Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Krivičius, sekretoriaujant Gitanai Būbnienei, dalyvaujant pareiškėjui V. Š., jo atstovui advokato padėjėjui Algirdui Sakalauskui, Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei K. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo pareiškimą suinteresuotam asmeniui, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šio fakto nustatymas turės pareiškėjai juridinę reikšmę, kadangi jis galės sudaryti su valstybe valstybinės žemės nuomos sutartį, o tai įneš teisinio tikrumo į pareiškėjo teisinius santykius su jo faktiškai valdoma nuosavybe.

Pareiškėjas po savo motinos mirties pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016-02-29 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-148-831/2016 paveldėjo Keturvalakių sen. Ūkinėje knygoje Nr. 11 užregistruotą gyvenamąjį namą /lA1 m/ su ūkiniais pastatais, kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu nebuvo įmanoma išspręsti klausimo, dėl 1994 m. kovo mėn. 29 d. Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Keturvalakių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 9 sesijos metu skirtos teisės nuomoti iš valstybės 3,00 ha asmeninio ūkio žemės, kurią sudaro 0.8 ha namų valdos žemės ir 2.2 ha dirbamos žemės, kadangi pareiškėjo motina nebuvo sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarčių. Po pareiškėjo motinos mirties 1998-09-09, pareiškėjas V. Š. ir toliau naudojosi minėtu 3,00 ha žemės sklypu, naudojo 0.8 ha kaip namų valdos žemę, o likusią 2,2 ha žemę kiekvienais metais dirbo, mokėjo už ją žemes mokestį, todėl tarp pareiškėjo V. Š. ir Lietuvos valstybės nuo 1998-09-09 yra susiklostę faktiniai valstybinės žemės sklypo (3,00 ha), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos santykiai. Šis faktas nustatytinas teismine tvarka sukels pareiškėjui teisines pasekmes kadangi jis galės sudaryti su valstybe valstybinės nuomos sutartį, o tai įneš teisinio tikrumo į pareiškėjo teisinius santykius su jo faktiškai valdoma nuosavybe.

Pareiškėjas savo reikalavimą pripažinti susiklosčiusius faktinius tarp jo ir valstybės valstybinės žemės nuomos santykius grindžia šiomis aplinkybėmis.

1994 m. kovo mėn. 29 d. Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Keturvalakių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 9 sesijos metu pareiškėjo motinai buvo skirta teisė nuomoti iš valstybės 3,00 ha asmeninio ūkio žemės.

Pareiškėjas po savo motinos mirties 1998-09-09 priėmė jos palikimą pradėdamas jos turtą faktiškai valdyti, t.y. priėmė ir teisę nuomoti 3,00 ha žemės sklypą, tai įrodo pareiškėjo teisę šią žemę nuomoti.

Kad pareiškėjas ne tik turi teisę šią žemę nuomoti bet ir ją nuomoja įrodo tai jog jis visą laiką mokėjo už šią žemę žemės nuomos mokestį, o pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už žemę iki nuomos ar pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį.

Valstybė, veikdama per savo institucijas, daugybę metu nereiškia jokių pretenzijų dėl naudojimosi valstybine žeme, o realiai tam pritaria, t.y. surinkinėja iš pareiškėjo žemės mokestį, jį administruoja, tokiu būdu išreikšdama sutikimą dėl faktiškai egzistuojančių valstybinės žemės nuomos teisinių santykių.

Išvardintų aplinkybių kontekste, pareiškėjo manymu, byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas, jog tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės yra susiklostę faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai, nei kad tokio fakto nėra, taip pat nėra ir priešingos prielaidos tikimybės. Šio fakto nustatyti kitu būdu pareiškėjas neturi galimybės, todėl jis nustatytinas teismine tvarka.

