Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laivės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas L. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2016 m. gegužės 25 d., išbūtas laikas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalį L. V. išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, jog grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą: jis 2015 m. rugsėjo 22 d., apie 09.45 val. (duomenys neskelbtini), būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracijos skyriuje, įsiveržęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorės D. P. kabinetą, reikalavo D. P. psichotropinių vaistų, išsitraukęs lenktinį peilį ir prie D. P. jį atlenkęs, stovėjo prie stalo, už kurio vieno metro atstumu sėdėjo D. P. ir mojuodamas peiliu pagrasino nukentėjusiajai D. P. , kad „paleis raudoną čiurkšlę per kaklą jai bus šilta ir ji nusibaigs vietoje“, bei ranka sugriebęs už prisegtos ant D. P. chalato vardinės kortelės, ją nuplėšė, sakydamas, kad nori sužinoti nukentėjusios D. P. pavardę, bei kur ji gyvena, reikalavo pasakyti telefono numerį, sakydamas, kad ras būdą, kaip ją susirasti, o negavus vaistų, jei D. P. jį apgaus, pagrasino ją susirasti mieste ir „paskersti“, išeidamas iš kabineto nuplėštą nuo chalato vardinę D. P. kortelę padėjo ant stalo, sakydamas, kad jos pavardę įsimins, ir tokiais veiksmais bei poelgiu grasino nužudyti D. P. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir tai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Be to L. V. buvo kaltinamas tuo, kad terorizavo žmogų, sistemingai baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą: jis 2015 m. rugsėjo 21 d. 10.20 val. (duomenys neskelbtini), nepaisydamas įstaigos tvarkos dėl pacientų registracijos, būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre, įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, pakeltu balso tonu įsakinėjo gydytojai D. J. sakydamas: „Tik rašyk“ ir reikalavo D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, grasino sakydamas, kad nužudys, kad jai geruoju tai nesibaigs, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“ ir taip reikalavo psichotropinių vaistų, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 22 d. 09.45 val., vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą, ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“ ir reikalavo D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 23 d. 14.45 val., būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos benzodiazepino ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, nuolat sakydamas įsakmiu balso tonu: „Tik rašyk“, kol šiame kabinete buvo sulaikytas policijos pareigūno N. Š. ir tokiais veiksmais terorizavo nukentėjusiąją J. sistemingai ją baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą.

