Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, toks leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą ar doktorantūrą.
Žvelgiant per tarptautinės teisės prizmę ir atsižvelgiant į valstybių prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, valstybės turi suverenią teisę reguliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją bei jų buvimo ir gyvenimo sąlygas joje. Ši teisė yra pripažinta tarptautinėje jurisprudencijoje, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendime byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019.
EŽTT praktikoje pažymima, kad nacionalinio saugumo grėsmės gali būti įvairios, netikėtos ir sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Todėl nacionalinio saugumo sąvoka negali būti išsamiai ir galutinai apibrėžta – ji yra dinamiška ir plati, suteikianti kompetentingoms institucijoms reikšmingą vertinimo laisvę nustatyti, kas konkrečiu atveju yra būtina šio saugumo užtikrinimui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Valstybės saugumo aspektai, susiję su užsieniečių išsiuntimu ar draudimu atvykti į šalį, laikomi esminiais viešojo intereso klausimais. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pabrėžiant, kad grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra neatsiejama valstybės suvereniteto dalis (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Lietuvos teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenės sveikatai, atliekamas iš esmės perspektyvinis, t. y. į ateitį nukreiptas vertinimas. Tai reiškia, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Vis dėlto toks vertinimas negali būti grindžiamas vien prielaidomis ar nepatvirtintais įtarimais – jis turi remtis objektyviai nustatytais faktais, ypač ankstesniais asmens veiksmais ir jų pobūdžiu. Tik remiantis šiais duomenimis galima daryti pagrįstą išvadą, ar egzistuoja reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).
Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 25S166194, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, teigdamas, kad Migracijos departamento vertinimas yra nepagrįstas ir grindžiamas nepatikimais duomenimis.
Remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti neišduodamas, jeigu pateikti duomenys neatitinka tikrovės. 12 punktas numato, kad leidimas gali būti neišduotas, jeigu yra pagrįstų abejonių dėl užsieniečio ketinimų, galinčių kelti nelegalios migracijos grėsmę.
Pareiškėjas 2025 m. liepos 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, nurodydamas ketinimą studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete. 2025 m. liepos 16 d. buvo atlikta nuotolinė apklausa, kurios metu pareiškėjas nesugebėjo nuosekliai ir išsamiai paaiškinti priėmimo į universitetą proceso, studijų programos turinio bei diplomo pripažinimo kilmės valstybėje. Apklausos metu pateikta informacija nesutapo su Migracijos departamento informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, kas sudarė pagrindą abejoti pateiktų duomenų tikrumu.
Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu (ABTI 86 str. 1 d.).
Pareiga nustatyti faktines aplinkybes yra Teismo ir administracinio subjekto funkcija, ginčijamo akto teisėtumą vertinant pagal bylos medžiagą. Byloje nenuginčyti pagrindiniai faktai: pareiškėjas pateikė prašymą leidimui laikinai gyventi studijų pagrindu per išorės paslaugų teikėją; Migracijos departamentas el. paštu informavo apie nuotolinės apklausos laiką ir sąlygas; 2025-07-16 įvyko nuotolinė apklausa; apklausos metu pareiškėjas pateikė nenuoseklius, paviršutiniškus, šabloniškus atsakymus; Migracijos departamento duomenų bazėse nebuvo nustatyti reikšmingi socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai su Lietuva.
Vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodo priėmimo laišką gavus 2025-02-17 arba 2025-03-17; data nėra vienareikšmiškai nurodyta ir nėra pateikta nuoseklaus, patvirtinančio dokumento citavimo interviu metu. Tokie dvejopi teiginiai silpnina patikimumą. pareiškėjas teigia pasirinkęs (duomenys neskelbtini) universitetą ir esą buvo priimtas, tačiau interviu metu neidentifikavo konkrečių priėmimo laiško duomenų, komisijos narių vardų ar aiškių kontakto detalių, kurias įprastai pateikiant stojimo įrodymus būtų galima lengvai nurodyti. Interviu metu nurodyti reikalingi dokumentai (studijų dokumentai, finansinė parama, banko išrašai) nebuvo konkretizuoti ir nebuvo pateiktas paaiškinimas dėl jų autentiškumo, gavimo šaltinių.
Nors pareiškėjas teigia, kad tėvas finansuos studijas ir kad pagal banko išrašą gauta parama, tačiau interviu metu nepateikta nuoseklių paaiškinimų apie reguliarias pajamas, banko operacijų kilmę. Pareiškėjas nurodo studijų kainą ir mėnesines išlaidas, tačiau nepateikia aiškių ir susistemintų įrodymų, patvirtinančių, kad lėšos yra rezervuotos ir pakankamos visam studijų laikotarpiui. Tokie neatitikimai leidžia abejoti finansinių įsipareigojimų realumu.
Vykusio interviu metu pareiškėjas nurodo, kad Lietuva „suteikia daugiau galimybių“ ir „siūlo nebrangias ir prieinamas vizas“, kas nėra pakankamai konkretus profesinis ar akademinis pagrindimas. Tokio pobūdžio teiginiai neatitinka reikalavimo pateikti konkrečias, objektyviai patikrinamas priežastis šalyje likti trumpalaikiam leidimui suteikti.
