Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. D. ir E. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir L. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams su 35 MGL dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį L. D. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

E. D. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. D. ir E. D. solidariai A. B. naudai priteista 7 240,50 EUR (25 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėnesį iš 10 į 11 d. naktį, tiksliau nenustatytu laiku, pagal išankstinį susitarimą veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. D., rūpestingu elgesiu įgijęs vaiko – nukentėjusiosios A. B. (mergautinė pavardė – S.), gim. (duomenys neskelbtini), pasitikėjimą, apgaule – pasiūlęs A. B. vykti į Graikiją atostogauti ir jai sutikus, gabeno automobiliu A. B. iš Šiaulių miesto iki Vilniaus oro uosto, esančio Rodūnios kelias 10A, Vilniuje, kuriame 2007 m. gruodžio 11 d., 05.33 val., vaikas – nukentėjusioji A. B., panaudodama iš L. D. gautą netikrą dokumentą – sutikimą dėl vaiko laikino išvežimo į užsienį, praėjo Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą ir kartu su L. D. išskrido į Graikiją, Atėnų oro uostą, iš kur, nuvykus į Agrinjo miestą, L. D. perleido vaiką – nukentėjusiąją A. B. juos pasitikusiai E. D., žinodamas, kad vaikas – A. B. bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos.

E. D. nuteista už tai, kad 2007 m. gruodžio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, pagal išankstinį susitarimą veikdama bendrininkų grupėje kartu su L. D., šiam panaudojus apgaulę prieš vaiką – nukentėjusiąją A. B. (mergautinė pavardė – S.), gim. (duomenys neskelbtini), ir atgabenus ją į Graikiją, Agrinjo mieste įgijo iš L. D. apgaule atgabentą vaiką – nukentėjusiąją A. B. ir ją parsigabeno į savo tiksliai nenustatytą gyvenamąją vietą, esančią Graikijoje, Agrinjo mieste, žinodama, kad ji bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš vaiko – A. B. prostitucijos.

Taip pat L. D. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2007 m. lapkričio mėn. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos ir valandos iki 2007 m. gruodžio 11 d., 05.30 val., laikė, nešiodamas su savimi, žinomai netikrą dokumentą – sutikimą dėl vaiko – A. B. (S.), gim. (duomenys neskelbtini), laikino išvežimo į užsienį. Po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. gruodžio 11 d., 05.30 val., Vilniaus oro uosto patalpose, esančiose Rodūnios kelias 10A, Vilniuje, realizavo žinomai netikrą dokumentą – sutikimą dėl vaiko laikino išvežimo į užsienį, perduodamas jį A. B. (S.), siekdamas, kad netikrą dokumentą ji pateiktų Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto pareigūnams.

Nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra šališkas, neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant teisę į gynybą, rungimosi principą, baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus įrodymų vertinimui ir nuosprendžio surašymui. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kurios, nuteistojo teigimu, neatitinka faktinių aplinkybių.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai vien tik nukentėjusiosios A. B. parodymais, kurių patikimumas nebuvo ištirtas. Nuteistasis neneigia, kad A. B. buvo susipykusi su savo šeima, gyveno kartu su juo, jie buvo pora, todėl jo bendravimas su nukentėjusiąja turi būti vertinamas kaip draugystė, o ne kaip iš anksto suplanuotas nusikaltimas perduoti nepilnametę pelnytis iš prostitucijos. Pastaroji teismo išvada yra niekuo nepagrįsta. Priešingai, netgi A. B. parodė, kad jos santykiai su L. D. iki 2008 m. sausio l d. buvo draugiški ir artimi, šiltus santykius ir abipusį pasitikėjimą patvirtina ir tas faktas, kad A. S. laisvai sutiko su apeliantu važiuoti į kitą šalį.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji A. B. galėjo būti įtakojama sugyventinio D. R., dėl ko nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami kritiškai. D. R. yra baustas teismo už trukdymą atliekamam bylos nagrinėjimui (t. 5, b.l. 15-16), 2014 m. spalio 6 d. posėdžio metu, kai nukentėjusiajai prašant, D. R. buvo leista dalyvauti teismo posėdyje ir dėl to netgi buvo nutarta uždarą teismo posėdį pakeisti į viešą, D. R. buvo įspėtas dėl trukdymo apklausti nukentėjusiąją.

Taip pat skunde nurodoma, kad apklausiama nukentėjusioji A. B. išreiškė savo valią, kad nereikalauja jokios turtinės ir neturtinės žalos, tačiau nukentėjusiosios advokatė primygtinai reikalavo pareikšti civilinį ieškinį, uždavinėjo menamus klausimus, bet teismas nestabdė advokatės daromo spaudimo nukentėjusiajai. Be to, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sulaukusi pilnametystės nukentėjusioji savarankiškai galėjo priimti sprendimą dėl vertimosi prostitute, ką patvirtina išduota licencija legaliai verstis prostitucija. Nukentėjusioji tik po savanoriškai priimto sprendimo verstis prostitucija grįžusi į Lietuvą gydėsi nuo psichologinių sutrikimų, todėl visos nukentėjusiosios ligos negali būti siejamos su jos vertimu verstis prostitucija. Skunde pažymima, kad laikotarpis, kai nukentėjusioji pagal licenciją vertėsi prostitucija, iš viso nebuvo tirtas, nors norint gauti licenciją nukentėjusiajai turėjo būti atlikta daug sveikatos patikrinimo procedūrų, kurių metu nebuvo nustatyti nei sveikatos sutrikimai, nei išreikštas nepasitenkinimas esama padėtimi. Taip pat skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes dėl baimės jautimo, sumažėjusio bendravimo, savęs vertinimo, psichologinės įtampos jautimo, paneigia tai, kad nukentėjusioji sukūrė šeimą, pagimdė vaikų bei piktybiškai ignoravo teismo šaukimus.

