- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-680-648-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-1-00323-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Stasys Punys
- Kaltinamasis
- D. K.
- Advokatai
- Aldevinas Švedas
- Kategorijos
- 1.2.13.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Stasio Punio,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
D. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas dėl kaltinimo, kad jis 2013 m. birželio 12 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu trenkė ranka į veidą savo motinai L. K., taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Šie veiksmai pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą (žin. 2011, Nr. 72-3475) traktuojami kaip smurtas artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: D. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, dalies D. K. kaltę patvirtinančių įrodymų neištyrė teisiamajame posėdyje ir jais nesivadovavo; teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas iš esmės rėmėsi kaltinamojo D. K. ir jo tėvo A. K. parodymais, tačiau sprendė, kad vien nukentėjusiosios parodymais apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti negali. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo apklausta J. G., kuri patvirtino nusikalstamos veikos padarymo faktą, t.y., jog D. K. 2013-06-12 sudavė į veidą savo motinai L. K. ir sukėlė šiai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad neužtenka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., egzistavimo konstatavimui vien nukentėjusiosios parodymų, turėjo imtis visų priemonių apklausti liudytoją J. G.. Šiuo atveju nebuvo išnaudotos visos būtinos teisinės galimybės apklausti minėtą liudytoją. Tai sukliudė teismui priimti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. K. pareikšto kaltinimo. J. G. teisiamojo posėdžio metu atsisakius duoti parodymus, būtų galima pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jais vadovautis priimant nuosprendį. Anot apelianto, tik apklausęs liudytoją J. G. ir visapusiškai įvertinęs visus surinktus įrodymus, teismas galėjo priimti motyvuotą, pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Be to, apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodomos teisės aktų normos (CPK 276 str. 1 d. 1 p.), reglamentuojančios teismo cituojamus teiginius, pvz., kad J. G. nėra apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti pagarsinti teismo posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai D. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., sudėties.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014).
D. K. buvo kaltinamas tuo, kad trenkė ranka į veidą savo motinai L. K., taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kaltinimas D. K. grindžiamas vien nukentėjusiosios parodymais, kurių kiti bylos duomenys nepatvirtina, o pagal BPK 301 str. 2 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien nukentėjusiųjų parodymais. Prokuroro apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo minėta išvada ir nesiėmė visų įmanomų teisinių galimybių apklausti liudytoją J. G., kas sukliudė teismui priimti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. K. pareikšto kaltinimo. Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroras pareiškė prašymą atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją J. G.. Teisėjų kolegija šį prokuroro prašymą tenkino ir ėmėsi priemonių iškvieti šią liudytoją į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Pastarajai asmeniškai buvo įteiktas teismo šaukimas (b.l. 110), tačiau 2014-11-17 teisme buvo gauti medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad J. G. nuo 2014-11-14 iki 2014-12-23 yra nedarbinga, ir kad jai bus taikomas dar ilgas gydymas (ir stacionarinis). Atsižvelgus į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojos J. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b.l. 17), iš kurių matyti, kad ji netrukus po įvykio aiškino, jog pas ją į sodybą atvažiavęs anūkas D. K. priėjo prie namo viduje buvusios savo mamos L. K. ir vieną kartą trenkė jai per veidą. Trenkęs mamai, jis su savo tėvu A. K. išvažiavo. Be to, paaiškino, kad tai pirmas kartas, kai D. K. sukėlė L. K. fizinį skausmą bei konfliktą.
Iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (b.l. 18) matyti, kad ji aiškino, jog 2013-06-12 apie 16 val. pas jos mamą J. G. atvažiavus jos vyrui A. K. su sūnumi D. K., kilo konfliktas, kurio metu pastarieji ją išvadino necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo. Po to sūnus D. K. ranka trenkė jai „per dešinės pusės veidą“. Teigė, kad savo veiksmais sūnus D. K. jai sukėlė fizinį skausmą. 2014-01-09 liudytojo apklausos protokolas (b.l. 47) patvirtina, kad nukentėjusioji L. K. pripažino 2013-06-12 apie 16 val. buvus konfliktą su sūnumi D. K., kurio metu šis jai sudavė ranka per veidą, tačiau tvirtino, kad jam pretenzijų neturi, su juo susitaikė. Be to, nurodė, kad dėl sūnaus suduoto smūgio ranka per veidą jautė fizinį skausmą, bet jam dėl to atleido. Akistatos su įtariamuoju D. K. metu nukentėjusioji L. K. į jai užduotą klausimą, ar kilusio konflikto metu sūnus D. K. sudavė jai ranka per veidą, sukeldamas fizinį skausmą, atsakė, kad „ taip, sudavė ranka į veidą“ (b.l. 48 antra pusė). Akistatos su liudytoju A. K. metu nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad D. K. jai sudavė ranka per veidą (b.l. 50 antra pusė). Tačiau apklausiama teisme nukentėjusioji L. K. iš pradžių aiškino, jog savo sūnui atleidžia, nepyksta, nes jis pasikarščiavo ir buvo įtakotas tėvo, jie susitaikė. Patvirtino, kad konflikto metu sūnus jai vieną kartą kairės rankos delnu sudavė „per dešinį veidą“. Teigė, kad sudavė nestipriai, skausmo ji nepajuto. Vėliau teisėjai perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusioji L. K. vėl aiškino, kad smūgis į veidą jai sukėlė fizinį skausmą, patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, neturi pagrindo sūnų apkalbėti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visus paminėtus nukentėjusiosios L. K. parodymus, daro išvadą, kad jos parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl jais remtis kaip patikimais ir grįsti D. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo, juolab, kad jos parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Vien tai, kad liudytoja J. G. parodė, jog D. K., vieną kartą suduodamas nukentėjusiajai L. K. per veidą, sukėlė jai fizinį skausmą, D. K. kaltės nepagrindžia. Byloje esančiais objektyviais įrodymais nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų aiškiai išreiškusi skausmo pojūtį arba būtų pasakiusi savo motinai J. G. apie tokią savo savijautą ar būseną. Liudytojos J. G. aiškinimas, kad nukentėjusioji dėl D. K. jai suduoto smūgio į veidą jautė skausmą, yra tik subjektyvus šios liudytojos suvokimas.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad D. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos CPK 276 str. 1 d. 1 p. nuostatos yra laikoma rašymo apsirikimu (turi būti BPK 276 str. 1 d. 1 p.), kuris skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą.