Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-09-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1677-258/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-07
Bylos Nr.
2A-1677-258/2011
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-08908-2009-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Petras Jaržemskis, Danutė Kutrienė
Atsakovas
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Trečiasis asmuo
Vilniaus Arkivyskupija, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Advokatai
Audris Chudenkovas
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
NUORAŠAS Civilinė byla Nr. 2A-1677-258/2011
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-08908-2009-4Procesinio sprendimo kategorija: 43.2.; 121.15; 121.18 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Jaržemskio, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės,

Sekretoriaujant Eglei Čeponienei,

Dalyvaujant Prokurorei Aušrinei Račkauskienei, atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovui advokatui Audriui Chudenkovui

kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai dėl nepagrįstai gauto turto išreikalavimo, tretieji asmenys Vilniaus Arkivyskupija, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2009-11-16 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai ir prašė: priteisti iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 50 000,00 Lt valstybei; 5 procentų dydžio palūkanas nuo 50.000,00 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2001m. liepos 1d. iki ieškinio pareiškimo dienos, viso 20 924,82Lt; palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 50 000,00 Lt ir 12 500,00 Lt palūkanų, iš viso 62 500,00 Lt valstybei. Ieškinį nepatenkintų reikalavimų dalyje atmetė. Išieškojo iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 1 875,00 Lt žyminio mokesčio, 21,10 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, viso 1 896,10 Lt į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, kad dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad Lietuvos TSR Švietimo ministro 1968-06-27 įsakymu Nr.161 „Dėl Laurų sanatorinių vaikų namų likvidavimo“ nuo 1968-09-01 likviduoti Laurų sanatoriniai vaiku namai, Laurų sanatorinių vaikų namų patalpos perduotos Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos respublikiniam komitetui ( b.l. 12). Sanatorinių Laurų vaikų namų turto perdavimo-priėmimo 1968-09-06 aktu Laurų sanatorinių vaikų namų balanse buvęs turtas perduotas į Švietimo darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto balansą ( b.l. 13-16).

Atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, įsteigta 1990-03-06 ir juridinių asmenų registre įregistruota 1992-03-23 ( b.l. 71-77). Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga yra veikusios Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto teisių ir pareigų perėmėja. Nekilnojamojo turto – statinių, kurių reg. Nr.10/31488, esančių Laurų k., Vilniaus r. sav., kadastro ir registro dokumentų byloje ( toliau sprendime Kadastro ir registro byla) saugomas atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pranešimas, kad Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos respublikinis komitetas 1990-06-21 koordinavimo tarybos nutarimu reorganizuotas į Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vykdomąjį komitetą ( Kadastro ir registro byla, 2 t., b.l. 6).

Įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, priimtu 1990-02-14, Liaudies deputatų tarybų valdymo organams, ministerijoms, žinyboms, įmonėms bei organizacijoms, kurios savo žinioje turėjo nacionalizuotus kulto pastatus, vienuolynų ir religinių bendruomenių namus, pavesta suderinti ir numatyti pastatų grąžinimą, kitas priemones, kurios įgalintų palaipsniui sugrąžinti bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausančias patalpas. Religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo 1995-03-21 priimtas LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, kurio 5 straipsnis numatė, kad religinės bendrijos prašymus dėl teisės atkūrimo ir turto grąžinimo paduoda turto valdytojui per vienerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Tretysis asmuo Vilniaus arkivyskupija pateikė atsakovui 1995-05-02 prašymą grąžinti Vilniaus Arkivyskupijai natūra buv. Švč. M.Marijos Krikščionių Pagalbos seserų kongregacijos ( S.S.Saleziečių ) Angelo Sargo vaikų prieglaudos namus Vilniaus rajone, Laurų vietovėje. Šiame prašyme nurodyta, jog prašomas grąžinti pastatas yra medinis, nebenaudojamas ir išplėštas, avarinės būklės; greta pradėtas statyti mūrinis priestatas taip pat su kiekviena diena nyksta, prašoma jį perduoti Vilniaus arkivyskupijai kaip kompensaciją už suniokotą bažnyčios turtą – senąjį Laurų prieglaudos – vienuolyno pastatą ( b.l. 17). Atsakovo prezidiumo 1995-06-29 nutarimu Nr.3 nutarta grąžinti Vilniaus Arkivyskupijai negyvenamus pastatus, esančius Vilniaus rajone, Laurų kaime ( vaikų poilsio stovykla „Laurai“, Nemenčinės pl. 17 km.) pagal esamą pastatų būklę, užimančius 30,1 ha žemės sklypą. Šiuo nutarimu atsakovo Vykdomasis komitetas įpareigotas iki 1995-09-30 perduoti pastatus. Nurodyta, kad „kompensacijos dydis profesinei sąjungai už mūrinius statinius, pradėtą statyti priestatą, elektros pravedimą ir transformatoriaus pastatymą, artezinio šulinio įrengimą, nuo plento iki stovyklos asfaltuoto kelio nutiesimą ir t.t. nustatomas atskiru susitarimu su Vilniaus Arkivyskupija“ ( b.l. 18).

Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad pastatų perdavimas Vilniaus Arkivyskupijos nuosavybėn užtrūko dėl grąžinamo Vilniaus arkivyskupijai turto inventorizacijos ir teisinės registracijos. Atsakovas 1995-06-26 kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro įmonę su prašymu inventorizuoti nekilnojamąjį turtą. Pastatai inventorizuoti ( kadastriniai matavimai atlikti ) 1995-08-28, kadastrinių matavimų duomenys Nekilnojamojo turto registre užfiksuoti 1995-09-05 ( Kadastro ir registro byla, 1 tomas, b.l. 1-23, 111, 112). Atsakovas 1995-09-11 kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro įstaigą su prašymu atlikti Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vykdomajam komitetui priklausančios vaikų poilsio stovyklos „Laurai“ teisinę registraciją. Pastatų teisinė registracija atlikta 1995-09-20 ( Kadastro ir registro byla, 2 tomas, b.l. 1-12). Nekilnojamojo turto registro 2009-10-27 išrašo duomenimis, atsakovas nekilnojamąjį turtą Laurų kaime, Vilniaus rajone, nuo 1995-09-20 iki statinių perdavimo Vilniaus arkivyskupijai valdė kaip valstybės nuosavybę patikėjimo teise ( b.l. 25-36). Nekilnojamas turtas Vilniaus arkivyskupijai perduotas 1995-11-07 Moksleivių stovyklos „Laurai“ perdavimo-priėmimo aktu ( b.l. 20). Tretysis asmuo Vilniaus arkivyskupija dalimis sumokėjo atsakovui 50.000,00 Lt kompensaciją: 25.000,00 Lt sumokėta pagal 1995-11-07 kasos išlaidų orderį Nr. 89 ir 25.000,0 Lt sumokėta 1996-01-18 mokėjimo pavedimu Nr.283 ( b.l. 42-44). Trečiojo asmens Vilniaus Arkivyskupijos nuosavybės teisė į statinius Laurų kaime, Vilniaus rajone, buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre nuo 1995-12-19 iki 2006-04-05, t.y. iki 2006-03-14 pirkimo-pardavimo sutarties, kuria turtas buvo parduotas UAB „Eltronas“, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Nuo 2006-08-08 statiniai nuosavybės teise priklauso UAB „SEB lizingas“ ( b.l. 25-36). Visas buvusios vaikų stovyklos Laurų kaime, Vilniaus rajone, turtas iki statinių grąžinimo Vilniaus Arkivyskupijai priklausė valstybei. Perduodant Vilniaus Arkivyskupijos nuosavybėn valstybės turtą – buvusios vaikų poilsio stovyklos „Laurai“ statinius Laurų kaime, Vilniuje, atsakovas be pagrindo 1995-11-07 ir 1996 m. sausio mėnesį įgijo 50.000,00 Lt kompensaciją už stovyklos „mūrinius statinius, pradėtą statyti priestatą, elektros įvedimą ir transformatoriaus pastatymą, artezinio šulinio įrengimą, nuo plento iki stovyklos asfaltuoto kelio nutiesimą“. Kompensacija priklauso šį turtą sukūrusiai ir nuosavybės teise valdžiusiai valstybei. Atsakovui, be pagrindo įgijusiam valstybės sąskaita 50.000,00 Lt kompensaciją, priklauso pareiga grąžinti be pagrindo įgytą kompensaciją valstybei ( 1964 m. LR CK 512 str., LR CK 6.237 str.). Teismas nustatė, kad elektra įvesta buvusioje vaikų stovykloje iki 1968 m. Mūrinis elektrinės pastatas ( transformatorinė), taip pat artezinis šulinys, perduoti profesinei sąjungai 1968-09-06 aktu ( b.l. 13). Abejoti elektros įvedimu stovykloje iki 1968 m. neleidžia ir 1968-09-06 aktu perduota buitinė technika, kiti elektros prietaisai. Nepateikta jokių įrodymų, kad asfaltuotas kelias „nuo plento iki stovyklos“ nutiestas tik po 1968 m. ir tik asmeninėmis atsakovo lėšomis, medžiagomis, darbu.

Teismas nustatė, jog duomenys apie trečiojo asmens Vilniaus Arkivyskupijos sumokėtą atsakovui 50.000,00 Lt kompensaciją nebuvo paviešinti. Nebuvo paviešintas atsakovo ir Vilniaus arkivyskupijos 1995-11-07 susitarimas, kuriame buvo susitarta dėl kompensacijos sumokėjimo ir jos dydžio. Susitarimas nebuvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro įstaigai. Prokuroro sužinojimas apie atsakovui sumokėtą kompensaciją už valstybės turtą buvo akivaizdžiai apsunkintas. Teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą ir ieškinį, ginantį viešąjį interesą, tenkino. Reikalavimui dėl palūkanų priteisimo atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį, palūkanas priteisiant už 5 metus. Ieškovui iš atsakovo priteista 12500,00 Lt ( 50.000,00 : 100 x 5 x 5) palūkanų, taip pat procesinės palūkanos nuo 2009-11-18, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ( CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.), bylinėjimosi išlaidos ( CPK 96 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą; priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti; esant LR CPK nustatytiems pagrindams, vadovaujantis LR CPK 326 str. 1 d. 4 p., prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir bylą iš naujo grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui; priteisti iš ieškovo visas Apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad 1964 m. CK 146 str. atitinkamai 2 bei 3 dalys numatė, kad tiek sąžiningas, tiek nesąžiningas valdytojas iš daikto savininko (šiuo atveju - iš Vilniaus arkivyskupijos) turi teisę reikalauti atlyginti visas dėl daikto padarytas būtinąsias išlaidas, o sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę pasilikti visus pagerinimus, jeigu jie gali būti atskirti nesužalojant daikto, o jeigu šių pagerinimų taip atskirti negalima, tai sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimo išlaidas, bet ne daugiau nei daikto vertės padidėjimas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje minimus Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietės pagerinimus atliko Apeliantas, todėl jis, kaip sąžiningas valdytojas turėjo teisę gauti kompensaciją už visus pagerinimus bei patirtas būtinąsias išlaidas. Apeliantas nurodo, kad nei skundžiamame Sprendime, nei Ieškovo teiginiuose nebuvo kvestionuotas Apelianto, kaip sąžiningo valdytojo, teisinis statusas. LR Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų turto“, pagal kurio 1.1. punktą Vyriausybei buvo pavesta iki 1990 m. rugsėjo 30 d. inventorizuoti Lietuvos TSR veikusių profsąjungų turtą. 1993 m. birželio 1 d. LR Seimas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“, pagal kurio 1 p. buvo nutarta pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, nurodytas turtas yra inventorizuotas. Per visą laikotarpį nuo 1990 m. liepos 30 d. iki 1993 m. birželio 1 d. Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietė nebuvo inventorizuota ir liko Apelianto valdoma. Tokiu būdu Apeliantas, kaip sąžiningas valdytojas, minimą Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietę valdė iki pat 1995 metų, kuomet buvo priimtas sprendimas perduoti minimą poilsiavietę. Per visą šį laikotarpį nuo 1990 m. liepos 30 d. iki 1995 metų Apeliantas Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietę valdė kaip sąžiningas valdytojas, atliko eilę pagerinimų, už kuriuos Apeliantui ir buvo išmokėta minima kompensacija. Apeliantas per minimą laikotarpį nuo 1990 m. liepos 30 d. iki 1995 m., atliko ne tik Laurų poilsinių vaikų namų pagerinimų, tačiau taip pat patyrė ir būtinųjų išlaidų, susijusių su Laurų poilsinių namų priežiūra, remontu bei kitų būtinųjų išlaidų. Būtent už visus šiuos pagerinimus bei priežiūrą Apeliantui Tretysis asmuo ir išmokėjo 50 000 Lt kompensaciją, o šiuos faktus patvirtino ir pats Tretysis asmuo. Skundžiamą Sprendimą priėmęs teismas nevertino Apelianto patirtų būtinųjų išlaidų Laurų poilsinių vaikų namų priežiūrai, o taip pat ir šios poilsiavietės pagerinimui, o dėl šios priežasties skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas. Apeliantas pažymi, kad dėl savaime suprantamų priežasčių, t.y. fakto, kad visi Apelianto atlikti pagerinimai bei patirtos būtinosios išlaidos buvo patirtos