Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, ir jam paskirtas areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, BK 68 straipsniu, BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, N. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių, vandens ar oro transporto priemones 4 (ketveriems) metams, terminą skaičiuojant nuo arešto bausmės atlikimo; automobilio „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. N. B. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. gruodžio 10 d. nuo 14.56 val. iki 15.03 val. Kauno miesto gatvėmis nuo pastato adresu: (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Opel“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jo neblaivumas viršijo 1,51 promiles (nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio 1.96 promilių), kol sustojo adresu: (duomenys neskelbtini), kur jį sulaikė nusikaltimo liudytojas.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis N. B. ir jo gynėjas advokatas Rimantas Bučma prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Andrejus Klimaševskij prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

6. Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas N. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant N. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo turinį matyti, kad N. B. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Neteisingai vertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikė liudytojo S. V. parodymams. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę vairavus transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau nei 1,51 promilės alkoholio, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.

8. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino N. B. kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

9. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, N. B. viso proceso metu savo kaltę neigė nurodydamas, kad nors ir buvo neblaivus, bet automobilio nevairavo. Tačiau aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios nuteistojo nurodomos aplinkybės yra tik jo gynybinė versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės, kadangi jas paneigia nuoseklūs ir objektyvūs liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamo įvykio metu N. B. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė, negu 1,51 promilės. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniais įrodymais – Neblaivumo nustatymo aktu, kuriame nurodyta, kad N. B. alkotesteriu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0405, patikros Nr. 1084981, 2019 m. gruodžio 10 d. pirmu pūtimu 15.05 val. nustatytas 1,98 promilių neblaivumas, o patikrinus antrą kartą 15.23 val. – 1,96 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 64). Analogiškos aplinkybės nurodytos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausiosios patrulės M. P. 2019 m. gruodžio 10 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 25-26). Nustatyto neblaivumo fakto neginčija ir nuteistasis, tačiau neigia vairavęs automobilį „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir teigia, kad automobilį vairavo kitas asmuo, kurio nežino nei vardo, nei kitų kontaktinių duomenų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi visus baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad įvykio metu automobilį „Opel, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne nuteistasis N. B., o kitas, nenustatytas asmuo.

12. Priešingai negu teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilį „Opel“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairavo būtent N. B.. Liudytojas S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, konkrečiai ir aiškiai nurodė ir patvirtino tą aplinkybę, jog du kartus iš nedidelio atstumo – pravažiuodamas pro stovintį automobilį ties (duomenys neskelbtini) namu, matė automobilio vairuotojo vietoje sėdintį kaltinamąjį, t. y. būtent N. B., be to, patvirtino ir tai, jog matė tą patį asmenį automobilyje išsukantį į kairę link (duomenys neskelbtini) S. V. duodamas parodymus taip pat parodė, jog išsukęs automobilis jį aplenkė iš galo, taigi šiuo nagrinėjamu atveju tiek apylinkės teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nekilo jokių abejonių, kad tokiu atstumu S. V. neabejotinai gerai matė automobilio vidų ir jame buvusių asmenų kiekį. Be to, liudytojas S. V. matė tą patį asmenį, vairavusį automobilį ir išlipantį iš automobilio, šiam sustojus ties (duomenys neskelbtini) namu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. V. parodė, jog kaltinamasis yra tas pats asmuo, kurį matė stovintį šalikelėje, kurį jis sekė ir kuris sustojus prie (duomenys neskelbtini) namo, negražiai kalbėjo su juo. Niekas kitas iš automobilio neišlipo, tik N. B.. Pareigūnai sulaikė tą patį asmenį, kurį liudytojas sekė. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, nes jis parodymus davė išaiškinus atsakomybę už melagingų parodymų davimą ir jam prisiekus sakyti tiesą. Be to, byloje nenustatyta, kad liudytojas S. V. būtų suinteresuotas pakenkti kaltinamajam. Jis kaltinamojo iki įvykio nepažinojo, jokių priešiškumų ar nesutarimų tarp jų nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats kaltinamasis.

13. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad aplinkybę, jog automobilį „Opel“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) komentuojamo įvykio metu vairavo būtent nuteistasis N. B. iš esmės patvirtino ir liudytoja apklausta policijos pareigūnė M. P., atvykusi kartu su kolega E. Č. į įvykio vietą pagal gautą pranešimą dėl galimai neblaivaus vairuotojo. Apklausta liudytoja M. P. nurodė, jog atvykus patikrinti gautą informaciją adresu: (duomenys neskelbtini), kieme pastebėjo automobilį „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio viduje asmenų nebuvo, o šalia minėto automobilio stovėjo du vyriškiai, t. y. pranešėjas S. V. ir N. B.. Liudytoja nurodė, jog pranešėjas S. V. jai paaiškino, kad automobilį „Opel“ pastebėjo kieme adresu: (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojo vietoje sėdėjo vyriškis. Automobilio langas buvo atidarytas, vyriškis kalbėjo mobilaus ryšio telefonu, automobilyje buvo vienas. Automobilio vairuotojas pasirodė akivaizdžiai neblaivus, todėl nusprendė palaukti tolimesnių jo veiksmų. Po kelių minučių automobilis pradėjo važiuoti ir jis paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir važiavo paskui minėtą automobilį. Automobilio vairuotojas automobiliu atvažiavo į kiemą adresu: (duomenys neskelbtini) , ir pastatė automobilį, išlipęs vairuotojas buvo agresyviai nusiteikęs pranešėjo atžvilgiu, šaukė, bandė šalintis, bet jis jam neleido pasišalinti, kol atvyko policijos pareigūnai. Visą laiką, kai pirmą kartą pastebėjo minėtą automobilį ir iki tol, kol pastarasis sustojo kieme, prie namo adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo pametęs vairuotojo iš akių, vyras automobilyje buvo vienas. Šias aplinkybes liudytoja nurodė ir savo 2019 m. gruodžio 10 d. surašytame tarnybiniame pranešime, kuris buvo surašytas iškart po neblaivumo nustatymo. Liudytoja M. P. šias aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu.

14. Abejonių policijos pareigūnės, atvykusios pagal gautą pranešimą, parodymų patikimumu teisėjų kolegijai nekyla. Kaip ir nekyla pranešėjo/liudytojo S. V. parodymų patikimumu. Kaip matyti iš liudytojų M. P. ir S. V. parodymų, jie iš esmės nuoseklūs, vieną kitą papildantys. Liudytojas S. V. atvykusiai į įvykio vietą pareigūnei M. P. paaiškino, jog visą laiką, kai pirmą kartą pastebėjo minėtą automobilį, ir iki tol, kol pastarasis sustojo kieme, prie namo adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo pametęs vairuotojo iš akių, vyras automobilyje buvo vienas. Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti policijos pareigūnės ir liudytojo parodymų patikimumu, kadangi jų parodymų esmė sutampa tarpusavyje, atitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti liudytojai yra suinteresuoti duoti melagingus parodymus ir apkalbėti nuteistąjį, kad kaip pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas priimdamas nuosprendį.

15. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog S. V. pastebėjęs galimai neblaivų asmenį, apie tai pranešė Bendrajam pagalbos centro operatorei ir policijos pareigūnei, važiuodamas sekė paskui automobilį „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) gatvėmis. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro garso įrašas bei stenograma, iš kurių nustatyta, kad pranešėjas 2019 m. gruodžio 10 d. 14.56 val. paskambino Bendrojo pagalbos centro numeriu pranešė, jog mato galimai neblaivaus vairuotojo vairuojamą automobilį miesto gatvėmis. Pranešėjas vėliau buvo sujungtas su policija, kuriai nurodė tas pačias aplinkybes, kurias patvirtina ir liudytojos policijos pareigūnės M. P. parodymai bei aplinkybės nurodytos jos tarnybiniame pranešime. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai pripažino kaltu N. B..

