Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja O. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. ĮV-207 (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl kompensacinės išmokos skyrimo.

Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją (toliau – ir Kultūros ministerija), prašydama kaip solistei vokalistei skirti kompensacinę išmoką paskyrus Valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymas buvo netenkintas. Įvertinęs tik pareiškėjos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įgytą kūrybinio darbo Lietuvos profesionaliojoje scenoje stažą, kultūros ministras atsisakė skirti jai kompensacinę išmoką, kadangi pareiškėjos darbo stažas neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų. Pareiškėja manė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 4 ir 5 dalimis, jai kompensacinės išmokos dalis turėjo būti skiriama ir mokama netaikant kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažo reikalavimų. Pareiškėja nurodė, kad Kompensacinių išmokų komisija (toliau – ir Komisija) nevertino jos kūrybinio darbo stažo, pažeisdama Kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15 punktą, nustatantį, jog Komisija turi vertinti asmens kūrybinio darbo stažą pagal kūrybinį darbą įrodančius dokumentus ir teikti kultūros ministrui išvadas dėl išmokų skyrimo. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad Aprašas dar nėra suderintas su Įstatymo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusia redakcija.

Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjos prašymas skirti kompensacinę išmoką buvo nagrinėjamas vadovaujantis Įstatymo 13 straipsniu bei Aprašu. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 ir 5 dalį, jeigu asmeniui paskirta ir mokėta kompensacinė išmoka, suėjus senatvės pensijos amžiui, yra didesnė nei senatvės pensijos išmoka (ar kita įstatymo nustatyta asmeniui mokama išmoka), asmeniui sukakus senatvės pensijos amžiui, mokama senatvės pensijos išmoka ir skirtumas tarp kompensacinės išmokos ir senatvės pensijos išmokos (ar kitos įstatyme nustatytos išmokos). Atsakovas pažymėjo, kad kompensacinės išmokos skiriamos ir mokamos asmeniui tik iki jo senatvės pensijos amžiaus, todėl net ir tuo atveju, kai asmuo, nors ir turėdamas teisę į kompensacinę išmoką (turėdamas įstatymo reikalaujamą kūrybinio darbuotojo stažą), pavėluotai, t. y. jau sukakus senatvės pensijos amžiui, pateikia dokumentus, kompensacinė išmoka negali būti skiriama. Šiuo metu pareiškėja yra sukakusi senatvės pensijos amžių ir gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl kompensacinės išmokos išmokėjimo atsakovas laikė nepagrįstu.

Atsiliepime į skundą taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, solistams, vokalistams, kurie iki senatvės pensijos paskyrimo pretenduoja į kompensacinę išmoką, nustatytas privalomas reikalavimas turėti ne mažesnį kaip 25 metų kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažą, tuo tarpu pareiškėjos kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažas dirbant Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sudaro 8 metus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėja 2015 m. vasario 26 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, prašydama skirti kompensacinę išmoką. Pareiškėjos prašymas buvo svarstomas Kultūros ministerijos Kompensacinių išmokų komisijos 2015 m. kovo 12 d. posėdyje, kuriame nutarta rekomenduoti kultūros ministrui atsisakyti skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką. Kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 pareiškėjai atsisakyta skirti kompensacinę išmoką, neatitinkant teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. S2-787 informavo pareiškėją, kad ji negali pretenduoti į kompensacinę išmoką bei pateikė jai kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. ĮV-207 kopiją.

