Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1107-153/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tutrix“ ieškinį atsakovui K. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir atsakovo K. A. priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Tutrix“ dėl turto priteisimo, kur tretieji asmenys - uždaroji akcinė bendrovė „Straujos“ prekybos sistemos ir G. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą pagal atsakovo K. A. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų civilinio proceso kodekso 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškinio reikalavimų

Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Reikšdamas tokį ieškinį, kreditorius siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Jeigu nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su sutarties laisvės principo ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010;2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad UAB „Tutrix“ savo veiklą vykdė patalpose, esančiose Veiverių g. 134, Kaune, kurias 2007 m. sausio 8 d. subnuomos sutarties Nr. 27 pagrindu subnuomavosi iš atsakovo K. A. (11-13 b. l., 1 t.). 2009 m. birželio 1 d. UAB „Tutrix“ su atsakovu sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (15 b. l., 1 t.), kuriuo sutarė, jog bendrovė atsakovui yra skolinga 121 617,56 Lt. Tą pačią dieną bendrovė su atsakovu taip pat sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovas atsakovui pardavė, o atsakovas nusipirko baro įrangą už 74 186,42 Lt (16-19 b. l., 1 t.). Atsakovas įsigytą įrangą išnuomojo UAB „Tutrix“, o bendrovė įsipareigojo iš atsakovo įrangą nuomotis, kas mėnesį mokant 100 Lt mokestį (14 b. l., 1 t.).

Taip pat nustatyta, kad 2009 m. birželio 18 d. UAB „Tutrix“ akcininkės E. P. ir G. V. į UAB „Tutrix“ kasą įnešė po 23 750 Lt, t. y. iš viso 47 500 Lt (20-21 b. l., 1 t.). 2009 m. birželio 19 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 1508 UAB „Tutrix“ K. A. išmokėjo 74 186,42 Lt nuomos mokesčio (22 b. l., 1 t.), tos pačios dienos kasos išlaidų orderiu Nr. 1509 atsakovui papildomai dar buvo išmokėta 47 431,14 Lt nuomos mokesčio (23 b. l., 1 t.). Taigi iš viso atsakovui buvo sumokėta 121 617,56 Lt nuomos mokesčio, kas atitinka tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytą UAB „Tutrix“ skolą. Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi UAB „Tutrix“ iškelta bankroto byla (9 b. l., 1 t.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl nusprendė ieškovo ieškinio reikalavimus tenkinti visa apimtimi.

Su šia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Todėl nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju pareikštas ieškinys neatitinka pirmosios sąlygos, būtinos actio Pauliana institutui taikyti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bankroto byloje patvirtintai kreditorinių reikalavimų sumai prašoma priteisti pinigų suma ir prašomo grąžinti turto vertė yra būtina kreditorinių reikalavimų patenkinimui (150-151 b. l., 1 t.).

Dėl vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo – kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius, sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas išaiškino, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant dėl sandorio, pažeidžiančio kreditoriaus teises ir ginčijamo actio Pauliana instituto pagrindu, galiojimo, vadovaujantis aptartomis nuostatomis būtina nustatyti įmonės faktinę turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir įmonės mokumo pasikeitimą dėl ginčijamų sandorių, t. y. ar dėl ginčijamų sandorių sumažėjo ir nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Anot apelianto, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš actio Pauliana sąlygų – jog sandoris pažeidė kitų kreditorių teises. Apeliantas pažymi, kad jis buvo ieškovo kreditorius, nes bendrovė turėjo jam įsiskolinimų pagal negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį. Ieškovas, pardavęs atsakovui baro įrangą, gavęs pajamų, kurias panaudojęs įsiskolinimui pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį padengti. Taigi, UAB „Tutrix“ direktorė G. V. ir akcininkė E. P. siekė mažinti įsiskolinimus kreditoriams išsaugoti verslą. Anot apelianto, actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami, nepaisant to, kad sandorių sudarymo metu skolininkas UAB „Tutrix“ turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau skolininkui buvo iškelta bankroto byla.

