Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „ALTRANSA“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-650-260/2017, pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ALTRANSA“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys – L. B., A. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „ALTRANSA“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė Viktoriją Vilbrantienę (toliau – bankroto administratorė). Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.BUAB „ALTRANSA“ bankroto administratorė pateikė prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad remiantis išrašu iš Juridinių asmenų registro, UAB „ALTRANSA“ vadovo pareigas nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2013 m. kovo 19 d. ėjo trečiasis asmuo L. B., kito įmonės vadovo po šio asmens atleidimo įmonėje nebuvo. Trečiasis asmuo A. K. nuo 2011 m. lapkričio 23 d. buvo įmonės akcininkas. Susisiekus su A. K., šis informavo administratorę, kad jau seniai nėra UAB „ALTRANSA“ akcininkas bei elektroniniu paštu pateikė 2012 m. vasario 21 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria perleido įmonės akcijas trečiajam asmeniui ne Lietuvos piliečiui S. T.Bankroto administratorė nurodė, kad nors A. K. nebebuvo įmonės akcininkas nuo 2012 m. vasario 21 d., tačiau priiminėjo įmonės valdymo sprendimus: 2012 m. rugpjūčio 14 d. akcininko sprendimu jis atleido įmonės darbuotojus iš darbo bei nutraukė buhalterinių paslaugų sutartį su UAB „Veiklos apskaita“, 2012 m. rugpjūčio 19 d. akcininko sprendimu A. K. atleido iš darbo įmonės vadovą L. B.UAB „ALTRANSA“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Veiklos apskaita“ vadovė L. K. perdavė išlikusius UAB „ALTRANSA“ apskaitos dokumentus bei paaiškino, kad naujieji akcininkai dėl įmonės dokumentų perėmimo į ją niekada nesikreipė. Buhalterė perdavė administratorei paskutinį įmonės balansą, kuris buvo sudarytas už 2013 metus. Šio balanso duomenimis įmonė 2013 metų pabaigai turto turėjo 46 069,16 Lt (13 342,55 Eur) sumai; įmonė taip pat turėjo trumpalaikio turto 7 840,14 Lt (2 270,67 Eur) sumai. Įmonės nuostoliai 2013 metų pradžiai sudarė 17 459,93 Lt, mokėtinų įsipareigojimų dydis sudarė 51 119,24 Lt; įmonė 2013 metais patyrė nuostolių 53 900,57 Lt sumai. Bankroto administratorės vertinimu, egzistuoja įstatyme numatyti tyčinio bankroto požymiai: įmonės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, nes atleidus įmonės vadovą L. B., naujas įmonės vadovas nebuvo paskirtas. Įmonės akcijų perleidimas turi tariamojo (už akių) sudaryto sandorio požymių, nes įmonės valdymas nebuvo perimtas. Įmonės operacijų akcijomis registravimo žurnale, toks sandoris nėra nurodytas. Sandoris dėl akcijų perleidimo–įsigijimo prieštarauja protingumo, sąžiningumo kriterijams ir yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento, nes juo buvo siekiama išvengti atsakomybės už įmonės veiklos metu padarytą žalą kreditoriams. Be to, UAB „ALTRANSA“ 2012 m. lapkričio 24 d. pardavė puspriekabę–šaldytuvą SOR IBERICA SP71 už 4000 Lt. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenimis, tokios transporto priemonės vidutinė rinkos vertė pareiškimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo dienai sudarė 17 000 Eur, tačiau puspriekabė parduota 2012 metais vos už 1 158,48 Eur. Bankroto administratorės vertinimu, toks sandoris neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų, yra ekonomiškai nenaudingas bei nuostolingas, turtas parduotas už žemesnę negu rinkos vertę, sandoris turi akivaizdžių tariamo (fiktyvaus) tik dėl akių sudaryto sandorio požymių.Remiantis buhalterijos pateikta paskutine ilgalaikio turto ataskaita bei paskutiniuoju įmonės balansu, įmonės turtą sudarė ir kitos transporto priemonės, kurių likutinė vertė 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 42 403,99 Lt. Tai – transporto priemonės Renault Magnum VF61I, Renault Magnum 440.18, Renault Premium 400. Šio turto trečiasis asmuo A. K. bankroto administratorei neperdavė, motyvuodamas tuo, kad šis turtas yra perduotas naujajam akcininkui. Su naujuoju akcininku nepavyko susisiekti ir šią informaciją patikrinti. Tikėtina, kad turtas akcininkui nebuvo perduotas.Buvusiam įmonės vadovui L. B. 