Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. E. ir M. K. kasacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutarties.

Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu E. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams penkiems mėnesiams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi nuteistųjų M. K. ir E. E. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį E. E. ir M. K. nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 3 d., nuo 6.00 iki 9.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, vakarinėje Jurbarko miesto dalyje, prie Paulaičio gatvės esančioje miško aikštelėje, tikslesnė vieta nenustatyta, prie Jurbarko rajono policijos komisariatui priklausančio tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad N. V. (šiuo metu N. V.), gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, M. K. savo dalyvavimu įvykio vietoje sukūrė nukentėjusiąją bauginančią situaciją, o E. E., turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su kitu žmogumi prieš jo valią, panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametę N. V.: suėmęs rankomis jai už pečių prievarta parklupdė ant žemės, padarydamas jai odos nubrozdinimą dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir poodinę kraujosruvą kairio kelio priekiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, abiejų rankų delnais sudavė vieną smūgį jai per abi ausis, taip sukeldamas fizinį skausmą, ir tokiu būdu, M. K. savo buvimu toje pačioje vietoje bauginant nukentėjusiąją, palaužę nukentėjusiosios nepilnametės N. V. pasipriešinimą, E. E. prievarta įvedęs savo lytinį organą jai į burną, tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios nepilnametės N. V. valią oraliniu būdu – taip abu seksualiai prievartavo nepilnametę nukentėjusiąją.

E. E. ir M. K., tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2007 m. birželio 3 d., nuo 10.00 iki 17.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, vakarinėje Jurbarko dalyje, tarp Paulaičio gatvės ir Jurbarko karjero vandens telkinio esančiame miške, aikštelėje ant Jurbarko karjero vandens telkinio kranto, ant M. S. priklausančio automobilio „Nissan Primera“ galinės sėdynės, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami tuo, kad pirmesniais jų veiksmais nukentėjusiosios N. V. pasipriešinimas buvo palaužtas, prievarta nurengę nukentėjusiąją ir privertę atsiklaupti keturpėsčią, E. E., įvedęs savo lytinį organą jai į burną, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, po to, nukentėjusiajai ranka dirginant jo lytinį organą, tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu; tuo pačiu metu M. K. tenkino lytinę aistrą kitokiu fizinio sąlyčio būdu, įkišęs ir judindamas savo lytinį organą N. V. tarp šlaunų – taip abu seksualiai prievartavo nepilnametę nukentėjusiąją.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį E. E. ir M. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, tuojau pat po nukentėjusiosios N. V. seksualinio prievartavimo, pasinaudodami pirmesniais savo veiksmais, E. E. prieš nukentėjusiosios valią ant automobilio variklio gaubto bandant įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį, tačiau nesugebėjus to padaryti dėl nukentėjusiosios aktyvaus priešinimosi atsistumiant bei atsitraukiant, abu pasikėsino išžaginti nepilnametę nukentėjusiąją.

Kasaciniais skundais nuteistieji E. E. ir M. K. prašo teismą panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniai skundai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais. Kasatoriai teigia, kad jų veikose nėra BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, nes nenustatyti šių veikų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu paaiškėjo naujų aplinkybių, neabejotinai paneigiančių jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų buvimą, t. y. 2010 m. rugsėjo 13 d. nukentėjusioji Kauno apygardos teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė prisipažįstanti, kad jokių seksualinių santykių su kasatoriumi neturėjo, o melavo, nes buvo pabėgusi iš namų, bijojo tėvų, jos ieškojo Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir nukentėjusiosios sutuoktinis N. V. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apygardos teismo nutartyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Taip pat apygardos teismas nepagrįstai pripažino netiksliais nukentėjusiosios parodymus apie tai, kurioje degalinėje buvo piltasi degalų (iš pradžių ji sakė, kad „Ventus“, o vėliau – kad „Lukoil“), kaip sąžiningą suklydimą, tačiau nevertino, kad nukentėjusioji gali ne tik klysti, bet ir meluoti. Kasatoriai nurodo, kad duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji pripažino, jog yra fantazuotoja.