Apeliantas nurodo, kad 2014 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje nebuvo priimta motyvuota nutartis dėl atsisakymo kviesti liudytoją D. Š., nors prašymas kviesti šią liudytoją buvo prijungtas prie bylos, o teismo pozicija dėl šio klausimo nebuvo aiški. Nuteistasis nurodo, kad D. Š. galėtų duoti parodymus apie aplinkybes dėl bendravimo su juo 2008 metais, jo charakterio, bendravimo su merginomis ypatybes, šie parodymai galėtų būti palyginti su nukentėjusiosios parodymais. Taip pat liudytoja galėtų paaiškinti apie kelionės 2008 m. birželio – liepos mėnesiais su nuteistuoju į Graikiją aplinkybes, kurios atitinka pateiktas nuotraukas ir iš kurių matyti, kad tose pačiose vietose lankydavosi ir kitos su nuteistuoju atvykusios merginos, liudytoja paaiškintų aplinkybes ir dėl kelionės bilietų pirkimo, kartu su nuteistuoju ar jo seserimi E. D. praleisto laiko. Be to, nuotraukos darytos tuo laikotarpiu, kai nuteistojo sesuo neva versdavo A. B. verstis prostitucija, todėl D. Š. yra tiesioginė įvykių liudytoja. Liudytojos parodymai galėtų patvirtinti arba paneigti prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, todėl D. Š. turi būti apklausta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

L. D. neigia buvus išankstinį jo, jo sesers E. D. ir sesers draugo D. K. susitarimą dėl nepilnametės A. B. įtraukimo į prostituciją turint tikslą iš to užsidirbti. A. B. nurodė, kad užsiimti prostitucija buvo verčiama, kai nuvyko į Atėnus. Skunde nurodoma, kad į Atėnus nukentėjusioji nuvyko po trijų savaičių nuo atvykimo į Graikiją, iki tol nukentėjusioji gyveno kartu su L. D., taip pat su E. D. ir D. K.. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių išankstinį susitarimą dėl nukentėjusiosios išnaudojimo. Nors A. B. Lietuvos Respublikos sieną kirto nepilnametė, tačiau nėra duomenų, kad tai buvo padaryta prieš jos valią. Skunde teigiama, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog iki pilnametystės – 2007 m. gruodžio 23 d. – nukentėjusioji nebuvo verčiama užsiimti prostitucija.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kliūčių nagrinėti bylą teisme, pažeidė BPK 233 straipsnio nuostatas, kadangi byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamajame akte neminimas D. K., neaprašytas jo vaidmuo nusikalstamoje veikoje, nenurodyti duomenys, pagrindžiantys D. K. kaltę. Lietuvos kriminalinės policijos biuras 2009 m. sausio 15 d. pateikė įtarimus L. D., E. D., D. K. ir M. P., kuriam ikiteisminį tyrimas buvo nutrauktas, taigi, likus trims įtariamiesiems bei perdavus baudžiamąją bylą į teismą L. D. ir E. D. atžvilgiu, joks nutarimas (nutraukti ar išskirti ikiteisminį tyrimą) dėl D. K. nebuvo priimtas, todėl D. K. taip pat turi būti laikomas kaltinamuoju. Tačiau D. K. pagal BPK 218 straipsnio 1 dalį nebuvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir kaltinamojo akto surašymą, apie teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų reikiamų priemonių surasti D. K., kurio parodymai yra labai svarbūs. D. K. nebuvo apklaustas nei teisminiame procese, nei ikiteisminiame procese, proceso dalyviai neturėjo galimybės užduoti D. K. klausimų, susijusių su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, taip buvo pažeistas rungimosi principas ir teisė į gynybą. 2014 m. gruodžio 16 d. buvo gauti D. K. notaro patvirtinti parodymai, surašyti 2014 m. gruodžio 4 d., šie parodymai buvo prijungti prie bylos, tačiau dėl jų pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į D. K. parodymus, privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 295 straipsnio nustatyta tvarka.

Taip pat skunde L. D. nesutinka su jam paskirta bausme. Nuteistojo teigimu, nusikaltimas už kurį jis nuteistas buvo įvykdytas anksčiau nei nusikaltimas, už kurį nuteistasis jau atliko bausmę, paskirtą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžiu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į L. D. teistumą bei skirdamas galutinę bausmę pridėjo laisvės atėmimo bausmę, kurią nuteistasis jau yra atlikęs, kas prieštarauja non bis per idem principui, draudžiančiam tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Nuteistoji E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, nuteistosios E. D. ir kitų liudytojų paaiškinimus apie nusikalstamos veikos aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai arba jų visiškai nevertino ir neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais bei priėmė prielaidomis pagrįstą nuosprendį.