Konstatuotina, kad daugelis klausimų palikti fragmentiškai atsakyti arba su prašymais pakartoti klausimą, pareiškėjo atsakymai dažnai buvo trumpi, neinformatyvūs arba kartojo bendrą informaciją be patikrinamų detalių. Tokie interviu duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad informacija nėra pakankamai patikima. Tuo tarpu pareiškėjo žinios apie studijų programą, pripažinimą savo šalyje ir konkrečius studijų organizacinius aspektus buvo paviršutiniškos; tai prieštarauja reikalavimui, kad pareiškėjas turi objektyvų ir patikimą planą studijoms Lietuvoje.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymu teismas kontrolės tvarka tikrina, ar administracinis aktas priimtas vadovaujantis įstatymu, ar jis pakankamai motyvuotas ir ar administracinė procedūra nebuvo pažeista. Teismas privalo įvertinti, ar sprendimo motyvai grindžiami bylos duomenimis, ar administracinė institucija neviršijo diskrecijos ribų ir ar sprendimas atitinka protingumo ir proporcingumo reikalavimus. Teismas negali pakeisti faktinio vertinimo, jei jis yra pagrįstas ir nepaneigtas patikimais įrodymais.
Migracijos departamentas atliko procedūras, numatytas Apraše: pareiškėjui nei vėliau nei per 2 darbo dienas buvo išsiųstas pranešimas per MIGRIS apie apklausos datą ir laiką; apklausa atlikta pagal Aprašo nuostatas ir naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis; pareiškėjui suteiktos instrukcijos dėl dalyvavimo ir reikalavimo būti vienam pokalbio metu. Tokiu būdu atlikta apklausa atitiko administracinės procedūros reikalavimus ir užtikrino galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus.
Migracijos departamento sprendimo motyvuose aiškiai nurodyta, kokiais faktais (neteisingi ar prieštaringi dokumentų duomenys; paviršutiniški, nenuoseklūs atsakymai apklausoje; ryšių su Lietuva nebuvimas) grindžiamas sprendimas. Šie faktai fiksuoti proceso dokumentuose ir nėra įrodytai paneigti pareiškėjo. Todėl pagal ABTI teismas privalo pripažinti, kad faktinis pagrindas sprendimui yra nustatytas.
Institucija turi diskreciją vertinti pateiktus duomenis, tačiau šios diskrecijos negalima vykdyti savavališkai. Migracijos departamento sprendimas yra motyvuotas: pateikti aiškūs nurodymai, kodėl duomenys laikomi neatitinkančiais tikrovės, nurodytos nuorodos į taikomus UTPĮ straipsnius ir Kriterijų aprašo punktus.
UTPĮ 46 str. nustato teisinį pagrindą leidimui laikinai gyventi studijų pagrindu, o UTPĮ 35 str. 1 d. įtvirtina imperatyvius pagrindus atsisakyti, kai pateikti duomenys neatitinka tikrovės arba kyla pagrįsta nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas, remdamasis apklausos rezultatais ir Kriterijų aprašu, pateikė konkrečius pagrindus taikyti UTPĮ 35 str. 1 d. nuostatas. ABTI kontekste teismas privalo patikrinti, ar šio teisės normos taikymas buvo proporcingas ir pagrįstas faktais; esant tokiai fakto padėčiai teismas neturi pašalinti teisėtų institucijos išvadų.
Remiantis ABTI nuostatomis ir vertinant bylos medžiagą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas atliko reikiamas procedūras ir suteikė pareiškėjui galimybę paaiškinti pateiktus duomenis; Sprendimo motyvai grindžiami bylos įrodymais, faktų nustatymas yra pakankamai aiškus ir nuoseklus; Administracinė institucija taikė UTPĮ nuostatas pagrįstai ir neperžengė diskrecijos ribų;
Pagal ABTI teismas privalo atmesti skundą, jeigu administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas; tokia situacija susidaro, kai institucijos išvados remiasi neįveikiamais faktais bylos medžiagoje.
Svarbu akcentuoti, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė – ji trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai, o įgyjama tik tuo atveju, kai asmuo atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, „pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalimi, administraciniame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, motyvai bei kitos aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimo priėmimui. LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi esminiai faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas sprendimas. Motyvų išdėstymas turi būti aiškus, pakankamas ir adekvatus, o sprendimo turinys – atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą byloje Nr. A-756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Nr. A-556-15/2010; 2010 m. spalio 4 d. nutartį byloje Nr. A-438-1116/2010).
Iš šių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ tikslas – užtikrinti, jog asmuo, kurio atžvilgiu priimtas individualus administracinis aktas, būtų informuotas apie sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą bei motyvus. Todėl, kai nėra pagrindo sprendimą laikyti visiškai nemotyvuotu, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar galimi turinio trūkumai yra esminiai ir ar jie trukdo asmeniui suprasti sprendimo esmę, jo teisių ir pareigų pasikeitimo pagrindus bei apimtį, tinkamai įgyvendinti suteiktas teises ar įvykdyti pareigas, taip pat efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas iš individualaus administracinio akto adresato pozicijos, atsižvelgiant į jam žinomas aplinkybes, lėmusias sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai išsamiai ir aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, kuris susietas su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka VAĮ ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, būtinų leidimui gyventi Lietuvoje gauti.
Tokiu atveju nėra teisinio pagrindo naikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 23 d. sprendimą Nr.25S166194, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Netenkinus šio pareiškėjo prašymo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas pateikė mokėjimo dokumentus, kad sumokėjo 2025 m. rugpjūčio 3 d. CCT000001089409694 ir 2025 m. rugpjūčio 12 d. CCT000001104088715 30 Eur (po 15 Eur) žyminį mokestį, šioje byloje. Teismo sistemoje rastas ir įskaitytas tik 15 Eur (vienas iš atliktų mokėjimų, t. y. 2025 m. rugpjūčio 13 d. žyminio mokesčio mokėjimas).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Procesinis sprendimas šioje byloje laikytinas priimtu atsakovo naudai. Nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo šioje byloje žyminį mokestį 15,00 Eur. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė nei pareiškėjas, nei atsakovas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes šioje byloje bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. I. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.