Taip pat L. V. buvo kaltinamas tuo, kad prievartavo psichotropinių medžiagų panaudodamas psichinį smurtą: t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d. 10.20 val. (duomenys neskelbtini), nepaisydamas įstaigos tvarkos dėl pacientų registracijos, būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre, įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, panaudodamas psichinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad pakeltu balso tonu įsakinėjo gydytojai D. J. sakydamas: „Tik rašyk“ ir reikalavo D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, neįvardydamas jų pavadinimo, grasino sakydamas, kad nužudys, kad jai geruoju tai nesibaigs, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“, dėl to gydytoja D. J. , paveikta jos atžvilgiu vartojamo psichinio smurto, išrašė psichotropines medžiagas, kurios naudojamos medicinos tikslams, tai „Soliutiodiazepami“ – 10 ampulių, kur vienoje ampulėje yra 10 mg veikliosios medžiagos diazepamo, iš viso 100 mg veikliosios medžiagos diazepamo, bei „Clonasepam“ – 30 tablečių, kurių vienoje tabletėje yra po 2 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, iš viso 60 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 22 d. 09.45 val., vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, panaudodamas psichinį smurtą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, neįvardydamas jų pavadinimo, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“, dėl to gydytoja D. J. , paveikta jos atžvilgiu vartojamo psichinio smurto, išrašė psichotropines medžiagas, kurios naudojamos medicinos tikslams, tai „Soliutiodiazepami“ – 20 ampulių, vienoje ampulėje yra 10 mg veikliosios medžiagos diazepamo, iš viso 200 mg veikliosios medžiagos diazepamo, bei „Clonazepam“ – 60 tablečių, kurių vienoje tabletėjo yra po 2 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, iš viso 120 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 23 d. 14.45 val., būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos benzodiazepino ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, panaudodamas psichinį smurtą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, neįvardydamas jų pavadinimo, nuolat sakydamas įsakmiu balso tonu: „Tik rašyk“, kol šiame kabinete buvo sulaikytas policijos pareigūno N. Š. , ir tokiais veiksmais prievartavo nukentėjusiąją D. J. išrašyti psichotropines medžiagas, panaudodamas jos atžvilgiu psichinį smurtą ir taip užvaldė nedidelį kiekį – 300 mg, t. y. 0.3 g, psichotropinės medžiagos diazepamo bei užvaldė didelį kiekį – 180 mg, t. y. 0.18 g, psichotropinės medžiagos clonazepamo.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu L. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį dalyje dėl L. V. išteisinimo panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. L. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimą 2 metams. Taip pat L. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimą 4 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 263 straipsnio 2 dalyje, padarymą subendrinti taikant bausmių apėmimą ir L. V. paskirti subendrintą bausmę už šias nusikalstamas veikas – laisvės atėmimą 4 metams. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę subendrinti su bausme, paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą, bausmes iš dalies sudedant, ir L. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai išteisino L. V. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje, 263 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir neteisingai L. V. paskyrė bausmę, todėl 2016 m. gegužės 25 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl išteisinimo panaikintinas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji D. J. patyrė žodinį ir psichologinį smurtą, kadangi L. V. pastoviai jai kartojo „tik rašyk", net buvo pavartotas žodis „nužudysiu". Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji D. J. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 dieną L. V. pas ją į kabinetą atėjo lydimas ligoninės personalo, kalbėjo nerišliai, blogai jautėsi, buvo piktas ir įsitempęs, ir tiesiog sakė, kokius vaistus jam turi išrašyti, jis buvo labai familiarus ir be jokios distancijos, tonas buvo įsakmus, sakė: „Rašyk, tik rašyk". Matydama, kad jis yra apsvaigęs, pasiūlė važiuoti gydymui į priklausomybės ligų skyrių detoksikacijai, tačiau jis atsisakė ir tai patvirtino ambulatorinėje kortelėje savo parašu. Jis ir toliau reikalavo 10 ampulių „Relanium" ir 30 tablečių „Clonazepam", reikalaudamas paminėjo žodį „nužudysiu", tačiau jo motyvas buvo gauti tų vaistų ir jis neatrodė grėsmingas, jo elgesys nerodė, kad galėtų žudyti. Bijodama tokio elgesio išrašė jo prašomus vaistus, apie tai niekam nepranešė, nes manė, kad tuo ir pasibaigs, nes galvojo išrašiusi tų vaistų mėnesį turės ramybę, nes jis rėkavo abstinencijos būsenos. Ji patyrė žodinį ir psichologinį smurtą. Taigi iš tokių nukentėjusios D. J. parodymų matyti, kad ji buvo verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, t.y. ji patyrė psichinę prievartą.

Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. J. L. V. buvo bauginama sistemingai, t.y. tris kartus. Trečią kartą L. V. naudojo psichologinę prievartą nukentėjusios D. J. atžvilgiu jau būnant policijos pareigūnui N. S. jos darbo kabinete, nes L. V. šio policijos pareigūno nepastebėjo. Visiškai nepagrįstas teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, kad L. V. atėjo pas gydytoją D. J. ne nusikalstamais tikslais, o siekdamas gauti atitinkamą gydymą, nes kasdien du kartus gydytojai išrašius psichotropinių vaistų tokioms dozėmis ir dar trečią kartą atėjus L. V. pas gydytoją psichiatrę ir vėl jam reikalaujant vaistų negali būti laikoma, kad jis tokiu būdu gydėsi. Esant tokiems byloje įrodymams laikytina, kad nukentėjusioji D. J. buvo sistemingai bauginama L. V. jam naudojant psichinę prievartą, t.y. terorizuojama, todėl jos atžvilgiu buvo įvykdyta Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika.

Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes iš nukentėjusios D. J. parodymų matyti, kad ji šiuos medikamentus L. V. išrašė ne todėl, kad jie jam buvo reikalingi gydymo tikslais, o todėl, kad L. V. jai darė neleistiną psichologinį poveikį ir būtent psichologinio poveikio pasekoje ji išrašė minėtus vaistus. Be to ta aplinkybė, kad gydytojai D. J. dvi dienas iš eilės išrašius gana didelius kiekius psichotropinių vaistų, L. V. trečią dieną iš eilės vėl atėjo į gydytojos kabinetą ir vėl reikalavo vaistų, kol buvo sulaikytas policijos pareigūno, įrodo kad jis prievartavo psichotropines medžiagas.