Nuteistoji nurodo, kad pagal BK 157 straipsnio 1 dalies dispoziciją šią veiką darantis asmuo turi žinoti ir siekti, kad į prostituciją būtų įtrauktas vaikas arba būtų pelnomasi būtent iš vaiko prostitucijos, t. y. asmens, neturinčio 18 metų amžiaus. Tuo tarpu iš nukentėjusiosios A. B. parodymų matyti, kad būdama nepilnametė ji nebuvo įtraukta į prostituciją ir niekas jos nepilnametės nebandė įtraukti į prostituciją. Laikotarpiu, kai A. B. gyveno Agrinjo miestelyje, su ja jokios kalbos apie prostituciją nebuvo. A. B. su L. D. pas nuteistąją į Agrinjo miestelį atvyko 2007 m. gruodžio 11 d. ir išbuvo apie tris savaites bei sulaukusi pilnametystės išvyko, todėl būdama pilnametė A. B. negalėjo būti nusikaltimo, numatyto BK 157 straipsnio 1 dalyje, objektu. E. D. teigimu, nebuvo įrodyti ir subjektyvieji nusikaltimo požymiai, o būtent tyčia ir tikslas išnaudoti vaiką, ko siekia kaltininkas arba kad ir nesiekia pats, bet žino apie tai, kad vaikas yra arba bus išnaudojamas. Apeliantės nuomone, netinkamą nusikalstamos veikos kvalifikavimą įrodo ir tai, kad Lietuvos kriminalinės policijos biure ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 147 straipsnio 1 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl užsienyje padarytų nusikaltimų BK yra įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga. Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs nusikaltimus užsienyje atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Nors Lietuvoje prostitucija yra draudžiama, tačiau Graikijoje vertimasis prostitucija nėra uždraustas.

Apeliantės teigimu, nėra nustatyta jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų tarp jos ir L. D. buvus susitarimą dėl A. B. įtraukimo į prostituciją ar kokio nors kitokio jos išnaudojimo, teismas savo sprendimą grindė tik prielaidomis, nenustatė esminės faktinės aplinkybės – perleidimo. Nuteistosios kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiosios A. B. parodymais, kuriuos teismas nepagrįstai pripažino nuosekliais. A. B. parodymų nepagrindžia jokie kiti įrodymai, priešingai, pateiktos Graikijoje darytos nuotraukos, laiškai tėvams, Graikijoje gauti medicininiai dokumentai, leidimai verstis prostitucija paneigia A. B. parodymus. Be to, skundžiamame nuosprendyje pacituoti tik tie nukentėjusiosios parodymai, kurie yra naudingi kaltinimui. A. B. niekada nesakė, kada nuteistoji E. D. su broliu L. D. iš anksto būtų tarusis dėl jos atgabenimo į Graikiją. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusios laisvė buvo suvaržyta, ji pati sutiko vykti į Graikiją. Nuteistoji nurodo Graikijoje gyvenusi nuo 2004 metų, brolis L. D. pas ją atvyko atostogų su A. B.. Nuteistoji teigia nežinojusi, kad L. D. atvyks ne vienas. Nukentėjusiosios perleidimo momentas svarbus tuo, kad nukentėjusioji galėjo būti perleista, kai jau buvo pilnametė.

Teismas visiškai nesiaiškino, kokiu momentu L. D. perdavė nukentėjusiąją A. B. nuteistajai. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi nukentėjusiosios duotais parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bet visai nesiremiama ikiteisminio tyrimo teisėjui 2010 m. sausio 15 d. duotais parodymais, kuriuose nukentėjusioji aiškino, kad ją nuveždavo ir parveždavo iš viešnamio D. K., o E. D. būdavo namuose, pabėgusi susipažino su pakistaniečiu M. S., su kuriuo gyveno, taip pat nukentėjusioji parodė, kad jai grasino D. K., jis padarė užsienietiškus dokumentus dėl darbo viešnamyje. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji buvo būtent D. K. žinioje.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamoji byla buvo pradėta dėl L. D., E. D. ir D. K. nusikalstamos veikos, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas patraukus baudžiamojon atsakomybėn tik L. D. ir E. D., o D. K. atsakomybės klausimas liko neišspręstas, nors jo vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo pagrindinis. D. K. net nebuvo apklaustas. Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma daryti byloje pertrauką ir tarptautinio teisinio bendradarbiavimo tvarka kreiptis į Graikijos teisėsaugos institucijas prašant teisinės pagalbos dėl D. K. ir kitų asmenų apklausos, atitinkamų dokumentų išreikalavimo, tačiau teismas visiškai nemotyvuotai tokį prašymą atmetė, taip pažeidžiant teisę tinkamai gintis nuo pateiktų kaltinimų. Nors ikiteisminio tyrimo metu Šiaulių apskrities VPK buvo pateikęs teisinės pagalbos prašymą Graikijos teisėsaugos institucijoms, tačiau gautas atsakymas buvo nekonkretus, nepilnas, buvo neatsakyta į pateiktus klausimus.

Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-461/2014, bet faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje ir toje byloje skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji L. D. ir E. D. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

L. D. ir E. D. apeliaciniai skundai tenkinami.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji L. D. ir E. D. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis dėl jų kaltės padarius BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistųjų apeliaciniai skundai grindžiami pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, apeliantų teigimu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, nepatvirtina jų kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos neteisėtai gabenus, perleidus (įgijus) vaiką A. B., žinant, kad ši bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu L. D. baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl žinomai netikro dokumento – sutikimo dėl vaiko A. S. laikino išvežimo į užsienį – laikymo ir realizavimo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apeliacinių skundų dėl šio procesinio sprendimo byloje nėra gauta, teisėjų kolegija šioje bylos dalyje nenustatė esminių BPK pažeidimų, todėl apeliacine tvarka byla bus tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

BK 157 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, redakcija) baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje nustatytos L. D. ir E. D. veikos aplinkybės, bei šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų, L. D. ir E. D. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai gabeno, perleido ir įgijo vaiką – A. B., žinodami, kad vaikas – A. B. bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos, t. y. 2007 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 10 į 11 dieną, veikdamas pagal išankstinį susitarimą, rūpestingu elgesiu įgijęs vaiko – A. B., pasitikėjimą, apgaule – pasiūlęs A. B. vykti į Graikiją atostogauti ir jai sutikus, L. D. automobiliu gabeno A. B. iki Vilniaus oro uosto, iš kurio kartu išskrido į Graikiją, Atėnų oro uostą, iš kur 2007 m. gruodžio 11 d. nuvykus į Agrinjo miestą, L. D. perleido vaiką – A. B., juos pasitikusiai E. D., kuri tokiu būdu įgijo vaiką – A. B., ir parsigabeno ją į tiksliai nenustatytą gyvenamąją vietą.