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo išmokėta pagal avansinę apyskaitą 15 739,93 Lt , kompensuojant jo turėtas išlaidas, nors įmonė tuo metu buvo skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) biudžetui bei VMI. Įmonė nuo 2011 m. lapkričio 25 d. nevykdė prievolių VMI, o 2012 m. rugsėjo 30 d. įmonės skola VSDFV biudžetui buvo 2 974,59 Lt įmokų ir 37,04 delspinigių, kurių dalis (1 029,54 Lt) 2012 m. spalio 3 d. buvo sumokėta, o likusi skolos dalis liko nesumokėta. Pažymėjo, kad įmonė laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2012 m. spalio 2 d. ir po 2012 m. spalio 3 d. iš viso nemokėjo įmokų socialiniam draudimui, nors ir vykdė veiklą.Trečiasis asmuo A. K. atsiliepime į prašymą paaiškino, kad jis buvo vienintelis įmonės akcininkas. 2012 m. vasario 21 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi visas turėtas UAB „ALTRANSA“ akcijas jis pardavė Gruzijos Respublikos piliečiui S. T. Gruzijos Respublikos pilietis S. T. UAB „ALTRANSA“ akcijas nupirko, siekdamas gauti leidimą ir vizą gyventi ir būti Lietuvoje. Gruzijos Respublikos pilietis S. T. vėliau susirgo, todėl jo įgaliotas A. K. priėmė administratorės nurodytus sprendimus, nes to padaryti pats S. T. nesugebėjo. Naująjį akcininką S. T. jis kelis kartus perspėjo, kad šis turi paskirti ir priimti į darbą naują UAB „ALTRANSA“ direktorių. S. T. aiškino, kad jis pats nori tapti UAB „ALTRANSA“ direktoriumi ir šį klausimą jis išspręs be A. K.. Puspriekabė-šaldytuvas buvo nupirkta sugadinta, ji buvo remontuojama kažkokioje remonto įmonėje, tačiau išvažiavus ir į ją pakrovus krovinį, išvirto šoninės sienos ar siena, todėl jos niekas daugiau netvarkė ir pardavė už savikainą. Viena iš prašyme nurodytų transporto priemonių – Renault Magnum, buvo nepataisomai sugadinta autoįvykio metu Vokietijoje. Autoįvykio kaltininku buvo pripažintas įmonės vairuotojas R. K., gyv. Tabalenkos kaime, Alytaus rajone, kuris šią transporto priemonę vairavo neblaivus, o vėliau iš įvykio vietos pabėgo. Ši transporto priemonė taip ir liko Vokietijoje. Kita transporto priemonė Renault Magnum užsidegė jai važiuojant Lenkijoje, už Balstogės (Bialystoko) miesto važiuojant link Rumunijos. Sudegę jos rėmai ir kitos dalys buvo pargabenti į Lietuvą. Jos rėmai yra Gerulių kaime, Balbieriškio seniūnijoje, Prienų rajone. Dar vieną buvusią UAB „ALTRANSA“ transporto priemonę Renault Premium maždaug prieš mėnesį laiko jis matė stovinčią Marijampolės apskrities VPK transporto priemonių saugojimo aikštelėje. Jos ten atsiradimo aplinkybės nežinomos. Kas ir už ką buvusiam UAB „ALTRANSA“ direktoriui L. B. išmokėjo 15 739,93 Lt, jam nežinoma. Įmonę valdo ir bankroto procedūrą joje pirmiausia turi inicijuoti jos vadovas, o ne akcininkas. UAB „ALTRANSA“ tikros sumos apie kreditorinius įsipareigojimus ir nuostolius paaiškėjo 2013 m. teikiant balansą už 2012 metus, t. y. tuo metu kai jis šios įmonės nevaldė ir su ja neturėjo jokių reikalų, todėl negali būti už šią įmonę atsakingu asmeniu.Trečiasis asmuo L. B. atsiliepime į prašymą nurodė, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė veikė pelningai, pradelstų skolų neturėjo ir organizavo tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kaip įmonės vienasmenis valdymo organas jis tinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su įmonės veikla ir nėra atsakingas už įmonės veiklą po jo atleidimo. Nutraukus darbo sutartį, įmonėje liko visas balansinis turtas (automobiliai, priekabos, puspriekabė ir pan.), šiuo turtu disponavo akcininkas A. K.. Nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu dėl to, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. pagal kasos žurnalą jam, kaip buvusiam įmonės vadovui, pagal avansinę apyskaitą buvo išmokėta 15 739,93 Lt kompensacija jo turėtoms išlaidoms. Darbo sutartis buvo nutraukta ir jis iš užimamų direktoriaus pareigų buvo atleistas 2012 m. rugsėjo 28 d. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną ir privalo jam išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. nutartimi pripažino UAB „ALTRANSA“ bankrotą tyčiniu.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administratorės prašymą dėl UAB „ALTRANSA“ pripažinimo tyčiniu, vertino, kad yra pagrindas pripažinti, jog egzistuoja įstatyme nustatyti tyčinio bankroto požymiai, nes įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją.Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registre duomenys apie akcininkų pasikeitimą nefiksuoti, UAB „ALTRANSA“ vienintelis akcininkas yra A. K.. A. K. po 2012 m. vasario 21 d. toliau priiminėjo akcininko sprendimus, disponavo įmonės lėšomis, 2017 m. vasario 23 d. teismo posėdyje paaiškino, jog jam už parduotas akcijas nebuvo sumokėta, jis įmonės antspaudo naujajam akcininkui dar nebuvo perdavęs. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nuo 2012 m. vasario 21 d. A. K. pardavė akcijas ir nebuvo UAB „ALTRANSA“ vieninteliu akcininku.Vienintelio akcininko A. K. 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu buvo nutraukta paslaugų teikimo sutartis su buhalterinę apskaitą tvarkiusia įmone UAB „Veiklos apskaita“. Atleidus įmonės direktorių ir nutraukus buhalterinės apskaitos paslaugų teikimą įmonei, nepaskyrus naujo įmonės vadovo ir buhalterio, buvo sutrikdytas normalus įmonės darbas, nebuvo užtikrintas teisėtas disponavimas įmonės turtu, piniginių lėšų, esančių kasoje, tinkamas perdavimas atsakingam asmeniui bei tinkamas kasos darbo organizavimas, taip pat neužtikrintas ir tinkamas apskaitos tvarkymas įmonėje.UAB „ALTRANSA“ nuo pat 2012 metų pradžios nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio, įmonės įsiskolinimai tuo pačiu metu buvo ir Valstybiniam socialinio draudimo fondui, šių mokesčių įmonė nemokėjo nuo 2012 metų vasario iki 2012 m. lapkričio mėnesio. Nevykdydama pareigos mokėti privalomus mokesčius, UAB „ALTRANSA“ 2012 m. rugsėjo 18 d. ir 2012 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo direktoriui L. B. atitinkamai 3 346,18 Lt ir 15 739,93 Lt skolas, nesusijusias su darbo užmokesčiu. Atsiskaitymai su L. B. yra mokėjimai, pažeidžiantys Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.Teismas nesutiko su administratorės teiginiais, kad UAB „ALTRANSA“, 2012 m. lapkričio 24 d. parduodama transporto priemonę puspriekabę-šaldytuvą SOR IBERICA sudarė įmonei nenaudingą sandorį. Teismo vertinimu, nepaneigtas trečiojo asmens A. K. paaiškinimas, kad ši transporto priemonė gedo (lūžo), todėl buvo nuspręsta ją parduoti už savikainą. Teismas sprendė, kad UAB „ALTRANSA“ bankrotas tyčinis, nes yra pagrindas pripažinti, jog, kai ši įmonė nuo 2012 m. pradžios jau nesugebėjo vykdyti turtinio pobūdžio prievolių kreditoriams, tolesnė įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tai, kad atsiskaitant sąmoningai buvo atiduota pirmenybė vėlesniems kreditoriams, įmonės valdymo organams žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Trečiasis asmuo L. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Kaip įmonės vienasmenis valdymo organas jis tinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su įmonės veikla ir nėra atsakingas už įmonės veiklą po jo, kaip vadovo, atleidimo. Teismas deklaratyviai nurodė, kad įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas ir turėjo nurodyti konkrečius valdymo organus ir konkretų laikotarpį, kada jie netinkamai savo pareigas vykdė.Tarp trečiajam asmeniui išmokėtų piniginių lėšų ir įmonės tyčinio bankroto nėra priežastinio ryšio: liudytoja, įmonei buhalterines paslaugas teikusios UAB „Veiklos ataskaita“ direktorė, L. K. patvirtino, kad išmokėjus trečiajam asmeniui pinigines lėšas, įmonės kasoje liko pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais.Atsiliepime į trečiojo asmens atskirąjį skundą bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsiskaitymai su trečiuoju asmeniu buvo vykdomi jam einant įmonės vadovo pareigas. Mano, kad teismas teisingai vertino atliktus vadovo veiksmus, kaip vieną iš tyčinį bankrotą patvirtinančių požymių. Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Pagal byloje esantį išrašą iš Juridinių asmenų registro, nustatyta, kad UAB „ALTRANSA“ įsiteigta 2009 m. spalio 13 d. Nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. vieninteliu įmonės akcininku buvo L. B.. Nuo 2011 m. lapkričio 23 d. įmonės vieninteliu akcininku buvo A. K.. Pagal byloje esantį išrašą iš Juridinių asmenų registro nuo įmonės įsteigimo iki 2012 m. rugsėjo 28 d. įmonės vienasmeniu valdymo organu (direktoriumi) buvo L. B.. Šie duomenys neatitinka kitų byloje esančių duomenų – 2011 m. gegužės 26 d. akcininko sprendimu A. K. nusprendė į UAB „ALTRANSA“ direktoriaus pareigas nuo 2011 m. birželio 1 d. paskirti L. B. ir atšaukti UAB „ALTRANSA“ direktoriaus M. K. įgaliojimus nuo 2011 m. gegužės 31 d., be to, iš byloje esančios 2011 m. kovo 4 d. darbo sutarties Nr. 5, matyti, kad UAB „ALTRANSA“ direktorius M. K. priėmė L. B. į vadybininko pareigas, o ši darbo sutartis nutraukta 2012 m. rugsėjo 28 d. akcininko sprendimu.Nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. įmonei buhalterinės apskaitos paslaugas pagal 2009 m. spalio 30 d. sutartį Nr. 09/10/30 teikė UAB „Veiklos ataskaita“.Pagal byloje esantį išrašą iš Juridinių asmenų registro, įmonė yra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentus už 2009, 2010 ir 2011 metus. Pagal UAB „ALTRANSA“ pelno (nuostolių) ataskaitą už 2011 metus, įmonė 2010 metais patyrė 11 597 Lt nuostolį, o 2011 metais turėjo 1 764 Lt pelno. Pagal UAB „ALTRANSA“ balansą už 2011 metus, įmonė 2011 metais turėjo ilgalaikio turto 72 811 Lt sumai, 14 187 Lt per vienerius metus gautinų sumų, 1 388 Lt pinigų ir jų ekvivalentų, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 20 121 Lt sumai.Kaip matyti iš įmonės ilgalaikio turto nusidėvėjimo žiniaraščių, įmonė turėjo tris automobilius – 2 Renault Magnum ir Renault Premium, priekabą KRONE SDP 27 ir puspriekabę ZASLAW D651. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštyje už 2012 metus, periodo pradžioje likutinė ilgalaikio turto vertė buvo 69 204,03 Lt, o periodo pabaigoje – 42 403,99 Lt. Įmonė pagal ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštį taip pat turėjo puspriekabę-šaldytuvą SOR IBERICA, kurios vertė nenurodyta, tačiau pagal jos įsigijimo dokumentus, ji įsigyta už 4 450 Eur. Pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis, vidutinė šio turto vertė yra 17 075 Eur.Trečiasis asmuo A. K. bankroto administratorei pateikė 2012 m. vasario 21 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kuria A. K. Gruzijos Respublikos piliečiui S. T. pardavė 100 vnt. UAB „ALTRANSA“ akcijų. Byloje nustatyta, kad akcijų pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre, o pagal A. K. paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje, su juo atsiskaityta taip pat nebuvo. Papildomai pažymėtina, kad pagal byloje esantį išrašą iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, UAB „ALTRANSA“ akcijų iš viso išleista 510 vnt., taigi akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi būtų perleista mažiau nei 20 proc. akcijų.Akcininkas A. K. 2012 m. balandžio 23 d. akcininko sprendimu nusprendė pelną, uždirbtą per 2011 metus, palikti 2009 ir 2010 metų nuostoliams dengti.Akcininkas A. K. 2012 m. rugpjūčio 14 d. akcininko sprendimu atleido įmonės darbuotojus iš darbo bei nutraukė buhalterinių paslaugų sutartį su UAB „Veiklos apskaita“, o 2012 m. rugpjūčio 19 d. akcininko sprendimu atleido iš darbo įmonės vadovą L. B. UAB „ALTRANSA“ 2012 m. rugsėjo 18 d. ir 2012 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo direktoriui L. B. atitinkamai 3 346,18 Lt ir 15 739,93 Lt skolas, nesusijusias su darbo užmokesčiu.2012 m. rugsėjo 30 d. UAB „ALTRANSA“ skola VSDFV biudžetui buvo 2 974,59 Lt įmokų ir 37,04 delspinigių. 