pakankamai senai, o tuometinis teisinis reglamentavimas numatė, kad buhalteriniai dokumentai turi būti saugomi 5 (penkerius) metus, todėl jokių įrodymų, patvirtinančių Apelianto atliktų pagerinimų bei patirtų būtinųjų išlaidų faktą, Apeliantas neturi. Teismas visiškai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pagrindą tarp bylos šalių. LAT praktikoje yra konstatuota, kad: „CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymą, įrodinėja tas, kas tvirtina“ (LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-133/2010). Vadovaujantis šiuo LAT išaiškinimu, Ieškovas, tvirtindamas, kad Apeliantas be pagrindo gavo 50000 Lt kompensaciją iš Trečiojo asmens , privalėjo pats pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad kompensacija Apeliantui išmokėta be teisinio pagrindo. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Apeliantas privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tą faktą, kad minimas asfaltuotas kelias buvo nutiestas būtent Apelianto lėšomis bei darbu, prašo teismą atsižvelgti į tą faktą, kad jokių įrodymų, patvirtinančių Apelianto atliktų pagerinimų bei patirtų būtinųjų išlaidų faktą, Apeliantas neturi, kadangi Apelianto atlikti pagerinimai bei patirtos būtinosios išlaidos buvo patirtos pakankamai senai, prieš penkiolika - dvidešimt metų, o visų buhalterinių duomenų, patvirtinančių kelio asfaltavimo darbų finansavimą, saugojimo terminas jau yra pasibaigęs prieš keliolika metų. Šiuo atveju sprendimą priėmęs teismas, vertindamas pateiktus įrodymus bei kitas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, privalėjo vadovautis LAT praktikoje suformuotu įrodymų tikimybės pusiausvyros principu. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, byloje nesant tiesioginių įrodymų, įrodančių, kad Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietės pagerinimus bei patirtas būtinąsias išlaidas atliko Apeliantas (ypač kai turėti tokių įrodymų Apeliantas nebegali jau vien dėl to, kad teisės aktai nenumato tokių dokumentų saugojimo terminų), tačiau taip pat nesant ir jokių įrodymų apie tai, kad minimus pagerinimus atliko ne Apeliantas ir dėl to 50 000 Lt kompensaciją už atliktus pagerinimus Apeliantas gavo nepagrįstai, teismas privalėjo remtis netiesioginiais įrodymais, t.y. tuo faktu, kad Apeliantas minimą Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietę valdė kaip savą per laikotarpį nuo 1990 metų iki 1995 metų, kas sąlygojo, kad minimus poilsiavietės pagerinimus atliko būtent Apeliantas, jis taip pat patyrė būtinųjų išlaidų poilsiavietės išlaikymui. Įvertinus visas šias aplinkybes, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas privalėjo konstatuoti, jog yra įrodyta aplinkybė, kad visi Laurų sanatorinių vaikų namų poilsiavietės pagerinimai, už kuriuos Apeliantas gavo kompensaciją, buvo atlikti Apelianto lėšomis, o Apelianto gauta už šiuos pagerinimus bei patirtas būtinąsias išlaidas poilsiavietės išlaikymui kompensacija teisėtai priklauso Apeliantui. Kadangi skundžiamą Sprendimą priėmęs teismas šių aplinkybių nevertino, mano, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas. Mano, kad teismo spendimas yra priimtas paviršutiniškai nusprendus, kad tokia įvykių seka, kaip išdėstyta ieškinyje yra labiau tikėtina, neatsižvelgiant į tai, kad tai patvirtinančių įrodymų nėra pateikta. Ieškovas, turėdamas pilną informaciją (turto perdavimas atliktas 1995 metais), nekilnojamas turtas buvo registruotas trečiojo asmens vardu, sandoris buvo išviešintas kaip to reikalavo teisės aktai, buhalteriniai dokumentai dėl pagerinimų buvo saugomi pagal galiojančius teisės aktus juose numatytą laiką, tačiau ieškovas į teismą kreipėsi tik po 15 metų, kai atsakovui apginti savo poziciją yra praktiškai neįmanoma, nes praėjo neįsivaizduojamai daug laiko, o tai yra išimtinai ieškovo kaltė - neveikimas. Toks teismo sprendimas neįmanomas vien dėl seniai suėjusių senaties terminų.