BK 157 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis. Dėl šios nusikalstamos veikos nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Kartu specifinis nusikalstamos veikos dalykas lemia, jog skirtingai nei prekybos žmonėmis atveju baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, kadangi vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Tokiu būdu objektyviai BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais straipsnio dispozicijoje numatytais veiksmais. Nuteistiesiems inkriminuotas neteisėtas vaiko perleidimas ar įgijimas pasireiškia vaiko neteisėtu perleidimu kito asmens kontrolėn. Gabenimu laikytinas vaiko fizinis perkėlimas ar transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. būtinas kaltininko žinojimas arba siekimas, kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Žinojimas, kad vaikas bus įtrauktas į prostituciją ar bus pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis bus išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, reiškia, kad kaltininkas suvokia kitų asmenų nusikalstamus ketinimus (kad vaiką ruošiamasi panaudoti prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui) ir nors pats jų neturi, bet padeda jiems juos realizuoti.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šiame kontekste yra svarbi baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. D. ir E. D. kaltės padarius BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra nepagrįstos.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje pateikti motyvai dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios A. B. parodymais, kuriuos pripažino nuosekliais, nukentėjusiosios motinos S. S. parodymais bei nukentėjusiosios parodymus patvirtinančia rašytine bylos medžiaga – duomenimis apie valstybinės sienos kirtimą, suklastotu notariškai patvirtintu sutikimu A. B. išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisėsaugos institucijų iš Graikijos Respublikos gautais duomenimis, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, išvardinti įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma nesudaro pagrindo abejonių nekeliančiai išvadai dėl nuteistųjų L. D. ir E. D. kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad remdamasis minėtais įrodymais pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė ir konstatavo esant įrodytus tik objektyviuosius nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tuo tarpu tokie nusikalstamos veikos požymiai kaip tyčia, bendrininkavimas, pagal kaltinimą pasireiškęs išankstiniu susitarimu, liko neaptarti ir neatskleisti. Galima daryti prielaidą, jog šiuos subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius pirmosios instancijos teismas tiesiog išvedė, t. y. preziumavo, iš nustatytų objektyvių bylos aplinkybių, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą reikalavimą apkaltinamajame nuosprendyje pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas dėl kiekvieno pripažinto įrodytu nusikalstamos veikos sudėties požymio.

Galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. B., būdama nepilnametė, 2007 m. gruodžio 11 d. buvo išvežta į Graikiją pasinaudojant suklastotu notariškai patvirtintu sutikimu dėl vaiko laikino išvežimo į užsienį. Šias faktines bylos aplinkybes patvirtina skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys iš asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, duomenų bazės, taip pat iš suklastotą sutikimą dėl vaiko laikino išvežimo į užsienį tariamai patvirtinusio notarų biuro gauti duomenys. Nekyla abejonių ir dėl to, kad A. B. į Graikiją vežėsi L. D., o Graikijoje juos pasitiko L. D. sesuo E. D.. Šie veiksmai nors formaliai ir atitinka BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas (neteisėtą vaiko gabenimą, perleidimą ir įgijimą), tačiau siekiant pripažinti juos nusikalstamais taip pat būtina neginčijamai įrodyti tai, jog L. D. ir E. D. ne tik atliko šiuos veiksmus, bet ir suvokė, kad A. B. bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos bei kad savo veiksmais L. D. ir E. D. prisideda prie A. B. įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš jos prostitucijos. Be to, pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, todėl nagrinėjamoje byloje neginčijamai turi būti įrodytas išankstinis L. D. ir E. D. susitarimas veikti nusikalstamai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių subjektyviuosius L. D. ir E. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos pusės požymius (tyčią, bendrininkavimą).

Kaip jau buvo minėta, duomenys iš asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, duomenų bazės, ir notarų biuro patvirtina objektyvias veikos aplinkybes, tačiau iš jų nieko negalima spręsti apie nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosiuos požymius, kadangi vien atvykimas kartu su asmeniu į kitą šalį panaudojant suklastotą dokumentą savaime nereiškia, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo turi nusikalstamą tikslą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nurodytas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame įvertinta A. B. psichikos sveikatos būklė, iš viso nei patvirtina, nei paneigia jokių nusikalstamos veikos aplinkybių. Duodama parodymus nukentėjusiosios A. B. motina S. S. tik perpasakojo tai, ką jai grįžusi iš Graikijos sakė A. B.. Todėl sprendžiant dėl L. D. ir E. D. kaltės pagrindinis įrodymas buvo nukentėjusiosios A. B. parodymai. Tačiau priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, A. B. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir keliantys pagrįstų abejonių.

Nukentėjusioji A. B. viso proceso metu nuosekli buvo tik dėl atskirų faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusioji tiek savo pareiškime, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek duodama parodymus paaiškino, kad 2007 m. vasarą Kaune susipažino su M., kaip vėliau nustatyta – M. P., su juo nuvyko į Šiaulius, ten gyveno viešbutyje, Šiauliuose susipažino su L. D., šis jai vėliau surado butą, kuriame ji gyveno kelis mėnesius iki išvykimo į Graikiją. Nukentėjusiosios teigimu, visą laiką iki išvykimo į Graikiją ja rūpinosi L. D., kuris taip pat nupirko ir bilietus į Graikiją, kartu su L. D. nuskrido į Atėnus, iš kur autobusu nuvyko į Agrinijo miestelį, kuriame juos pasitiko E. D. su savo draugu D. K., maždaug po savaitės L. D. išskrido į Lietuvą, o ji su E. D. ir D. K. nuvyko į Atėnus, kur, anot A. B., viešnamiuose buvo verčiama verstis prostitucija, bet pavykus pabėgti kreipėsi į policiją ir per Lietuvos ambasadą grįžo į Lietuvą. Tačiau A. B. parodymai dėl atskirų įvykių detalių nuolat keitėsi.

