Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-482/2013 pagal D. B. ieškinį atsakovui E. B. dėl santuokos nutraukimo, turto padalinimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą duodanti institucija – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, palikti ieškovei santuokinę pavardę, nepilnamečio sūnaus P. B. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, priteisti iš atsakovo nepilnamečiui sūnui išlaikymą po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki sūnaus pilnametystės, priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą po 600 Lt kas mėnesį nuo 2011 m. birželio mėn. iki ieškinio padavimo dienos, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti individualią įmonę „Balmepa“, transporto priemones Subaru Legacy Outback (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Opel Omega (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Fiat Ducato (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Mercedes Benz 208 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), VW Transporter (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priekabą PGL 2 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisti ieškovei iš atsakovo 206 079,5 Lt kompensaciją, individualios E. B. įmonės „Balmepa“ kreditorinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims kartu su įmone perleisti atsakovo atsakomybėn, nustatyti, kad kreditoriniai įsipareigojimai D. E. ir A. R. yra asmeninės atsakovo paskolos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, kad neteisėtos ir nepagrįstos sprendimo dalys dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui dydžio nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo nepriteisimo, kompensacijos nepriteisimo, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, prievolių, sudarytų pagal atsakovo ir IĮ „Balmepa“ sandorius, pripažinimo solidariosiomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nepilnamečiam vaikui priteistino išlaikymo dydį, nepriteisė išlaikymo įsiskolinimo bei padalijo bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, abiems šalims priteisdamas transporto priemones ir atsakovo vardu įregistruotą individualią įmonę, nepriteisdamas ieškovei piniginės kompensacijos ir pripažindamas solidariomis prievoles pagal atsakovo ir individualios įmonės sudarytus sandorius.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 str. 1 d.), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatyminė pareiga tėvams išlaikyti vaiką suponuoja pareigą teikti įrodymus apie realią jų turtinę padėtį. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-79/2006). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).“(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui A. A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių; tretieji asmenys – Danske bankas (anksčiau – UAB „Sampo“ bankas), AB SEB bankas, J. A., išvadą teikianti institucija – Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba).

Apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje ieškovė yra nurodžiusi, kad per mėnesį sūnaus P., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui išleidžiama 1200 Lt. Ji nepateikė šių išlaidų skaičiuotės, o pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis orientaciniu vieno mėnesio minimalios algos išlaikymo kriterijumi ir atsakovo uždarbio dydžiu 800 Lt (gaunama suma – 686 Lt), sprendė, jog dėl to, kad išlaidos išlaikymui yra padidintos, ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 2500 Lt, o tėvo (atsakovo) turtinė padėtis sunki, nustatytinas mažesnis, nei vieno mėnesio minimalios algos, išlaikymas. Bendro jo dydžio, proporcingo vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, teismas nenurodė; iš sprendimo argumentų darytina prielaida, jog tai atitinka 800 Lt. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvardijo vaiko poreikių.

Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė, nei vertino teismas. Nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie tai, kokių priemonių jis, būdamas sveikas ir darbingas, ėmėsi, kad gautų didesnes, atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui, apeliantė pastaruoju išlaikymo galimybių įvertinimo kriterijumis nesiremia, o jos motyvai apie atsakovo turimą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nepagrįsti įrodymais. Iš VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog šis sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso ne atsakovui, o E. B. (t. 1 b.l. 140). Vadovaudamasi viešuoju interesu, teismo iniciatyva gintinu civilinėse bylose dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo (CPK 376 straipsnio1,3 dalys), teisėjų kolegija, vertindama atsakovo turtinę padėtį, remiasi minėtu atsakovo nesistengimu gauti didesnes pajamas, tačiau toks vertinimas turi pagrįsti siekiamą materialinį tikslą – nepilnamečio vaiko galimybę gauti savo poreikius atitinkantį išlaikymą. Apeliantė neteisingai teigia, jog atsakovas nenuginčijo 1200 Lt išlaikymo poreikio. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas šiuos poreikius laikė užaukštintais, antra, apeliantė nei skaičiuote, nei konkrečiais įrodymais neįrodė būtent tokio dydžio išlaikymo poreikio. Vaiko poreikiams pagrįsti ji pateikė kelis maisto produktų įsigijimo kvitus, 2012 m. balandžio mėnesio sąskaitą už vandenį (6,94 Lt), 2011 m. liepos – rugsėjo, spalio – gruodžio, 2012m. sausio – kovo mėnesių mokėjimo pranešimus už atliekų tvarkymą (vidutinis 2011 m. mėnesio mokestis – 46 Lt), Lesto sąskaitas už elektros energiją: 2012 m. sausis 207,90 Lt, vasaris – 124,58 Lt; vidurkis – 166 Lt (t. 1 b.l. 80-99). 2013 m. sausio 29 d. teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad sūnaus P. išlaikymui per mėnesį reikia: maistui – 400 Lt, sportui – 20 Lt, kišenpinigiams – 50 Lt, specialiems užsiėmimams (papildomoms lietuvių kalbos pamokoms) – 80 Lt, vadovėliams, pratyboms ir ekskursijoms – 150 Lt, drabužiams – 150 Lt, vaiko dalis mokesčiams už elektrą – 100 Lt, už vandenį – 15 Lt, už kurą – 80 Lt; būna, kad vaistams ir vitaminams išleidžia 50-70 Lt ( t. 4 b.l.64). Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos komunaliniams mokesčiams gali ir turi būti įrodytos, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal pateiktus kvitus ir ieškovės paiškinimą dėl kuro mokesčio nepilnamečio šalių vaiko dalis būsto išlaikymui sudaro 152,98Lt (153 Lt)(6,94+46+218,94)/3 (namas priklauso pilnamečiam šalių sūnui)+80). Būtinomis ir protingomis išlaidomis pripažintinos išlaidos maistui, kišenpinigiams, specialiems užsiėmimams, sportui, drabužiams. Kasmėnesinės 150 Lt dydžio išlaidos vadovėliams, pratyboms ir ekskursijoms, 50-70 Lt išlaidos vaistams nėra įrodytos, todėl pirmosios mažintinos iki 50 Lt, išlaidos vaistams ir vitaminams – iki 20 Lt (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Tokiu būdu įrodytos išlaidos nepilnamečio vaiko poreikiams kiekvieną mėnesį sudaro 923 Lt. Įvertinus kur kas geresnę ieškovės materialinę padėtį, t.y. vidutinio uždarbio dydį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vaiko išlaikymui iš atsakovo turi būti priteista 400 Lt (923/2 sudaro 461,50), todėl ši sprendimo dalis nekeistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog atsakovas su ieškove ir kartu su ja likusiu nepilnamečiu vaiku negyvena nuo 2011 m. birželio mėnesio, atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Byla yra iškelta 2012 m. vasario 7 d., vaikas pilnamečiu tapo 2013 m. rugpjūčio 8 d. Nors iki bylos iškėlimo atsakovas ir sumokėjo sūnaus P. išlaikymui 1405 Lt (1300 Lt už vairavimo kursus ir egzaminą, 105 Lt – už pasą), tai nepadengia 3200 Lt išlaikymo poreikio (400x8). Pažymėtina, kad kitas pirmosios instancijos teismo nurodytas išlaikymo sumas atsakovas sumokėjo pilnamečiam šalių vaikui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008). Konstatuodamas, kad išlaikymo neteikimo neįrodė ieškovė, pirmosios instancijos teismas to neįvertino, be to, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Išlaikymo teikimo aplinkybę turėjo įrodyti skyrium nuo šeimos gyvenęs atsakovas, o savo paaiškinimų apie kasmėnesinio išlaikymo teikimą jis niekuo neįrodė, atvirkščiai, teigė, kad išlaikė vaiką nuo laikino išlaikymo priteisimo dienos (CPK 178 straipsnis).

Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, neteisingai pritaikė CK 3.200 straipsnį, nepagrįstai netenkino ieškinio dėl išlaikymo įsiskolinimo, sudarančio 1795 Lt (3200-1405), priteisimo. Ši sprendimo dalis panaikintina, priimtinas naujas sprendimas, priteisiant iš atsakovo 1795 Lt nepilnamečio sūnaus išlaikymo įsiskolinimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso individuali įmonė E. B. firma “Balmepa” (į.k.185593382), kurios vardu registruotos transporto priemonės SUBARU Legacy Outback, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 30000 Lt; Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1345 Lt, Mercedes Benz 208, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 710,20 Lt, iš viso turto už 32055,20 Lt.

