Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr.e2YT-22004-800/2017 pagal pareiškėjo Ž. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškimą, kuriame prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas pagal 2012 10 25 sudarytą gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą – garažą, aikšteles, esančius (duomenys neskelbtini), tikslu šiuos statinius įregistruoti nekilnojamojo turo registre.

Pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, pareiškėjas teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiuose žemės sklypuose esančių statinių perleidimu, suvaržymu, rekonstravimu, sunaikinimu ar kitokių teisių į juo suteikimu tretiesiems asmenims.

Būtinybę laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pareiškėjas grindė tuo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kuri yra vienintelis subjektas teisėtai galintis valdyti ginčo statinius ir žemės sklypus, kuriuose yra šie statiniai, nesutinka su pareiškimu, turi priešingus interesus šioje byloje, todėl kyla objektyvus poreikis išlaikyti status quo, t. y. esamą faktinę situaciją.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas pareiškimu siekia nustatyti juridinį faktą dėl statinių įgijimo, kurių priklausomybė šiuo metu nėra aiški, todėl vertino, kad nesant aiškios statinių priklausomybės (savininko), Nacionalinė žemės tarnyba bet kuriuo atveju neturi galimybės parduoti statinių. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, t. y. kad Nacionalinė žemės tarnyba siekia statinius perleisti ar kitaip juos suvaržyti, rekonstruoti, sunaikinti ar pan.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Nurodo šiuos skundo argumentus:

Teismas netinkamai vertino statinių nuosavybės priklausomybę šiuo metu. Žemės sklypai, kuriuose yra ginčo statiniai, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl ir šiuose sklypuose esantys statiniai taip pat priklauso Lietuvos Respublikai, kol nebus įrodyta priešingai. Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, iš esmės šiuo metu nėra niekaip apribota imtis veiksmų tiek šiems statiniams perleisti, tiek apriboti galimybės pareiškėjui ateityje jais disponuoti.

Teismas visiškai nevertino aplinkybių bei kuriuo tikslu pareiškėjas pateikė prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-219/2016, pareiškėjas kartu su gyvenamuoju namu įsigijo ir šio gyvenamojo namo priklausinius. Vadinasi, šio ginčo esmė yra ta, jog pareiškėjas ginčo statinius laiko savo nuosavybe ir prašo juos pripažinti gyvenamojo namo priklausiniais. Pripažinus šiems statiniams priklausinių statusą, statiniams būtų pripažinta aiški funkcinė priklausomybė, kas taip pat reikštų, jog pareiškėjas įgytų teisę ne aukciono tvarka nuomotis žemės sklypus, kuriuose yra ginčo statiniai. Todėl turi būti kompleksiškai vertinama ne tik ar Nacionalinė žemės tarnyba gali perleisti ar suvaržyti ginčo statinius, bet taip pat ar Tarnyba gali disponuoti žemės sklypais, kuriuose yra ginčo statiniai ir kokią įtaką būsimas disponavimas turės pareiškėjo teisėms pareiškimo tenkinimo atveju.

Grėsmę pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymui patvirtina tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos jau iniciavo teisminius ginčus dėl valstybinės žemės, kuriuose yra ginčo statiniai, nuomos sutarčių. Bylos medžiaga patvirtina, kad visais įmanomais būdais siekiama neleisti pareiškėjui naudotis ginčo statiniais bei žemės sklypais, kuriuose jie yra, o tai laikytina pakankamai svariais įrodymais preliminariai prognozuoti sprendimo vykdymo pasunkėjimą.

Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pašo skundą atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsiliepimo argumentus:

Teismas pagrįstai nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba nei nuosavybės, nei patikėjimo teise nevaldydama ginčo statinių, neturi galimybės jų parduoti ar kitaip perleisti. Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėtinis, jai teisės aktais nesuteikta teisė, atliekant teisės aktuose nustatytas funkcijas, statinius valstybinėje žemėje valdyti patikėjimo teise ar kitomis teisėmis. Nacionalinė žemės tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, turi tik tas teises ir pareigas, kurios išdėstytos teisės aktuose, o valstybinę žemę valdo, naudoja ir ja disponuoja griežtai pagal imperatyvias teisės aktų nuostatas, turi tik tas teises ir pareigas, kurias aiškiai apibrėžia teisės aktai, ir negali veikti už įstatymo ribų. Atskirajame skunde nėra nurodyta, kokiais teisės aktais, kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis galėtų būti perleisti, išnuomoti ar kitu būdu suvaržyti pareiškėjo nurodomi žemės sklypai.

Byla nagrinėjama ne ginčo teisenos tvarka. Tai, kad suinteresuotas asmuo išdėstė savo poziciją atsiliepime, jokiu būdu nereiškia, kad jis veikia prieš vieną ar kitą asmenį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nepagrįstu, atmetė pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjas ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati padėtis, kuri buvo iki ieškinio (pareiškimo) padavimo. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais, kurių taikymas yra realiai įmanomas ir kurių netaikius yra reali grėsmė, kad būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes procesinės teisės normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka, nenumato, kad tokiose bylose negalima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pareikštų reikalavimų pobūdį ir juos pagrindžiančias aplinkybes, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės neteikia pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikyti nepagrįsta.

Šioje byloje prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas pagal 2012 10 25 sudarytą gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą – garažą, aikšteles, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti tikslu šiuos statinius įregistruoti nekilnojamojo turo registre.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių, kad Nacionalinė žemės tarnyba siekia šiuos statinius perleisti ar kitaip juos suvaržyti, rekonstruoti, sunaikinti ar pan. (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atskirajame skunde dėstomi teiginiai, susiję su Nacionalinės žemės tarnybos teise be apribojimų disponuoti sklypais, kuriuose yra pareiškėjo nurodyti statiniai, nevertinti kaip savaime pažeidžiantys šalių teisių ir pareigų bei interesų pusiausvyrą. Šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl valstybinės žemės naudojimo, be to, jokių domenų, patvirtinančių, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinis, kaip viešojo administravimo subjektas, valstybinę žemę valdo, naudoja ir ja disponuoja pažeisdama teisės aktų reikalavimus, nepateikta. Apeliantas skunde nurodo, kad suinteresuotas asmuo visais įmanomais būdais siekia neleisti pareiškėjui naudotis ginčo statiniais bei žemės sklypais, kuriuose jie yra, nesudaro nuomos sutarties, o tai laikytina pakankamai svariais įrodymais preliminariai prognozuoti sprendimo vykdymo pasunkėjimą, tačiau šie argumentai, atsižvelgiant į šioje byloje pareikštų reikalavimų pobūdį, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikyti grėsme galimai pareiškėjui palankaus sprendimo šioje byloje priėmimo atveju. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas nėra apsisaugoti nuo ateityje galinčių kilti papildomų ar naujų ginčų, todėl pareiškėjo siekis uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su valstybinių žemės sklypų, kuriuose yra pareiškėjo nurodomi statiniai, valdymu, naudojimui ir disponavimu, nesant pareikštų tokio pobūdžio materialinių teisinių reikalavimų, negali būti pripažintas savarankišku pagrindu laikinajai apsaugos priemonei taikyti. Grėsmės nepatvirtina ir suinteresuoto asmens išreikšta priešinga pozicija pareikštam prašymui. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neužtikrins ir neįtakoja jam priimto palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi pagrįstai nenustatė pareiškėjo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės ir todėl pareiškėjo prašymą atmetė. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas vertinti nepagrįstomis, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista ( CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.