Teismas akcentavo, kad teatrų ir koncertinių įstaigų darbo sąlygų ir socialinių garantijų ypatumus nustato Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnyje yra įtvirtintos teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinių darbuotojų socialinės garantijos. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 6 MGL dydžio kompensacinė išmoka skiriama teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, kurie dėl savo profesijos specifikos negali dirbti pagal įgytą specialybę iki Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus ir dėl to nutraukė darbo sutartį. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad kompensacinės išmokos mokamos, kol jų gavėjui sukaks pensijos amžius, išskyrus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytus atvejus. Pirmosios instancijos teismas remdamasis nurodytomis teisės normomis sprendė, kad kompensacinės išmokos gali būti skiriamos tik asmenims, nesulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, o Įstatymo 13 straipsnio 4 ir 5 dalyse, kuriomis vadovaujasi pareiškėja, yra įtvirtintas jau paskirtos kompensacinės išmokos mokėjimo pratęsimas po senatvės pensijos paskyrimo. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 dalį kompensacinės išmokos mokamos tik asmenims, neturintiems teisės gauti didesnių arba tokio pat dydžio valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų. Tuo atveju, jei asmeniui priklausančios valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis yra mažesnis už asmeniui priklausančią kompensacinę išmoką, šiam asmeniui mokama jam priklausančios kompensacinės išmokos dalis, lygi skirtumui tarp asmeniui priklausančios kompensacinės išmokos ir asmens gaunamos valstybinės socialinio draudimo pensijos (Įstatymo 13 straipsnio 5 dalis).

Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjai valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 315-4, todėl 2015 m. vasario 26 d. prašymo kultūros ministrui pateikimo metu pareiškėjai kompensacinė išmoka jau nebegalėjo būti paskirta. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamu kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 kompensacinė išmoka pareiškėjai neskirta pagrįstai, nors ir nurodytas netinkamas atsisakymo skirti išmoką pagrindas – nesant pakankamo solisto vokalisto kūrybinio darbo stažo.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamame sprendime buvo vadovaujamasi Kompensacinių išmokų komisijos 2015 m. kovo 12 d. posėdžio protokolo išvadomis, kuriose vienu iš atsisakymo skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką pagrindų nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja yra senatvės pensijos gavėja. Asmens darbo profesionaliojoje scenoje stažas yra aktualus tik sprendžiant jau paskirtos kompensacinės išmokos mokėjimo pratęsimo klausimą, kai asmeniui paskiriama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Tačiau net ir šiuo atveju, pareiškėja nebūtų įgijusi teisės į kompensacinės išmokos dalį. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, į kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažą yra įtraukiamas laikas, kurį asmuo dirbo pagal darbo sutartį Lietuvos teatruose ir koncertinėse įstaigose. Pagal bylos duomenis pareiškėja dirbo vienintelėje koncertinėje įstaigoje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur įgijo 8 metų ir 17 dienų (nuo 1973 m. balandžio 23 d. iki 1981 m. gegužės 10 d.) darbo stažą. Šių aplinkybių pareiškėja neginčijo, papildomų įrodymų, patvirtinančių didesnį Lietuvos profesionaliojoje darbo scenoje stažą, teismui nepateikė, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos darbo stažas koncertinėje įstaigoje būtų nepakankamas kompensacinei išmokai pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį skirti.

Teismas nurodė, kad pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtimi, pagal kurią reikalavimas darbo stažui netaikomas kūrybiniams darbuotojams, kuriems yra paskirtos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo ištarnauto laiko pensijos ar kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas ir teigia, kad jos atžvilgiu reikalavimas stažui, įgytam Lietuvos profesionaliojoje scenoje, neturi būti taikomas. Šį pareiškėjos argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėja nepateikė duomenų ir teismas nenustatė, kad pareiškėja yra viena iš nurodytų išmokų gavėja, t. y. gauna ištarnauto laiko pensiją ar kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad ištarnauto laiko pensijos asmenims po 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo nebuvo skiriamos, o pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 315-4 buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai negalėtų būti taikoma Įstatymo 13 straipsnio 5 straipsnyje numatyta išimtis.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentą, kad Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nustatantis 25 metus kūrybinio darbo stažo reikalavimą, negaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d., t. y. negaliojo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu. Palyginus Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcijas, galiojusias iki 2014 m. liepos 1 d. ir vėliau, matyti, kad reikalavimas turėti 25 metus kūrybinio darbo profesionaliojoje scenoje stažą buvo numatytas abiejose įstatymo redakcijose, tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje redakcijoje nustatyta, kad šis reikalavimas taikomas darbui Lietuvos profesionaliojoje scenoje. Šiuo atveju kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. ĮV-207 buvo priimtas galiojant įstatymo redakcijai, numatančiai 25 metus kūrybinio darbo stažo Lietuvos profesionaliojoje scenoje reikalavimą.

