- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-2752-656/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-00155-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas (pran.), Asta Radzevičienė, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- D. A.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- V. K., valstybinei įmonei „Registrų centras“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. A. patikslintą ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims V. K., valstybinei įmonei „Registrų centras“ dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2009-10-07 spendimo Nr. A16-554(2.1.7-AD4) panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo bei teisės į sandorį pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2009-10-07 spendimą Nr. A16-554(2.1.7-AD4); panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), (registruotomis adresais (duomenys neskelbtini)) su bendrojo naudojimosi patalpomis, teisinę registraciją kaip dviejų atskirų nekilnojamojo turto objektų ir pripažinti ieškovei teisę sudaryti kambarių, esančių (duomenys neskelbtini) iš dalies privatizuotame bute su bendrojo naudojimosi patalpomis, pirkimo-pardavimo sandorį. Nurodo, kad LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo (toliau - Įstatymas) pagrindu, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau Savivaldybės) Naujosios Vilnios seniūniją dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo nuosavybės teise (ieškovė yra minėto buto pagrindinė nuomininkė). Ieškovės prašymas buvo svarstytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos (toliau - komisijos) 2009-10-07 posėdyje (protokolas Nr. A16-554(2.1.7-AD4)) ir nesant juridinio pagrindo, nepritarta prašymui privatizuoti ieškovės nuomojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovė nesutinka su minėtu komisijos sprendimu, teigdama, kad jis turi būti panaikintas ir Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu jai pripažintina teisė sudaryti minėto buto su bendro naudojimo patalpomis pirkimo-pardavimo sandorį. Nurodo, kad patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), pagal paskirtį yra vienas butas, tačiau teisiškai įregistruotas kaip du atskiri nekilnojamieji vienetai. Tokia teisinė registracija naikintina, nes prieštarauja įstatymų nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimais, motyvuodamas tuo, kad savivaldybė, kaip tam tikro turto savininkas turi teisę, o ne pareigą, savo nuožiūra nuspręsti leisti ar neleisti asmeniui privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurias ieškovė siekia privatizuoti, neatitinka LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto numatytų sąlygų, nes minėtas butas nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir yra valdomas savivaldybės nuosavybės teise. Ieškovė nėra buto, kuriame yra norimi privatizuoti kambariai, bendraturtė. Kambariai nusidėvėję 45 procentu, t.y. Mažiau negu 60 procentų. Minėtos gyvenamosios patalpos yra registruotos kaip būstas, o Įstatyme nustatyta, kad privatizuojami gali būti tik kambariai. Savivaldybės komisijos 2009-10-07 sprendimas Nr. A16-554(2.1.7-AD4) negali būti laikomas teisės pažeidimu, todėl yra nepagrįstas reikalavimas panaikinti registravimą, kadangi ieškovė neturi tokio reikalavimo teisės - ginčyti butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją. Nuosavybės teise šios patalpos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir privačiam asmeniui ir tik buto savininkas turi teisę ginčyti nekilnojamojo daikto registraciją, todėl patikslintas ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Tretysis asmuo V. K. su patikslintu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, jog ketina pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti gyvenamąsias patalpas iš Vilniaus miesto savivaldybės.
Tretysis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu panaikinti teisinę registraciją panaikinimo ir prašo jį atmesti, nes toks reikalavimas pareikštas praleidus įstatymų nustatytą terminą bei yra grindžiamas įstatymais, kurie ginčo butų registravimo laikotarpyje neegzistavo. Kitus ieškinio reikalavimus prašė nagrinėti teismo nuožiūra.
II.Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovei teisę sudaryti kambarių, esančių (duomenys neskelbtini)iš dalies privatizuotame bute su bendrojo naudojimosi patalpomis, pirkimo-pardavimo sandorį. Atmetė ieškovės prašymus: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2009-10-07 spendimą Nr. A16-554(2.1.7-AD4) ir panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimosi patalpomis, teisinę registraciją, laikant juos nepagrįstais.
