- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-11
- Bylos Nr.
- e2-7371-328/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05031-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Žukauskienė
- Atsakovas
- D. U.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „BnP Finance“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovui D. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 86,89 Eur negrąžinto kredito, 24,33 Eur kredito mokesčio, 400,39 Eur delspinigių, 28,96 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, jog 2009 m. kovo 4 d. atsakovas ir pradinis kreditorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Finverta“ sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 300 Lt (86,89 Eur) kreditas 28 d. terminui. Atsakovas įsipareigojo pradiniam kreditoriui 2009 m. balandžio 2 d. grąžinti kreditą bei sumokėti 84 Lt (24,33 Eur) kredito grąžinimo mokestį. Tačiau atsakovas įsiskolinimo pradiniam kreditoriui negrąžino. 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus UAB ,,Finverta“ ir ieškovės, pradinis kreditorius akcinei bendrovei (toliau – AB) BnP Finance perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovą. Apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkas buvo informuotas ieškovės pranešimu. Atsakovo skolą sudaro 86,89 Eur negrąžinta kredito dalis ir 24,33 Eur kredito mokestis, 400,39 Eur delspinigiai bei 28,96 Eur bauda, iš viso 540,57 Eur.
Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas civilinę bylą nagrinėti ieškovės atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo su ieškiniu sutiko iš dalies. Prašė ieškinį dalyje dėl kredito mokesčio, delspinigių, baudos ir dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Nurodė, jog ieškovės reikalavimas neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų, bendra ieškinio suma šešis kartus viršija negrąžinto kredito sumą. Ieškovės reikalaujamos netesybos aiškiai per didelės, ieškovė negali taikyti dvigubos atsakomybės už tą patį pažeidimą ir reikalauti delspinigių ir baudos. Nurodo, jog teisę reikalauti baudos kreditorė įgijo 2009 m. gegužės 3 d. Ieškinyje nėra nurodoma, už kurį konkrečiai laikotarpį yra skaičiuojami delspinigiai, tačiau sutarties analizė leidžia teigti, jog ieškovė turėjo teisę delspinigius skaičiuoti pirmas trisdešimt dienų po prievolės pažeidimo (tuo atveju, kai pasinaudojo teise reikalauti baudos pagal sutarties 6.3. p.), ieškinio senaties terminas tiek baudai, tiek delspinigiams yra pasibaigęs. Taip pat nurodo, jog sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 365 proc., o kiekvienai kredito panaudojimo dienai tenkančios išlaidos sudaro beveik 1 proc., taigi prašomas priteisti kredito mokestis taip pat neatitinka teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų, pažymėjo, jog nei pradinė kreditorė, nei ieškovė 8 metus nesiėmė veiksmų įsiskolinimui išieškoti ir tokiu būdu prisidėjo prie didelės dalies šiuo metu prašomų priteisti netesybų.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu sutiko iš dalies, palaikė atsiliepimą ir jame nurodytas aplinkybes. Paaiškino, jog atsakovas įvykdė ieškovės reikalavimą dėl 86,89 Eur negrąžinto kredito, su kitais ieškinio reikalavimais nesutinka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2009 m. kovo 4 d. atsakovas ir pradinis kreditorius UAB ,,Finverta“ sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 300 Lt (86,89 Eur) kreditas 28 d. terminui. Atsakovas įsipareigojo pradiniam kreditoriui 2009 m. balandžio 2 d. grąžinti kreditą bei sumokėti 84 Lt (24,33 Eur) kredito grąžinimo mokestį. 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus UAB ,,Finverta“ ir ieškovės, pradinis kreditorius AB „BnP Finance“ perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovą. Apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkas buvo informuotas ieškovės 2017 m. vasario 14 d. pranešimu. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo pavedimu Nr. 43 sumokėjo ieškovei 86,89 Eur.
Dėl negrąžinto kredito
Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.886 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl 86,89 Eur negrąžinto kredito, atsakovas su šiuo ieškovės reikalavimu sutinka ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo pavedimu jį įvykdė. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas sumokėjo ieškovei 86,89 Eur negrąžintą kreditą, ieškovės reikalavimas dėl negrąžinto kredito priteisimo atmestinas.