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti. Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų, todėl sandorio šalių, žinojusių apie nurodytą situaciją, sudarymas sandorio, kaip pagrindo atsiskaityti tik su pasirinktu kreditoriumi, reiškia jų nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo baro įrangos pirkimo – pardavimo sandorio ir atsiskaitymo su atsakovu metu UAB „Tutrix“ turėjo įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams: VSDFV Kauno skyriui – 34 487,91 Lt (28 b. l., 1 t.), Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijai (LATGA-A) – 666,90 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, 202 Lt bylinėjimosi išlaidų (2008 m. gruodžio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo preliminarus sprendimas; 30-31 b. l., 1 t.), UAB „Rovela“ – 12 250 Lt (33-35 b. l., 1 t.). Atskirais raštais VSDFV Kauno skyrius patvirtino, kad UAB „Tutrix“ 2009 m. gegužės 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skola sudarė 30 711,29 Lt, 2009 m. birželio 30 d. – 34 026,88 Lt (106 b. l., 1 t.), Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino, kad UAB „Tutrix“ skola valstybės biudžetui 2009 m. gegužės 31 d. sudarė 12 208,34 Lt, o 2009 m. birželio 30 d. – 19 411,45 Lt (110 b. l., 1 t.). Iš bankroto administratoriaus pateiktos UAB „Tutrix“ pažymos dėl UAB „Tutrix“ darbo užmokesčio skolos matyti, jog skolų darbuotojams bendrovė turėjo dar nuo 2008 m. liepos mėnesio (2008 m. liepos mėnesį skola sudarė 54 624,27 Lt), 2009 m. gegužės 31 d. skola darbuotojams sudarė 68 759,51 Lt, 2009 m. birželio 30 d. – 69 168,84 Lt, 2009 m. birželio 30 d. darbuotojams tebuvo išmokėta 4416,42 Lt (111 b. l., 1 t.). Taigi akivaizdu, jog skolos valstybei ir darbuotojams nuolat augo, net ir pardavus baro įrangą atsakovui ir gavus už tai pajamų, visos gautos pajamos buvo panaudotos išimtinai atsiskaitant su vienu kreditoriumi – atsakovu. Be to, visi E. P. ir G. V. 2009 m. birželio 19 d. įnešti į UAB „Tutrix“ kasą pinigai taipogi buvo panaudoti išimtinai atsiskaitymui su atsakovu, ignoruojant kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tokiais veiksmais buvo sumažintos ieškovo galimybės atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais. Iš tiesų, už parduotą baro įrangą gautos pajamos nebuvo panaudotos bendrovės finansinei padėčiai pagerinti, taigi labiau tikėtina, kad pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas turint tikslą padengti atsakovui susidariusį įsiskolinimą.

Tai, kad parduotą įrangą UAB „Tutrix“ nuomojosi iš atsakovo, nesudaro pagrindo teigti, jog bendrovės padėtis nepasikeitė, kadangi bendrovė atsakovui papildomai įsipareigojo mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi baro įranga, kas tik didino bendrovės išlaidas, o pardavus baro įrangą, taip pat buvo sumažintas bendrovės turtas. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatavo, kad pagal 2009 m. lapkričio 30 d. balansą turto bendrovė turėjo už 18 528 Lt, kreditoriams, kurių mokėjimų terminai yra suėję, skola sudarė 522 110 Lt (9 b. l., 1 t.). Šie duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad ir sudarant įrangos pirkimo – pardavimo sandorį (2009 m. birželio 1 d.), ir atsiskaitant su atsakovu (2009 m. birželio 19 d.) bendrovė buvo nemokumo būsenoje, nors bankroto byla teismo nutartimi dar nebuvo iškelta.

Apeliantas teigia, kad kol skolininkui UAB „Tutrix“ nebuvo iškelta bankroto byla, įstatymai nenustatė bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams.

Su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad atsiskaitymo su atsakovu metu galiojo 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas buvo priimtas, siekiant valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 1 straipsnis). Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta eilės tvarka, kuria turi būti vykdomi mokėjimai, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų. Įstatyme nurodyta, kad šios eilės tvarkos turi būti laikomasi nepaisant to, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado, tos pačios eilės įsipareigojimai vykdomi pagal jų atsiradimo laiką, o laikui sutampant – tenkinami proporcingai (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2–3 dalys). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012).

Aiškindamas Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas ir vertindamas jų privalomumą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009); tokią tvarką pažeidžiantis atsiskaitymas pripažįstamas niekiniu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad mokėjimų vykdymo tvarka yra imperatyvi, dėl jos pažeidimo perduotos lėšos vertinamos kaip neteisėtai įgytos ir restitucijos tvarka turi būti grąžinamos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012).

Akivaizdu, jog atsiskaitydama su atsakovu, UAB „Tutrix“ neturėjo pakankamai pinigų atsiskaityti su kitais savo kreditoriais, todėl atsiskaitydama tik su vienu iš kreditorių, bendrovė pažeidė kitų kreditorių teises, o tai patenka į Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo sritį. Nesilaikydamas mokėjimų eiliškumo, ieškovas pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą mokėjimų tvarką, todėl atliktas mokėjimas atsakovui pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas atliktą UAB „Tutrix“ mokėjimą atsakovui pagrįstai pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją.

