Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš R. J. 75,33 Lt proceso išlaidos, išmokėtos iš teismo lėšų liudytojui K. I. už kelionės išlaidas.

Konfiskuota iš R. J. 123 911,24 Lt, išieškant šią sumą į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis, dirbdamas UAB „L“ Panevėžio padalinio projektų vadovu, darbo vietoje (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008-09-22 iki 2009-09-09, būdamas 2008-09-22 supažindintas su projektų vadovo pareiginėmis instrukcijomis Nr.17, patvirtintomis 2006-03-20 UAB „L“ direktoriaus įsakymu Nr. 34, pagal kurių 1.6 p. projektų vadovas savo darbe vadovaujasi įmonės įstatais, šia pareigybine instrukcija, įmonės įsakymais ir potvarkiais ir būdamas atsakingas pagal instrukcijos 4.1.6 p. už norminių aktų, įmonės įsakymų vykdymą, pagal 4.1.8 p., už žalą padarytą įmonei dėl savo kaltės ar neatsargumo, už patikėtų materialinių vertybių pardavimą, bei už jų pardavimo įforminimą buhalterinės apskaitos dokumentais, tyčia, neteisėtai, UAB „R“ ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be apskaitos dokumentų (neišrašant PVM sąskaitų - faktūrų) pardavė UAB „L“ turtą - prekes, nepaimdamas už jas pinigų, o būtent:

blokelius - AEROC Classic 150 LV- 8,64 m³ 1706,4 Lt vertės, AEROC Classic 240LV- 38,88 m³ 7253,32 Lt vertės, Eco Term 240LV 80,64 m³, 15024,62 Lt vertės, AEROC Element 100EE - 14,4 m³, 2980,8 Lt vertės, AEROC Pori Class 300 LV 92,26m³, 17134,99 Lt vertės, AEROC U 240 LV- 100 vnt. 1198 Lt vertės;

keramzitbetoninius BBR3/250- 59,69 m³, 13185,86 Lt vertės, keraterm 25 M150 375 x 250 x 238 2415 vnt. 9918,61 Lt vetrės, sienų KS 25+D2 247 x 250 x 238 1800 vnt. 4904,45 Lt vertės, 35 maišus cemento (po 40 kg) 361,76 Lt vertės, GKB Knauf 12.5 3000 x 1200P 4 vnt. 64,14 Lt vertės, gipskartonio profilį CD 60/27/3000 60 vnt. 199,04 Lt vertės ir CD 60/27/4000- 150 vnt. 621,37 Lt vertės;

OSB plokštes: 10x2500x1250 106 vnt. 2736,13 Lt vertės, 18 x 2500 x 1250 39 vnt., 1812,83 Lt vertės;

špuntuotas 22 x 500 x 625 3 vnt., 72,52 Lt vertės, palengvintas silikatines plytas 250 x 120 x 88 5280 vnt. 2440,34 Lt vertės, vatą UNS 37z 100 x 610 x 1220 14, 483m³ 1155,74 Lt vertės;

blokelius AEROC Pori Class 300 LV 2,88 m³ 534,89 Lt vertės, keraterm 25 M150 375 x 250 x 238 5337 vnt. 21919,54 Lt vertės, sienų KS 25+D2 247 x 250 x 238 3525 vnt. 9604,57 Lt vertės;

keramzitinius BBR3/300- 27,36 m³ 6670,81 Lt vertės, gipskartonio plokštę GKB Knauf12.5 2000x1200P 1 vnt. 10,69 Lt vertės, polistireno putplastį EPS 80 200 UGFr- 38,198 m³ 3113,14 Lt vertės, 125 maišus (po 40 kg) cemento 1292 Lt vertės, t.y. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės, svetimą, UAB „L“ turtą - prekes, viso 125 916,55 Lt sumai.

Nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo konfiskuota 123 911,24 Lt. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados, padarytos dėl jo kaltės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra grindžiamos tik prielaidomis ir spėjimais, be to, jos padarytos teismui neištyrus ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai ir teisingai neįvertinus jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, dėl ko buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimai ir nukrypta nuo teismų suformuotos praktikos (kasacinė nutartys Nr. 2K-622/2004, Nr. 2K596/2004, Nr. 2K-512/2004, Nr. 2K-563/2006, Nr. 2K-238/2007, Nr. 2K-715/2007, Nr. 2K-10/2008, Nr. 2K-7-228/2008 ir kt.).