Teismas dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad Komisija nevertino jos darbo stažo, pažymėjo, kad nustačius, jog prašymo skirti kompensacinę išmoką pateikimo metu pareiškėja buvo senatvės pensijos gavėja, kompensacinė išmoka jai negalėjo būti skiriama, todėl nurodytas aplinkybes nustačiusiai Komisijai nekilo pareiga vertinti pareiškėjos darbo stažą patvirtinančius dokumentus. Kita vertus, iš Komisijos 2015 m. kovo 12 d. posėdžio protokolo Nr. 3 matyti, kad Komisija atsižvelgė į Kultūros ministerijos pateiktame pareiškėjos gyvenimo aprašyme nurodytas pareiškėjos darbo vietas ir tai, kad vienintelėje koncertinėje įstaigoje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, pareiškėja buvo įgijusi tik 8 metų ir 17 dienų darbo stažą. Teismo vertinimu, Komisijos turimi duomenys buvo pakankami, kad nesikreipti į valstybės ir žinybos registrus, Lietuvos teatrus ir koncertines įstaigas, kitus viešojo administravimo subjektus dėl informacijos apie asmens kūrybinio darbo profesionaliojoje scenoje stažą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, konstatavo, kad skundžiamu kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 pagrįstai atsisakyta pareiškėjai skirti kompensacinę išmoką, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėja O. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, jog kompensacinės išmokos gali būti skiriamos tik asmenims, nesulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, tuo tarpu Įstatymo 13 straipsnio 4 ir 5 dalyse, kuriomis vadovaujasi pareiškėja, yra įtvirtintas jau paskirtos kompensacinės išmokos mokėjimo pratęsimas po senatvės pensijos paskyrimo, kadangi minėtoje įstatymo normoje nėra užsiminta apie kompensacinių išmokų pratęsimą po senatvės pensijos paskyrimo.

Akcentuoja, kad teismas rėmėsi tik vienu atsakovo pateiktu dokumentu apie darbo stažą ir padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjos darbo stažas koncertinėje įstaigoje būtų nepakankamas kompensacinei išmokai pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį skirti. Tačiau teismas nieko nepasisakė dėl pareiškėjos teiginio, jog Komisija nevertino pareiškėjos kūrybinio darbo stažo ir dėl jo iš esmės nepasisakė, nors pareiškėja buvo nurodžiusi, kad jos kūrybinio darbo stažo dokumentai pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjam pensijų skyriui. Taip pat atsakovas nevertino visų dokumentų įrodančių visą pareiškėjos kūrybinio darbo stažą.

Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 2 straipsnyje nėra sąvokos „profesionali scena“. Šio straipsnio 6 dalyje yra apibrėžta profesionalaus scenos meno sąvoka, kuri profesionalaus scenos meną apibrėžia kaip „viešai atliekamas scenos menas, kurio atlikėjai ar atlikėjų kolektyvas (-ai) yra profesionalai (turintys profesinį išsilavinimą ar profesionalaus scenos meno įgūdžių), pagrindines pajamas gaunantys iš šios profesinės veiklos“. Pareiškėja teigia, kad ji yra profesionali atlikėja. Pažymi, kad prie prašymo atsakovui dėl kompensacinės išmokos skyrimo yra pridėjusi atsakovo 1981 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 583, kuriuo pareiškėjai buvo patvirtinta aukščiausia estrados solistės - vokalistės kategorija. Teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai išaiškintų materialinės teisės normų.

Atsakovas Kultūros ministerija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad kompensacinė išmoka skiriama asmeniui tik iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Jeigu asmuo, nors ir turėdamas teisę į kompensacinę išmoką (turėdamas išdirbtą tam tikrą įstatymo nustatytą reikalaujamą kūrybinio darbo stažą Lietuvos profesionalioje scenoje), kreipiasi į ministeriją pavėluotai, t. y. jam jau sukakus senatvės pensijos amžių, kompensacinė išmoka negali būti skiriama.

Akcentuoja, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytos kompensacinės išmokos skiriamos solistams vokalistams, turintiems ne mažesnį nei 25 metų kūrybinio darbo Lietuvos profesionalioje scenoje stažą. Šiuo atveju pareiškėja neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų.

Atkreipia dėmesį, jog vertinant, ar asmuo turi teisę į kompensacinę išmoką yra vertinamas jo darbo stažas, dirbus pagal darbo sutartį tik teatruose ir koncertinėse įstaigose (Lietuvos profesionalioje scenoje), o vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi juridinis asmuo pripažįstamas teatru ar koncertine įstaiga Vyriausybės įgaliotos valstybės valdymo institucijos nustatyta tvarka. Todėl priimant sprendimą dėl kompensacinės išmokos skyrimo pareiškėjai, buvo vertinamas tik pareiškėjos darbo stažas dirbus pagal darbo sutartį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kuri vienintelė atitiko minėtus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. ĮV-207, kuriuo O. K. atsisakyta skirti kompensacinę išmoką dėl to, kad ji neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti skundžiamą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. ĮV-207, kuriuo O. K. atsisakyta skirti kompensacinę išmoką, kadangi ji neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimo. Pareiškėja teigė, kad Komisija nevertino pareiškėjos kūrybinio darbo stažo, neišreikalavo pareiškėjos prašomų jos kūrybinį darbo stažą įrodančių dokumentų, kuriuos ji yra pateikusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl to atsakovas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 18 d. sprendimu yra paskirta senatvės pensija, todėl jai negalėjo būti paskirta kompensacinė išmoka. Be to, pareiškėjos darbo stažas Lietuvos profesionaliojoje scenoje yra nepakankamas kompensacinei išmokai pagal Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį skirti, todėl, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis ir teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nevertino pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, jog Komisija, nagrinėdama klausimą dėl pareiškėjos darbo stažo, neišreikalavo iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjos stažą patvirtinančių dokumentų, todėl padarė nepagrįstą išvadą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja O. K. su prašymu 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į Kultūros ministeriją, prašydama skirti kompensacinę išmoką kaip solistei vokalistei. Kultūros ministerijos Kompensacinių išmokų komisija, svarstydama pareiškėjos prašymą, 2015 m. kovo 12 d. protokole nurodė, kad pareiškėja, solistė vokalistė, dirbo estrados dainininke nuo 1972 metų, nuo 2007 m. spalio 25 d. jai buvo paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Komisija, vadovaudamasi Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo nuostatomis, sprendė, kad pareiškėja negali pretenduoti į kompensacinę išmoką, nes ji negali būti skiriama jau senatvės pensiją gaunančiai solistei vokalistei. Komisija, įvertinusi Kultūros ministerijos 2008 m. spalio 30 d. raštą dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo O. K., siųstą Valstybinių pensijų skyrimo komisijai, O. K. (A. M.) gyvenimo aprašymą, nustatė, kad pareiškėja koncertinėje įstaigoje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje soliste vokaliste dirbo nuo 1973 m. balandžio 23 d. iki 1981 m. gegužės 10 d., t. y. 8 metus ir 17 dienų. Įvertinusi turimus duomenis, Komisija nutarė nesikreipti į pareiškėją dėl reikiamos informacijos, nustatytos Aprašo 7 ir 8 dalyse, taip pat į valstybės ir žinybinius registrus, Lietuvos teatrus ar koncertines įstaigas, kitus viešojo administravimo subjektus dėl informacijos apie asmens kūrybinio darbo profesionaliojoje scenoje stažą, nustatytą Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje. Komisija rekomendavo kultūros ministrui atsisakyti skirti O. K., solistei vokalistei, kompensacinę išmoką, nes jos kūrybinio darbo profesionaliojoje scenoje stažas vertinamas tik jai dirbus Lietuvos valstybinėje filharmonijoje ir sudaro apie 8 metus.