Kasatoriai taip pat pažymi, kad nepagrįstai buvo nesivadovauta liudytojos Dž. L. parodymais, jog kasatoriai alkoholinių gėrimų nepirko, o ji šių gėrimų net nebūtų pardavusi, nes jie buvo su policininkų uniformomis. Kasatoriai mano, kad teismai nepagrįstai laikė, jog liudytoja Dž. L. savo parodymais bandė padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės vien dėl to, kad jie visi jurbarkiečiai. Kasatoriai pažymi, kad jie liudytojos Dž. L. nepažįsta, todėl ji negali būti suinteresuota šios bylos baigtimi. Tuo tarpu nukentėjusioji davė melagingus parodymus dėl degalinėje pirkto alkoholio.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad apygardos teismas neatsižvelgė į apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, kad laiko tarpas nuo tada, kai užsipylę degalų išvyko iš degalinės (7.27 val.) iki tada, kai buvo per raciją iškviesti ir išvyko į Viešvilę (7.38 val.), yra tik 11 min. Tuo tarpu nukentėjusioji nurodė, kad ji lytinę prievartą patyrė po to, kai jie užsipylė degalų, nusipirko alkoholinių gėrimų ir išvyko į mišką, tačiau nelogiška, kad visi minėti veiksmai galėjo įvykti per 11 min. Kasatoriai pažymi, kad norint nuvykti nuo degalinės iki vietos, kur tariamai vyko nusikalstama veika, reikia apytiksliai 5-10 minučių laiko. Be to, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tariamas lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu truko apie pusvalandį. Kasatorių manymu, šios aplinkybės neabejotinai paneigia nusikalstamos veikos padarymo faktą. Taip pat kasatoriai pabrėžia, kad apygardos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios „suklydimą“ dėl kelio ženklo į vietovę „Kalnėnai“ laikė nereikšmingu.

Taip pat kasatoriai apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia tuo, kad teismas neleistinais būtais tikrino nukentėjusiosios parodymų patikimumą.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas, išreikšdamas nepasitenkinimą nukentėjusiosios pakeistais parodymais, teismo posėdžio metu jai davė popieriaus lapą siekdamas įsitikinti, ar jos 2010 m. rugsėjo 13 d. pateiktas pareiškimas yra rašytas jos pačios ranka. Šis lapas su padiktuotu tekstu buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos, tačiau nebuvo tirtas.

Be to, nukentėjusiajai teismo posėdžio metu parodžius, kad ji buvo nuvykusi pas Šakių rajono apylinkės teismo teisėją ir jo kabinete jam pasakiusi, jog pamelavo apie neva prieš ją padarytas nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas šiuos nukentėjusiosios parodymus ėmė tikrinti apklausdamas ją apie tai, kaip atrodo teisėjo, pas kurį ji buvo nuvykusi, kabinetas, ar jame tuo metu buvo tik vienas teisėjas, kur buvo sekretorės, kiek jų buvo, ir pan. Taip pat apeliacinės instancijos teismo išankstinį nusistatymą rodo ir tai, kad, apklausus nukentėjusiąją apie paštą, iš kurio ji išsiuntė Kauno apygardos teismui adresuotą pareiškimą dėl neteisingo apkaltinimo, ji buvo klausinėjama, kaip paštas atrodė. Visais atvejais nukentėjusiosios parodymai buvo patikimi, tačiau nepagrįstai buvo atmesti.

Kasatoriai pažymi, kad teismo šališkumą patvirtina ir tai, jog teismo posėdžio metu vienas iš teisėjų ranka pridengęs mikrofoną (nes posėdis buvo įrašinėjamas) nukentėjusiajai pasakė: „stenkis nesistengus, jie vis tiek bus nuteisti“. Tačiau dėl pridengto mikrofono šie teisėjo žodžiai greičiausiai nebus užsifiksavę posėdžio garso įraše.