Dėl kredito mokesčio
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 24,33 Eur kredito mokesčio. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutinka ir nurodo, jog šiuo atveju ginčo sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 365 proc., o kiekvienos kredito panaudojimo dienai tenkančios išlaidos sudaro beveik 1 proc. Tokiu būdu ieškovės prašomas priteisti kredito mokestis taip pat neatitinka teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų, ir turi būti atmestas arba sumažintas iki įstatyme nustatyto kriterijaus ribos – 0,97 Eur. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
Ieškovės reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilo iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).
Iš šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl 365 proc. dydžio palūkanų normos, taigi šalys dėl palūkanų normos susitarė pačios (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Nagrinėjamu atveju atsakovas reikalavimų dėl šalių sudarytos Sutarties modifikavimo nereiškė, sutartis sudaryta laisva valia, yra galiojanti, todėl darytina išvada, kad šalys susitarė dėl palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, taip pat būtina įvertinti, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad pasirašydamos sutartį jos gera valia susitarė dėl palūkanų normos dydžio taikymo, savo parašu patvirtino, kad su juo sutinka. Įvertintina ir aplinkybė, jog kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją bei priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Be to, smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Pažymėtina ir tai, kad Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d., o tarp šalių Sutartis sudaryta 2009 m. kovo 4 d., taigi sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas dėl kredito mokesčio priteisimo tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 24,33 Eur kredito mokesčio.
Dėl delspinigių ir baudos priteisimo
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 400,39 Eur delspinigių ir 28,96 Eur baudą. Atsakovas minėtiems reikalavimas prašo taikyti ieškinio senatį. Tiek delspinigių, tiek baudos išieškojimo teismine tvarka atveju reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000; 2001 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-920/2001; 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-912/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-994/2001).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, jog pagal šalių sudarytą sutartį ieškovė turėjo teisę delspinigius skaičiuoti pirmas 30 dienų po prievolės pažeidimo (tuo atveju, kai pasinaudojo teise reikalauti baudos pagal sutarties 6.3. punktą), todėl ieškinio senaties terminas tiek baudai, tiek delspinigiams yra pasibaigęs. 2009 m. kovo 4 d. šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 6.1. punkte numatyta, kad kredito gavėjas, neįvykdęs prievolės grąžinti kreditą kredito grąžinimo dieną, privalo apmokėti kreditoriui 2 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą kalendorinę dieną po kredito grąžinimo dienos ir baigiami skaičiuoti tą dieną, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į kreditoriaus banko sąskaitą (Sutarties 6.2 punktas). Jeigu kredito gavėjas delsia grąžinti kreditą ir/ar jo dalį ir/ar kredito mokestį ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų nuo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, kredito gavėjas privalo papildomai sumokėti kreditoriui 100,00 Lt (28,96 Eur) dydžio baudą (Sutarties 6.3 punktas). Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo atsakovas, delspinigiai yra skaičiuotini ne tik pirmąsias 30 dienų po prievolės pažeidimo, tačiau visą laikotarpį iki skolos grąžinimo ieškovei, o Sutarties 6.3 punkte numatyta bauda yra papildomas reikalavimas, taikytinas tuo atveju, kai kredito gavėjas delsia grąžinti kreditą ilgiau kaip 30 dienų. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis ši bauda yra skaičiuojama, nepaisant to, ar kredito davėjas pateikė reikalavimą dėl delspinigių sumokėjimo. Taigi, ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino reikalavimui dėl delspinigių priteisimo.
Vis dėlto pažymėtina, kad vadovaujantis Sutarties 6.3 punktu kredito gavėjui delsiant grąžinti kreditą ir/ar jo dalį ir/ar kredito mokestį ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, jis privalo papildomai sumokėti kreditoriui 100,00 Lt (28,96 Eur) dydžio baudą kredito davėjui. Nagrinėjamu atveju atsakovas kreditą įsipareigojo grąžinti 2009 m. balandžio 2 d., tačiau savo prievolės Sutartyje nustatytu terminu neįvykdė. Tai reiškia, jog kredito davėjas 2009 m. gegužės 3 d. įgijo teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti minėtą baudą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškinys pareikštas 2017 m. balandžio 3 d., o 6 mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2009 m. gegužės 3 d. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ieškinio reikalavimui dėl baudos priteisimo taikytinas ieškinio senaties terminas ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.