16. Kolegija daro išvadą, kad šie apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, argumentai, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra teisingos ir paremtos baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma. Esant šioms aplinkybėms nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nevertino įrodymų visumos, o įrodymai suformuoti prielaidų pagrindu ir juos nepatikrinus. Pažymėtina, kad įrodymus teismas vertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų ir juos patikrinęs baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog baudžiamojoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad N. B. 2019 m. gruodžio 10 d. nuo 14.56 val. iki 15.03 val., Kauno miesto gatvėmis nuo pastato adresu: (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini) , vairavo automobilį „Opel“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jo neblaivumas viršijo 1,51 promiles (nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio 1.96 promilių), kol sustojo adresu(duomenys neskelbtini), kur jį sulaikė nusikaltimo liudytojas. Įvertinus visus šiuos duomenis, palyginus juos tarpusavyje, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų S. V., M. P. nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtino ir byloje esantys objektyvūs duomenys ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis N. B. vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,51 promilės alkoholio.

18. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Kolegija daro išvadą, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje šio principo esmė aiškinama taip: nagrinėjantis bylą teismas, negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Taip pat šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Konstatuoti, kad buvo pažeistas nešališkumo principas, nepakanka bylos proceso šalių/dalyvių nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys pirmiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones teismo nešališkumu. Apeliaciniame skunde tokių duomenų nepateikiama, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina tokių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad bylą nagrinėjęs teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą (nuosprendį), savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jo atžvilgiu paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės yra per griežtos, pažeidžia teisingumo ir protingumo principus.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

21. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

22. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, skirdamas bausmę apeliantui. Byloje nustatyta, kad N. B. nuteistas už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą. Už šio nusikaltimo padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę N. B. įvertino tai, kad jis padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, susijusį su kelių eismo transporto saugumu, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), kaltinamasis VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje nesigydė, nesilankė, Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo įskaitoje neregistruotas. Atsižvelgė į tai, kad jis neteistas, tačiau vos prieš daugiau nei prieš metus iki šios nusikalstamos veikos padarymo – 2018 m. rugpjūčio 24 d., taip pat vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus – alkotesteriu nustatytas 1,54 promilių neblaivumas. Tačiau, kraujo mėginyje nustatyta 1,41 promilių alkoholio koncentracija. Atsižvelgus į šias aplinkybes, 2018 m. rugsėjo 10 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pavedant policijos pareigūnams spręsti dėl asmens atsakomybės administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį (1 t., b. l. 101–102). Be to, asmuo baustas administracine tvarka už tai, kad po eismo įvykio atsisakė pasitikrinti ar nėra neblaivus, vairavo automobilį neturėdamas teisės, kai teisė buvo atimta už vairavimą neblaiviam, o pasibaigus terminui neįvykdė atsiėmimo sąlygų. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis teisę vairuoti yra praradęs dar 2008 metais dėl to, kad vairavo neblaivus ir jos nėra susigrąžinęs. Už ankstesnį nusižengimą buvo skirta piniginė bauda ir transporto priemonės konfiskavimas, tačiau šios poveikio priemonės kaltinamojo nesustabdė nuo panašaus pobūdžio teisės pažeidimų. Todėl, siekiant apriboti kaltinamojo galimybę daryti nusikalstamus, nubausti bei paveikti jį taip, kad jis nebedarytų naujų teisės pažeidimų, kaltinamajam skyrė arešto bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis linkęs daryti pažeidimus, susijusius su kelių eismo taisyklių pažeidimais, ir jau ne pirmą kartą vairuoja transporto priemonę būdamas neblaivus.

24. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visus baudžiamajame įstatyme nustatytus reikalavimus ir pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju jo neblaivumas beveik penkis kartus viršijo leistiną normą. Asmuo vairuodamas transporto priemonę, kai jam nustatytas beveik 2 promilių neblaivumas judriomis miesto gatvėmis dienos viduryje, neabejotinai kėlė realią grėsmę ir pavojų eismo saugumui, kitų asmenų sveikatai, turtui ir net gyvybei, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka neįvyko skaudūs eismo įvykiai. Be to, mažiau nei prieš du metus jau buvo iškelta baudžiamoji byla dėl analogiškos veikos, kuri buvo nutraukta ir pavesta spręsti dėl administracinės atsakomybės, nes kraujyje buvo nustatytas mažesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, tačiau nustatytas neblaivumas – 1,41 promilės buvo arti tos ribos, kai jau kyla baudžiamoji atsakomybės, kas rodo itin didelį asmens pavojingumą. Toks asmens abejingumas valstybės pastangoms jį pakeisti, rodo niekinantį požiūrį tiek į nusistovėjusias elgesio normas, tiek ir į visuomenės saugumo užtikrinimą. Visa tai teismui suteikė pagrindą išvadai, jog siekiant užtikrinti bausmės tikslus, tiek ir visuomenės narių apsaugą, bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai vykdant arešto bausmę. Jos vykdymas negali būti atidėtas, nes visuma aptartų aplinkybių neleido teismui daryti išvados, jog atidėjus bausmės vykdymą, asmuo nebenusikals ir nebedarys naujų teisės pažeidimų. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo manyti, kad asmuo gali būti pataisytas ir gali būti pasiekti bausmės tikslai be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija konstatuota, kad apylinkės teismas, įvertinęs visų aplinkybių visumą, pagrįstai skyrė bausmę – areštą 60 (šešiasdešimčiai) parų už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

25. Taigi, yra pagrindas tvirtinti, kad teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, reikšmingas bausmės skyrimui. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, apelianto asmenybę, kitus teisės pažeidimus. Taip teismas tinkamai taikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalyje reglamentuotas nuostatas. Kolegija konstatuoja, kad teismas pakankamai išsamiai motyvavo skiriamos bausmės rūšies ir dydžio klausimus, jiems pritartina. Tiek bausmės rūšis, tiek jos dydis yra sankcijos ribose ir nėra per griežtos. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad paskirta bausmė yra per griežta padarytam nusikaltimui.

26. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam taikyta turto konfiskacija bei nustatytu uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones terminu ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – pagrįstai taikė turto konfiskaciją ir iš N. B. konfiskavo automobilį „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei nustatė teisingą teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą.

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, BK 67 straipsnio 3 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės savo esme panašios su bausmėmis, tačiau netapačios, jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė, rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis).

28. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad konfiskuotinas automobilis „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso nuteistajam N. B.. Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, jog bylos duomenimis neginčytinai yra nustatyta, kad nuteistajam inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo įvykdytas nuteistajam vairuojant jam nuosavybes teise priklausantį automobilį „Opel“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pripažinta nusikaltimo padarymo priemone (BK 72 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog N. B. nusikalstamą veiką padarė jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, po to kai jau buvo baustas už pažeidimą administracine tvarka, tačiau tai nesulaikė jo nuo naujų veikų darymo, todėl padarė teisingą išvadą, jog siekiant apriboti galimybę kaltinamajam daryti naujas nusikalstamas veikas yra pagrindas taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. turto konfiskavimą.

29. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalimi). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, tai yra N. B., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 1.96 promilės alkoholio. Taigi teise vairuoti transporto priemones N. B. uždrausta naudotis pagrįstai.

30. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus N. B. nusikaltimo pavojingumą ir aplinkybes – N. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, susijusį su šiurkščiu Kelių eismo taisyklių pažeidimu – būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę. Tokiais savo veiksmais sukėlė grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui, sveikatai ir gyvybei. Apylinkės teismas paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė jam naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 4 (ketveriems) metams. Apylinkės teismas, nustatydamas terminą pagrįstai ir teisingai atsižvelgė į nuteistojo anksčiau padarytus analogiško pobūdžio pažeidimus. Teisėjų kolegija nurodo, kad jis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilių girtumas, dėl ko jo veiksmai buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso, bet pagal baudžiamojo kodekso nuostatas. Todėl, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nustatytas 4 metų specialiosios teisės atėmimo terminas, yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, todėl nėra pagrindo jo švelninti.

31. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmetamas.

32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam N. B. (2 t., b. l. 34). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 72 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš nuteistojo turi būti išieškotos antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti valstybei iš N. B. 72 Eur (septyniasdešimt du eurus) – antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.