Nuteistasis E. E. kasaciniame skunde papildomai pažymi, kad, atmesdamas jo apeliacinį skundą, apygardos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnį (teisė į nešališką teismą per įmanomai trumpiausią laiką) bei procesines garantijas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymų prieštaringumas atsiskleidžia ir vėlesniuose jos parodymuose: nelogiškas nukentėjusiosios teiginys, jog ji prašė, maldavo, kad ją paleistų, tačiau, visiems trims nuvykus prie policijos komisariato pakeisti automobilio, ji nebėgo, neprašė pagalbos, o tik pasyviai sėdėjo ir laukė, kol kasatorius grįš į automobilį.

Kasatoriaus manymu, liudytojas R. A. tyčia teisme pakeitė parodymus, nes liudytojas R. M. 2008 m. lapkričio 16 d. jam buvo surašęs administracinio teises pažeidimo protokolą pagal ATPK 129 straipsnį ir 130 straipsnio 1 dalį, taip pat kartu su kasatoriumi yra apklausęs liudytojus minėtoje administracinėje byloje, o kasatorius surašė įvykio schemą. Teismas šiam liudytojui administracinio teisės pažeidimo byloje paskyrė itin griežtą nuobaudą: 4000 Lt baudą ir transporto priemonės konfiskavimą. Kasatorius pažymi, kad apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog liudytojas R. A. buvo baustas administracine tvarka jau po jo apklausos šioje baudžiamojoje byloje, todėl manydamas, kad jam bus paskirta griežta nuobauda, nutarė atkeršyti. Be to, po 2009 m. spalio 14 d. įvykusio teismo posėdžio R. A. pareiškė, kad „vienam jau paliudijo“, todėl liudytojas R. M. tai suprato kaip užuominą, jog jis davė melagingus, kasatorių kaltinančius, parodymus.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji į prokuratūrą dėl pasikėsinimo ją išžaginti kreipėsi tik 2007 m. birželio 5 d., t. y. po dviejų parų nuo tariamų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė.

Pateikdamas argumentus dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pasireiškusių netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu (BPK 320 straipsnio 3 dalis), kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Antai nukentėjusioji parodė, kad su automobiliu „Nissan Primera“ jie nuvyko į trečiąją degalinę ir parduotuvę „Aibė“, tačiau pagal nukentėjusiosios apibūdintą parduotuvės ir trečiosios degalinės lokalizacijos vietą miesto plane tokių objektų nėra.

Be to, nukentėjusioji iš pradžių teigė, kad šampaną gėrė tik pareigūnai, o ji ne, tačiau vėliau šiuos parodymus paneigė teigdama, kad išgėrė 2-3 taures šampano. Taip pat nukentėjusioji nežinojo, kaip atrodė automobilyje „Nissan Primera“ buvusi kėdutė; teigė, kad kėdutė yra marginta meškučiais, nors daikto apžiūros protokole užfiksuota, kad ji yra mėlynos spalvos, be jokių piešinių.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė apie neva iš nukentėjusiosios kartu su kitais daiktais pavogtą telefoną, nors po įvykio šiuo telefonu iki 2007 m. birželio 23 d. buvo naudojamasi Marijampolėje. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad dėl daiktų vagystė aplinkybės pagrįstai netirtos, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Taip pat kasatorius pažymi, kad nebuvo nustatyti grasinę susprogdinti jo automobilį asmenys ir kas pakabino iškamšą prie jo namų sulaikymo dieną.

Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtuose sprendimuose ne kartą buvo pažymėta, kad nešališkumo principas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektu (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005, 2K-202/2005, 2K-l98/2009, 2K-243/2009). Subjektyvus teismo nešališkumas reiškia asmeninį nešališkumą, pasireiškiantį teismo narių išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimu. Objektyvus nešališkumas užtikrinamas teismui pateikiant pakankamas garantijas pašalinant bet kokias realias abejones dėl nešališkumo. Tai reiškia, kad bylų nagrinėjimo teisme procesas turi būti organizuotas taip, kad iš proceso veiksmų atlikimo ar bendravimo su proceso dalyviais būdo, kitų teismo veiksmų, nesusidarytų teismo išankstinio palankumo ar nepalankumo vienai iš proceso šalių bei suinteresuotumo atitinkamai išspręsti bylą įspūdis.

Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamųjų kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Kasatorių teiginiai apie vieno iš teisėjų teismo posėdžio metu apklausiant nukentėjusiąją išsakytą nuomonę yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti jokiais duomenimis. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, nė vienas iš proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistieji ar jų gynėjas, jokių prieštaravimų dėl galimo neteisėto teisėjo elgesio nepareiškė, pastabų dėl protokolo nepateikė, nušalinimai nė vienam iš teisėjų nepareikšti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacines bylos Nr. 2K-7-198/2008. 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-(360/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, jei pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemtų veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų. Skundžiamoje byloje tokių aplinkybių nustatyta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. E. ir M. K. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl M. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį

Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas jam nepagrįstai inkriminavo požymį „grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, nes vien jo buvimas nusikalstamos veikos vietoje negalėjo sukelti nukentėjusiajai bauginančios situacijos. Jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad jo veiksmai neatitinka požymio „grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, negalėjo šių veiksmų vertinti pagal požymį „kitaip atėmė galimybę priešintis“.

BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, o BK 150 straipsnis – už lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, jei minėtos veikos padaromos panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo prieš nukentėjusiojo asmens valią būdą ar aplinkybes apibūdinantys požymiai baudžiamajame įstatyme išvardyti alternatyviai, todėl asmenį pripažįstant išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju pakanka, kad jis atliktų bent vieną iš BK 149 ar 150 straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų. Taigi išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas ir toks bendrininkų grupėje veikęs asmuo, kuris nors ir lytiškai nesantykiavo ar netenkino lytinės aistros su nukentėjusiuoju, tačiau naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis.

Teismai nuteistojo M. K. buvimą nusikaltimo vietoje tuo metu, kai kitas nuteistasis šioje byloje – E. E., panaudodamas fizinį smurtą, oraliniu būdu tenkino lytinę aistrą, atsižvelgdami į tai, kad prieš tai abu nuteistieji atvežė nukentėjusiąją į nusikaltimo vietą, o M. K., kaip policijos pareigūnas, turėdamas teisinę pareigą neleisti E. E. atlikti nusikalstamų veiksmų, sąmoningai jos nevykdė, teisingai įvertino kaip vykdytojo veiksmus, nes M. K. palengvino E. E. daryti nusikalstamą veiką, sudarydamas nukentėjusiajai įspūdį, kad priešintis yra beviltiška.

Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas nuteistojo M. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, tokią situaciją apibūdino kaip psichinį smurtą, o apeliacinės instancijos teismas – kaip kitokį atėmimą galimybės priešintis, veikos kvalifikavimui įtakos neturi, nes, kaip jau minėta, šie požymiai BK 149 ir 150 straipsnių dispozicijose aprašyti kaip alternatyvūs.

Išdėstydamas įrodyta pripažintos M. K. nusikalstamos veikos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. K. savo dalyvavimu įvykio vietoje sukūrė nukentėjusiajai bauginančią situaciją. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuteistojo M. K. veiksmų turinys nesikeičia, skirtingas tų pačių veiksmų apibūdinimas jo teisių nesuvaržė.

Kita vertus, tęsiant tą pačią nusikalstamą veiką, M. K. tiesiogiai atliko nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytus veiksmus – tuo metu, kai E. E., panaudodamas fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, jis tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Taigi abiejų nuteistųjų bendrininkavimas yra akivaizdus.

Dėl išdėstytų argumentų tuojau pat po to sekę nuteistojo E. E. veiksmai, pasinaudojant prieš tai abiejų nuteistųjų sukurta situacija ir tolesniu M. K. buvimu, pagrįstai inkriminuoti ir M. K., kaip kėsinimasis išžaginti bendrininkų grupe. Skirtingi bendrininkų veiksmai teismo buvo įvertinti skiriant jiems bausmes (BK 58 straipsnis).

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad teismai byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nustatančių, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant nusikalstamas veikas pritaikė tinkamai.

Dėl baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, taikymo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kasatorių argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jų apeliacinių skundų argumentus, yra nepagrįstas, o apeliaciniai skundai išnagrinėti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.

BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir pašalino prieštaravimus tarp teismo išvadoms reikšmingų nukentėjusiosios parodymų, kuriuos ji nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pakeitė. Teismas ne tik išdėstė nuteistųjų kaltę patvirtinančius įrodymus, bet ir juos išanalizavo, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visos bylos aplinkybės ištirtos, įrodymai įvertinti teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus šiame teisme, esą ji nuteistuosius apkalbėjo iš pykčio, nes buvo palikta miške, argumentuotai paneigė. Sugretinęs nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus parodymus su kitais bylos duomenimis, t. y. liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, parodymų atpažinti protokolais ir kt., teismas pripažino teisingais pirmesnius parodymus, o apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus atmetė, kartu su apeliacine nutartimi priimdamas nutartį BPK 257 straipsnio tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir pažymėjo, kad visus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino priešingai nei to apeliaciniuose skunduose pageidavo nuteistieji, nėra pagrindas nutartį laikyti neteisėta ar nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios apsirikimas dėl tam tikrų įvykio aplinkybių (į kiek ir į kokias degalines vyko, kokios spalvos buvo vaikiška kėdutė automobilyje, ar vartojo alkoholį) nelaikytinas esminiu, nes nukentėjusioji galėjo sąžiningai klysti. Ji nevietinė, nepažįstamų vyriškių buvo vežiojama po jai nežinomas vietas, buvo išsigandusi. Nuteistųjų teiginiai, kad seksualiniai nusikaltimai yra smurtiniai, todėl tiek jiems, tiek nukentėjusiajai turėjo būti nustatyti sunkūs sužalojimai, taip pat motyvuotai paneigti nurodant, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai (nubrozdinimai ant kelių) atitinka jos paaiškinimus apie panaudoto smurto pobūdį, o nuteistiesiems jokių sužalojimų nepadaryta, nes nukentėjusioji, būdamas įbauginta, bijojo aktyviai priešintis.

Motyvuotai atmesti apeliacinių skundų argumentai dėl alkoholio pirkimo ir laiko, kuriuo disponavo nuteistieji jiems inkriminuotiems nusikalstamiems veiksmams padaryti. Aptartas ir liudytojo R. A. parodymų patikimumo klausimas, pažymint, kad juos patvirtina kiti įrodymai, patys nuteistieji neneigė liudytoją mačius jų vairuojamame automobilyje ant galinės sėdynės sėdinčią nukentėjusiąją.

Motyvuotai pasisakyta dėl asmens parodymo atpažinti teisėtumo, pažymint, kad šio BPK 192 straipsnyje numatyto procesinio veiksmo atlikimo tvarka nebuvo pažeista, o tai, kad atpažintini asmenys buvo parodyti su policijos pareigūnų uniforma ir ženkliukais su pavardėmis, nedaro šio veiksmo neteisėto, nes nukentėjusioji nuteistųjų pavardžių nežinojo. Nors nuteistasis M. K. kasaciniame skunde teigia, kad parodymų atpažinti metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, byloje nėra duomenų, jog M. K. būtų prašęs šį proceso veiksmą atlikti dalyvaujant gynėjui. Tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas.

Taigi skunde minimas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas išanalizavo, dėl esminių apeliacinių skundų motyvų pasisakė ir nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.

Dėl kaltinamojo akto turinio (BPK 219 straipsnis)

Kasatoriai teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Šiame punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad surašytas kaltinamasis aktas atitinka šiuos reikalavimus, jame pateiktas M. K. ir E. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, pateikti nukentėjusiąją apibūdinantys duomenys, taip pat kitos nusikalstamos veikos aplinkybės, svarbios nusikalstamų veikų kvalifikavimui pagal BK 150 straipsnio 3 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį. Kasatoriams pateikti kaltinimai yra konkretūs ir aiškūs, todėl jų teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Kasatorių teiginiai, kad kaltinamajame akte prokuroras tik perrašė liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis, tačiau jų nevertino bendrame kontekste, nesisieja su reikalavimais kaltinamojo akto turiniui. BPK 219 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Tai reiškia, kad šie duomenys, t. y. liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai ir kt., turi būti nurodyti, bet jų vertinimas yra teismo prerogatyva, kurią jis realizuoja nuosprendyje pateikdamas įrodymų vertinimo motyvus, kaip tai numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Dėl proceso trukmės

Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde teigia, kad bylos procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai, todėl teismas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti švelnesnę bausmę.

BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. EŽTT sprendimuose ir pagal juos formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu apskritai, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007; 2K-503/2010 ir kt.). Vertindami konkretaus proceso trukmę, teismai turi atsižvelgi į šiuos EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumas, asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui.

Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos, už kurių padarymą kasatorius nuteistas, padarytos 2007 m. birželio 3 d., byla pagal teismingumą į Jurbarko rajono apylinkės teismą su kaltinamuoju aktu perduota 2008 m. liepos 8 d. Šiam teismui nusišalinus, 2008 m. liepos 16 d. byla perduota nagrinėti Šakių rajono apylinkės teismui, kuris bylą išnagrinėjo ir priėmė nuosprendį 2010 m. kovo 15 d. Taigi nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo dveji metai devyni mėnesiai, o nuo bylos gavimo pirmosios instancijos teisme iki nuosprendžio priėmimo – vieneri metai aštuoni mėnesiai, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad teismui reikėjo apklausti daug liudytojų ir atlikti kitų procesinių veiksmų. Kai kurie liudytojai pateikdavo prašymus dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje, kai kurie vengė atvykti, nors apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuoti tinkamai, todėl teismas priėmė nutartis juos pristatyti į teismą. Be to, kaltinamųjų gynėjai pateikė teismui daug prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, bylos perdavimo prokurorui arba nutraukimo ir pan. Taigi ir patys gynėjai iš dalies įtakojo proceso trukmę. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nepateisinamai ilgai.

Bylos apeliacinis nagrinėjimas buvo paskirtas 2010 m. birželio 9 d., apeliacinis procesas tęsėsi iki nutarties paskelbimo 2011 m. gegužės 5 d., t. y vienuolika mėnesių. Vertinant proceso trukmę apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiama į tai, kad, nukentėjusiajai pakeitus parodymus, teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, be to, dėl įvairių priežasčių buvo keičiama teisėjų kolegijos sudėtis. Kasatoriaus teiginys, kad procesas apeliacinės instancijos teisme buvo vilkinamas keičiant teisėjų sudėtis, yra nepagrįstas, nes tai buvo daroma dėl objektyvių priežasčių.

Nesant nustatytų aplinkybių, kad bylos procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose užsitęsė nepateisinamai ilgai, nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir paskirti švelnesnę bausmę.

Dėl teismo šališkumo

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes nevertino pakeistų juos teisinančių nukentėjusiosios parodymų, be to, neleistinais būdais tikrino nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir išsakė išankstinę nuomonę dėl pakeistų parodymų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nešališkumo principas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektu (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005; 2K-202/2005. 2K-l98/2009, 2K-243/2009). Subjektyvus teismo nešališkumas reiškia asmeninį nešališkumą, pasireiškiantį teismo narių išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimu. Objektyvus nešališkumas užtikrinamas teismui pateikiant pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokias realias abejones dėl nešališkumo. Tai reiškia, kad bylų nagrinėjimo teisme procesas turi būti organizuotas taip, kad iš proceso veiksmų atlikimo ar bendravimo su proceso dalyviais būdo, kitų teismo veiksmų, nesusidarytų teismo išankstinio palankumo ar nepalankumo vienai iš proceso šalių bei suinteresuotumo atitinkamai išspręsti bylą įspūdis.

Dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo jau pasisakyta, o kasatorių teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo išankstinio nusistatymo yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Pastabų dėl teismo posėdžio protokolų nepateikta, juose neužfiksuota, kad nuteistieji ar jų gynėjai turėtų kokių nors pastabų dėl teismo proceso vedimo, nušalinimai teisėjams nebuvo reiškiami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų E. E. ir M. K. kasacinius skundus.