Visų pirma, pareiškime A. B. nurodė, kad L. D. iš pradžių jai siūlė tiesiog vykti į šiltus kraštus, tik vėliau užsiminė apie galimybę ten gauti gerai apmokamą darbą (t. 1, b. l. 41). Tuo tarpu pirmą kartą apklausiama pas tyrėją to, kad L. D. užsiminė apie galimybę rasti darbą, nebenurodė (t. 1, b. l. 117-119). Nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš pradžių vėlgi nurodė tik tai, kad L. D. pasiūlė važiuoti į šiltus kraštus pailsėti, bet atsakydama į prokurorės klausimą jau vėl teigė, kad L. D. neva jai sakęs, jog Graikijoje ji gali gerai užsidirbti (t. 1, b. l. 132-134). Papildomos apklausos metu pas tyrėją A. B. vėlgi nurodė, kad L. D. pasiūlė važiuoti į šiltus kraštus paatostogauti (t. 1, b. l. 144-146). Apklausiama pirmosios instancijos teisme A. B. kategoriškai tvirtino, kad iki išvažiavimo į Graikiją ji nežinojo į kurią šalį vyks, L. D. tik oro uoste pasakė, kad skris į Graikiją, taip pat nukentėjusioji tvirtino, kad L. D. siūlė vykti į šiltus kraštus pailsėti, o apie darbą buvo kalbama tik Graikijoje. Esant tokiems A. B. parodymams nesutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog L. D. siūlė A. B. vykti į Graikiją ne tik atostogauti, bet ir dirbti.

Keitėsi nukentėjusiosios paaiškinimai ir dėl persikėlimo iš Agrinijo miestelio į Atėnus. Pareiškime A. B. nurodė, kad į Atėnus iš Agrinijo miestelio su E. D. ir D. K. išvažiavo maždaug po trijų savaičių nuo jos atvažiavimo. Tuo tarpu pirmą kartą apklausiama pas tyrėją A. B. jau teigė, kad į Atėnus išvažiavo maždaug 2007 m. gruodžio 20 d. Apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. B. nedetalizavo pervažiavimo į Atėnus datos, bet duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad į Atėnus išvyko po Naujųjų metų.

Taip pat nenuoseklūs A. B. parodymai dėl pabėgimo iš viešnamio ir jos tolimesnių veiksmų iki ji kreipėsi į policiją. Pareiškime A. B. abstrakčiai nurodė, kad pabėgusi iš viešnamio susipažino su M. Š., su kuriuo kartu gyveno, bet pradėjus skambinėti E. D. ir grasinti susidorojimu, išsigandusi grasinimų paskambino mamai, kurios paraginta kreipėsi į policiją, o ši nukreipė į ambasadą. Apklausiama pas tyrėją A. B. parodė, kad viešnamyje dirbo iki 2008 m. gegužės mėnesio kol pasitaikius progai pabėgo, pabėgusi gyveno gatvėse, susipažino su M. Š., kuris ją priglaudė pas save, bet jai pradėjo skambinėti D. K. ir E. D. bei grasinti susidorojimu, todėl ji išsigandusi nuvyko į policiją ir per Lietuvos ambasadą grįžo namo. Tuo tarpu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji nurodė naujas aplinkybes – kad su M. Š. gyveno kol jos nepagavo E. D. su D. K., kurie ją nuvežė į kalnus ir ten jai grasino, o tada vėl nenuvežė į viešnamį, iš kurio ji vėl pabėgo ir tik tada kreipėsi į policiją. Tos pačios apklausos metu papildydama savo parodymus A. B. nurodė, kad su M. Š. gyveno 2-3 mėnesius. Apklausiama pirmosios instancijos teisme A. B. laikėsi tos pačios pozicijos, kad pabėgusią iš viešnamio ją E. D. ir D. K. pagavo, bet vėlgi nurodė naujų aplinkybių, t. y. kad į kalnus buvo vežama du kartus: iš pradžių D. K. ir jo draugo, o paskui D. K. ir E. D..

Pažymėtina, kad duodama pirminius parodymus A. B. nenurodė, kad kartu su advokate tvarkėsi dokumentus verstis prostitucija, tik atsakydama į užduodamus klausimus apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad su advokate tvarkėsi dokumentus, tikrindavosi sveikatą, tačiau neigė kur nors pasirašinėjusi, tikino neprisimenanti, kad būtų pasirašinėjusi kažkokius dokumentus. Jau papildomos apklausos metu pas tyrėją savo parodymus patikslino teigdama nežinojusi kokius dokumentus tvarkėsi, nes nemokėjo užsienio kalbos, papildomai nurodė ir tai, kad dokumentus padėjo tvarkytis ne tik advokatė, bet ir E. D.. Kita vertus, A. B. negalėjo paaiškinti kaip susikalbėjo su M. Š., kuriam teigė papasakojusi savo situaciją ir kuris ją priglaudė gyventi pas save, kaip ir negalėjo paaiškinti, kodėl visą laiką su savimi turėjusi mobilaus ryšio telefoną ir besilankiusi valdiškose įstaigose į nieką nesikreipė pagalbos. Nors A. B. teigė, kad visą laiką buvo prižiūrima, o viešnamiuose neva nebūdavo ryšio, tačiau nepaaiškinama ir tai, kodėl tik pabėgusi iš viešnamio nukentėjusioji taip pat niekur nesikreipė pagalbos, o kelis mėnesius gyveno su M. Š. ir tik neva E. D. ir D. K. ją suradus kreipėsi į policiją.