Pareiškėjas nepagrįstai grindžia pareiškimą aplinkybe, kad jis po motinos P. Š. mirties palikimą priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-492/2009, išnagrinėjęs asmeninio ūkio žemės paveldėjimo klausimą, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas iki mirties nebuvo išreiškęs valios pirkti naudojamos asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo už ją įmokų, konstatavo, kad „mirusio asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo normas“. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad turtinė teisė į asmeninio ūkio žemę, mirus asmeninio ūkio naudotojui, gali būti įgyta ne įpėdinių Civilinio kodekso nustatyta tvarka be jokių apribojimų, bet įpėdinio, atitinkančio asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio specialaus įstatymo - Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) nustatytas sąlygas. Todėl sprendžiant dėl teisės įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą mirus naudotojui perėjimo tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas iki mirties neįgyvendino savo teisės įsigyti nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo ir nesumokėjo įmokų už naudojamą asmeninio ūkio žemę), atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą išskirtinas atvejis kai Asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001-08-17.

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2001-08-17) buvo numatyta, kad, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą, turėjo teisę tik mirusiojo šeimos nariai. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso (Žin., 1964, Nr. 19-138) (toliau - 1964 m. civilinis kodeksas) 329 straipsnį šeimos nariu buvo laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), abiejų sutuoktinių tėvai, vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie turėjo bendrą ūkį, giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir bendrai tvarkę namų ūkį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ (Žin., 1993, Nr. 55-1075) 1.5 punkto antra pastraipa (redakcija, galiojusi nuo 1993-10-23 iki 1998-04-09), suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, atskira šeima buvo laikomi asmenys, sulaukę 18 metų, įregistruoti apylinkės ūkinėse knygose ir gyvenantys atskirame name (bute) arba kartu su tėvais, vaikais ir kitais asmenimis, tačiau turintys atskirus ūkinius pastatus arba atskirai laikomus gyvulius, arba naudoję žemę asmeniniam ūkiui 1991 m. rugsėjo 1 d.

Taigi tuo atveju, jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001-08-17 ir iki mirties neišreiškė valios pirkti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo pirkti asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo įmokų) teisę pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turi tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir bendrą ūkį vedę jo šeimos nariai. Asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai, neatitinkantys 1964 m. civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2001-08-17) įtvirtintų reikalavimų, negali nei privatizuoti asmeninio ūkio žemės, nei nuomoti jos iš valstybės, nes tokia žemė, mirus jos naudotojui, netenka asmeninio ūkio žemės statuso.

Kadangi Pareiškėjas po motinos P. Š., mirusios 1998 m. rugsėjo 6 d. mirties Vilkaviškio skyriui nepateikė dokumentų, kad jis yra P. Š. šeimos narys, kai to reikalavo Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis (redakcija, galiojusi iki 2001-08-17), todėl P. Š. buvo išbraukta iš fizinių asmenų, kurie nenaudojo jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Vilkaviškio rajono Keturvalakių seniūnijoje, sąrašo, patvirtinto 2006 m. sausio 30 d. Marijampolės apskrities viršininkas įsakymu „Dėl sąrašo fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, tvirtinimo“ Nr. ŽV-75.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., kuris numato, kad Valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį. Šio straipsnio nuostatos numato, kad valstybinius žemės sklypus naudotojai naudotųsi turėdami teisinį pagrindą. Pareiškėjas valstybiniu žemės sklypu naudojosi neturėdamas jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte numatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Taigi, pareiškėjo mokėtas žemės nuomos mokestis nereiškia, kad buvo sudaryta žemės nuomos sutartis, ar suteiktas leidimas minėta žeme naudotis.

Juridinę reikšmę turintys faktai - tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Vadovaujantis CPK 445 straipsniu, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios. Taip pat pažymėtina, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnis).

Turtinė teisė į asmeninio ūkio žemę, mirus asmeninio ūkio naudotojui, gali būti įgyta ne įpėdinių Civilinio kodekso nustatyta tvarka be jokių apribojimų, bet įpėdinio, atitinkančio asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio specialaus įstatymo - Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) nustatytas sąlygas. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., kuris numato, kad Valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, kadangi valstybiniu žemės sklypu naudojosi neturėdamas jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta Nacionalinė žemės tarnyba pareiškimą prašo atmesti.

Pareiškėjos nurodytas faktinio žemės naudojimo aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir apklausti liudytojai: R. B. ir R. M., kurie taip pat patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas visą laiką gyveno kartu su motina P. Š., šiai mirus liko paveldėtame būste bei toliau naudojosi jas paskirta žeme.