Atsakovo atstovas nurodo, jog ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, kadangi 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu pradinis kreditorius UAB ,,Finverta“ buvo apskaičiavęs, jog atsakovo skolą sudaro 86,89 Eur negrąžinto kredito ir 24,33 Eur kredito mokesčio, tačiau netesybų atsakovui neskaičiavo. Teismas su šia atsakovo atstovo pozicija nesutinka. 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.3. punkte numatyta, jog nors Sutarties 1.1. punkte nurodytos reikalavimų sudėtinių dalių (pvz. dėl palūkanų, delspinigių ir kt.) sumos yra fiksuotos sutarties sudarymo datai, tačiau naujajam kreditoriui pagal šią sutartį perleidžiamos reikalavimo teisės skolininkų atžvilgiu neapsiriboja Sutarties 1.1. punkte nurodytomis reikalavimų sumomis – šia sutartimi pradinis kreditorius perleidžia naujajam kreditoriui teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos teisės aktai bei reikalavimus pagrindžiantys dokumentai. Naujasis kreditorius turi teisę po šios sutarties pasirašymo toliau skaičiuoti palūkanas, delspinigius bei kitus mokesčius, mokėtinus pagal pateikus dokumentus ir skolininkui pateikti atitinkamą reikalavimą dėl skolos apmokėjimo. Taigi, 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovė įgijo reikalavimo teisę į skolininką visa 2009 m. kovo 4 d. sutarties apimtimi, įskaitant ir reikalavimą sumokėti delspinigius.
Atsakovas prašo mažinti priteistinų delspinigių dydį, nurodydamas, kad Sutartyje nustatyta 2 proc. dydžio delspinigių norma už kiekvieną pavėluotą dieną yra neproporcingai didelė, viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalią 0,05 delspinigių normą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė delspinigius skaičiavo nuo prievolės pažeidimo 180 dienų, viso priskaičiavo 400,39 Eur delspinigių. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jų atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant netesybų mažinimo klausimą atsižvelgiama į šiuos kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. ar šalys yra vartotojai, taip pat kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, skolininko elgesį, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, taip pat ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių; netesybų mažinimas gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, sutiko mokėti 2 procentų delspinigius už sutartyje nustatyto termino pažeidimą. Teismas pažymi, jog nors šalių sutartis sudaryti dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, todėl įstatymo nuostatomis apibrėžiančiomis delspinigių dydį negalima tiesiogiai remtis, tačiau jos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Šiuo metu galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi, prašoma priteisti delspinigių norma 40 kartų viršija šiuo metu Vartojimo kredito įstatyme numatytą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad delspinigių suma pagal sutartį gerokai viršija pačią skolą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatuoja, jog ieškovės prašomos priteisti netesybos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, todėl yra pagrindas jas mažinti. Ieškovei iš atsakovo priteistina 10 Eur delspinigių ((86,89 Eur + 24,33 Eur) x 0,05 proc. x 180 d.).
Dėl metinių palūkanų
Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis 1 dalis).
Ieškovė byloje pateikė įrodymus, jog už ieškinį sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį bei 121 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti, taigi iš viso patyrė 136 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas pateikė įrodymus, jog byloje patyrė 270 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 28 Eur žyminis mokestis už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimą bei 242 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Teismui tenkinus ieškinį iš dalies, pripažintina, jog patenkinta 22 proc. ieškinio reikalavimų. Teismas pažymi, jog nors ieškovės reikalavimas dėl negrąžinto kredito priteisimo yra atmestas, tačiau įvertinus, tai, jog minėtas reikalavimas atmestas, kadangi atsakovas po bylos iškėlimo teisme šią skolos dalį pripažino bei sumokėjo, skaičiuojant patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, šis reikalavimas vertintinas kaip patenkintas.
Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovei iš atsakovo priteistina 29,92 Eur (136 Eur x 22 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovė priteistina 210,60 Eur bylinėjimosi išlaidų (270 Eur x 78 proc).
Atlikus tarpusavio užskaitymą atsakovui iš ieškovės priteistina 180,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 24,33 Eur (dvidešimt keturių Eur 33 ct) kredito mokestį, 10 Eur (dešimt Eur 00 ct) delspinigius, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 34,33 Eur (trisdešimt keturių Eur 33 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovei akcinei bendrovei „BnP Finance“, įmonės kodas 302447985.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“, įmonės kodas 302447985, 180,68 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt Eur 68 ct) bylinėjimosi išlaidas atsakovui D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.