Jau po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją papildomai apklausiama tyrėjos A. B. nurodė tokias naujas aplinkybes kaip neva L. D. buvo pasivadinęs Mantu bei kitu vardu buvo pristatęs E. D.. Taip pat tik atsakydama į užduodamus E. D. klausimus apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. B. pripažino dirbusi pas D. K. ir E. D. statybose.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra pateikti A. B. medicininio patikrinimo duomenys, iš kurių matyti, jog A. B. periodiškai buvo tikrinama, ar dėl savo sveikatos būklės gali verstis prostitucija. Medicininiai patikrinimai buvo atliekami 2008 m. birželio ir liepos mėnesiais, t. y. tuo metu, kai pasak pačios nukentėjusiosios, ji gyveno su M. Š. ir prostitucija nesivertė. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad pirmosios instancijos teisme A. B. teigė sveikatą tikrinusis tik 1-2 kartus, kas akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems duomenims.

Nenuosekli A. B. ir pasakodama apie E. D. vaidmenį galimai ją išnaudojant prostitucijai. Apklausiama pas tyrėją A. B. parodė, kad į pirmąjį viešnamį ją nuvežė E. D. ir D. K., maždaug po mėnesio buvo perkeltą į kitą viešnamį, nukentėjusioji nurodė, kad į viešnamius ją vežiodavo D. K., kuriam ji atiduodavo uždirbtus pinigus. Bet apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau teigė, kad pinigus pasiimdavo E. D. su D. K., E. D. būdavo namuose arba atvažiuodavo jos pasiimti kartu su D. K.. Papildomos apklausos metu nukentėjusioji jau teigė, kad į viešnamį ją nuvežė E. D., o pirmosios instancijos teisme aiškino, kad viešnamius surado D. K. ir E. D., E. D. ją nuveždavo į viešnamį, iš jo parveždavo ir užrakindavo namuose.

Įvertinus aukščiau aptartus A. B. parodymų neatitikimus, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Kaip matyti iš išdėstytų A. B. parodymų, nukentėjusiosios parodymai nuosekliai kito, atsižvelgiant į nuteistųjų, ypač E. D., nurodomas A. B. gyvenimo Graikijoje aplinkybes, nukentėjusioji vis nurodydavo naujas aplinkybes ar anksčiau nurodytas aiškino kitaip, bet visada stengėsi savo poelgius aiškinti tuo, kad ja buvo pasinaudota, ji buvo išgąsdinta ir panašiai, nors aukščiau nurodytas, elementariai logikai akivaizdžiai prieštaraujantis A. B. elgesys nesikreipiant pagalbos kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Pažymėtina ir tai, kad A. B. parodymai nuosekliai kito E. D. nenaudai, priskiriant E. D. tuos išnaudojimo veiksmus, kuriuos ankstesnėse apklausose nukentėjusioji priskyrė D. K.. Tokį parodymų kitimą galima tapatinti su ikiteisminio tyrimo eiga, t. y. ikiteisminio tyrimo pradžioje L. D. ir E. D. buvo įtariami bendrai veikę su D. K., bet ikiteisminio tyrimo metu apsiribojus tik L. D. ir E. D. bendrininkavimu, atitinkamai kito ir A. B. parodymai. Abejonių kelia ir A. B. elgesys bylos nagrinėjimo teisme metu, kadangi pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ilgą laiką negalėjo apklausti teisme, nes ši visaip bandė išvengti apklausos. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nepavyko apklausti nukentėjusiosios, kadangi gavusi teismo šaukimą asmeniškai, A. B. į teismo posėdį neatvyko, apie neatvykimo priežastis nepranešė, todėl buvo nutarta nukentėjusiąją atvesdinti į teismo posėdį, tačiau iki kito teismo posėdžio nukentėjusioji pakeitė gyvenamąją vietą ir policijos pareigūnai negalėjo įgyvendinti teismo nutarties dėl nukentėjusiosios atvesdinimo. Tai, kad A. B. parodymais negalima vadovautis besąlygiškai, galima spręsti ir iš to, kad į A. B. parodymus dėl E. D. ir jos draugo D. K. galimo pelnymosi iš A. B. prostitucijos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsižvelgta ir E. D. dėl pelnymosi iš A. B. prostitucijos baudžiamojon atsakomybėn netraukiama. Valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras taip pat akcentavo tai, jog byloje nėra surinkta duomenų, jog L. D. ir E. D. pelnėsi iš A. B. prostitucijos, todėl baudžiamoji byla į teismą perduota tik dėl neteisėto A. B. gabenimo į Graikiją bei jos perleidimo ir įgijimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje irgi pažymėjo, kad A. B. verstis prostitucija pradėjo būdama pilnametė, todėl pati galėjo savarankiškai spręsti dėl savo veiksmų, taip sutikdamas su tuo, kad A. B. nebuvo verčiama Graikijos Respublikos valstybinėse įstaigose pildyti dokumentus legaliam vertimuisi prostitucija. Iš Graikijos Respublikos institucijų gautų dokumentų matyti, kad A. B. 2008 m. balandžio 4 d. buvo išduotas Europos Sąjungos narės piliečio registracijos patvirtinimas, kuriuo A. B. deklaravo savo gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 68-69), 2008 m. balandžio 8 d. pateikė prašymą išduoti asmens, atsiduodančio už atlygį, verslo licenciją (t. 2, b. l. 82-83), o tokia licencija A. B. buvo išduota 2008 m. gegužės 16 d. (t. 1, b. l. 80-82).