Teismas nurodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškovės reikalavimas šioje byloje, yra Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuomininkų teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, nes, minėta, šio privatizavimo pagrindo taikymo būtina sąlyga yra ta, kad butas, turėjo būti gyvenamoji patalpa, kuri buvo privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau pasinaudoti šia teise nuomininkai negalėjo dėl tokio objekto panaudojimo visuomenės poreikiams. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini) ir jam priskirtos bendrojo naudojimo patalpos, plane pažymėtos Nr. 9-1, 9-3. Šios gyvenamosios patalpos ieškovei išnuomotos 2005 m. birželio 14 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartie Nr.228 pagrindu. V. K. priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), su tomis pačiomis bendrojo naudojimo patalpomis Nr. 9-1, 9-3. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas, esantis (duomenys neskelbtini)bei butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra registruoti kaip du atskiri turtiniai vienetai - du atskiri butai. Tokius butus, įvertinant realią naudojimosi šiomis patalpomis situaciją, galima pagrįstai laikyti vienu butu, kurio atskiri kambariai yra registruoti skirtingais adresais. Abu atskirus kambarius (butus) sieja bendro naudojimosi patalpos, esančios viename plote, apimančiame patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), nors butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir yra valdomas Savivaldybės. Įvertinus susidariusią realią naudojimosi minėtomis patalpomis situaciją, atsakovo teigimas, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą privatizuojami gali būti tik kambariai ir todėl atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą yra tik formalus požiūris, pateiktas neįvertinus faktinių ieškovės gyvenimo aplinkybių. Ieškovė naudojasi dviem gyvenamosiomis patalpomis (dviem kambariais), esančiomis trijų kambarių gyvenamojoje patalpoje. Tokius butus, įvertinant realią naudojimosi šiomis patalpomis situaciją, galima pagrįstai laikyti vienu butu, kurio atskiri kambariai yra registruoti skirtingais adresais. Civilinių teisinių santykių subjektams Sutarties laisvė suteikia pagrindą nuspręsti ar sudaryti konkrečią sutartį, tačiau vertinant byloje esančius įrodymus, atsakovas tokia sutarties laisve naudojasi iš esmės nepagrįsdamas savo pozicijos. Atsakovas vengia atsižvelgti į ieškovės realias gyvenimo sąlygas ir galimybę jas pagerinti, nepažeidžiant įstatymų. Atsakovas - kaip valstybės įgaliota institucija, atsižvelgdama į tai, jog ieškovė minėtose gyvenamosiose patalpose gyvena su dviem nepilnamečiais vaikais, prioritetu turėtų laikyti tinkamų gyvenimo sąlygų suteikimą šeimai, o ne formalų Savivaldybės norą išlaikyti kuo didesnį turto fondą. Tai, kad ieškovė nėra naudojamų gyvenamųjų patalpų savininkė, nors jomis labai ilgą laiką naudojasi bei tai, kad buto nusidėvėjimas tik 45 proc. (o ne 60 proc.) neturi tapti kliūtimi spręsti ieškovės prašymą, atsižvelgiant į susiklosčiusias realias gyvenimo ir naudojimosi minėtomis patalpomis sąlygas. Buto bendrasavininko V. K. 2009-10-12 pareiškimas (sudarytas notarine forma) taip pat suteikia pagrindą manyti, jog tokia šio asmens pozicija buvo išreikšta atsižvelgiant į susidariusią realią padėtį naudojantis minėtomis patalpomis (registruotomis (duomenys neskelbtini)). Vėlesnis „pareiškimo“ panaikinimas vertintinas kaip trečiojo asmens bandymas piktnaudžiauti savo teisėmis, atsižvelgiant į tai, kad teisme nagrinėjamas civilinis ginčas, juolab, kad tik nuo Savivaldybės „noro“ priklauso ieškovės galimybės sudaryti norimą sandorį. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad reikalavimas panaikinti Savivaldybės komisijos 2009-10-07 sprendimą Nr.AI6-554(2.1.7-AD4) yra perteklinis ir nepagrįstas, teismas su tokia šalių pozicija sutinka, nes nei CK 1.138 straipsnio prasme, minėtas komisijos protokolas nelaikytinas Savivaldybės institucijos aktu, nei LR Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 8 punktų prasme. Protokole yra užfiksuotas tik faktas, kad komisija svarstė ieškovės pateiktus dokumentus ir nepatvirtino teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Protokolas nelaikytinas administraciniu aktu, kuriuo pažeidžiamos ieškovės teisės ir/ar teisėti interesai ir nėra sukeliamos jokios teisinės pasekmės jos atžvilgiu. Ieškovės prašymas panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini)su bendrojo naudojimosi patalpomis teisinę registraciją kaip dviejų atskirų, individualių nekilnojamojo turto objektų, kaip prieštaraujančią LR nekilnojamojo turto registro imperatyvioms įstatymo nuostatoms, laikytinas nepagrįstu, nes ieškovė – nebūdama buto savininke, neturi teisės reikšti tokį reikalavimą. Konkrečiu atveju ginčyti teisinę registracija gali tik Vilniaus miesto savivaldybė ir kitas privatus asmuo, nes teisinė registracija gali sukelti pasekmes tik nekilnojamojo daikto savininkui.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas (apeliantas) apeliacinį skundą grindžią šiais argumentais:
Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyto atvejus, kai patalpos gali būti privatizuojamos rinkos kainomis. 1 punkte numatyta, kad savivaldybė gali parduoti kambarius, esančius iš dalies privatizuotame bute su bendra virtuve, teikiant pirmenybe šio buto bendraturčiams. Teismas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p., kuris numato, kad lengvatinėmis sąlygomis gyvenamąsias patalpas gali privatizuoti nuomininkai, kurie yra iškeldinti iš avarinių patalpų ir pan. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad yra iškeldinta. Ieškinys Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. pagrindu turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Teismas nepagrįstai vertino Įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą). Šioje byloje nenustatyta, kad iki baigiant galioti Butų privatizavimo įstatymui ieškovė būtų įgijusi teisę privatizuoti gyvenamas patalpas, tačiau tik dėl atsakovo veiksmų privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad savivaldybė pažeidė ieškovės teisę privatizuoti butą. Pirmos instancijos teismas visiškai netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas, supainiojo įstatyme numatytus kelis skirtingus privatizavimo pagrindus.Ieškovės norimos privatizuoti patalpos neatitinka Įstatymo 12 str. 2 d. 1 p. Butas (duomenys neskelbtini)yra registruotas kaip atskiras butas, privatizuojami gali būti tik kambariai bendrame bute. Prašomos privatizuoti patalpos yra atskirame bute, kuris suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas. Savivaldybės turtu galima disponuoti tik griežtai Įstatymo nustatytais būdais ir atvejais.Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad savivaldybė turėjo pagrindą parduoti gyvenamąsias patalpas. Net jei teismas nuspręstų, kad norimos privatizuoti patalpos atitinka Įstatymo 12 str. 2 d. 1 p. nustatytus kriterijus ir galėjo būti privatizavimo objektu, teismas turėjo ieškinį atmesti, nes Įstatymas neįpareigoja savivaldybės tokių patalpų parduoti. Įstatymo 12 str. 1 d. nustatyta Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos. Minėtoje normoje aiškiai nurodyta teisė, bet ne pareiga parduoti patalpas. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė turėjo suteikti prioritetą ieškovės interesui turėti tinkamas gyvenimo sąlygas. Ieškovei suteikta parama – socialinio būsto nuoma kaip viena iš socialinės paramos rūšių, todėl įstatymai nenumato atsakovo pareigos gerinti ieškovės salygas.Pirmos instancijos teismas pažeidė teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo principus, kadangi tokio sprendimo įvykdyti neįmanoma. Teismas pripažino ieškovei teisę sudaryti kambarių, esančių (duomenys neskelbtini)iš dalies privatizuotame bute su bendrojo naudojimosi patalpomis, pirkimo-pardavimo sandorį, nors nurodyti kambariai kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai neegzistuoja.
Atsiliepimas
Ieškovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas - Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, todėl Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodymas laikytinas rašymo apsirikimu.Atsakovas nepagrindė savo pozicijos, kad jis gali naudotis sutarčių sudarymo laisve. Atsakovas prioritetu turėtų laikyti tinkamą gyvenimo sąlygų suteikimą šeimai su nepilnamečiais vaikais, o ne formaliam norui išsaugoti socialinio būsto fondą.Atsakovo pozicija, kad norimi kambariai yra atskirame bute ir butas nėra iš dalies privatizuotas, yra formali, prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Faktiškai vieno buto registracija kaip dviejų butų neatitinka CK 1.5 str. įtvirtintų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų. Vieno buto suskaidymas į du turtinius vienetus priklauso tik nuo atsakovo valios. Tokia buto registracija Nekilnojamojo turto registre sukelia painiavą. Ieškovė siekia išpirkti kambarius už rinkos vertę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Įstatymo 12 str. 2 d. nustatyta, kad už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodamos savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys kambariai (ir jų priklausiniai), esantys iš dalies privatizuotame bute su bendra virtuve, teikiant pirmenybę šio buto bendraturčiams. Byloje būtina išspręsti esminius teisės klausimus: 1) ar ginčo kambariai gali būti apibrėžiamai kaip neprivatizuoti kambariai iš dalies privatizuotame bute, 2) ar atsakovas turi neribotą diskrecijos teisę spręsti kambarių pardavimo klausimą.
Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta “buto” sąvoka. Butas – tai gyvenamojo namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės bei kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Tarp procese dalyvaujančių asmenų nėra ginčo dėl aplinkybės, kad butus, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sudaro trys atskiri gyvenamieji kambariai, bendro naudojimo virtuvės ir koridoriaus patalpos, sandėlių patalpos. Kitiems butams priklausančių gyvenamųjų kambarių nėra. Į bendro naudojimo koridorių (duomenys neskelbtini)kadastrinių matavimų byloje nurodytas, kaip daugiabutis namas. Kolegija sprendžia, kad abu butai atskirti atitvarų konstrukcijomis nuo bendrojo naudojimo patalpų (namo laiptinės), kitų butų, todėl funkciškai galėtų sudaryti vieną butą bei faktiškai atitinka Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą atskiro “buto” sąvoką. Įstatymo 12 str. 2 d. tekste galimybė privatizuoti kambarius dalinai privatizuotame bute nesiejama su nekilnojamojo daikto formavimu LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų prasme. Naudojama „buto“ sąvoka. Istoriškai susiklostė situacija, kad bendrame bute privatizavus vieną kambarį, jam buvo paliktas senas adresas (duomenys neskelbtini), o likusiai neprivatizuotai buto daliai (dviem kambariams) suteiktas adresas (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyti faktiniai duomenys, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniu V. K. ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamieji daiktai nebuvo iš naujo formuojami po LR Nekilnojamojo turto registro ir LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų įsigaliojimo, bet nedarant pakeitimų buvo perkelti iš Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro duomenų bazės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sistemiškai aiškinant Įstatymą ir jo tikslus, galimybę privatizuoti atskirus kambarius iš dalies privatizuotame bute lemia ne Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, bet faktinė situacija, t.y. ar patalpų visuma atitinka buto sąvoką. Įstatymo normos tikslas mažinti dalinės nuosavybės teisėmis bendrai savivaldybių ir privačių asmenų valdomų (iš dalies privatizuotų) butų skaičių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo kambariai atitinka neprivatizuotų kambarių iš dalies privatizuotame bute statusą.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimosi patalpomis, teisinę registraciją kaip dviejų nekilnojamojo turto objektų, nes ši registracija atlikta iki Nekilnojamojo turto kadastro ir registro sukūrimo.
