- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-91-582/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00170-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Gytis Večerskas, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- D. B.
- Nukentėjusysis
- V. N.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Regina Atkočaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei K. M., išteisintajam D. B., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiajai V. N., jos atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės K. M. ir nukentėjusiosios atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo
D. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiosios V. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. buvo kaltintas tuo, kad 2011 m. spalio 16 d., apie 23.40 val., viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centro (duomenys neskelbtini), trečio aukšto automobilių stovėjimo aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pastūmė prekybos centro prekių vežimėlį, kuris atsitrenkęs į aikštelės apsaugas apvirto, sukeldamas triukšmą, dėl tokio nederamo elgesio saugos tarnybos „Eurocash1“ apsaugos darbuotojai V. N. jį perspėjus, ją išplūdo necenzūriniais žodžiais, pastūmė prekių vežimėlį, kuris atsitrenkė V. N. į koją bei V. N. iškviestiems „Eurocash1“ apsaugos darbuotojams A. M., A. D., L. D. ir A. B. nurodžius eiti į apsaugos posto patalpas, į nurodymą nereagavo, minėtiems apsaugos darbuotojams grasino susidorojimu, po ko vedant į prekybos ir pramogų centro apsaugos posto patalpas tam priešinosi stumdydamasis, spardydamasis ir apsaugos darbuotojų būdamas paguldytas ant žemės įkando galvą laikiusiai V. N. į dešinę blauzdą, tuo sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir prekybos centro darbo tvarką.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės apeliaciniame skunde prašoma: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį, D. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir neatlygintinai išdirbti 40 valandų nemokamų darbų per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, dirbant po 10 valandų per mėnesį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat panaikinti kardomąją priemonę įsiteisėjus nuosprendžiui, ir nukentėjusiajai V. N. iš D. B. priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Prokurorė skunde nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai ir visiškai be motyvų išteisino D. B. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Siekiant asmenį pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, jog kaltininko veiksmai yra atlikti viešojoje vietoje ir dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šioje byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, tai yra viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis buvo neblaivus, elgėsi įžūliai, tyčia stumdė prekybos centro vežimėlį, viešoje vietoje šlapinosi, o paprašytas nusiraminti, išplūdo apsaugos darbuotoją V. N. necenzūriniais žodžiais, atėjus kitiems apsaugos darbuotojams ir pareikalavus eiti į tarnybines patalpas, nesutiko su jų reikalavimu, bandant jį sulaikyti, pradėjo priešintis, o sulaikytas įkando nukentėjusiajai V. N. į koją. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad išteisintasis viešoje vietoje, matant jo draugams A. I., V. I. ir kitiems, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, be jokios priežasties stumdydamas prekybinį vežimėlį, įžeidinėdamas saugos tarnybos darbuotojus, įkasdamas nukentėjusiajai V. N., bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajai, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo. Todėl nekyla jokių abejonių, kad dėl tokių išteisintojo veiksmų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, prekybos centro tvarka, parodyta nepagarba ne tik apsaugos darbuotojams bet ir prie išėjimo iš „(duomenys neskelbtini)“ durų stovintiems lankytojams, taip pat buvo nežymiai sutrikdyta apsaugos darbuotojos V. N. sveikata. Taigi D. B. veiksmai savo pavojingumo laipsniu, padarymo būdu (fizinio smurto panaudojimu), padariniais (visuomenės rimties sutrikdymu) visiškai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat pažymima, kad teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog D. B. yra suinteresuotas palankia bylos baigtimi, jis yra laisvas nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus. Be to, įvykio metu D. B. buvo gerokai apgirtęs, jam nustatytas 1,52 promilės girtumas. Teismas netinkamai įvertino ir saugos tarnybos darbuotojų, kuriuos įvardijo kaip netiesioginius liudytojus, parodymus, padarydamas visiškai nepagrįstą išvadą, kad išteisintojo veiksmai – riksmai, stumdymasis, kandžiojimasis prieš nepagrįstą sulaikymą, buvo natūrali ir pateisinama gynyba prieš jam nesuprantamą prievartą. Nors D. B. teigė, kad nukentėjusioji V. N. savo blauzdą buvo įrėmusi jam į veidą, taip spaudė prie žemės jo galvą, tačiau iš pateikto vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad nukentėjusioji ne tik kad nespaudė savo blauzda išteisintojo veido prie žemės, tačiau stovėdama ištiestomis kojomis ir pasilenkusi prie išteisintojo, kaire ranka prilaikė jo galvą, kad šis, vengdamas sulaikymo, jos nesusižalotų. Todėl D. B. versija, kad nukentėjusioji V. N. sulaikymo metu prispaudusi koja jo galvą prie žemės sukėlė jam fizinį skausmą, dėl ko jis jai įkando, turėjo būti įvertinta kaip jo gynybinė taktika, jam siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Prokurorės vertinimu, surinkti įrodymai patvirtina, kad saugos tarnybos darbuotojai vykdė savo tiesiogines funkcijas, tai yra viešosios tvarkos ir rimties užtikrinimą prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis saugo žmogaus asmens neliečiamumą, tačiau šiuo atveju apsaugos darbuotojai, sulaikydami D. B. ir panaudodami kovinius veiksmus, nors ir sutrikdė jo sveikatą (konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau minėta konstitucinė nuostata pažeista nebuvo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymą, apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, įtardamas, kad asmuo rengiasi daryti ar daro administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, reikalauti tokius veiksmus nutraukti, sulaikyti įtariamąjį, kuo skubiau perduoti policijai ir kt. Be to, pažymėtina ir tai, kad D. B. apskundė saugos tarnybos veiksmus kaip neteisėtus ir nepagrįstus, tačiau ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-00490-13 dėl saugos tarnybos darbuotojų veiksmų buvo nutrauktas. Kauno apylinkės teismo 2014-03-07 nutartimi išteisintojo skundas dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo buvo atmestas, nenustačius jog buvo pažeistos Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatos, saugos tarnybos pareigūnų veiksmus pripažįstant kaip teisėtus ir pagrįstus.
Šalies argumentai
Prokurorė skunde nurodo, kad skiriant bausmę D. B. atsižvelgtina į nusikaltimo sunkumą, pavojingumą, į tai, kad jis dėl savo veiksmų nejaučia kaltės, nuoširdžiai nesigaili, linkęs savo nusikalstamus veiksmus ir jų padarinius sumenkinti, nukentėjusios neatsiprašė. Taigi nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Apeliaciniame skunde taip pat prašoma visiškai tenkinti nukentėjusiosios V. N. pareikštą 5000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Prokurorės nuomone, priteisdamas tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimą, teismas turi įvertinti nustatytas objektyvias įvykio aplinkybes, atsižvelgti į išteisintojo turtinę padėtį (turi legalų pragyvenimo šaltinį), taip pat į tai, kad po nukentėjusios sužalojimo D. B. nesuteikė jokios pagalbos, o po to nesistengė sumažinti padarytos žalos ir, nors nuo nusikaltimo padarymo praėjo beveik trys metai, nukentėjusiajai V. N. jokios žalos ar jos dalies neatlygino. Prokurorės vertinimu, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitiks proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus ir nepažeis BPK 109, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Nukentėjusiosios V. N. atstovės advokatės apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti D. B. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir paskirti jam bausmę sankcijos ribose, taip pat tenkinti civilinį ieškinį ir pripažinti išlaidas už suteiktas teisines paslaugas proceso išlaidomis ir jas priteisti iš išteisintojo.