Pažymėtina, kad byloje yra duomenų, įrodančių, jog iki ginčo sandorių sudarymo 12 250 Lt sumai buvo areštuotas bendrovės turtas (37 b. l., 1 t.). Taigi sudarant ginčo sandorius nebuvo atsižvelgta ir į šiuos bendrovės turtui nustatytus disponavimo apribojimus, kas taip pat sudaro pagrindą ginčo pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant to, kad pagal nuginčytą baro įrangos pirkimo-pardavimo sandorį į bankrutuojančios UAB ,,Tutrix“ turto masę bus sugrąžintas šiuo sandoriu perleistas turtas, kuris yra gana nedidelės vertės, palyginti su bendra patvirtintų kreditorių reikalavimų bankroto byloje suma, kreditoriai galės nukreipti savo reikalavimų dalinį patenkinimą į susigrąžintas šio skolininko lėšas ir susigrąžintą turtą pagal nuginčytus sandorius ir taip galės būti apginti kreditorių teisėti interesai.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje buvo įrodytas kreditorių teisių pažeidimo faktas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-361/2009; kt.).

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovas įrodinėja, jog jis, sudarydamas ginčo sandorius, nežinojo apie ieškovo sunkią finansinę padėtį, apie tai, kad jis turi kitų kreditorių. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad priešingai, UAB „Tutrix“ buhalterės, auditoriai jam patvirtino, kad UAB „Tutrix“ kreditorių neturi, baro įranga nėra areštuota, įkeista. Tą, anot jo, patvirtino ir pati bendrovės direktorė G. V..

Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuos teiginius paneigia paties atsakovo paaiškinimai apie tai, jog ieškovas kelerius metus nemokėjo jam skolų, nors ieškovo darbuotojos nuolat žadėjo grąžinti skolą; kad skola už baro patalpų nuomą buvo sumokėta tik po to, kai ieškovas atsakovui pardavė baro įrangą, o ieškovo akcininkės įnešė grynų pinigų į įmonės kasą. Be to, pati G. V. paaiškino, jog pokalbiuose su atsakovu ji nuolat minėjo, kad nuomos mokesčių skolos iš karto grąžinti negali, prašė leisti grąžinti skolą dalimis (98 b. l., 3 t.). Byloje yra duomenų, įrodančių, jog UAB „Tutrix“ su atsakovu tarėsi dėl skolos mokėjimo dalimis dar 2008 m. gegužės 16 d. (100 b. l., 1 t.). Taigi, iš tiesų pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą teigti, jog atsakovas aiškiai suvokė, jog ieškovas lėšų mokesčiams sumokėti neturi, kad šalys, būdami verslininkais, aiškiai suprato, jog tik esanti sunkios finansinės padėties įmonė pasiryžtų parduoti savo darbo priemones tam, kad atsiskaitytų su vienu kreditoriumi. Be to, trečiasis asmuo G. V. patvirtino, kad apie UAB „Tutrix“ kreditorius atsakovas galėdavo pasidomėti pas jų buhalteriją tvarkančią bendrovę (97 b. l., 3 t.) (tą iš esmės pripažįsta ir atsakovas apeliaciniame skunde). Šiuo atveju atsakovo teiginiai, jog jis buvo informuotas, kad UAB „Tutrix“ neturi kreditorių, kad baro įranga nėra areštuota, įkeista, nėra pagrįsti jokiais duomenimis, todėl laikomi neįrodytais. Kadangi atsakovas turi suinteresuotumą duoti būtent tokius paaiškinimus, kurie yra naudingi jam, jie vertintini kritiškai. Be to, atsakovas, būdamas verslininkas, savo iniciatyva turėjo pasidomėti, ar UAB „Tutrix“ neturi kreditorių, jei jis šios pareigos rūpestingai neįvykdė, visas dėl to atsirandančias neigiamas pasekmes privalo prisiimti pats atsakovas, tuo labiau, kad jis žinojo, kad bendrovė turi finansinių sunkumų.