Įstatymo 12 str. 2 d. nustatyta, kad už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ginčo kambariai savivaldybės gali būti parduoti ir nėra imperatyvios savivaldybės pareigos parduoti kambarius, kurie atitinka nurodytus kriterijus. Atsakovas savo funkcija įgyvendina per savivaldybė viešojo administravimo subjektą Vilniaus miesto savivaldybės administarciją. LR Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje “Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“ nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2009-10-07 spendimas Nr. A16-554(2.1.7-AD4) nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl yra nepagrįstas. Atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindžia deklaratyvaus pobūdžio tvirtinimu, kad socialinėms savivaldybės funkcijoms vykdyti būtina išsaugoti socialinį būstą ir savivaldybė ginčo kambarius išnuomojo ieškovei kaip socialinį būstą. Vien tik valstybės (savivaldybės) institucijos formalus atsisakymas negali paneigti asmens teisės sudaryti gyvenamųjų patalpų privatizavimo sutartį, tokia institucija turi nurodyti tikras bei svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų objektyvią būtinybę išlaikyti turtą institucijos žinioje, neleidžiant jo privatizuoti. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas - kaip valstybės įgaliota institucija, atsižvelgdama į tai, jog ieškovė minėtose gyvenamosiose patalpose gyvena su dviem nepilnamečiais vaikais, prioritetu turėtų laikyti tinkamų gyvenimo sąlygų suteikimą šeimai, o ne formalų Savivaldybės norą išlaikyti kuo didesnį turto fondą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimas panaikinti Savivaldybės komisijos 2009-10-07 sprendimą Nr.AI6-554(2.1.7-AD4) yra perteklinis ir nepagrįstas, nes nei CK 1.138 straipsnio prasme, minėtas komisijos protokolas nelaikytinas Savivaldybės institucijos aktu, nei LR Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 8 punktų prasme.
Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)V. K. savininko (faktiškai buto bendraturčio) 2009-10-12 sudarytas notarine forma pareiškimas leidžia daryti išvadą, kad V. K. atsisakė savo kaip bendraturčio pirmenybės teisės pirkti ginčo patalpas. Vėlesnis pareiškimo panaikinimas paprastos nenotarinės formos pareiškimu vertintinas kaip trečiojo asmens bandymas piktnaudžiauti savo teisėmis, atsižvelgiant į tai, kad teisme nagrinėjamas civilinis ginčas. Kaip įstatymo analogiją taikant CK 4.79 str. „Pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąją nuosavybe“, pareiškimo atšaukimas taip pat turėtų būti pateiktas notarine forma. Paprasta rašytine forma pateiktas pareiškimas teisinių pasekmių nesukelia, nes negalioja (CK 1.93 str. 3 d.).
Ieškinio pagrindas yra Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį 1 punkto nuostatos. Pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas - Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodymas laikytinas rašymo apsirikimu.
Apeliantas skunde iš dalies pagrįstai nurodė, kad sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški ir jos vykdymas yra neįmanomas. Teisėjų kolegija patikslina skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį nurodydama parduodamo buto Nekilnojamojo daikto kadastro duomenis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą patikslinti ir išdėstyti sekančiai:
“Pripažinti ieškovei D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimosi patalpomis, pažymėtomis: 9-1(1/2 iš 11,16 kv.m.), 9-3 (1/2 iš 10,09 kv.m.), t.y. 10,63 kv.m., pirkimo-pardavimo sutartį už kainą Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą”.
Priteisti ieškovei D. A. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 700 Lt bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.