Šalies argumentai
Nukentėjusiosios atstovė skunde nurodo, kad teismas, tirdamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teismo padarytos išvados yra paneigiamos tais pačiais įrodymais, kuriais teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Skirtingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodo pirmos instancijos teismas, D. B. inkriminuota veika yra visiškai įrodyta. Visų pirma, byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio vieta – prekybos centro „Akropolis“ automobilių stovėjimo aikštelė trečiame aukšte, yra vieša vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Todėl teismo nurodyta aplinkybė: „liudytojai tvirtina, kad įvykis buvo naktį, automobilių stovėjimo aikštelėje, prekybos centras jau užsidarinėjo, žmonių, išskyrus kelis prekybos centro darbuotojus, nebuvo“ nepašalina fakto, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje.
Skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje yra nurodoma, kad visuomenės rimtis ir tvarka turi būti sutrikdoma realiai (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-454/2011), todėl akivaizdu, kad teismas privalėjo aiškintis, ar D. B. veiksmais buvo realiai sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Nukentėjusiosios atstovė skunde pabrėžia, kad teismas šias aplinkybes aiškinosi ir skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog dėl D. B. veiksmų viešoji rimtis buvo sutrikdyta realiai ir šis sutrikdymas pasireiškė D. B. vartojamais necenzūriniais žodžiais, jo rėkavimu viešoje vietoje, įkandimu nukentėjusiajai į koją. Tačiau šias aplinkybes nustatęs teismas, jas interpretavo savo sukurtais vertinamaisiais matais, nurodydamas, kad dėl D. B. minėtų veiksmų nebuvo rodoma didelė nepagarba aplinkiniams ir nebuvo padaryta esminė žala viešajai tvarkai. Dar daugiau, teismas iškėlė versiją, kurios net nekėlė pats išteisinamasis, tai yra kad jis buvo įsitikinęs, jog nukentėjusioji ir kiti asmenys veikia jo atžvilgiu neteisėtai, bandydami jį sulaikyti, dėl ko bandydamas išsilaisvinti jis įkando į koją nukentėjusiajai, kuri pati be pagrindo išprovokavo konfliktą. Šiuos D. B. veiksmus teismas traktuoja kaip būtinąją gintį ir laiko juos teisėtais. Tačiau pabrėžtina, kad šie skundžiamo nuosprendžio motyvai yra perkelti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2013, nors toje byloje nustatytos aplinkybės nėra tapačios. Be to, teismas iš viso nutylėjo esmines aplinkybes, kad D. B. apsaugos darbuotojų buvo sulaikytas tik po to, kai jis nepakluso nukentėjusiosios reikalavimui nustoti trikdyti viešąją rimtį, jam keliant triukšmą stumdomu vežimėliu, ir pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais. Kita vertus, net ir tuo atveju, darant prielaidą, kad išteisinamasis keikėsi necenzūriniais žodžiais, rėkavo tik todėl, kad laikė apsaugos darbuotojų veiksmus jo atžvilgiu neteisėtais, pažymėtina, kad jis šių savo veiksmų nenutraukė ir atvykus policijos pareigūnams, kuriems, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, galėjo kaip nukentėjusysis pasiskųsti ir tikėtis realios pagalbos. Kaip matyti iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. B. ir E. D. paaiškinimų, jiems atvykus D. B. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų, stumdėsi, buvo agresyvus, atsisakė vykti į policijos komisariatą, bandė išsilaisvinti, dėl ko jį vedant į tarnybinį automobilį reikėjo naudoti specialiąsias priemones – antrankius. Taigi visa nurodyta įvykių seka patvirtina, kad D. B. tyčia demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tarp jų ir nukentėjusiajai, ir tai darė ne spontaniškai ir netrumpą laiką. Be to, skirtingai nei nuosprendžio motyvuose nurodo teismas, teigdamas, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tik tiesiogine apibrėžta tyčia, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Akivaizdu, kad šiuo atveju išteisintasis veikė mišria tyčia – jeigu iš pradžių jis, stumdydamas prekių vežimėlį ir sukeldamas triukšmą, veikė neapibrėžta tyčia, tai vėliau, keikdamasis necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją ir kitus apsaugos darbuotojus, įkasdamas nukentėjusiajai, priešindamasis apsaugos darbuotojams ir policijos pareigūnams, jis veikė apibrėžta tyčia.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja apeliacinius skundus prašė atmesti. Nukentėjusioji, jos atstovė ir prokurorė apeliacinius skundus prašė tenkinti.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės K. M. ir nukentėjusiosios atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą, kad D. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir tuo pagrindu pagrįstai jį išteisino pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
D. B. buvo kaltintas tuo, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei prekybos centro darbo tvarką, tai yra jis pastūmė prekybos centro prekių vežimėlį, kuris atsitrenkęs į aikštelės apsaugas, apvirto, sukeldamas triukšmą, apsaugos darbuotoją V. N. išplūdo necenzūriniais žodžiais, pastūmė prekių vežimėlį V. N. į koją, apsaugos darbuotojams grasino susidorojimu, priešinosi, stumdydamasis, spardydamasis, ir įkando V. N. į dešinę blauzdą, tuo sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, negalima laikyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas.