2012 m. spalio 3 d. buvo apmokėta 1 029,54 Lt, likusi skolos dalis liko nesumokėta.2012 m. lapkričio 24 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi puspriekabė-šaldytuvas SOR IBERICA buvo parduotas UAB „MINVILDA“ už 4 000 Lt.Įvertinus įmonės kasos knygą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., matyti, kad 2012 m. lapkričio 9 d. įmonės kasoje buvo 457,03 Lt, o sumokėjus darbo užmokestį L. B. – 1 513,37 Lt ir atsiskaičius su UAB „Veiklos ataskaita“ – 75 Lt, įmonės kasoje liko 1 131,34 Lt. Pagal likutį įmonės kasoje, darytina išvada, kad tai yra skola, kuri buvo padengta 2012 m. lapkričio 24 d. gavus 4 000 Lt iš UAB „MINVILDA“. Sumokėjus darbo užmokesčius M. K. ir A. K. 2012 m. lapkričio 26 d. įmonės kasoje liko 2,67 Lt.UAB „ALTRANSA“ nuo 2012 metų pradžios buvo skolinga VMI, įmonė taip pat buvo skolinga VSDFV. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei 2016 m. vasario 3 d. pateikė VMI.

Dėl įmonės tyčinio bankroto

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas BUAB „ALTRANSA“ bankrotą pripažino tyčiniu dviem pagrindais: įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, nurodė, kad atleidus įmonės direktorių ir nutraukus buhalterinės apskaitos paslaugų teikimą įmonei, nepaskyrus naujo įmonės vadovo ir buhalterio, buvo sutrikdytas normalus įmonės darbas, nebuvo užtikrintas teisėtas disponavimas įmonės turtu, piniginių lėšų, esančių kasoje tinkamas perdavimas atsakingam asmeniui bei tinkamas kasos darbo organizavimas, taip pat neužtikrintas ir tinkamas apskaitos tvarkymas įmonėje. Teismas taip pat nustatė, kad faktinis įmonės vadovas ir asmuo, faktiškai disponavęs įmonės turtu, buvo akcininkas A. K.Kaip matyti iš ginčijamos nutarties, teismas taip pat taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumciją, kad bankrotas yra tyčinis, nes atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taikė tik dalį ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto dispozicijos, nes pagal šią teisės normą tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikytina esant visoms šios normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, patvirtina ne tik šios normos gramatinė konstrukcija, tačiau taip pat ir ĮBĮ redakcijos XIP-4927 ir XIP-4928 aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, jog atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas būtų laikomas tyčinio bankroto požymiu išimtinai tik tuo atveju, jei atsiskaitymų metu darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taip pat nurodyta, kad nustatant bankroto požymį dėl atsiskaitymų eilės pažeidimo išskirtinai vertinami atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimai ne tik todėl, kad darbuotojai yra socialiai jautriausia kreditorių grupė, bet ir todėl, kad jų reikalavimai tenkinami Garantinio fondo lėšomis, o Garantinio fondo administratoriaus išlaikymas reikalauja ir valstybės biudžeto lėšų [...].Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, nurodydamas, kad šiame punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus taikė retrospektyviai, t. y. nors su trečiuoju asmeniu buvo atsiskaityta 2012 m. rugsėjo 18 d. ir 2012 m. rugsėjo 28 d., tačiau CK 6.930¹ straipsnis įsigaliojo tik 2013 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.930-1 straipsniu įstatymo 3 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitu trečiojo asmens argumentu, kad teismas nenagrinėjo priežastinio ryšio tarp įmonės valdymo organų veiksmų (neveikimo) ir įmonės bankroto.Iš šios nutarties 24–26 punktuose pateiktos tyčinio bankroto sampratos, įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnyje, taikymo ir aiškinimo praktikos, formuojamos teismų praktikoje (t. y., kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių aplinkybių visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto), darytina išvada, kad tyčinis įmonės bankrotas gali būti