Tuo tarpu E. D. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. E. D. neigė vežiojusi A. B. į viešnamius ir vertusi ją užsiimti prostitucija ir parodė, kad 2007 m. gruodžio mėnesį pas ją į Graikiją turėjo atvykti brolis L. D., sutartą dieną L. D. atvyko kartu su A. B.. E. D. teigė nežinojusi, kad L. D. atvyks su A. B.. Kaip parodė E. D., A. B. patiko Graikijoje, ji klausė dėl galimybės pasilikti ir įsidarbinti. Kadangi Graikijoje dokumentų tvarkymasis trunka kelis mėnesius, todėl leido tą laikotarpį A. B. pasilikti gyventi kartu, A. B. visus dokumentus tvarkėsi savarankiškai padedama D. K. surastos advokatės, be to, A. B. padėdavo E. D. ir D. K. statantis namą, už ką, anot E. D., A. B. buvo mokami pinigai, tačiau vėliau A. B. elgesys ėmė keistis, prasidėjo konfliktai, kol A. B. 2008 m. balandžio mėnesį išsikraustė.

Taigi, A. B. ir E. D. parodymai dėl A. B. vertimosi prostitucija aplinkybių, jos galimo išnaudojimo prostitucijai iš esmės skiriasi. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, E. D. inkriminuota nusikalstama veika pasireiškė tik A. B. įgijimu, pasitikus ją atvykusią kartu su L. D., bei gabenimu į savo gyvenamąją vietą, jokie kiti veiksmai (tolimesnis perleidimas, verbavimas ar laikymas nelaisvėje, įtraukimas į prostituciją ar pelnymasis iš prostitucijos ir kiti panašaus pobūdžio nusikalstami veiksmai) E. D. inkriminuoti nebuvo, o kaip galima suprasti iš valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro pozicijos, A. B. kaltinimai E. D. išnaudojimu nepasitvirtino. Todėl esminė aplinkybė siekiant pripažinti E. D. kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos yra ta, ar pasitikdama į Graikiją atvykusius L. D. ir A. B. bei juos parsiveždama į savo gyvenamąją vietą, kas savaime nėra nusikalstami veiksmai, E. D. žinojo, kad A. B. bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos.

Kaip jau minėta, E. D. nuosekliai tvirtino nežinojusi, kad L. D. pas ją atvyks su A. B., kurią pristatė kaip savo draugę. L. D. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad iš anksto nepranešė E. D., jog su juo kartu atvyks ir A. B.. Tokie nuteistųjų parodymai nėra paneigti. Byloje nėra surinkta duomenų apie L. D. ir E. D. bendravimą iki atvykimo į Graikiją. A. B. taip pat nieko neparodė apie galimą L. D. ir E. D. išankstinį bendravimą, nukentėjusiosios teigimu, jai tik oro uoste buvo pasakyta, kad bus skrendama į Graikiją, pas ką skris A. B. nežinojo. Vien to, kad L. D. ir E. D. yra brolis ir sesuo, bei to, kad L. D. nesakė A. B. kur ir pas ką bus skrendama, nepakanka abejonių nekeliančiai išvadai, jog L. D. ir E. D. veikė bendrininkų grupėje. Nesant paneigtiems nuteistųjų parodymams, kad E. D. nežinojo apie kartu su L. D. atvykusią A. B., byloje nėra įrodymų, kad E. D. 2007 m. gruodžio 11 d. pasitikdama L. D. ir A. B. galėjo žinoti A. B. amžių, t. y. kad atvykimo į Graikiją metu ji buvo nepilnametė. Taigi, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių E. D. kaltę ir bendrininkavimą su L. D..

Net vertinant abejonių keliančius A. B. parodymus apie galimą E. D. prisidėjimą prie A. B. išnaudojimo prostitucijai, bet nepasitvirtinus kaltinimui apie E. D. bendrininkavimą su L. D., negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kada E. D. galėjo kilti nusikalstamas sumanymas išnaudoti A. B. prostitucijai.