Kaip teisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose, byloje nekyla abejonių dėl to, kad D. B. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Iš veikos aprašymo taip pat matyti, kad D. B. veiksmai, kuomet jis pastūmė prekybos centro prekių vežimėlį, kuris atsitrenkęs į aikštelės apsaugas, apvirto, tuo sukeldamas triukšmą, taip pat išplūdo apsaugos darbuotoją V. N. necenzūriniais žodžiais, pastūmė prekių vežimėlį apsaugos darbuotojai V. N. į koją, apsaugos darbuotojams grasino susidorojimu, priešinosi stumdydamasis, spardydamasis ir įkando galvą laikiusiai V. N. į dešinę blauzdą, tuo sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo įvertinti kaip įžūlus elgesys, sutrikdęs visuomenės rimtį ir prekybos centro darbo tvarką.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, taip pasireiškusi D. B. inkriminuota veika pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta neatitinkanti visų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš esmės nenustatė D. B. veiksmuose įžūliu elgesiu nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai tyčinio demonstravimo, tai yra dalies BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių (veikos, jos padarymo būdo ir tyčios pažeisti viešąją), todėl jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Su tokiu teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis nėra teisinio pagrindo nesutikti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo ištirto vaizdo įrašo, D. B. pastumia ir paleidžia vieną iš prekių vežimėlių, kuris pavažiavęs į priekį ir atsitrenkęs į aikštelės grindyse esančias automobilių apsaugas, nuvirsta ant šono, D. B. prieina prie nuvirtusio prekių vežimėlio, jį pakelia ir pradeda stumti prie kitų vežimėlių, tuo metu iš priekio prie jo prieina V. I. ir apsaugos darbuotoja V. N., kuri paimdama ranka už D. B. stumiamo vežimėlio jį sustabdo, ir su juo kalbasi, šalia jų taip pat stovi V. I., toliau matyti, kad išteisintasis pasuko prekių vežimėlį į dešinę, kur stovėjo apsaugos darbuotoja, tačiau iš vaizdo įrašo negalima teigti, kad tai buvo padaryta tyčia, jis V. N. ištiestos rankos kryptimi vėl pradėjo stumti vežimėlį link kitų stovinčių vežimėlių, o V. N. eina jam iš paskos, matyti, kad ji gestikuliuoja rankomis ir jam kažką sako, kalba į radijo stotį, tuomet pribėga apsaugos darbuotojas A. M., iš karto po to dar du apsaugos darbuotojai A. B. ir L. D., kurie veda D. B. prie įėjimo į prekybos centrą, D. B. jiems kažką sako, tačiau leidžia vedamas iki perėjos prie prekybos centro durų, o paskui pradeda priešintis, apsaugos darbuotojai jį pargriauna ant grindų ir bando sulaikyti, sulaikymo metu apsaugos darbuotoja V. N. patiria kojos sužalojimą (t. 1, b. l. 45-47). Vaizdo medžiagoje užfiksuota informacija visiškai atitinka nuoseklius ir tarpusavyje esminėse aplinkybėse sutampančius išteisintojo ir liudytojų V. I., A. I. ir D. B. parodymus, kad paties pastumtą ir parvirtusį prekių vežimėlį D. B. pakėlė ir vežė prie kitų vežimėlių, kad su prie jo priėjusia apsaugos darbuotoja išteisintasis kalbėjo ramiu tonu, negestikuliavo ir nevartojo necenzūrinių žodžių, pakluso nukentėjusiosios reikalavimams, pastatė vežimėlį į vietą, vežimėliu netrenkė nukentėjusiajai į koją, jis tik vedamas apsaugos darbuotojų muistėsi, bandė ištraukti rankas, tačiau apsaugos darbuotojai prieš pat įeinant į prekybos centrą jį pargriovė ir uždėjo antrankius.