Toliau apeliantas skunde aptaręs jo įsitikinimu aktualias šiai bylai Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, kuriose yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, teismų praktiką šiuo klausimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013), taip pat ir teismų praktiką aktualią turto išvaistymo byloje (kasacinės nutartys Nr. 2K-14/2013, Nr. 2K-168/2013), remdamasis BK 2 straipsnio 4 dalimi, CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, BK 184 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, mano, kad jis negalėjo būti nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Apelianto teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad jis UAB ,,L“ dirbo Panevėžio filialo projektų vadovu. Jo pagrindinė funkcija buvo organizuoti medžiagų prekybą ir visą darbo UAB ,,L“ laiką jis tai vykdė. Jokio tikslo neatlygintinai išvaistyti jam patikėtą turtą jis neturėjo, prekes pirkėjams pardavė su sąlyga, kad už prekes jie atsiskaitys. Pats teismas taip pat nenurodė, kokių teisės aktų nuostatų jis taip elgdamasis nesilaikė ar pažeidė, tai yra nuosprendyje neišdėstė, kuo pasireiškė jo veiksmų neteisėtumas. Byloje jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad jis negalėjo parduoti statybinių medžiagų konkretiems apibrėžtiems asmenims (fiziniams ar juridiniams), tarp jų ir UAB ,,R“, taip pat nėra. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nurodė, kad bendravo su UAB ,,R“ įgaliotu asmeniu E. M., su kuriuo tiesiogiai ir ryšio priemonėmis derino klausimą dėl statybinių medžiagų pardavimo. UAB ,,R“ išdavė garantinį raštą, kuriuo patvirtino įsipareigojimą apmokėti už UAB ,,L“ parduotas UAB ,,R“ prekes. Jo parodymus, kad jis prekes iš tikrųjų pardavė UAB ,,R“ patvirtina ir specialistės išvada. Specialistė konstatavo, kad UAB ,,L“ pateiktuose 14 vnt. dokumentuose nurodytų prekių pavadinimai, kiekiai didžiąja dali sutapo su 2009-09-08 UAB ,,L“ Panevėžio filialo sandėlyje atliktos inventorizacijos metu nustatytais trūkstamų prekių kiekiais. Be to, specialistė nurodė, kad būtent UAB ,,L“ buhalterinėje apskaitoje 2008 m. rugsėjo mėnesio – 2009 m. rugsėjo mėnesio neužregistruoti Panevėžio filiale piniginių lėšų trūkumai, kas liudija, kad jis nesiekė tyčiniais veiksmais padaryti žalos bendrovei, kurioje dirbo. Teismas nuosprendyje taip pat pripažino, kad UAB ,,L“ direktorius K. I. pateikė bendrovėje gautą garantinį raštą, pasirašytą UAB ,,R“ direktorės R. V., kuriame ši nurodė, kad už prekes atsiskaitys iki 2009-09-30. Kartu su garantiniu raštu buvo gautas statybinių medžiagų sąrašas, jų kiekiai, kainos, kuriuose pasirašė direktorė R. V., kaip asmuo gavęs prekes. Byloje taip pat yra ir UAB ,,R“ direktoriaus 2009-10-15 pažyma Nr. P-0001, kurioje taip pat nurodytos statybinės medžiagos, jų kiekiai, kainos bei patvirtinama, kad bendrovė garantuoja atsiskaitymą pagal pateiktą sąskaitą-faktūrą. Tik teismas šių duomenų visiškai nevertino, nors jie akivaizdžiai patvirtina, kad jis jam patikėtas prekes, veikdamas UAB ,,L“ interesais, siekdamas įmonei pelno, neviršydamas jam suteiktų įgalinimų, leidžiančių prekiauti statybinėmis medžiagomis, pardavė, o ne neatlygintinai perdavė, konkrečiam realiai veikusiam juridiniam asmeniui – UAB ,,R“, apie kurią neturėjo jokių neigiamų žinių, tai yra nebuvo jokių duomenų, duodančių pagrindą įtarti, kad bendrovė yra fiktyvi, nemoki ar turi išankstinį tikslą neatsiskaityti už parduotas prekes. Jis, patikrinęs UAB ,,R“, kaip ir visas kitas įmones, per Kreditų biuro ,,C“ (kurio veikla kaupti ir vertinti informaciją apie juridinius ir privačius asmenis) duomenų bazę, nerado jokių neigiamų atsiliepimų ar įsiskolinimų, todėl neturėjo jokio pagrindo šia bendrove nepasitikėti. Apeliantas yra įsitikinęs, kad UAB ,,L“, turėdama duomenis, kuriais pirkėjas (UAB ,,R“) pripažino gavusi prekes, privalėjo arba išrašyti įvykusį sandorį patvirtinantį dokumentą sąskaitą faktūrą, kuris būti pagrindas UAB ,,R“ apmokėti pardavėjui (UAB ,,L“) už gautas prekes, arba kreiptis dėl apmokėjimo civilinio proceso nustatyta (CPK 431-440 straipsniai). Apelianto nuomone, baudžiamasis procesas galėjo būti inicijuojamas tik tada, jeigu nebūtų realių galimybių priversti asmenį vykdyti teismo sprendimą, bei konstatavus, kad asmuo, sudarydamas sutartį su kitu asmeniu, jau turėjo tyčia nevykdyti iš tos sutarties kylančios prievolės. Tam, kad dėl kiekvienos prievolės neįvykdymo nebūtų pradedamas baudžiamasis procesas, pažeidžiantis teisingumo, protingumo, ekonomiškumo principus, būtina vadovautis tam tikrais kriterijais, kuriuos savo nutartyse yra apibrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys NR. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-255/2011, Nr. 2K-191/2012 ir kt.). Tačiau, apelianto manymu, išnagrinėtoje byloje šių sąlygų taikyti baudžiamąją atsakomybę nėra ir jo veiksmai negalėjo būti kriminalizuoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB ,,R“ neketino atsiskaityti už pateiktas prekes. Teismas nuosprendyje taip pat nenurodė, kodėl jo veiksmai – jo pareigų, teisėtai dirbant UAB ,,L“ (duomenys apie priėmimą ir atleidimą iš darbo byloje yra) ir parduodant prekes pirkėjams, kurie neatsiskaitė už pateiktas prekes, vykdymas laikomi nusikalstami, jeigu prekių savininkas UAB ,,L“ net nebandė įstatymo numatyta tvarka prisiteisti ir išsiieškoti iš skolininko UAB ,,R“ pinigus už pateiktas prekes. Nuosprendyje nėra nurodyta, kad kreditorius – UAB ,,L“ būtų praradusi tokią galimybę. Bylos duomenys rodo priešingai. Vietoj to, kad UAB ,,L“ vadovai būtų teisinėmis priemonėmis bendravę su UAB ,,R“ ir siekę atgauti UAB ,,L“ priklausančius pinigus, jie bet kokia kaina siekė priešingo tikslo – vengė bendrauti su UAB ,,R“ ir stengėsi priversti teisėsaugos institucijas patraukti jį baudžiamojon atsakomybė. Tai akivaizdžiai matyti iš jų pareiškimų, skundų policijos, prokuratūros ir teismo įstaigoms, kuriuose prašoma jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei panaikinti nutarimą, kuriuo buvo dėl jo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje požymių. Apelianto teigimu, tokius jo teiginius dėl UAB ,,L“ vadovų tikrųjų siekių (siekio susidoroti su juo, o ne atgauti bendrovės pinigus), patvirtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu UAB ,,L“ nereiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo ir jį persekioja iki šiol. Po atleidimo iš darbo UAB ,,L“ jis buvo įsidarbinęs UAB ,,B“, UAB ,,Stogų dangų arsenalas“, tačiau buvo atleistas. Šių įmonių vadovai pripažino, kad UAB ,,L“ tiesiogiai spaudė juos atleisti jį iš darbo, ką jie buvo priversti padaryti norėdami išsaugoti jiems naudingą medžiagų tiekėja. Tokia pati situacija buvo ir įmonėse – SIA ,,A“, UAB ,,A“, kuriose jis taip pat buvo įsidarbinęs. Dėl UAB ,,L“ vadovų šantažavimo, siekiant jį sužlugdyti, jis šiuo metu yra bedarbis. Dėl didelės nervinės įtampos, finansinių problemų šeimoje, 2011 m. jų šeima taip pat neteko kūdikio. Be to, dėl penkerius metus trukusio jo persekiojimo, jis negali pilnavertiškai rūpintis ir jo ir sutuoktinės tėvais, kurių sveikatos būklė sunki ir ji dar labiau pablogėjo dėl patirtų išgyvenimų, ką patvirtina prie skundo pridedami dokumentai (labai pergyvena dėl jų šeimos ir bylos eigos, kas taip pat atsiliepia jų sveikatai). Todėl ta aplinkybė, kad iki šiol nebuvo atsiskaityta, apelianto teigimu, yra UAB ,,L“ vadovų užsispyrimo nebendrauti su prekes gavusia ir pasiryžusia atsiskaityti bendrove pasekmė. Jeigu UAB ,,L“ vadovai būtų pasinaudoję teisę civilinio proceso tvarka ginti pažeistą teisę, jokios žalos bendrovei nebūtų buvę. UAB ,,R“ yra veikianti įmonė, registruota juridinių asmenų registro duomenų bazėje ir niekas netrukdė ir netrukdo šiuo metu UAB ,,L“ apginti pažeistą teisę – atgauti pinigus už parduotas prekes. Be to, po jo atleidimo iš UAB ,,L“, jis telefonu bendravo su E. M., kuris siekė, kad UAB ,,R“ atsiskaitytų su UAB ,,L“, tačiau jis jam nurodė, kad tiesiogiai kreiptųsi į UAB ,,L“, nes jis yra atleistas. Šią aplinkybę, kaip ir apie prekių įgijimą, E. M. patvirtino apklausos metu. Tačiau teismas šių aplinkybių net netyrė ir nesiaiškino, apklausdamas UAB ,,L“ vadovus, kodėl jie civilinėmis priemonėmis nesiekė atgauti pinigų iš UAB ,,R“, ir nieko nepasisakė, kaip susiklostę civiliniai teisiniai santykiai tarp UAB ,,L“ ir UAM ,,R“ įtakojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jam kilimą. Todėl, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, susidariusi situacija tarp UAB ,,L“ iš vienos pusės ir UAB ,,R“ iš kitos pusės, galėjo būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apelianto nuomone, ta aplinkybė, kad jis pripažino inventorizacijų metu nustatytus trūkumus, nėra pagrindas jį nuteisti už turto išvaistymą. Teismas, remdamasis šiais duomenimis, juos vertino atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, jų nevertino bylos duomenų visumoje, todėl juos netinkamai įvertino. Jis teisme paaiškino, kad po atliktų inventorizacijų UAB ,,L“ vadovams darant spaudimą ir grasinant atleisti jį iš darbo, norėdamas išsaugoti darbą, nes turi mažametį sūnų, sutiko asmeniškai atsakyti už prekes, juo labiau, kad šios prekės buvo užsakytos jo klientų ir parduotos, kaip jis manė, patikimiems klientams. Po atliktos 2009-09-08 inventorizacijos, rašydamas reikalaujamą UAB ,,L“ pasiaiškinimą 2009-09-09 jis nurodė, kad trūkstamos medžiagos parduotos UAB ,,R“, kuri primygtinai reikalavo išrašyti sąskaitas-faktūras, pagal kurias garantavo atsiskaityti. Tačiau teismas šio jo paaiškinimo nevertino, nors jis akivaizdžiai rodo, kad jau tuomet UAB ,,L“ vadovams buvo žinoma kokiam juridiniam asmeniui parduotos prekės ir jie galėjo imtis būtinų teisinių priemonių užbaigti pirkimo-pardavimo sandorio vykdymą, tačiau pasielgė priešingai, pradėjo reikalauti atsiskaitymo iš jo.

