- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-515-150/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00569-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- E. V.
- Advokatai
- Gediminas Skaitis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir jis nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš E. V. ir J. S. (J. S.) solidariai priteista atlyginti J. L. 1 333,70 Eur turtinę žalą ir 6 000 Eur neturtinę žalą.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį J. S., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. V. nuteistas už tai, kad jis ir J. S. laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 31 d., 20 val., iki 2014 m. birželio 1 d., 1 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Baltosios Vokės g., Juodšilių k., Juodšilių sen., Vilniaus r., esančiame miško masyve, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu tyčia sudavė rankomis ir kojomis A. L. ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas bei spaudė kaklą, taip padarydami muštinę žaizdą viršutinės lūpos raudonyje kairėje ir kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, minkštųjų audinių kraujosruvas galvoje – sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, nosikaulių lūžius, daugybinius šonkaulių lūžius abipus su krūtinplėvės pažeidimais dešinėje – sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, poodines kraujosruvas dešiniame šone, intradermalines kraujosruvas juosmens kairėje ir dešiniame šone, minkštųjų audinių kraujosruvą juosmens dešinėje, kraujosruvas didžiojoje taukinėje ir plonųjų žarnų pasaite su kepenų plyšimais ir pokapsulinėmis kraujosruvomis, plonųjų žarnų ir kirmėlinės ataugos pasaito plyšimus, skydinės kremzlės viršutinių ragų lūžius ir minkštųjų audinių kraujosruvą dešinio galvos sukamojo raumens kojytėje – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, o dėl uždusimo suspaudus kaklą A. L. mirė, tokiu būdu bendrininkų grupe nužudė jį. Po to, nuteistieji, slėpdami nusikaltimo pėdsakus, padegė guminę šlepetę ir padėjo prie nukentėjusiojo, padarydami jo kūnui pomirtinius III-IV laipsnio odos nudegimus.
E. V. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendį, paskiriant jam mažesnę bausmę ir nustatant jam bei J. S. atlikti bausmę pataisos namuose, kuriuose yra galimybė dirbti.
Nuteistasis apeliaciniame skunde aptaria aplinkybes, kurioms susiklosčius jis nusikalto, t. y. per paskutinius 10 mėnesių iki nusikaltimo padarymo apeliantas išsiskyrė su sugyventine, su kuria buvo susilaukęs dukros. Po to, E. V. pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, pasidarė agresyvus, kas vėliau lėmė, jog jis padarė inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistasis gailisi dėl savo nusikalstamo elgesio, jis anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, sėkmingai dirbo, atliko karinę tarnybą. Be to, E. V. sužinojo, kad nukentėjusiojo šeimoje liko mažametė dukra, kuri yra neprižiūrima. Tvirtina, kad apeliantas jaučia pareigą padėti šiam vaikui. Nuteistojo žiniomis, pataisos namuose yra apribota galimybė dirbti, o jis, kuo atliks didesnę laisvės atėmimo bausmę, tuo ilgiau negalės padėti nukentėjusiojo dukrai.
Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo E. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija nesutinka su E. V. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas paskyrė E. V. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
E. V. pripažintas kaltu padaręs vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Apygardos teismas nustatė, kad E. V. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantas intensyviai naudojo fizinį smurtą prieš A. L.. Nuteistasis bendrais su J. S. veiksmais nužudė nukentėjusįjį, abu veikė kaip vykdytojai. E. V. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, kurioms susiklosčius jis nusikalto, t. y. per paskutinius 10 mėnesių iki nusikaltimo padarymo apeliantas išsiskyrė su sugyventine, su kuria buvo susilaukęs dukros, po to nuteistasis pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, pasidarė agresyvus, kas vėliau lėmė, jog jis padarė inkriminuotą nusikaltimą. Minėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip E. V. nusikalstamą elgesį pateisinančios priežastys, tuo labiau kad jos atsirado, nuteistojo teigimu, prieš pakankamai ilgą laiko tarpą, o apeliantas galėjo spręsti iškilusias problemas nevartodamas alkoholį, o kitomis priemonėmis. Skundžiamame nuosprendyje nenustatyta E. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pasak E. V., jis gailisi dėl savo nusikalstamo elgesio, tačiau vien toks požiūris į padarytą nusikaltimą negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). Byloje nustatyta, kad E. V. baudžiamajame procese keitė savo parodymus, bandė sušvelninti kito bendrininko – brolio J. S. – teisinę padėtį. Todėl apelianto deklaruojamas požiūris į padarytą nusikaltimą nesudaro pakankamo teisinio pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. E. V. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kaip minėta, nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia, kad jis iki nusikaltimo padarymo piktnaudžiavo alkoholiu, kas leidžia daryti išvadą, jog apelianto neblaivumas nusikalstamų veiksmų padarymo metu nebuvo atsitiktinis ir ši fiziologinė būsena skatino jį nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Pasak E. V., jis anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, sėkmingai dirbo, atliko karinę tarnybą. Pastebėtina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Nors dėl E. V. anksčiau nebuvo priimta apkaltinamųjų nuosprendžių, tačiau jis yra ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, daugumą kartų už teisės pažeidimus viešajai tvarkai, ir nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b.l. 168-172). Tai neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę, nes apeliantas ne visuomet laikosi visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. E. V. darbinė veikla ir atlikta karinė tarnyba nėra tos aplinkybės, kurios mažina nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ar itin teigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Apelianto siekis padėti nukentėjusiojo šeimoje likusiai mažametei dukrai vertintinas pozityviai, kita vertus, vien dėl šios priežasties negalima teigti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti E. V. parinkus mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį, negu nustatytas skundžiamame nuosprendyje.
Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o E. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, atitinka teisingumo principą.
BK 50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Taigi, baudžiamasis įstatymas nustato kriterijus, pagal kuriuos teismas parenka nuteistajam pataisos įstaigos, kurioje turi būti atliekama paskirta laisvės atėmimo bausmė, rūšį. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. V. turi atlikti paskirtą bausmę pataisos namuose. Pažymėtina, kad BK nesuteikia teismui, priėmusiam apkaltinamąjį nuosprendį, teisę nuspręsti, kokioje konkrečioje pataisos įstaigoje nuteistasis atliks paskirtą bausmę. Šį klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kurio 65 straipsnyje aiškiai nurodyta, jog į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Atsižvelgiant į tai, E. V. apeliacinio skundo prašymas leisti jam ir J. S. atlikti bausmę pataisos namuose, kuriuose yra galimybė dirbti, negali būti tenkinamas.
Remiantis tuo, kas nustatyta, keisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendį nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.