Psichinis smurtas yra suprantamas kaip neteisėtas psichinis poveikis nukentėjusiajam. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. J. ne savo noru, o paveikta L. V. naudojamos psichinės prievartos, t.y. jo terorizuojama, buvo priversta rašyti L. V. psichotropinius vaistus, todėl ši V. V. veika turi būti kvalifikuojama kaip psichotropinių medžiagų prievartavimas pagal BK 263 str.2d. Iš baudžiamosios bylos medžiagos bei teisme ištyrus įrodymus matyti, kad L. V. užvaldė ne 0,18 g., o 0,12 g. psichotropinės medžiagos clonazepamo, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis laikytina, kad jis neužvaldė didelį kiekį psichotropinės medžiagos, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 2 dalį (2 t., b.l. 188-192).

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. V. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymo, o likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliantas skunde nurodo, jog BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo nepadarė, buvo apšmeižtas. Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais. L. V. buvo kaltinamas padaręs ir daugiau nusikalstamų veikų, tačiau buvo išteisintas. Visi šie epizodai yra susiję, todėl apeliantui nesuprantama, kaip teismas neįvertino visų aplinkybių ir nuteisė jį remdamasis vien nukentėjusiosios žodžiais. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu vis keitė parodymus ir daug ko neprisiminė, bet teismas to nevertino. L. V. neturėjo peilio ir jam tik reikėjo, kad D. P. padėtų ir pasakytų savo darbuotojams, kad suteiktų jam pagalbą dėl jo pablogėjusios sveikatos. Apeliantas abejoja, kodėl nukentėjusioji D. P. iš karto nesikreipė į policijos įstaigą dėl grasinimų jos atžvilgiu (2 t., b.l. 183).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti, tuo tarpu nuteistojo L. V. gynėja prašė jos ginamojo L. V. apeliacinį skundą tenkinti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo L. V. pripažinti kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 263 straipsnio 2 dalyje, padarymo, o nuteistasis L. V. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes L. V. atžvilgiu baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai neginčijamai paneigia nuteistojo skundo teiginius, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje, o teismas nuteisė jį remdamasis tik nukentėjusiosios D. P. melagingais parodymais, kuriais ji siekė apkalbėti nuteistąjį.

Nukentėjusioji D. P. tiek ikiteisminio tyrimo (1 t., b.l. 36-37, 40-42), tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme metu (2 t., b.l. 83-86) davė nuoseklius ir iš esmės sutampančius parodymus apie tai, jog 2015 m. rugsėjo 22 d. apie 09.30 val. - 10.30 val. į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracijos skyrių atėjo L. V. , kuris reikalavo psichotropinių vaistų. D. P. atsakė, kad kabinete vaistų neturi ir pasiūlė nueiti pas gydytoją, kuris turėtų L. V. prašomų vaistų. Tada L. V. išsitraukė peilį ir pasakė: „Nebandyk skambinti policijai, nes aš tave papjausiu“. Tuo peiliu rodydamas palei kaklą pasakė: „Bus raudona čiurkšlė, jeigu pabandysi daryti kokius nors veiksmus“, „Papjausiu, jei duosi žinią policijai“. D. P. manymu, jai buvo iškilusi reali grėsmė, tačiau ji negali paaiškinti, kodėl L. V. nieko jai nepadarė, išskyrus tai, kad nuplėšė nuo jos chalato kortelę su pavarde. Po tokių žodžių D. P. pradėjo jį kalbinti siekdama nuraminti, sakė, kad jis negaus norimų vaistų, jeigu ją papjaus, pasiūlė jį palydėti pas gydytoją, kuri galės išrašyti pageidaujamų vaistų. Jos pavedimu slaugos administratorė palydėjo L. V. pas gydytoją D. J. .

Nors nuteistasis L. V. neigė, kad įvykio dieną su savimi turėjo peilį, o tvirtino, kad tai buvo didelis juodas telefonas, tokia nuteistojo versija atmetama kaip jo gynybinė pozicija ir siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią versiją paneigia jau minėti nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiosios D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Byloje nenustatyta, jog D. P. dėl kokių nors priežasčių galėjo apkalbėti nuteistąjį L. V. , priešingai, iš jos parodymų matyti, jog ji L. V. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nepažinojo.