Be to, kad apeliantas skunde nesutinka su atliktos inventorizacijos duomenų vertinimu, jis abejoja ir šių duomenų patikimumu ir objektyvumu. Mano, kad inventorizacijas atliko šališki, prieš jį nusiteikę UAB ,,L“ vadovai ir dėl to besąlygiškai nesilaikė 1999 m. birželio 3 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija), patvirtintų Inventorizacijos taisyklių, kuriose įtvirtintas reikalavimas atliekant inventorizacijas gauti objektyvius inventorizacijos duomenis. Tokius jo teiginius, apelianto įsitikinimu, patvirtina ir tai, kad į inventorizacijos aktą įtrauktos ir tokios statybinės medžiagos, kurios rastos padalinio sandėlyje sulūžusios (už jas jam buvo išskaičiuota iš atlyginimo) ir jos pateiktos kaip jo tariamai išvaistytos statybinės medžiagos.

Be to, apeliantas yra įsitikinęs, kad net nustačius, kad UAB ,,R“ nesiruošė atsiskaityti už iš UAB ,,L“ Panevėžio filialo gautas prekes, jis pagal BK 184 straipsnio 2 dalį negalėjo būti pripažintas kaltu ir dėl to, kad jo veikoje nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės. Nurodo, kad teismas jokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų jo kaltę išvaisčius svetimą – UAB ,,L“ turtą, nenurodė. Jis pats visada nurodė, kad grynuosius pinigus už parduotas prekes su pinigų priėmimo kvitais perduodavo UAB ,,L“ administracijai per vairuotojus, kurie veždavo klientų užsakomas prekes ar patys atveždavo kas mėnesį kartu su kitais dokumentais, kas buvo privaloma, arba įnešdavo į UAB ,,L“ sąskaitą banke pats, arba tai padarydavo apskaitininkė Z. V. Minėta liudytoja tokius jo parodymus visiškai patvirtino. UAB ,,L“ administracijos darbuotojų (jie neigė grynųjų pinigų priėmimą iš jo ar Z. V. per vairuotojus) parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Jie specialistei, kuri tyrė UAB ,,L“ ūkinę-finansinę veiklą, pateikė ne visus dokumentus apie grynųjų pinigų įnešimą iš UAB ,,L“ Panevėžio padalinio. Specialistės išvados 3 lentelėje yra nurodyti tik 8 grynųjų pinigų įnešimo atvejai. Tuo tarpu vėliau, ikiteisminio tyrimo eigoje, jis pateikė dar du pas jį buvusius grynųjų pinigų įnešimo kvitus. Patikrinus sąskaitą banke paaiškėjo, kad jis dar yra įnešęs savo vardu grynuosius pinigus į sąskaitą. Tačiau, apelianto teigimu, nepatikrinta liko tokie atvejai, kad pinigai į UAB ,,L“ sąskaitą galėjo būti įnešti apskaitininkės Z. V. vardu. Toliau apeliantas skunde atkreipia dėmesį į UAB ,,L“ vyr. finansininkės R. M. kaip liudytojos duotus paaiškinimus. Ji kategoriškai tvirtino, kad po inventorizacijos atlikimo jis tik vieną kartą įnešė grynuosius pinigus – 530 Lt. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad jis be šių pinigų dar yra įnešęs į kasą 1 575,31 Lt, o apskaitininkė Z. V. – dar 5 582,40 Lt už A. K. ir kitiems asmenims parduotas prekes. Pastarųjų pinigų įnešimas UAB ,,L“ 2014-02-10 rašte nurodomas kaip neturintis ryšio su jam inkriminuojamo prekių trūkumo suma. Tačiau, apelianto nuomone, svarbiau yra ne tai, o tas faktas, kad šis pinigų įnešimas, kaip ir dar du aukščiau paminėti, buvo nuslėpti nuo UAB ,,L“ ūkinę-finansinę veiklą tyrusios specialistės, nustatinėjusios trūkumą bendrovėje. Be to, apeliantas skunde prašo įvertinti ir tai, kad UAB ,,L“ pateiktu kasos pajamų orderiu Nr. 3004904, priešingai, negu tvirtinama UAB ,,L“ rašte, Z. V. įnešė ne tik A. K. sumokėtus pinigus, nes A. K. už pirktas prekes sumokėjo tik 5 515,24 Lt. Dėl likusios dalies pinigų, Z. V. priimtų pagal kitą pinigų priėmimo kvitą, tačiau įneštų į kasą nurodytu tuo pačiu pajamų orderius, UAB ,,L“ nepaaiškino. Jis ir apskaitininkė Z. V., dirbdami su UAB ,,L“ buhalterine programa, be vadovų leidimo negalėjo nei išrašyti sąskaitų-faktūrų, nei jas anuliuoti. Esant vieningai serverinei programai, UAB ,,L“ vadovai matydavo visus padalinio prekybos ir sandėlio prekių judėjimo veiksmus. Taip pat visi prekių užsakymai buvo derinami su vadovais, kuriems visuomet buvo suteikiama informacija apie užsakovą, pristatymo adresą ir sutartą pardavimo kainą. Taip pat parduodant prekes už grynuosius pinigus, visada būdavo informuojami vadovai ir tai buvo daroma tik jiems leidus. Prekių užsakymai vykdavo tik per centrinę būstinę, arba leidus vadovams, nes su tiekėjais reikėdavo atsiskaityti už prekes pagal UAB ,,L“ sutartis su tiekėjais, o jis tokių galimybių bei įgaliojimų neturėjo. Visa tai, apelianto nuomone, leidžia daryti išvadą, kad UAB ,,L“ buhalterinėje apskaitoje yra esminių trūkumų. O tai taip pat verčia abejoti ir specialistės išvados, kuria grindžiama jam pareikštas kaltinimas ir jo apimtis, tikslumu. UAB ,,L“ rašte nurodytas teiginys, jog A. K. parduotos prekės ir jo atsiskaitymas už prekes nėra apskaityti kaip nustatytas trūkumas, nėra pagrįstas specialistų skaičiavimais, bet yra tik deklaruojamas. Be to, apelianto nuomone, akivaizdus UAB ,,L“ priešiškumas jam, apskritai verčia abejoti UAB ,,L“ raštų, pateikiamų dokumentų tikrumu ir administracijos darbuotojų parodymų teisingumu. Dėl viso to, apelianto įsitikinimu, byloje buvo būtina paskirti rašysenos ekspertizę ir patikrinti, ar jis pasirašė UAB ,,L“ teikiamus dokumentus, kuriuose ties jo pavarde yra neįskaitomas parašas ir jis pats negali patvirtinti, kad parašas yra tikrai jo, o tekstas (žodžiu nurodant gaunamą sumą) tikrai rašytas ne jo ranka.

Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad UAB ,,L“ Panevėžio filialo veiklai vykdyti buvo išnuomotos patalpos (duomenys neskelbtini). Kiekvieną mėnesį už patalpų nuomą jis iš gautų už parduotas statybines medžiagas pinigų grynais pinigais sumokėdavo po 1 000 Lt UAB ,,E“ administracijai. Tačiau šios išlaidos nebuvo įvertintos, nustatant tariamai tai jo padarytą trūkumą, įvardintą kaip iššvaistymas. Tačiau pinigų suma nuomai liko neįvertinta.

Dėl viso to, kas išdėstyta, apeliantas skunde tvirtina, kad kaltinimo duomenų, kuriais buvo grindžiama jo kaltė, prieštaringumas ir nepatikimumas, pačių UAB ,,L“ administracijos vadovų padaryti akivaizdūs DK 256 straipsni, LR Vyriausybės nutarimo Nr. 780 31 punkto, LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai, konstatuoti specialisto išvadoje, jį neigiamai charakterizuojanti ir šmeižianti medžiaga, surinkta iš neegzistuojančių įmonių ir žmonių su kuriais jam neteko bendrauti, atsisakymas priimti charakteristikas iš tų žmonių, su kuriais teko jam dirbti, byloje įtraukimas kažkokio Š. J., kurio veikla neturi nieko bendro su juo, rodo, kad teismo padaryta išvada dėl jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paremta tik prielaidomis, kuriomis negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes tuo būtų pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Taip pat apeliantas skunde nesutinka su teismo sprendimu taikyti jam baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo kaltinamas turto pasisavinimu, turtinės naudos gavimu, neturi jokio konfiskuotino turto. Pripažinus jį kaltu dėl turtinės žalos padarymo asmeniui, išvaistant to asmens turtą, jis turėtų tam asmeniui atlyginti žalą, o konfiskuoti į valstybės biudžetą padarytos žalos vertę pinigais įstatymas nenumato.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, nustatęs, kad R. J. jam patikėtas statybines medžiagas, kurių vertė 82 770, 92 Lt, be PVM sąskaitų faktūrų pardavė UAB „R“, kitas, kurių vertė 43 145, 64 Lt, pardavė nenustatytiems asmenims, t. y. iš viso pardavė prekių už 125 916, 56 Lt, už jas pinigų nepaėmė, padarė išvadą, kad R. J. tyčia iššvaistė minėtą UAB „L“ turtą, ir jo veiką kaip tęstinę kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas skunde pripažįsta, kad nuosprendyje nurodytas statybines medžiagas už 82 770,92 Lt pardavė UAB „R“ atstovui E. M. neišrašydamas PVM sąskaitų faktūrų, nes šiam užsakymui reikėjo bendrovės vadovų leidimo, o be leidimo išrašyti sąskaitos neleido kompiuterinė programa. Jis pardavė prekes UAB „R“, nes pasitikėjo bendrove, kadangi turėjo jos garantinį raštą, kad bus apmokėta už prekes ir nenorėjo prarasti pirkėjų. Be to, ši bendrovė jam statybininkų buvo nurodyta kaip patikima, todėl jis negali atsakyti už tai, kad ši bendrovė neatsiskaitė už gautas prekes.