Nuteistasis L. D. kaltės dėl BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo taip pat nepripažino, bet jo parodymai, skirtingai nei E. D., buvo nenuoseklūs, išskyrus tai, kad jis pripažino su A. B. susipažinęs Šiauliuose per M. P.. Pirminėje apklausoje L. D. tvirtino nesiūlęs A. B. vykti į Graikiją atostogauti, bekalbant su A. B. ši pati pasakė irgi skrendanti į Graikiją, todėl sutarė kartu pirkti bilietus, jis pirkosi bilietus į abi puses, o A. B. pirkosi tik į vieną pusę, į oro uostą vyko atskirai ir susitiko tik oro uoste, Atėnuose kartu nuvažiavo autobusu iki centro, po to jis sėdo į taksi ir nuvažiavo pas seserį, o apie A. B. daugiau nieko nežino (t. 2, b. l. 96-98). Papildomoje apklausoje L. D. teigė, kad A. B. į Graikiją skrido savo iniciatyva pas pažįstamus, jis jai nesiūlė vykti atostogauti, nurodė pirkęs bilietus ir sau, ir A. B., kuri buvo davusi jam pinigus už bilietą, gal kiek ir pridėjo pinigų pats, perkant bilietus A. B. gimimo datos nereikėjo, į oro uostą vyko atskirai, atskridus į Atėnus, atvažiavo sesuo, bet pas A. B. niekas neatvažiavo, todėl jis paprašė sesers leisti laikinai A. B. apsistoti pas ją (t. 2, b. l. 109-111). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. D. įvykio aplinkybes aiškino taip: bendraujant su A. B. užsiminė, kad vyks pas seserį į Graikiją, A. B. pasakė irgi norinti vykti į šiltus kraštus pailsėti, agentūroje L. D. nusipirko bilietus į abi puses, o A. B. atgalinio bilieto nepirko teigdama, kad gal jai patiks Graikijoje, gal susiras darbą, Agrinijo miestelyje juos pasitiko E. D., po savaitės jis išvyko, o A. B., pasakiusi, kad jai patiko Graikijoje, paprašė E. D. padėti susirasti darbą ir liko gyventi pas E. D.. L. D. nurodė, kad A. B. pati mokėjo už butą Šiauliuose, galimai išsilaikydavo bendraudama su vyrais, gal net parsidavinėdavo, pati sumokėjo ir už lėktuvo bilietą į Graikiją, nebent jis galėjo pridėti trūkstamą dalį pinigų. L. D. teigimu jis nežinojo, kad A. B. Graikijoje dirbo prostitute, kad kelionės į Graikiją metu A. B. buvo nepilnametė, tvirtino apie suklastotą leidimą laikinai išvežti A. B. į užsienį nieko nežinantis.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų L. D. parodymų, nuteistojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nenuoseklūs, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštaravo ne tik A. B., bet ir E. D. parodymams. Visų pirma, nėra pagrindo netikėti A. B. parodymais, kad ji gyveno Šiauliuose praktiškai išlaikoma L. D., kuris taip pat pirko ir lėktuvo bilietą į Graikiją. Byloje nustatyta, kad A. B. buvo pabėgusi iš namų, darbo neturėjo, nėra duomenų apie tai, kad ji būtų gavusi pajamų neteisėtais būdais (kaip nurodė L. D., versdamasi prostitucija). Taip pat nėra pagrindo netikėti A. B. parodymais, jog kelionę organizavo L. D., kuris prašė jos asmens dokumento tam, kad ji galėtų išvykti, jog oro uoste iš L. D. ji gavo kelionės dokumentus, tame tarpe ir suklastotą leidimą laikinai išvežti A. B. į užsienį. Todėl akivaizdu, kad L. D. buvo žinomas A. B. amžius, kad jis savo nuožiūra nupirko A. B. lėktuvo bilietą tik į vieną pusę. Be to, suteikdamas A. B. būstą, patenkindamas būtinuosius jos poreikius L. D. rūpestingu elgesiu įgijo nukentėjusiosios pasitikėjimą. A. B. teigė laikiusi L. D. draugu, kuris ja rūpinosi jai pabėgus iš namų. Kita vertus, toks L. D. elgesys su A. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo kvalifikuotas kaip galimas A. B. verbavimas vykti į užsienį verstis prostitucija, nesant apeliacinio skundo, kuriuo būtų prašoma bloginti nuteistojo padėtį, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali spręsti, ar L. D. veiksmai gali būti vertinami kaip verbavimas BK 157 straipsnio 1 dalies prasme.

Nors byloje nustatyta, kad L. D. rūpestingu elgesiu buvo įgijęs A. B. pasitikėjimą, pasiūlęs vykti A. B. į Graikiją pailsėti sau nusipirko lėktuvo bilietus į abi puses, o A. B. atgalinio lėktuvo bilieto nenupirko, kas kelia tam tikrų įtarimų dėl L. D. elgesio, tačiau remiantis šiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, jog L. D. gabendamas A. B. į Graikiją žinojo, kad ji bus įtraukta būtent į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra paremta prielaidomis ir niekuo nepagrįstu įsitikinimu, kad L. D. veiksmus nulėmė nusikalstami ketinimai, tačiau to nepakanka pripažinti L. D. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nepakanka vien netikėti L. D. paaiškinimais, jog jis nežinojo apie būsimą A. B. įtraukimą į prostituciją ir pelnymąsi iš jos prostitucijos. Kaip jau buvo minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, iš byloje surinktų įrodymų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Nepaisant to, kad nuteistojo L. D. parodymuose yra neatitikimų lyginant juos su kitais byloje surinktais įrodymais, tačiau tai negali būti laikoma L. D. kaltės įrodymu, priešingu atveju būtų paneigta nekaltumo prezumpcija. Tuo labiau kad baudžiamojo proceso įstatymas įtariamajam arba kaltinamajam numato tik teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus, įtariamojo arba kaltinamojo atsakomybė už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą nenumatyta, kas reiškia, kad įtariamasis ir kaltinamasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo bei taktikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra surinkta įrodymų, kurie neginčytinai įrodytų, jog L. D. suvokė prisidedantis prie A. B. įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš jos prostitucijos. Tuo labiau kad iš A. B. parodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kas (E. D., D. K., viešnamių savininkai, o gal ir kiti asmenys) ją išnaudojo prostitucijai. Byloje nėra nustatyta jokių L. D. kontaktų su kitais asmenimis, iš kurių būtų galima spręsti apie L. D. nusikalstamus ketinimus. Nukentėjusioji A. B. taip pat nenurodė, kad būtų girdėjusi L. D. kalbant apie galimą jos išnaudojimą prostitucijai. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, byloje nėra įrodytas ir E. D. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje, todėl vien vykimas pas seserį į Graikiją taip pat nepatvirtina L. D. kaltės. Taigi, byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų apie galimą L. D. žinojimą, jog A. B. bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos, o tik prielaidos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. D. ir E. D. nepagrįstai nuteisti pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis L. D. ir E. D. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

L. D. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 157 straipsnį 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. D. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti L. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o E. D. – kardomąją priemonę – 3000 Lt ( 868,86 Eur ) dydžio užstatą, grąžinant jį davėjai E. D., a.k. (duomenys neskelbtini)

Baudžiamąją bylą dalyje, kurioje L. D. kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.