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo Atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-11-05 sprendimą palikti galioti, , nurodo, kad Teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė visas aplinkybes, svarbias bylos išsprendimui ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą. Konstitucinis Teismas, analizuodamas teisės aktus, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, 2003-09-30 nutarime konstatavo, jog profesinių sąjungų, kurios buvo SSSR profesinių sąjungų sistemos dalis, valdytas turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Šia nuostata remiasi ir bendros kompetencijos teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas (LAT 2006- 02-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-39/2006, 2007-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3IC-7- 105/2007). Teismas Sprendime akcentavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-07- 30 nutarimo Nr.I-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nuostatas, kad visas profesinių sąjungų turimas turtas priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Pats apeliantas tvirtina, kad poilsio stovyklą kaip savą jis valdė nuo 1990 m. iki 1995 m. ir būtent šiuo laikotarpiu atliko pagerinimus bei patyrė būtinąsias išlaidas. Aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste vertinant apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl profesinės sąjungos valdyto turto pagerinimo, svarbu nustatyti, kada tie pagerinimai iš tiesų buvo atlikti. Bet kokie pagerinimai, atlikti net ir sąžiningo valdytojo iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo laikytini valstybės nuosavybe. Nesutiko su atsakovo teiginiu, kad poilsio stovyklą nuo 1990 m. iki 1995 m. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga valdė kaip savą. Jokiu teisės aktu šios visuomeninės organizacijos nuosavybėn poilsio stovykla nebuvo perduota. Apeliantas, remdamasis LAT nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-133/2010, akcentuoja CPK 178 str. nuostatą, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Prokuratūra nagrinėjamoje civilinėje byloje pateikė įrodymus, jog visi pagerinimai buvo atlikti iki 1990 m. Šiuos įrodymus detaliai išanalizavo ir Teismas Sprendime. Atsakovo teiginiai, išdėstyti tiek atsiliepime į ieškinį, tiek pateikti apeliaciniame skunde neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantas tvirtina, kad kompensacija buvo sumokėta tik už pastatų pagerinimą, o ne už pačius pastatus. 1995-06-29 Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos prezidiumo posėdžio nutarimo 3 p. ir 1995-11-07 Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir Vilniaus Arkivyskupijos pasirašyto susitarimo 2 punkte nurodoma, kad Vilniaus Arkivyskupija įsipareigoja kompensuoti profesinei sąjungai už mūrinius statinius, pradėtą statyti priestatą, elektros pravedimą ir transformatoriaus statymą, artezinio šulinio įrengimą, asfaltuoto kelio nuo plento iki stovyklos nutiesimą ir kt. 50 000 Lt. Teismas Sprendime pažymėjo, kad visi statiniai, išskyrus pirtį, buvo pastatyti iki statinių perdavimo į profesinės sąjungos balansą 1968 m. Pirtis taip pat baigta statyti iki 1990 m. (statybos pabaigos metai 1980 m.). Teismas akcentavo ir tą aplinkybę, kad elektra buvusioje vaikų stovykloje buvo įvesta dar iki 1968 m., kadangi mūrinis elektrinės pastatas, artezinis šulinys švietimo darbuotojų profesinei sąjungai buvo perduoti 1968-09-06 aktu. Kaip šį faktą patvirtinančias aplinkybes Teismas nurodė ir tai, kad minėtu aktu buvo perduota buitinė technika, kiti elektros prietaisai. 1995-11-07 susitarime yra nurodyta, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai kompensuojama ir už asfaltuoto kelio nuo plento iki stovyklos nutiesimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kompensacija priklauso turtą sukūrusiai ir nuosavybės teise valdžiusiai valstybei. Profesinė sąjunga, tvirtindama, kad visi pagerinimai buvo atlikti jos asmeninėmis lėšomis, medžiagomis ir darbu, nepateikė jokių įrodymų. Priešingai nei teigia apeliantas, tretysis asmuo Vilniaus Arkivyskupija nenurodė, kad Lietuvos švietimo profesinei sąjungai buvo kompensuota už jos asmeninėmis lėšomis padarytus turto pagerinimus ar patirtas būtinąsias išlaidas. Teiginiai dėl būtinųjų išlaidų kompensavimo buvo pateikti tik apeliaciniame skunde. Apeliantas teigia, kad nei Teismas, nei ieškovas nekvestionavo atsakovo sąžiningumo. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšmingas atsakovo sąžiningumo vertinimas, kadangi visas turtas iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės buvęs profesinių sąjungų žinioje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Nėra jokių duomenų, kad laikotarpiu nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo iki turto perdavimo Vilniaus Arkivyskupijai būtų padaryti kokie nors pagerinimai, tiesiamas asfaltuotas kelias. Priešingai, faktinės aplinkybės, įtvirtintos 1995-05-02 Vilniaus Arkivyskupijos rašte Nr.83, rodo, kad jokios lėšos į buvusią poilsio stovyklą ilgą laiką nebuvo investuojamos, minėtu raštu prašoma grąžinti „nebenaudojamą ir išplėštą, avarinės būklės medinį pastatą bei kaip kompensaciją už suniokotą bažnyčios turtą - pradėtą statyti mūrinį priestatą, kuris taip pat kas dieną nyksta“. Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto Centrinio duomenų banko duomenys apie pastatų būklę 1995-09-05. Visiškai neaišku, apie kokias būtinąsias išlaidas, susijusias su Laurų poilsio namų priežiūra, remontu, yra nurodoma apeliaciniame skunde. Teismas teisingai akcentavo ir tą aplinkybę, kad duomenys apie trečiojo asmens Vilniaus Arkivyskupijos sumokėtą atsakovui kompensaciją nebuvo paviešinti bei pabrėžė, kad atsakovas net neišsaugojo susitarimo, negalėjo nurodyti prokurorui jo „apytikslio turinio“, prokuroro sužinojimas apie atsakovui sumokėtą kompensaciją už valstybės turtą buvo akivaizdžiai apsunkintas.

Tretysis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant materialines ir procesines teisės normas, yra teisingas ir pagrįstas, todėl teismo prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas, kada teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą, į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02).

Byloje nustatyta, kad Laurai, buvęs Sakiškių dvarelis, įsikūręs netoli Neries, Bezdonių km, Vilniaus raj. Dvarelyje, 1934m. įsikūrė saleziečių-Marijos krikščionių pagalbos seserų vienuolynas, kuris 1940m. buvo nacionalizuotas, 30ha žemės buvo perduota vaikų namams. Prie vienuolyno buvo atidaryta mokykla, kuri veikė iki 1968m, jos uždarymo. 1968m. birželio 27d. Švietimo ministro įsakymu Nr. 161 (b.l.12) Laurų sanatorinių vaikų namų patalpos ir materialinės vertybės perduotos Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos respublikiniam komitetui (b.l.12-16). Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vykdomasis komitetas, 1995 06 29d. nutarimu Nr. 3 (b.l.18), dėl nacionalizuotų pastatų grąžinimo, nutarė Vilniaus Arkivyskupijai grąžinti negyvenamuosius pastatus Laurų kaime (vaikų poilsio stovyklą „Laurai“ ) pagal esamą pastatų būklę, kurie užima 30,1ha žemės sklypą. Nutarimo 3p. nurodyta, kad kompensacijos dydis už mūrinius statinius, pradėtą statyti priestatą, elektros pravedimą ir transformatoriaus pastatymą, artezinio šulinio įrengimą nuo plento iki stovyklos asfaltuoto kelio nutiesimą ir t.t. nustatomas atskiru susitarimu su Arkivyskupija. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Sanatorinių Laurų vaikų namų turto perdavimo-priėmimo aktą (b.l.13-15), nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą, nustatė, kad elektra buvusioje vaikų stovykloje, mūrinis elektrinės pastatas (transformatorinė), artezinis šulinys su siurbliu perduoti profesinei sąjungai 1968 09 06d. aktu, visi mūriniai statiniai baigti statyti 1940-1980m., t.y. iki atsakovo- Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įsteigimo (1990 03 06d.). Vertindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad perduotu administraciniu aktu Lietuvos valstybei priklausančio turto dalis netapo profesinės sąjungos nuosavybe, atsakovas netapo jam perduoto turto savininku. ir teigdamas jog jam priklauso teisė į kompensaciją, nepagrindė tokios teisės atsiradimo pagrindo, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepripažintini pagrįstais, apeliacinis skundas netenkintinas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 12,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l.202) , nurodytos išlaidos priteistinos iš apelianto į valstybės biudžetą (CPK 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (kodas 190775625) 12,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai (parašas) Petras Jaržemskis(parašas) Rita Kisielienė(parašas) Danutė KuprienėNuorašas tikras