Apeliantas teisus teigdamas skunde, jog patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikoma, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyviu; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013).

Teismas, motyvuodamas baudžiamosios atsakomybės taikymą šioje byloje grindė dviem aplinkybėmis: nuteistasis nesilaikė darbo sutarties sąlygų parduodamas statybines medžiagas pirkėjams ir sąmoningai sudarė situaciją, kad bendrovė negalėtų spręsti klausimą įprastinėmis civilinio proceso priemonėmis. Pagal teismą sąmoningas sutarties sąlygų nesilaikymas pasireiškė statybinių medžiagų perleidimu neužfiksavus buhalterinės apskaitos dokumentais, neužtikrinus apmokėjimo už jas. Be to, teismo nurodyta, jog R. J., perduodamas prekes UAB „R“, neįsitikino šios bendrovės galimybe apmokėti už gautas prekes, nes ji veiklos nevykdė ir turto neturėjo, nesiėmė jokių priemonių susigrąžinti prarastą turtą – prekes arba už jas gauti pinigus. Pagal R. J. parodymus jis bendravo su UAB „R“ įgaliotu asmeniu E. M., su kuriuo tiesiogiai ir ryšio priemonėmis derino klausimą dėl statybinių medžiagų pardavimo. UAB „R“ išdavė garantinį raštą, kuriuo patvirtino įsipareigojimą apmokėti už UAB „L“ parduotas UAB „R“ prekes. Iš 2010 m. gegužės 24 d. specialisto išvados Nr. 5-5-44 „Dėl UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos“ matyti, kad UAB „L“ kartu su garantiniu raštu pateikė 14 vnt. dokumentų – originalų be pavadinimų, numerių, datų ir paskirties. Visuose bendrovės 14 vnt. dokumentuose be pavadinimų buvo surašyti statybinių medžiagų pavadinimai ir kiekiai, kurie didžiąja dalimi sutapo su 2009-09-08 UAB „L“ Panevėžio filialo sandėlyje atliktos inventorizacijos metu nustatytais trūkstamų prekių kiekiais (t. 8, b. l. 128-140). Specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes atvirtino kaip liudytojas apklaustas UAB „L“ direktorius ir vienas iš savininkų K. I., kuris pateikė bendrovėje gautą garantinį raštą, pasirašytą UAB „R“ direktorės R. V., kuriame nurodyta, kad už prekes bus atsiskaityta iki 2009-09-30. Kartu su garantiniu raštu buvo gauti statybinių medžiagų sąrašai, jų kiekiai, kainos, kuriuose pasirašė direktorė R. V., kaip asmuo gavęs prekes. Byloje yra UAB „R“ direktoriaus 2009-10-15 pažyma Nr. P-0001, kurioje taip pat nurodytos medžiagos, jų kiekiai, kainos bei patvirtinama, kad bendrovė garantuoja atsiskaitymą pagal pateiktą sąskaitą faktūrą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad bendrovė ,,L“ 14 vnt. dokumentai be pavadinimų dėl statybinių medžiagų, apskaitytų Panevėžio filialo sandėlyje, perdavimo bendrovei „R“ nebuvo pripažinti apskaitos dokumentais ir jų duomenys 2009 m. iki spalio mėn. nebuvo užregistruoti buhalterinėje apskaitoje. Bendrovė „L“ jos statybinių medžiagų, apskaitytų Panevėžio filialo sandėlyje, perdavimo bendrovei „R“ nepripažino įvykusiomis ūkinėmis operacijomis. Bendrovė „L“ 2009 m. iki spalio mėn. nebuvo įforminusi PVM sąskaitų faktūrų dėl statybinių medžiagų, apskaitytų Panevėžio filialo sandėlyje, pardavimo bendrovei „R“. Tyrimui atlikti buvo pateiktas bendrovės „R“ garantinis raštas, skirtas bendrovės „L“ direktoriui K. I.. Bendrovės „R“ garantiniame rašte buvo nurodytas atsiskaitymo už prekes pagal pateiktas sąskaitas faktūras terminas – iki 2009 m. rugsėjo 30 d. ir rašte prie direktorės R. V. pavardės buvo parašas. Iš liudytojo K. I. parodymų matyti, jog R. J. pripažino prekių trūkumą sandėlyje, iš pradžių, kai buvo nustatytas keramzitinių blokų, plokščių trūkumas, aiškino, kad prekės išvežtos bendrovei „K“, kai paaiškėjo, kad ši bendrovė jų negavo, ir buvo atlikta inventorizacija, sakė, kad jos parduotos bendrovei „R“ ir kad ši atsiskaitys už prekes, tačiau dokumentų, kad ši bendrovė „R“ pirko prekes, jis nepateikė. Liudytojas iš kredit info bazės duomenų sužinojo apie šią bendrovę ir suprato, kad bendrovė „R“ tuoj bankrutuos, jo manymu, R. J. susirado tokią bendrovę, ant kurios buvo patogu nurašyti skolas. Dar dirbant R. J., iš bendrovės „R“ buvo gauta faksograma, kad atsiskaitys pagal pateiktas sąskaitas, buvo pateiktas garantinis raštas. Tačiau jie sąskaitų neišrašė, nes, anot jo, prekės juda su prekėmis ir neišrašinėjamos nesant prekių. R. J. ryšiai su bendrove „R“ jam nepaaiškėjo, užsakymo pakraunant prekes šiai bendrovei jis nederino su vadovybe ir ši bendrovė buvo nurodyta tik nustačius trūkumą sandėlyje. Kaip liudytojas apklaustas UAB „L“ komercijos direktorius ir akcininkas D. M. taip pat parodė, kad iš pradžių nustačius sandėlyje statybinių blokų trūkumą, R. J. aiškino, kad pristatytos bendrovei „K“, kuri už juos nesumokėjo, vėliau pristatė dokumentus, kad šios medžiagos patiektos UAB „R“. Iš jo parodymų matyti, kad šių dokumentų tikrumu, nepatikėjo, mano, kad bendrovė „R“ realiai neegzistavo, R. J. slėpė prekių iššvaistymą, išrašydamas sąskaitas prekėms, kurios vėliau, tarsi būdavo grąžinamos, padarydamas sąskaitas sugadintomis ir tuo pratęsdamas apmokėjimo terminą. Liudytoja R. M. taip pat parodė apie sugadintų t. y. anuliuotų sąskaitų faktūrų pagausėjimą R. J. darbo metu. Ji atkreipė dėmesį, kad tokiose sąskaitose faktūrose buvo nurodomos tos pačios prekės ir kartojosi tos pačios įmonės, viena iš jų buvo bendrovė „K“.