Kultūros ministras 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207, vadovaudamasis Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsniu, Aprašo 22 punktu, atsižvelgdamas į O. K. prašymą bei Kompensacinių išmokų komisijos išvadas, atsisakė skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką, kadangi ji neatitinka teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei atsižvelgdama į pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamos administracinės bylos ribas ir jas peržengė.

Atsakovas skundžiamame Įsakyme atsisakymo skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką pagrindą nurodė tai, kad pareiškėjos kūrybinio darbo Lietuvos profesionaliojoje scenoje stažas vertinamas tik jai dirbus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų. Kiti atsisakymo skirti pagrindai skundžiamame įsakyme nėra nurodyti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą nurodė, kad jame nors ir neteisingai nurodytas atsisakymo skirti kompensacinę išmoką pagrindas – nesant pakankamo solisto vokalisto kūrybinio darbo stažo – tačiau Įsakyme vadovaujamasi ir Komisijos išvadomis, kuriose kaip vienas iš atsisakymo skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką pagrindas nurodyta ir tai, kad pareiškėja yra senatvės pensijos gavėja. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamą įsakymą, nepagrįstai sprendė, kad pagrindas neskirti pareiškėjai kompensacinės išmokos yra tai, jog ji yra senatvės pensijos gavėja, kadangi pareiškėjai atsisakyta skirti kompensacinę išmoką kitu pagrindu. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad nors Komisijos išvadose ir nurodyti keli atsisakymo skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką pagrindai, siūlymas kultūros ministrui neskirti pareiškėjai kompensacinės išmokos suformuluotas tik dėl to, jog pareiškėjos kūrybinio darbo profesionaliojoje scenoje stažas nėra pakankamas išmokai skirti. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ginčijamą atsakovo Įsakymą vertinti jame nurodyto atsisakymo skirti kompensacinę išmoką pagrindo ribose, t. y. turėjo spręsti, ar Kompensacinių išmokų komisija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, turėjo pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti pareiškėjos kūrybinio darbo profesionaliojoje scenoje stažą. Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad priimant skundžiamą Įsakymą, buvo pažeistos Aprašo nuostatos, kadangi Komisija vertina asmens kūrybinio darbo stažą pagal kūrybinį darbą įrodančius dokumentus, tačiau Komisija jokių pareiškėjos darbo stažą patvirtinančių įrodymų, kaip numato Aprašo nuostatos, neišreikalavo. Tokių įrodymų, vertindamas ginčijamo kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. ĮV-207, neišreikalavo ir pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju tik išreikalavus visus įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, yra pagrindas spręsti dėl kompensacinės išmokos pareiškėjai skyrimo/neskyrimo, atitinkamai dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiame kontekste akcentuotina, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, visų argumentų dėl atsakovo priimto Įsakymo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti kompensacinę išmoką, neįvertino, neišreikalavo įrodymų, galimai reikšmingų sprendžiant dėl pareiškėjos darbo stažo, kuriuos įvertinus, galima būtų spręsti dėl skundžiamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgus į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo administracinės bylos, neįvertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, neišreikalavo įrodymų, kuriuos įvertinus galima būtų daryti išvadą dėl pareiškėjos darbo stažo reikalavimo atitikimo teisės aktų nuostatoms, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi galimybės įvertinti pareiškėjos argumentų, susijusių su jos darbo stažu, kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti atitinkamas išvadas šiuo klausimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.