Nukentėjusiosios D. P. parodymus netiesiogiai patvirtina ir liudytojų G. Č. –S., R. S. bei G. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Liudytoja G. Č. –S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog vykstant L. V. ir D. P. pokalbiui ji buvo už kokių trijų metrų nuo jos kabineto, todėl girdėjo ne visą pokalbį. Liudytoja teigė girdėjusi L. V. pakeltą toną, kai jis kalbėjo apie tai, jog į ligoninę pakvies televizijos darbuotojus. Ji nurodė, kad negirdėjo, jog kas nors iš kabinete buvusių asmenų būtų dar ką nors šaukę. Šie G. Č. –S. parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiosios D. P. parodymus, pagal kuriuos grasinimus L. V. jai išsakė, o ne šaukė. Kaip minėta, G. Č. –S. girdėjo ne visą nuteistojo ir nukentėjusiosios pokalbį. Kita liudytoja – R. S. – teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, jog atėjęs į gydymo įstaigą L. V. reiškė pretenzijas, buvo piktas, tuo tarpu liudytoja G. G. teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad L. V. garsiai reiškė nepasitenkinimą, o kai jis išėjo iš kabineto, D. P. buvo susijaudinusi ir paprašė palydėti jį pas gydytoją D. J. .

L. V. grasinimas D. P. buvo realus, įtikinantis, nuteistasis išsitraukė peilį, rodė juo palei kaklą, sakydamas, kad ją papjaus, nuplėšė nuo nukentėjusiosios chalato kortelę su pavarde, ji buvo verčiama bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas paveikė D. P. , todėl ji nurodė slaugos administratorei palydėti L. V. pas gydytoją D. J. . Grasindamas L. V. akivaizdžiai suvokė savo elgesio bauginamą pobūdį nukentėjusiajai D. P. , norėjo sukelti jai baimės jausmą ir priversti vykdyti jo reikalavimą dėl vaistų paskyrimo. L. V. grasinimo realumą ir tai, jog nukentėjusioji D. P. bijojo jo įgyvendinimo, rodo ir tai, jog tą pačią dieną po grasinimo, t.y. 2015 m. rugsėjo 22 d., ji paskambino į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą ir pranešė apie L. V. išsakytą grasinimą (2 t., b.l. 97).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog L. V. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas 2016 m. gegužės 25d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalyje, kurioje L. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai.

2016 m. gegužės 25 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu L. V. taip pat buvo išteisintas, nes nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 263 straipsnio 3 dalyje.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo pripažinti L. V. kaltu dėl minėtuose Lietuvos Respublikos BK straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos: žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką bei sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis yra formalioji, dėl to nusikaltimai laikomi baigtais nuo konkrečių veiksmų atlikimo momento.

L. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad terorizavo žmogų, sistemingai baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą. Tokia kaltinimo formuluotė yra netiksli, perteklinė, nes, kaip minėta, Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos, viena iš jų yra sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Į minėtos nusikalstamos veikos apibrėžimą sąvoka „terorizavimas“ nepatenka. Todėl, tam, kad L. V. būtų nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį, užtenka nustatyti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, kad jis sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, bei subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme nebuvo atskleistos kaltinime nurodytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą apie sistemingą nukentėjusiosios bauginimą, panaudojant psichinę prievartą.

Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas požymis - sistemingas bauginimas - yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.), priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Kaip ir Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atveju, grasinimai turi būti realūs — turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti realizuoti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir panašiai. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Sistemingo žmogaus bauginimo kvalifikuojančio požymio nustatymui nepakanka įvardyti tik tai, kiek kartų, nukentėjusiojo manymu, buvo grasinama, reikia tuos grasinimus konkrečiai apibūdinti ir nurodyti jų aplinkybes, t. y. visais atvejais byloje turi būti įrodytos įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemones, padariniai ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2011).