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad jog R. J. vykdė statybinių medžiagų pardavimą su mokėjimo atidėjimu. Toks prekybos būdas buvo naudojamas UAB „L“, jos akcininkams pritariant. Taigi, teismui konstatavus, jog prekės parduotos UAB „R“, tačiau negautas apmokėjimas ir, nesant R. J. veiksmuose pasisavinimo požymių, negalima laikyti, jog prekės buvo iššvaistytos pardavimo būdu, t. y. neteisėtai turtą perleidžiant tretiesiems asmenims neatlygintinai. R. J. turtą perleido pagal pirkimo pardavimo sandorį (susitarimą), tai negali būti vertinama kaip turto iššvaistymas ir jo perleidimas neatlygintinai. Neatlygintinumo požymis yra privalomas kvalifikuojant veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra duomenų, jog R. J., perduodamas prekes, su kuo nors būtų susitaręs jas perduoti be pareigos sumokėti. Priešingai, byloje yra UAB „R“ garantinis raštas apmokėti bei sąskaitos, kuriuose yra bendrovės direktorės R. V. parašas apie prekių gavimą, UAB „R“ atspaudas. E. M. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad UAB „R“ gavo prekes, garantavo apmokėjimą, UAB „L“ buvo paprašyta išrašyti sąskaitas faktūras. Viešoje duomenų bazėje (kredit info), kuria pasinaudojo R. J., bendrovė „R“ apibūdinta kaip veikianti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip iššvaistymą, kaltininkas formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, ir jais pasinaudodamas siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai perleidžia svetimą turtą (ar turtinę teisę) tretiesiems asmenims. Byloje dėl prekių už 82 770,92 Lt pardavimo UAB „R“ tokios aplinkybės nėra įrodytos. Nuteistasis UAB „L“ sudarė ir vykdė sandorį, iš kurio atsirado nuostolių šiai bendrovei. Bylos duomenimis UAB „R“ neatsiskaitė su bendrove „L“, šiai atsisakius apmokėjimui pateikti sąskaitas faktūras. CK 6.325 straipsnyje numatytos pareigos perduoti daiktų priklausinius, priedus ar dokumentus neįvykdymo pasekmės. Bendrovė turėjo informacijos apie sudarytą sandorį ir prisiėmė neatsiskaitymo riziką. Apeliantas pagrįstai teigia, kad veika iš civilinių teisinių santykių neperaugo į baudžiamuosius. Civiliniai teisiniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius, nes R. J. neturėjo tikslo neatlygintinai iššvaistyti turtą ir tokiu būdu nesiekė pasekmių – padaryti turtinę žalą bendrovei, padaryta veika nėra pavojinga visuomenei tiek, kad taikyti baudžiamąjį įstatymą. Nors tokiu sandoriu R. J. prisiėmė riziką, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės - komercinės rizikos, nes joje buvo vykdoma prekyba su mokėjimų atidėjimu. Be to, iš specialisto išvados matyti, kad bendrovėje rasta daug sugadintų ir anuliuotų sąskaitų faktūrų. UAB „L“ 2009 m. nesilaikė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 20 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų dingimo ir paėmimo įforminimas“ 1 dalies nuostatos. Bendrovės direktorius K. I. nebuvo pareikalavęs parašyti pasiaiškinimų dėl 2009 m. birželio - rugsėjo mėn. išrašytų 25 PVM sąskaitų faktūrų serija AOL anuliavimo, nors tai padaryti įpareigoja šis įstatymas (t. 8, b. l. 139-140). Tokiu būdu bendrovė turėjo informacijos apie neįvykusius sandorius. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktines aplinkybes dėl šios sutarties sudarymo, nesilaikė ir baudžiamosios teisės kaip paskutinės priemonės principo (ultima ratio). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas veikimas), arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi, žalą, padarytą asmeniui, turtui, turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Be to, su R. J. UAB „L“ buvo sudariusi darbo sutartį. Darbo kodekso XVII skyriuje reglamentuota materialinė atsakomybė. DK 253 straipsnis numato pagrindus, kuriems esant darbuotojas privalo atlyginti atsiradusią žalą dėl jo kaltės. Taigi darbo ir civilinės teisės normose numatytomis galimybėmis bendrovė nepasinaudojo, nors tai buvo įmanoma, nes nustačius trūkumą, su kuriuo sutiko R. J., vadovaudamasi Darbo kodeksu, bendrovė pradėjo žalos išieškojimą iš jo. Nutraukus šį išieškojimą, apeinant darbo ir civiliniame kodeksuose reglamentuotas galimybes išieškoti žalą, imtasi iš karto griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės, nors, kaip matyti, iš bylos, baudžiamuoju procesu net nesiekta, kad būtų atlyginta turtinė žala, nepareikštas civilinis ieškinys. Byloje buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina įstatyme numatytiems tikslams pasiekti.