2008m. spalio 21 d. E. B., D. B. ir šalių pilnametis sūnus M. B. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią E. B. ir D. B. pardavė, o M. B. nupirko nekilnojamuosius daiktus (gyvenamąjį namą), esantį (duomenys neskelbtini), už 355000 litų ( t. 1 b.l.24-31).

Ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą, pardavus šį gyvenamąją namą, buvo atmestas ne todėl, kad, kaip teigia apeliantė, ji praleido vienerių metų senaties terminą, įtvirtintą CK 3.123 straipsnio 3 dalyje. Nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, minima norma įtvirtina galimybę sumažinti sutuoktinio, be kito sutuoktinio sutikimo sumažinusio turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, jeigu jis ne daugiau kaip prieš metus iki turto padalijimo bylos iškėlimo tokio turto vertę sumažino, dalį jo padovanodamas arba juo padidindamas savo asmeninę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad gyvenamasis namas nebuvo parduotas be ieškovės žinios, be to, tai buvo padaryta daugiau kaip prieš vienerius metus, todėl atsakovo dalis negali būti mažinama prarasto turto verte pagal CK 3.123 straipsnio 3 dalį, tačiau ši sprendimo dalis yra susijusi su teismo išvadomis dėl ieškovės reikalavimų įpareigoti atsakovą kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, atsakovui už parduotą namą gautus pinigus panaudojus tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nurodytų prievolių vykdymu (t.y. prievolių, vykdytinų iš bendro sutuoktinių turto), bei su individualios įmonės „Balmepa“ priskyrimu bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, o iš jos veiklos kilusių prievolių – solidarioms šalių prievolėms.

CK 3.98 straipsnio 2 dalis įtvirtina taisyklę, pagal kurią kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.

Ieškovė teigė, jog pinigai, gauti už parduotą namą ir pervesti į atsakovo sąskaitą, buvo panaudoti ne šeimos, o atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsakovas nurodė, kad šie pinigai buvo panaudoti individualios įmonės skoloms padengti.

Pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškovės reikalavimo ir atsakovo atsikirtimo nepasisakė.

Ieškovė teigė, kad individualios įmonės „Balmepa“ veiklą daugiausiai vykdė ir su ja susijusiu verslu užsiiminėjo atsakovas, todėl prašė jam priteisti įmonę ir įmonės vardu registruotus automobilius, taip pat pripažinti, jog 2010-2011 metais atsakovas šiai įmonei suteikė iš šeimos lėšų ne mažiau kaip 40600 Lt paskolos, taip sumažindamas bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Nurodė, kad 38 600 Lt šios paskolos dalis atsakovui buvo grąžinta, šalims kartu nebegyvenant, tokiu būdu ji buvo panaudota atsakovo asmeniams interesams. Paskolos A. M. (25000 Lt), A. K. (1800 Lt), A. B. (3659 Lt) taip pat suteiktos iš šeimos lėšų, o grąžintos į asmeninę atsakovo sąskaitą. Atsakovas nurodė, jog visa už namą gauta pinigų suma buvo panaudota įmonės veiklai, t.y. paskoloms, taip pat šeimos poreikiams (už namo statybą ir įrengimą), įmonei grąžintos paskolos panaudotos kitiems fiziniams asmenims; įmonei pinigų jis neskolino, juos į įmonės sąskaitą įnešdavo kaip savininkas, tam panaudodavo ir iš kitų asmenų pasiskolintas lėšas, kurios vėliau jam buvo grąžinamos ir taip dengiamos gautos paskolos. A. M. jam yra paskolinęs ne tik 25000 Lt, bet ir 2010 m. balandžio 27 d. 100000 Lt, paskolos pilnai negrąžintos, todėl ieškovė irgi turi būti atsakinga už jų grąžinimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad individuali įmonė buvo įkurta santuokos metu, apie ją žinojo abu sutuoktiniai, jos veiklos pajamos buvo naudojamos šeimos reikmėms, todėl nėra pagrindo individualios įmonės veiklą laikyti asmeniniu vieno sutuoktinio verslu, o panaudotų įmonės veiklai vieno sutuoktinio paimtų paskolų – asmeninėmis. Rėmėsi atsakovo teiginiu, kad sandoriais gautomis paskolomis jis dengė kitas skolas, naudojo šeimos interesams ir verslui plėtoti, CK 3.93 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sutuoktinio sutikimo prezumpcija, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovo paskolų, paimtų įmonės veiklai ir išvardintų jo pateiktame kreditorių sąraše, asmeninio pobūdžio (išskyrus 2012 m. spalio 30 d. paskolos sutartį su D. E., 2011 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį A. R.), bei padarė išvadą, kad atsakovo prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, taip pat atsiradusios iš šeimos interesais vieno sutuoktinio sudaryto sandorio, turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentą dėl nepagrįsto įmonės pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Šį faktą ji nurodė ieškinyje, prašė įmonę įtraukti į dalintino turto sąrašą. Tai iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką civilinėse bylose dėl vieno sutuoktinio individualios įmonės turto teisinės padėties, kurioje kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 3.88 straipsnio 2 dalis įtvirtina prezumpciją, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, taip pat ir individuali įmonė, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Septynios mylios“ v. E. Š. įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2011)(CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3.91 straipsnis, 3.88 straipsnio 2d alis, Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2-4 dalys). Pagal IĮĮ 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 straipsnio 2 dalis) ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (IĮĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai – kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).