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje D. J. nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. į jos kabinetą atvyko L. V. , kuris jautėsi blogai, buvo piktas ir įsitempęs, prašė išrašyti vaistų ir įsakmiu tonu sakė „rašyk, tik rašyk“, reikalaudamas paminėjo žodį „nužudysiu“, tačiau pasak pačios D. J. , jo motyvas buvo gauti vaistų ir jis neatrodė grėsmingas, jo elgesys nerodė, kad galėtų žudyti, jis rėkavo būdamas abstinencijos būsenos. D. J. išrašė L. V. vaistų ir niekam apie tai nepranešė, nes manė, kad daugiau vaistų L. V. neprašys. Duodama parodymus apie 2015 m. rugsėjo 22 d. vykusius įvykius, D. J. irgi nenurodė, kokius tiksliai grasinimus jos atžvilgiu išsakė L. V. . Jo tonas buvo pakeltas, įtemptas, jis buvo piktas, reikalavo „rašyk“ (2 t., b.l. 82), tačiau grasinimų gydytojai neišsakė, žadėjo kreiptis į įvairias institucijas. D. J. ir vėl jam išrašė vaistų. 2015 m. rugsėjo 23 d. L. V. elgesys buvo prislopęs, pačios D. J. teigimu, ji jautėsi saugiai dar ir dėl to, kad kabinete buvo policijos pareigūnas, kuris L. V. sulaikė (2 t., b.l. 82). Liudytoja B. Č. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. L. V. atėjo į D. J. kabinetą turėdamas gydytojos P. siuntimą, palaukė eilėje, kol jį priėmė. L. V. prašė išrašyti jam vaistų, kėlė balsą, tačiau negrasino, buvo abstinencijos būklės. Kitomis dienomis atvykęs pas gydytoją L. V. elgėsi taip pat: buvo įsitempęs, kėlė balsą, įsakančiai reikalavo vaistų, tačiau negrasino. Visgi, liudytojos teigimu, ji ir D. J. bijojo, kad L. V. ko nors nepadarytų. Kitas liudytojas – policijos pareigūnas N. Š. – teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2015 m. rugsėjo 23 d. jam atvykus į ligoninę aiškintis įvykio, kurio metu galimai nukentėjo D. P. , aplinkybių, ir kalbantis su gydytoja D. J. , iš priėmimo skyriaus atėjusi darbuotoja pasakė, kad vėl atėjo tas pats pilietis, kuris reikalavo vaistų ir jo paklausė, ką daryti. Jis pasakė, kad pakviestų, ir kažkas jį pakvietė užeiti į kabinetą. Įėjęs į kabinetą L. V. , jo nematydamas, ne prašė vaistų, o sakė gydytojai neprašančiu tonu išrašyti jam vaistų. L. V. laikysena buvo agresyvi, tačiau pamatęs N. Š. su policijos uniforma, jis pasikeitė, sulaikomas nesipriešino.

Nukentėjusiosios D. J. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, yra prieštaringi. Viena vertus, ji teigė bijojusi, jog L. V. jai ko nors nepadarytų, tačiau kita vertus, kaip nurodė pati nukentėjusioji, L. V. jos atžvilgiu nevartojo grasinimų, vieną kartą L. V. pavartoto žodžio „nužudysiu“ D. J. nesuprato kaip realaus grasinimo, žinojo, kad jis galėjo šį žodį pavartoti dėl abstinencijos būklės, ji nemanė, kad jis gali imtis realių neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu, jo manieros nebuvo grėsmingos (2 t., b.l. 82). 2015 m. rugsėjo 23 d. ji jautėsi saugi dar ir dėl to, jog kabinete buvo policijos pareigūnas. Subjektyvus nukentėjusiosios situacijos suvokimas yra vienas iš veiksnių, vertinant ar ji buvo sistemingai bauginama, naudojant psichinę prievartą, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, tokias kaip įvykio kontekstas, išorinės įvykio aplinkybės, aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę ir jo ankstesnius santykius su nukentėjusiąja. Vien minėtus prieštaringus nukentėjusiosios parodymus laikyti objektyviu ir pakankamu įrodymų šaltiniu, neabejotinai įrodančiu sistemingo bauginimo, naudojant psichinę prievartą, požymių buvimą L. V. veiksmuose, nėra pagrindo.

D. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenurodė, jog anksčiau pažinojo L. V. ir turėjo su juo konfliktų. L. V. į gydymo įstaigą 2015 m. rugsėjo 21 d. atvyko pagrįstai, turėdamas gydytojos išrašytą siuntimą, kuriame buvo nurodyta, jog jis nutraukė narkotikų vartojimą ir yra abstinencijos būklės. Gydytoja D. J. matė, kad pacientas blogai jaučiasi, ir suprato, jog jam būtinas gydymas bei būdamas tokios būklės jis gali sunkiau valdyti emocijas. Be to, visi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įvykiai vyko ligoninės darbo metu, bendraudama su L. V. D. J. savo kabinete buvo ne viena, kartu su ja buvo B. Č. , o 2015 m. rugsėjo 23 d. kabinete buvo ir policijos pareigūnas N. Š. , todėl D. J. neturėjo realaus pagrindo baimintis, jog L. V. prieš ją panaudos kokius nors neteisėtus veiksmus, juo labiau, kad kaip nustatyta iš pačios nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, jokių konkrečių ir realiai įvykdomų grasinimų jos atžvilgiu L. V. neišsakė. Nors L. V. D. J. kabinete lankėsi tris kartus, o šis požymis formaliai atitinka teismų praktikoje suformuluotą sistemingumo kriterijų, jau minėta, kad sistemingo bauginimo požymiui nustatyti nepakanka įvardyti, kiek kartų, nukentėjusiosios manymu, jai buvo grasinama, būtina atsižvelgti į visas įvykio aplinkybes, konkrečiai apibūdinti grasinimus, o šiuo atveju, kaip minėta, nėra duomenų apie kokius nors L. V. išsakytus grasinimus D. J. atžvilgiu, kuriuos ji būtų galėjusi suprasti kaip realius.

Taigi L. V. veiksmuose, šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų, įvykių ir faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nenustatytas būtinas nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymis - sistemingas bauginimas, naudojant psichinę prievartą - todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino L. V. kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat L. V. 2016 m. gegužės 25d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalį baudžiamas, tas, kas prievartavo arba pagrobė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą, arba narkotines ar psichotropines medžiagas užvaldė dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Psichotropinių medžiagų prievartavimu laikomas reikalavimas perduoti šias medžiagas, panaudojant prieš jų turėtoją fizinį ar psichinį smurtą. Tokį smurtą panaudojus, veika kvalifikuotina kaip psichotropinių medžiagų prievartavimas, panaudojant fizinį ar psichinį smurtą. Psichinis smurtas – tai pavojingas, visada sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiantis baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų padarinių. Psichotropinių medžiagų prievartavimu laikytini ir tokie veiksmai, kuriais reikalaujama perduoti teisę, suteikiančią gauti svetimas psichotropines medžiagas, panaudojant prieš asmenį fizinį ar psichinį smurtą. Šios konkrečios baudžiamosios bylos atveju reikalavimu perduoti teisę, suteikiančią gauti svetimas psichotropines medžiagas, galėtų būti laikomas reikalavimas išrašyti vaistų receptus, nes šie receptai suteikia teisę vaistinėje įsigyti juose nurodytų vaistų.

Pirmosios instancijos teismas padarė bylos faktines aplinkybes atitinkančią ir įrodymais paremtą išvadą, jog kaltinime nurodyti L. V. veiksmai, tokie kaip pakeltu balso tonu kartojama frazė „tik rašyk“, neatitinka objektyviųjų Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir negali būti vertinami kaip psichotropinių medžiagų prievartavimas panaudojant psichinį smurtą. Pokalbių su gydytoja D. J. metu kai kurie L. V. pasisakymai buvo nemandagūs, grubūs, nesuderinami su jo, kaip paciento, statusu, tačiau, įvertinus faktinę situaciją, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos atitinkamos frazės, turinį, nenustačius, kad L. V. nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė grasinimus, o ji iš jo žodžių suprato, kad jai gali grėsti realus pavojus, jų pavartojimas negali būti laikomas psichiniu smurtu. L. V. nemandagus ir grubus reikalavimas išrašyti vaistų receptus, nors ir sukėlė D. J. tam tikras nemalonias emocijas, nenustačius prieš ją psichinio smurto panaudojimo, nėra laikytinas pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalyje. Nesant L. V. veikoje būtino nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymio - psichinio smurto panaudojimo - konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 263 straipsnio 3 dalį.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. V. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šie skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. V. apeliacinius skundus atmesti.