Kita situacija yra su nuosprendžio dalimi, kuria teismas pripažino, kad R. J. statybines medžiagas pardavė nenustatytiems asmenims, tačiau nepaėmė pinigų. R. J. veiksmai perleidžiant UAB „L“ turtą pagal pirkimo pardavimo sandorius nenustatytiems tretiesiems asmenims laikomi turto iššvaistymu.

Teismas apelianto parodymus dėl grynųjų pinigų gavimo iš nenustatytų asmenų ir perdavimo UAB „L“ atmetė ir laikė, kaip bylos įrodymais nepatvirtintą aplinkybę bei padarė išvadą, kad statybinės medžiagos buvo parduotos tretiesiems asmenims ir iš jų pinigai už prekes nepaimti. Nuteistasis apeliaciniame skunde pakartoja, kad jis pagal pirkimo pardavimo sandorius iš nenustatytų fizinių asmenų pinigus už prekes gavo ir juos perdavė į UAB „L“. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant apelianto skundą nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą paneigti teismo išvadą. Teigdamas, kad pinigus perduodavo per vairuotojus ar tiesiogiai bendrovės atsakingiems asmenims, R. J. neįvardino šių asmenų, nesuteikė jokios išsamios informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti jų asmens tapatybę bei kitus reikšmingus bylai duomenis ir kitaip spręsti jo atsakomybės klausimą. Bylos įrodymai nepatvirtina R. J. argumentų, jog 5 333 vnt. keraterminių blokelių už 21 919, 54 Lt inventorizacijos dieną jis pardavė A. K., o pinigus paėmė vienas iš bendrovės „L“ vadovų. Priešingai, nei teigia apeliantas, iš UAB „L“ rašto ir pateiktos PVM sąskaitos faktūros AOL Nr. 1000665 nustatyta, kad 2009-09-08 bendrovė pardavė 1 575 vnt. sienų blokelių už 5 515,24 Lt. Sąskaitą išrašė R. J., o A. K. pagal pinigų priėmimo kvitą BLA Nr. 6870560 sumokėjo 5 515,24Lt, kuriuos priėmė Z. V., ir šių prekių kiekis nebuvo apskaitytas kaip inventorizacijos metu nustatytas trūkumas (t. 11. b. l. 185-187, 188-191). Liudytojas A. K. teisme patvirtino, kad iš R. J. vadovaujamo padalinio statybines medžiagas pirko vieną kartą, jam buvo išrašyta sąskaita, statybines medžiagas išsivežė per du kartus. Apelianto nurodytas rašysenos ekspertizės paskyrimas jo parašui PVM sąskaitoje faktūroje ištirti nebuvo būtinas, nes ir be šio tyrimo veiksmo atlikimo apelianto ginčijamos aplinkybės buvo nustatytos teisiamajame posėdyje patikrintais minėtais įrodymais.

Taigi teisėjų kolegija pripažįsta įrodyta, kad R. J., dirbdamas UAB „L“ Panevėžio padalinio projektų vadovu, darbo vietoje (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo 2008-09-22 iki 2009-09-09, būdamas 2008-09-22 supažindintas su projektų vadovo pareiginėmis instrukcijomis Nr.17, patvirtintomis 2006-03-20 UAB „L“ direktoriaus įsakymu Nr.34, pagal kurių 1.6 p. projektų vadovas savo darbe vadovaujasi įmonės įstatais, šia pareigybine instrukcija, įmonės įsakymais ir potvarkiais ir būdamas atsakingas pagal instrukcijos 4.1.6 p. už norminių aktų, įmonės įsakymų vykdymą, pagal 4.1.8 p., už žalą padarytą įmonei dėl savo kaltės ar neatsargumo, už patikėtų materialinių vertybių pardavimą, bei už jų pardavimo įforminimą buhalterinės apskaitos dokumentais, tyčia, neteisėtai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be apskaitos dokumentų (neišrašant PVM sąskaitų - faktūrų) pardavė UAB „L“ turtą - prekes, nepaimdamas už jas pinigų, o būtent:

blokelius AEROC Pori Class 300 LV 2,88 m³ 534,89 Lt vertės, keraterm 25 M150 375 x 250 x 238 5337 vnt. 21919,54 Lt vertės, sienų KS 25+D2 247 x 250 x 238 3525 vnt. 9604,57 Lt vertės;

keramzitinius BBR3/300- 27,36 m³ 6670,81 Lt vertės, gipskartonio plokštę GKB Knauf12.5 2000x1200P 1 vnt. 10,69 Lt vertės, polistireno putplastį EPS 80 200 UGFr- 38,198 m³ 3113,14 Lt vertės, 125 maišus (po 40 kg) cemento 1292 Lt vertės, t.y. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „Lemora“ turtą - prekes, viso 43 145,64 Lt sumai.

Nustačiusi šias aplinkybes, kolegija patikslina, kad R. J. iš jam patikėto svetimo UAB ,,Lemora“ turto neteisėtai išvaistė tik 43 145,64 Lt vertės UAB ,,L“ turtą - prekes. Ši pinigų suma, vadovaujantis BK 190 straipsniu, yra pripažįstama didelės vertės turtu, dėl to R. J. nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeičia (BK 184 straipsnio 2 dalis).

Sumažinus nusikalstamos veikos apimtį, peržiūrima ir R. J. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė.

Teisėjų kolegija, spręsdama šį klausimą, atsižvelgia į bendrąsias bausmių skyrimo nuostatas. Taigi, visų pirma, į tai, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Svarbu pažymėti ir tai, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra labai svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, t. y. už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Todėl vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę R. J. įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes, t. y. kad R. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jog veika – tyčinė, asmenybę apibūdinančius kriterijus, t. y. nedirbantis, neteistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, padarytą žalą atlygino tik iš dalies, ir remdamasis BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, paskyrė R. J. laisvės atėmimo bausmę. Išskirtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ar nuteistojo asmenybe, kurios leistų tvirtinti, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieštarautų teisingumo, bausmės proporcingumo principams – pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatų netaikė.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies, t. y. kad nuteistajam R. J. nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų, nes nagrinėjamojoje byloje nėra šiame straipsnyje numatytų pagrindų.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas paskirdamas R. J. vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tik formaliai taikė bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, tinkamai neindividualizavo bausmės remiantis BK 41 straipsniu ir BK 54 straipsnio 2, 3 dalimis, o paskirta bausme akcentavo tik į nubaudimo funkciją, t. y. suteikė pirmenybę nubaudimo paskirčiai bei skundžiamo nuosprendžio motyvuose daugiausia dėmesio skyrė ne teisinio turinio argumentams, o moraliniams priekaištams, t. y. R. J. elgesiui išvaistant svetimą turtą. Todėl pažymėtina, kad R. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) iškeltus tikslus, priemones jiems pasiekti ir atsižvelgiant į šių užduočių kontekstą esminga tai, jog siekiant tikslo ir ieškant priemonių šiam tikslui pasiekti būtina įvertinti, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra – proporcija. Teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo skiriamos kaltininkui bausmės proporcingumo principo. Teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisymui reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 54 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, vykdydamas teisingumą – skirdamas bausmę, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, jog nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2014). Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