Aukštesnysis teismas sprendžia, kad tokių D. B. veiksmų iki jo pasipriešinimo apsaugos darbuotojams įžūlumas ir agresyvumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kurį jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Iš vaizdo įrašo ir kitų surinktų duomenų negalima spręsti, kad D. B. elgėsi įžūliai, vandališkais veiksmais siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei, apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė. Nors viešosios tvarkos sutrikdymo motyvai neturi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dominuojančių motyvų, kurie nelaikytini chuliganiškais, nustatymas nagrinėjamu atveju paneigia D. B. veiksmų vertinimą kaip įžūlaus pobūdžio nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą bei tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad išteisintasis tyčia parvertė prekių vežimėlį, dėl tokio elgesio jai jį įspėjus, jis pradėjo elgtis įžūliai, plūsti ją necenzūriniais žodžiais, toliau stumdamas vežimėlį, trinktelėjo jai į kairę koją, tačiau šiuos parodymus paneigia vaizdo medžiagos duomenys, iš kurių matyti, kad tokio pobūdžio veiksmų D. B. nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko. Tai taip pat patvirtina išteisintasis ir minėti liudytojai V. I., A. I. ir D. B.. Kiti teisiamajame posėdyje apklausti apsaugos darbuotojai įvykio ir konfliktinės situacijos tarp išteisintojo ir V. N. nematė, jie į įvykio vietą atvyko vėliau, todėl jie skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinti kaip netiesioginiai liudytojai. Tolesni D. B. veiksmai, jam pradėjus priešintis ir įkandus V. N. į koją sulaikymo metu, taip pat nebuvo nukreipti sutrikdyti viešąją tvarką. D. B. jautėsi neteisėtai vedamas į prekybos centro patalpas, todėl sulaikomas priešinosi ir sulaikymo metu įkando nukentėjusiajai, tačiau, akivaizdu, kad tyčios pažeisti viešąją tvarką ir sužaloti V. N. neturėjo, jo veiksmai buvo kaip atsakas į apsaugos darbuotojų veiksmus. Nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismas pats iškėlė minėtą versiją, nors tokių aplinkybių nenurodė net pats išteisintasis. Tačiau tiek D. B., tiek su juo buvę liudytojai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad jų manymu, nebuvo atlikti jokie veiksmai, kuriais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, todėl D. B. sulaikymas vyko neteisėtai.
Atsižvelgdama į visumą išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog D. B. veiksmuose nėra visų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, teisingai aiškino ir taikė BK 284 straipsnio 1 dalies normą ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Priešingai apeliacinių skundų argumentams, Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinių skundų motyvais teisinio pagrindo nėra.
Nukentėjusiosios atstovė advokatė N. Grubliauskienė apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti nukentėjusiajai turėtas išlaidas už advokato pagalbą – 250 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir jos atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteisiamos tik iš nuteisto asmens. Šia nutartimi pripažinus, kad D. B. išteisintas teisėtai ir pagrįstai, nukentėjusiosios atstovės prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės K. M. ir nukentėjusiosios atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus atmesti.