Pareiškėjo teismo posėdyje paaiškintos bei liudytojų parodymais patvirtintos bylos aplinkybės yra grindžiamos ir rašytiniais įrodymais: 2015-11-25 Marijampolės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus raštu Nr. 19SD-3948-(14.19.104.) (b.l. 5), 2006 m. sausio 30 d. Marijampolės apskrities viršininko įsakymu „dėl sąrašo fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, tvirtinimo Nr. ŽV – 75 (b.l. 6), Marijampolės apskrities viršininko įsakymo Nr. ŽV-75 priedu Nr. 7 (b.l. 7-8), žemės nuomos mokesčio deklaracijų bei apmokėjimo kvitų kopijomis (b.l. 9-11), gimimo liudijimo kopija (b.l. 12), mirties liudijimo kopija (b.l. 13).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-492/2009, išnagrinėjęs asmeninio ūkio žemės paveldėjimo klausimą, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas iki mirties nebuvo išreiškęs valios pirkti naudojamos asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo už ją įmokų, konstatavo, kad „mirusio asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo normas“. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad turtinė teisė į asmeninio ūkio žemę, mirus asmeninio ūkio naudotojui, gali būti įgyta ne įpėdinių Civilinio kodekso nustatyta tvarka be jokių apribojimų, bet įpėdinio, atitinkančio asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio specialaus įstatymo - Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) nustatytas sąlygas.

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje (1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735 redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-11) buvo numatyta, kad, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą, turėjo teisę tik mirusiojo šeimos nariai.

Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso (Žin., 1964, Nr. 19-138) (toliau - 1964 m. civilinis kodeksas) 329 straipsnį šeimos nariu buvo laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), abiejų sutuoktinių tėvai, vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie turėjo bendrą ūkį, giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir bendrai tvarkę namų ūkį.

Taigi tuo atveju, jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001-08-17 ir iki mirties neišreiškė valios pirkti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo pirkti asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo įmokų) teisę pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turi tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir bendrą ūkį vedę jo šeimos nariai.

LITEKO duomenimis 2016-02-29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-148-831/2016 nustatyta, kad mirus motinai pareiškėjas ir toliau liko gyventi tame pačiame name, kuriame gyveno kartu su motina, iki jos mirties. Aplinkybes, kad pareiškėjas visą laiką gyveno kartu su motina P. Š., šiai mirus liko paveldėtame būste bei toliau naudojosi jai paskirta žeme patvirtino teismo posėdžio metu liudytojai R. B. ir R. M., tai patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys - žemės nuomos mokesčio deklaracijų bei apmokėjimo kvitų kopijos (b.l. 9-11) todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas atitinka 1964 m. civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje (1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735 redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-11) įtvirtintus reikalavimus, todėl jis gali privatizuoti asmeninio ūkio žemę, ją nuomoti iš valstybės.

Lietuvos Respublikos CPK 445 str. numatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Lietuvos Respublikos CPK 444 str. 2 d. 9 p. nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

Kadangi teismo posėdyje nustatyta, jog V. Š. atitinka 1964 m. civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje (1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735 redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-11) įtvirtintus reikalavimus, teismas sprendžia, remdamasis nustatytomis teismo posėdyje aplinkybėmis, jog tarp pareiškėjo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos valstybės yra susiklostę faktiniai 3,00 ha žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos santykiai.

Kadangi nėra tai patvirtinančių dokumentų ir pareiškėjas negali jų gauti kitu būdu, pareiškimas patenkintinas visiškai ir nustatytinas juridinis faktas teismo sprendimu (Lietuvos Respublikos CPK 444, 445 ir 448 str.str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 265, 268, 270, 307, 444 ir 445 str.str., teismas

nusprendė:

Pareiškimą patenkinti visiškai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad tarp pareiškėjo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos valstybės yra susiklostę faktiniai 3,00 ha žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) nuomos santykiai.

Juridinis faktas nustatomas valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo tikslu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.