Kadangi G. V., sudarydama ginčo baro įrangos pirkimo – pardavimo sandorį ir pervesdama pinigus atsakovui UAB „Tutrix“ vardu, apie bendrovės sunkią finansinę padėtį ir apie tai, kad be atsakovo, bendrovė turi ir kitų kreditorių žinojo, yra pagrindas pripažinti, jog ir ji veikė nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu, nes suvokė, kad tokiais veiksmais ji suteikia prioritetą vienam konkrečiam kreditoriui, ignoruojant kitų bendrovės kreditorių turtinius interesus.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo abiejų šalių nesąžiningumą, sudarant ginčo sandorius.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad UAB „Tutrix“ sudaryti ginčijamo sandorio ir atlikti ginčo mokėjimus neprivalėjo. Šios actio Pauliana sąlygos egzistavimo apeliantas nepaneigė.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju buvo įrodytos visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos, sudarančios pagrindą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais, o šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atsakovas apeliaciniu skundu nepaneigė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 1 d. įrangos pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinant ieškovui baro įrangą natūra, o atsakovui grąžinant už baro įrangą sumokėtus 74 186,42 Lt, o nesant turto (baro įrangos natūra), iš atsakovo ieškovui priteisiant baro įrangos vertę pinigais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo mokesčių skolai padengti sumokėtus 121 617,56 Lt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pripažino, jog atsakovui turi būti grąžinti už baro įrangą jo sumokėti pinigai - 74 186,42 Lt, tačiau rezoliucine dalimi ši suma buvo nepriteista, sprendžia esant pagrindui rezoliucinę dalį patikslinti, joje papildomai nurodant, kad pritaikius restituciją, atsakovui grąžinami už baro įrangą sumokėti 74 186,42 Lt.

Kadangi pirmosios instancijos teismo motyvai, kad taikant restituciją, visas atsakovo neteisėtai įgytas turtas, tarp kurių yra ir lizinguojamas turtas, grąžinamas ieškovui ir kad nėra pagrindo šiuo atveju taikyti restituciją, ginčo įrangą grąžinant trečiajam asmeniui UAB „Straujos“, apeliacine tvarka atskirai neginčijami, teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo nepasisako.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei apelianto apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, jog naikinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl trūkstamų detalių baro įrangai (kamščio, diskelio), spynos ir kasos aparato priteisimo, nėra pagrindo.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įvertinto į bylą pateiktus 2010 m. balandžio 29 d. ir 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavo protokolus. 2010 m. balandžio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (52 b. l., 1 t.) užfiksuota, kad E. P. neleido atsakovui apžiūrėti turto, įsigyto pagal 2009 m. birželio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą, Serija TUT Nr. 000107, bet patvirtino, kad visas minėtas turtas yra restorano „Tax free“ patalpose, Veiverių g. 134, Kaune. Faktinių aplinkybių konstatavimo 2010 m. birželio 19 d. protokole (166–181 b. l., 1 t.), be kitko, užfiksuota, kad daiktų iškraustymo procedūros metu patalpose liko baro įranga, pagal 2009 m. birželio 1 d. sąskaitą faktūrą Serija TUT Nr. 000107, A. B. šios įrangos neišnešė; direktorė G. V. ir akcininkė E. P. įrangą apžiūrėjo ir patvirtino, kad tai ta pati baro įranga, pagal sąskaitą faktūrą TUT Nr. 000107; patalpų priėmimo – perdavimo aktas buvo pasirašytas, tik nepatvirtintas antspaudu. Taigi, šiuo protokolu užfiksuota, kad kasos apskaitos įranga buvo bare, detalių trūkumas neužfiksuotas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad apžiūrėjus fotonuotraukas teismo posėdyje ginčo šalys ir trečiasis asmuo patvirtino, kad byloje esančios nuotraukos su baro įranga atitinka 2010 m. birželio 19 d. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis apie bare esančią įrangą. Šios teismo išvados apeliantas apeliaciniame skunde neneigia. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti atsakovo ir liudytojų J. L. ir D. L. parodymais, kuriais buvo teigiama, kad administratorius A. B. paėmė kasos aparatą, taip pat buvo išreikšta nuomonė, kad kamštį ir diskelį taip pat paėmė administratorius (6-8 b. l., 2 t.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, jų paaiškinimai yra abstraktūs ir neatitinka 2010 m. birželio 19 d. protokole užfiksuotų faktinių aplinkybių – jame nėra užfiksuota, kad administratorius paėmė kasos aparatą, be to, fotonuotraukose kasos aparatas yra užfiksuotas baro patalpoje.

Apelianto teigimu, 2010 m. balandžio 29 d. ir 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais nėra pagrindo vadovautis, nes antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią tik tuo atveju, jei faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu (CPK 635 str. 3 d., 4 d.). Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir pažymi, kad CPK 635 straipsnio 4 dalyje nėra atskirai išskirta, jog oficialiu rašytiniu įrodymu laikomas tik tas antstolio faktinių aplinkybių protokolas, kuris buvo surašytas teismo pavedimu. Todėl nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva antstolis surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, jis laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu.