Įmonės buvimo asmenine atsakovo nuosavybe ieškovė neįrodinėjo, tik teigė, kad ji nedalyvavo įmonės veikloje kaip versle.

Sutiktina su apeliante, kad sprendimo dalis, susijusi su bendro turto naudojimu tikslams, nesusijusiems su šeimos poreikiais, taip pat individualios įmonės bendrąja nuosavybe pagrįstu prievolių solidarumu, įskaitant kito sutuoktinio sutikimo sandoriams prezumpciją, yra visiškai nemotyvuota.

2010 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 3K-P-186/2010, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovės R.A. ieškinį atsakovui A.A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių; tretieji asmenys – Danske bankas (anksčiau – UAB „Sampo“ bankas), AB SEB bankas, J. A., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija išaiškino, jog kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija, numatyta CK 3.92 straipsnio 2 dalyje, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Šioje nutartyje taip pat buvo akcentuota, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėta, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Nagrinėjamu atveju plenarinė sesija padarė išvadą, kad kasatoriaus (vieno iš sutuoktinių) ir trečiojo asmens (banko) paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Konstatavo, kad tokiu atveju kasatorius, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis).

2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-400/2012 pagal ieškovų J. A., N. N., J. N., I. D. ieškinį atsakovui S. J. autopaslaugų įmonei ir R. J. dėl nuostolių atlyginimo, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes įmonės buvimą bendrąja jungtine nuosavybe reglamentuojančiose CK normose ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu.