konstatuotas dėl sąmoningų veiksmų (neveikimo), atitinkančių tyčinio bankroto požymius ir (ar) prezumpcijas, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, atlikimo, lėmusių įmonės nemokumą. Taigi esminę reikšmę sprendžiant tyčinio bankroto klausimą turi būtent tas įmonės vadovo veikimas (neveikimas), kuris buvo atliktas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos ir nulėmė (galėjo lemti) įmonės nemokumą, nepaisant jo tyčios, kaip kaltės formos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie įmonės valdymo organų veiksmai (neveikimas) buvo įmonės bankroto priežastis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonei bankroto byla iškelta 2016 m. kovo 18 d., t. y. po daugiau nei trijų metų nuo teismo nagrinėtų aplinkybių, todėl teismas turėjo spręsti dėl įmonės faktinio nemokumo momento, tačiau faktinis įmonės nemokumo momentas byloje nenustatytas. Vertinat įmonės veiklą iki galo neatskleista įmonės struktūra, nes nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. įmonė iš esmės neturėjo akcininko (-ų), o duomenys apie jos vadovus prieštaringi ir šie prieštaravimai nepašalinti. M. K. net nebuvo įtrauktas į procesą, nors pagal byloje esančius duomenis jis iki L. B. buvo UAB „ALTRANSA“ direktoriumi (nutarties 23-24 punktai). A. K. paaiškinimai apie akcijų pardavimą yra klaidinantys ir neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nes net jeigu akcijų pirkimo – pardavimo sutartis ir būtų įvykdyta, A. K. būtų išlikęs pagrindiniu įmonės akcininku (nutarties 28 punktas).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbiausia aplinkybė šiuo atveju yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė vienos iš esminių bylos aplinkybių – įmonės ilgalaikio turto panaudojimo ir apskaitos. Pagal šio turto apskaitą, vien ilgalaikio turto pakaktų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti (nutarties 27 punktas). CPK 186 straipsnio 4 dalis numato, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl puspriekabės-šaldytuvo grindė iš esmės tik buvusio bendrovės faktinio vadovo ir akcininko paaiškinimais, kad turtas sugedo, todėl buvo realizuotas. Jokių įrodymų, išskyrus dėl šio turto pardavimo, teismui nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, nors posėdžiuose ir aiškinosi, tačiau nepatikrino ir neįvertino likusio ilgalaikio turto, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina nei vieno teismo posėdžiuose pateikto paaiškinimo (nutarties 27 punktas).Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema suponuoja, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga; aukštesnės instancijos teismai dėl kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo funkcijų visa apimtimi atlikti negali. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, į įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla (konkretus ginčas) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, tai sudaro prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė įmonės struktūros, nors duomenys apie tai buvo prieštaringi, kvalifikuodamas įmonės bankrotą tyčiniu nenustatė įmonės faktinio nemokumo momento ir nemokumo priežastinio ryšio su ĮBĮ įtvirtintais požymiais ir prezumpcijomis, byloje esančių duomenų nepakanka spręsti dėl įmonės ilgalaikio turto. Be to, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 186 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir dėl įmonės ilgalaikio turto rėmėsi tik trečiojo asmens paaiškinimais. Tai lėmė neteisingų pirmosios instancijos teismo išvadų susiformavimą bei netinkamą materialiosios ir procesinės teisės normų taikymą. Nurodytos aplinkybės bei atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o, atsižvelgiant į nustatytus materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimus, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Įrodinėjimo proceso ypatumai, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ALTRANSA“ bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.