Nors nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. J. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė pagal jos padarymo pobūdį negali būti vertinama kaip itin pavojinga, už kurią R. J. šioje byloje turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Be to, šiuo metu, kai kurios aplinkybės yra pasikeitusios (teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuosprendžio dalis, kuria R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už jam patikėto svetimo UAB „L“ turto iššvaistymą, parduodant statybines medžiagas, kurių vertė 82 770, 92 Lt, be PVM sąskaitų faktūrų UAB „R“ ir nepaimant pinigų, yra panaikintina dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, dėl ko sumažėjo nusikalstamos veikos apimtis). Pažymėtina, kad ši nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriama prie ekonominių nusikaltimų kategorijos ir nėra smurtinio pobūdžio, todėl nuteistojo atžvilgiu būtų adekvatu taikyti būtent ekonominio pobūdžio sankcijas. Be to, skiriant bausmę ir ją tinkamai individualizuojant būtina įvertinti ne tik nuteistojo asmenybę, bet atsižvelgti ir į tai, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d., ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. rugsėjo 30 d., tačiau 2010 m. spalio 13 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 3-8), 2011 m. sausio 10 d. priimta teismo nutartis atnaujinti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas užsitęsė apie trejus metus, byla perduota teismui 2012-11-28, t. y. praėjo didelis laiko tarpas nuo nusikaltimo darymo pradžios, atlikimo bei jo ištyrimo, bylos išnagrinėjamas taip pat užsitęsė (2012 m. lapkričio 28 d. bylą perduota teismui (t. 10 b. l. 101), tačiau 2013 m. balandžio 10 d. baudžiamąją bylą teismas perdavė prokurorui, nes buvo surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, 2013 m. gruodžio 12 d. buvo surašytas naujas kaltinamasis aktas ir byla vėl perduota teismui, byla išnagrinėta ir priimtas nuosprendis 2014 m. birželio 20 d.). Taigi nuteistajam baudžiamasis procesas užtruko ilgą laiko tarpą (penkerius metus) ne dėl jo kaltės. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad šios nagrinėjamos bylos apimtis nėra didelė arba itin sudėtinga. Šioje byloje, nors ir buvo kreiptasis dėl teisinės pagalbos, pavesta specialistams atlikti UAB ,,L“ ūkinės finansinės veikos tyrimą, tačiau jų atlikimas neužtruko, pavedimai buvo atlikti operatyviai. Be to, nuteistasis R. J. nesislapstė nei nuo ikiteisminio tyrimo, nei teismo, visada sąžiningai laikėsi taikomų apribojimų, šaukiamas visada atvykdavo dalyvauti procese, ilgą laiką gyveno teisinio neaiškumo sąlygomis. R. J. per šiuos beveik penkerius metus nepadarė ir kitų nusikaltimų, kas taip pat rodo ir proceso prevencinę reikšmę. Nors R. J. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tokia nuteistojo pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Atkreiptinas dėmesys, kad R. J. yra iš dalies jau atlyginęs UAB ,,L“ padarytą turtinę žalą, nors UAB ,,L“ ir nėra pareiškusi civilinio ieškinio, kas neabejotinai taip pat rodo, kad R. J. nevengia atsakomybės. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, R. J. izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos ir jo socialiniams ryšiams bei galimų socialinių priedermių vykdymui (R. J. yra susituokęs (t. 12, b. l. 91), augina mažametį sūnų (t. 12, b. l. 90), pagal bylos duomenis (t. 12, b. l. 60) nuo 2012-06-12 iki 2013-12-12, nuo 2013-11-25 iki 2013-12-12, nuo 2014-03-12 iki 2014-03-25 dirbo ir toliau planuoja dirbi (intensyviai ieško darbo), kolegų, kaimynų charakterizuojamas kaip nekonfliktuojantis, draugiškas, pareigingas, visuomet pasiruošęs padėtį nelaimėje žmogus (t. 12, b. l. 96-98), jo žmonos E. J. motinai A. A. nustatytas dalinis darbingumas (t. 12, b. l. 93), nuteistojo motina Z. J. apie 10 m. serga koronaline širdies liga. Taigi visos šios pirmiau paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad skiriant R. J. laisvės atėmimo bausmę būtų pažeistas teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuoja, kad R. J. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam skiriama kitokia bausmė (bauda), nei numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, skiriant pirmenybę bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės paskyrimas užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija R. J. skirdama bausmę (baudą) vadovaujasi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), kuris už sunkaus nusikaltimo padarymą numatė baudos dydį iki 300 MGL, ir skiria sankcijos vidurkį atitinkančią baudą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors S. V. pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas jau galiojant naujai BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcijai (t. y. 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo redakcijai), kuri nustatė, jog už sunkų nusikaltimą numatoma bauda iki 1 500 MGL. Tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu (BK 3 straipsnio 1 dalis).

Sutinkamai su 2014-07-23 įsigaliojusio LR Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, skiriamos baudos piniginės išraiškos dydis litais nurodomas ir eurais, taikant patvirtintą litų perskaičiavimo į eurus kursą (3,45280 lito už 1 eurą) bei šio Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Taip pat, kolegijos nuomone, naikintina ir nuosprendžio dalis dėl 123 911,24 Lt konfiskavimo iš R. J..

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalimi, nusprendė konfiskuoti iš R. J. 123 911,24 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks sprendimas yra teisiškai nepagrįstas.

BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami valstybės naudai, jei kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nėra nukentėjusiųjų arba nors jie yra, bet jie nereiškia civilinių ieškinių kaltininkui. Tokiais atvejais neteisėtai gautas pajamos teismas vadovaudamasis BK 72 straipsnio nuostatomis privalo konfiskuoti valstybės naudai. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, parduotas ar dėl kitų priežasčių dingęs ir dėl to jo negalima paimti natūra, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą konfiskuotini tie kaltininko nusikalstama veika įgyti pinigai, kitos vertybės, kurios sudarė galimybę jam neteisėtai praturtėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-573/2003, Nr. 2K-P-444/2005, Nr. 2K-486/2006). Tačiau šioje byloje nustatyta, kad R. J. išvaistė svetimą UAB ,,L“ priklausantį turtą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, parduodamas UAB ,,L“ prekes be apskaitos dokumentų ir nepaimdamas už jas pinigų. Jis nebuvo kaltinamas šio turto pasisavinimu ar kitokiu šio turto nusikalstamu užvaldymu. Taigi UAB ,,L“ turtas netapo R. J. nuosavybe, jis buvo neteisėtai išvaistytas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Todėl, UAB ,,L“ nepareiškus civilinio ieškinio R. J., teismas šios pinigų sumos negalėjo priteisti valstybei taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Toks teismo sprendimas neatitinka BK 72 straipsnio prasmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti.

R. J. sumažinti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, už kurią jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, apimtį, nustatant, kad R. J. iššvaistė ne 125 916,55 Lt, o 43 145,64 Lt vertės UAB ,,L“ turtą.

R. J., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 150 MGL (19 500 Lt) (5 647 eurų) dydžio baudą.

Įpareigoti R. J. paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, į kurią pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria konfiskuota iš R. J. 123 911,24 Lt, išieškant šią sumą į valstybės biudžetą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.