Nors apeliacine tvarka vertinamoje byloje kreditoriai savo reikalavimų nėra pareiškę, vadovaujantis dviejose ankstesnėse sprendimo pastraipose išdėstytomis nuostatomis, kilus ginčui dėl pobūdžio prievolių, atsiradusių iš atsakovo ir individualios įmonės, šalims priklausančios bendrosios jungtinės nuosavybės teise, sudarytų sandorių, sandorių sudarymą šeimos interesais turėjo įrodyti atsakovas, abi šalys turėjo pateikti įrodymus dėl ieškovės dalyvavimo įmonėse veikloje kaip versle. Nuspręsdamas dėl atsakovo ir įmonės sudarytų sandorių priklausomumo bendriems šalių įsipareigojimams, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo paaiškinimu, neanalizavo atsakovo pateiktų įmonės veiklos duomenų, bankų sąskaitų, konkrečių paskolos sandorių, nedetalizavo, kokiems kreditoriams, už kokias bei kokio dydžio paskolas šalys atsako solidariai, nevertino, jog vienas iš atsakovo nurodytų kreditorių paneigė skolinių santykių faktą, visiškai nevertino ieškovės argumentų, jog ji niekada nedalyvavo šios įmonės veikloje, nuo 1982 metų dirba tik pedagoginį darbą. Pažymėtina, kad atsakovas to neneigė, o jo paaiškinimas apie tai, kad ieškovė „viską žinojo“, nėra konkretus. Apeliantė pagrįstai teigia, kad, šiuo aspektu įvertinus tik atsakovo paaiškinimus, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimas nurodyti argumentus, dėl kurių atmetami kurie nors įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir išvados, kodėl, viršydamas ieškinio reikalavimus, įmonę paskiria abiems šalims, jo išvada apie turto deklaracijoje nurodytą 36608 Lt įmonės nuostolį, kaip viršijantį atsakovui tenkančios turto dalies vertę, yra nesuprantama, o visa sprendimo dalis turto padalijimo klausimu daugiau pagrįsta teisės teorijos dėstymu, nesusietu su faktinių aplinkybių analize.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl šalių turto padalijimo, nenustatė esminių aplinkybių ginčui išnagrinėti, t. y. neatskleidė šios bylos dalies esmės (CPK 327 straipsnis) ir šių pažeidimų nėra galimybių pašalinti apeliacinės instancijos teisme (atsakovo paaiškinimai dėl paskolų ir su tuo susijusios įmonės veiklos, perkelti iš teismo posėdžio protokolo, yra nekonkretūs, painūs, iš jų neįmanoma nuspręsti apie tai, kokiems šeimos poreikiams atsakovas panaudojo už parduotą namą gautus pinigus, apie konkrečius kreditorinius ir debitorinius įsipareigojimus bei įvertinti, ar yra tuos sandorius pagrindžiantys duomenys). Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl automobilių padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo yra susiję su tinkamu bendro sutuoktinių turto ir asmeninio turto balanso sudarymu, įmonės padalijimu, skolų bendrumo nustatymu, todėl, pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos dalies esmės, pastarųjų apeliacinio skundo pagrindų atskirai neįmanoma įvertinti.

Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, sprendimo dalis dėl turto padalijimo panaikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pripažinus neatskleista bylos esme sprendimo dalį dėl turto padalijimo, paliekama nepakeista apeliacijos objektu nesanti sprendimo dalis, kuria atsakovo asmeninėmis prievolėmis yra pripažinti įsipareigojimai kreditoriams D. E. ir A. R.

Ieškovė yra sumokėjusi 600 Lt žyminio mokesčio, nuo kitos dalies žyminio mokesčio mokėjimo atleista teismo nutartimi. Kadangi bylose dėl išlaikymo priteisimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ieškovai yra atleisti pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą, patenkinus ieškinį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, iš atsakovo valstybei priteistinas 54 Lt žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 1 dalis; 1795x3/100). Išlaikymas priteisiamas nepilnamečiam vaikui. Šiuo metu šalių sūnus P. yra pilnametis, be to, byloje jis nebuvo dalyvaujančiu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, kad įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu atsakovo pareigą išlaikyti vaiką vykdė ieškovė, išlaikymo įsiskolinimą jai pavestina tvarkyti uzufrukto teise.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą.

Panaikinti jo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Priimti naują sprendimą ir šią ieškinio dalį patenkinti. Priteisti iš iš atsakovo E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1795 (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt penkių) Lt išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui sūnui P. B., gim. (duomenys neskelbtini). Priteistą išlaikymą uzufrukto teise pavesti tvarkyti ieškovei D. B.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo E. B. priteista 144 Lt žyminio mokesčio valstybei, šią sumą padidinant iki 198 (šimto devyniasdešimt aštuonių) Lt.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė pripažinti atsakovui E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisę į ½ turto : individualią įmonę “Balmepa”, įmonės kodas 185593382, transporto priemones SUBARU Legacy Outback valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), Fiat Ducato valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), Mercedes Benz 208 valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisę į ½ turto : individualią įmonę “Balmepa”, įmonės kodas 185593382, transporto priemones SUBARU Legacy Outback valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), Fiat Ducato valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), Mercedes Benz 208 valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), prievoles, sudarytas pagal E. B. ir individualios įmonės “Balmepa” sandorius, laikyti šalių solidariomis prievolėmis, priteisti iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas 300 litų, priteisti iš E. B. ir ieškovės D. B. po 32,98 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Bylos dalį dėl turto padalijimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.