Taigi įvertinus tai, kad 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvo užfiksuota, jog daiktų iškraustymo procedūros metu patalpose liko baro įranga, nurodyta 2009 m. birželio 1 d. sąskaitoje faktūroje, Serija TUT Nr. 000107, A. B. šios įrangos neišnešė, kad fotonuotraukose kasos aparatas yra užfiksuotas baro patalpoje, detalių trūkumai 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole neužfiksuoti, yra pagrindas manyti, jog labiau tikėtina, jog atsakovo reikalaujami daiktai taip ir liko nuomotose patalpose ir administratorius jų neperėmė. Šiuo atveju esant prieštaravimams tarp liudytojų parodymų ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų duomenų, yra pagrindas vadovautis oficialiame rašytiniame įrodyme (faktinių aplinkybių konstatavimo protokole) užfiksuotais duomenis, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo labiau, kad įrodymų, kuriais būtų patvirtintas liudytojų J. L. ir D. L. duotų parodymų teisingumas, atsakovas nepateikė. Kita vertus, šie liudytojai nepatvirtino, kad matė, jog ieškovo administratorius paėmė dalį ginčo įrangos (kamštį ir diskelį) ar pakeitė (išėmė) durų spyną. Be to, pretenzijas dėl ginčo turto atsakovas pradėjo kelti tik po tam tikro laiko, kai turtas buvo atsakovo, o ne administratoriaus, žinioje.

Šiuo atveju vien aplinkybė, kad į negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 139 buvo įtraukta sąlyga dėl baro įrangos išnuomojimo UAB „Tutrix“, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo turtas yra pas administratorių. Pardavus baro įrangą ginčo sutartimi, atsakovas įsigijo baro įrangą pagal PVM sąskaitą faktūrą serija TUT Nr. 000107 ir pasirašė, kad prekes gavo. Baro įrangos perdavimas UAB „Tutrix“ atskirai nebuvo įformintas, todėl UAB „Tutrix“ valdymo organai po bankroto bylos iškėlimo neturėjo perduoti administratoriui turto, kuris priklausė ne bendrovei, o atsakovui. Todėl šiuo atveju aplinkybė, jog administratorius nepateikė įrodymų, kokį įmonės turtą jam perdavė valdymo organas, teisinės reikšmės neturi.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo pareikštų priešieškinio reikalavimų dėl trūkstamų detalių baro įrangai (kamščio, diskelio), spynos ir kasos aparato priteisimo nepagrįstumo apeliantas nepaneigė, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti minėti atsakovo priešieškinio reikalavimai, paliekama nepakeista.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, o taip pat civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str. 2 d., 302 str.).

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1800 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (142-143 b. l., 3 t.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 punktas numato maksimalų 1500 Lt dydžio užmokestį už atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimą. Todėl teisėjų kolegija iš atsakovo ieškovui priteisia būtent tokio dydžio apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų.

Atsakovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą grąžinti jam 200 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už paduotą priešieškinį (65, 105 b. l., 2 t.). Prašymą motyvuoja tuo, kad jis atsisakė dalies pareikšto priešieškinio reikalavimų (76 b. l., 3 t.).

CPK 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 proc. pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo priešieškinyje pareikšti reikalavimai buvo turtinio pobūdžio, todėl žyminis mokestis turėjo būti apskaičiuotas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Įvertinus tai, kad atsakovas už priešieškinį sumokėjo tik 200 Lt, t. y. tik mažąją dalį priklausiusio jam sumokėti žyminio mokesčio, pagrindo grąžinti jam visą sumokėtą žyminį mokestį – 200 Lt, nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsisakė tik dalies priešieškiniu pareikštų reikalavimų, o ne viso priešieškinio. Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalies nuostatą, atsisakius pareikšto ieškinio, grąžinama tik 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio. Taigi, jei atsakovas ir būtų sumokėjęs visą žyminį mokestį, būtų pagrindas grąžinti jam tik dalį sumokėto žyminio mokesčio, nustatant atsisakyto reikalavimo vertę ir už jį sumokėto žyminio mokesčio dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria 2009 m. birželio 1 d. baro įrangos pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyta restitucija, nurodant, kad restitucija taikoma, grąžinant ieškovui BUAB „Tutrix“ natūra baro įrangą, nurodytą PVM 2009-06-01 sąskaitoje faktūroje, serija TUT Nr. 000107, bendros 74 186,42 Lt vertės, atsakovui K. A. iš ieškovo priteisiant už baro įrangą sumokėtus 74 186,42 Lt.

Priteisti iš atsakovo K. A. ieškovui BUAB „Tutrix“ 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo K. A. prašymą dėl 200 Lt žyminio mokesčio grąžinimo atmesti.