Kauno apygardos teismo nutartis

2015-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-478/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
1A-450-478/2015
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-00037-2014-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Kaltinamasis
A. V.
Civilinis ieškovas
UAB „duomenys neskelbtini“
Civilinis atsakovas
I. A.
Nuteistasis
ir M
Advokatai
Georgijus Zavtrakovas

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-478/2015

Teisėja Henryta Gerdvilė Proceso Nr. 1-66-1-00037-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 14.2.2. ; 2.4.7
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Olego Šibkovo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jakštui, išteisintajam A. V., gynėjams advokatams Georgijui Zavtrakovui, Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Gintaro Jakšto apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

A. V. padaryta nusikalstama veika iš BK 178 str. 2 d. perkvalifikuota į BK 189 str. 3 d. ir A. V. pagal BK 189 str. 3 d. išteisintas, jo veikoje nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių - BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.

Kardomoji priemonė A. V. neskirta.

Civilinio ieškovo UAB „duomenys neskelbtini“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš M. A. priteista 211,24 Eur (du šimtai vienuolika eurų 24 ct) (729,38 Lt) turtinės žalos atlyginimo, o nepilnamečiui M. A. neišgalint, subsidiariai priteista iš jo motinos, t. y. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės I. A., civilinio ieškovo UAB „duomenys neskelbtini“ naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. A., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. buvo kaltinamas nusikaltimu, numatytu BK 178 str. 2 d., t. y. tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. sausio 13 d., apie 23.00 val., veikdamas kaip bendrininkų grupė kartu su M. A., išdaužę 50 litų vertės lango stiklą ir sugadinę 30 litų vertės vidinę durų spyną, įsibrovė į J. D. K. priklausančio namo, esančio Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), patalpas ir pagrobė J. D. K. ir J. K. priklausantį bendros 2125 litų vertės turtą: bendros 45 litų vertės 9 stiklainiukus po 0,5 litro talpos uogienės, 400 litų vertės kepsninę, 100 litų vertės krūmapjovę, 40 litų vertės patalynės komplektą, 20 litų vertės žibalinę lempą, 70 litų vertės metalinį baką, bendros 35 litų vertės du puodus maistui virti, 120 litų vertės sulčiaspaudę „Aurum“, 200 litų vertės senovinį pakabinamą laikrodį, 25 litų vertės lapės kailį, 20 litų vertės pastatomą laikrodį, 10 litų vertės radijo imtuvą, 100 litų vertės TV priedelį „Orton“ su pultu, 25 litų vertės televizoriaus pultą „LG“, bendros 610 litų vertės penkias meškeres, bendros 255 litų vertės dvi dėžes su žvejybos reikmenimis, 30 litų vertės graibštą ir 20 litų dėklą žuvims laikyti.

Žemesnės instancijos teismas

Kėdainių rajono apylinkės teismas A. V. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, BK 3 straipsnio 2 dalimi, A. V. išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras Gintaras Jakštas prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendį, kuriuo A. V. padaryta nusikalstama veika iš BK 178 str. 2 d. perkvalifikuota į BK 189 str. 3 d. ir vadovaujantis BK įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2015-01-01, A. V. išteisintas, pakeisti: A. V. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir nubausti laisvės atėmimu 1 metams 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su 2014-04-17 nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir paskirti galutinę laisvės atėmimo bausmę 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal 2014-04-17 nuosprendį; likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroro vertinimu, teismas tinkamai ištyrė įrodymus, tačiau nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai A. V. veiką perkvalifikavo iš BK 178 str. 2 d. į BK 189 str. 3 d. ir, vadovaujantis įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2015-01-01, jį išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių - BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d. Priimdamas šį nuosprendį, teismas nepagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nepakanka patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent A. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio posėdžio metu patikrinti duomenys yra prieštaringi ir prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, ir teismas vadovavosi subjektyviais kaltinamojo A. V. parodymais dėl kaltės nepripažinimo.

Prokuroras pažymi, kad nuteistasis M. A. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame bylos nagrinėjime nurodė, kad vagystę iš J. D. K. priklausančio namo, esančio Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), įvykdė kartu su A. V. iš anksto susitarę. Stiklą išdaužė abu, į namą lindo abu, daiktus krovė į maišus abu savo nuožiūra, kas ką ims susitarimo nebuvo. Kadangi buvo tamsu, ėjo pasišviesdami prožektoriais. Į maišus sudėtus daiktus nešė abu, tik vėliau iš pagrobtų daiktų A. V. pasiėmė televizoriaus priedelį ir lapės kailį. Dalį daiktų jis nunešė pas A. V. tėvą priduoti, o pats A. V. pasislėpė, kad tėvas jo nematytų, nes būtų varęs jį namo ir tik po to, kai dalį daiktų pardavė A. V. tėvui ir pasidalino po 22 litus, jie išsiskyrė. Teisminio posėdžio metu garsinant M. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, analizuojant prieštaravimus dėl įsibrovimo į namą, kaltinamasis M. A. kategoriškai nurodė, kad vagystėje dalyvavo su A. V., kuris ir pasiūlė apvogti minėtą namą, nes vienas jis būtų bijojęs. Dėl byloje esančių prieštaravimų paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu galėjo kai ką pamiršti pasakyti tyrėjai, nes jis nuo galvos skausmo geria vaistus, o sulaikytas dvi dienas jų negėrė, todėl jo parodymai gali skirtis, bet jis tikrai prisimena, kad šią vagystę įvykdė kartu su A. V.. Tai, kad M. A. ne viską prisimena, patvirtina jo įstatyminė atstovė I. A., kuri parodė, kad sūnus turi atminties sutrikimų dėl jo galvoje esančio auglio, tačiau, jos manymu, sūnus teisme viską nuoširdžiai pasakojo, ir mano, kad jis nemeluoja. Be to, teisminio posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina kaltinamojo M. A. parodymus dėl kartu su A. V. įvykdytos vagystės ir paneigia A. V. parodymus, kad jis vagystėje nedalyvavo, o daiktus įgijo iš M. A..

Apklaustas liudytoju V. V. patvirtino, kad jam daiktus parduoti M. A. atnešė vienas ir nupirkus daiktus iš M. A., gal po 15 minučių į namus grįžo sūnus A. V., kuris, turėdamas su savimi pavogtą lapės kailį ir televizijos priedelį, pasakė, kad juos nusipirko iš M. A.. Šios aplinkybės patvirtina M. A. parodymus, kad atėjus parduoti daiktus pas V. V., jo sūnus A. V. buvo pasislėpęs, nes bijojo tėvo, o į namus grįžo tik praėjus 15 minučių po daiktų pardavimo. Šios aplinkybės paneigia A. V. parodymus, kad nusipirkęs žinomai vogtus daiktus iš M. A., jie išsiskyrė ir jis grįžo į namus, nes, M. A. parduodant vogtus daiktus, A. V. namuose dar nebuvo. Be to, iš byloje esančio daiktų pateikimo protokolo (2 t., 70,73-78 b. l.) matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriuje iš bausmę atliekančio A. V. buvo paimtas TV priedelis su pultu, kurį atpažinimo metu atpažino nukentėjusioji (2 t., 40 b. l. ), nors, anot V. V., apie vagystę ir pavogtus bei neva įgytus vogtus daiktus neva jau buvo pranešta policijai. Atkreiptinas dėmesys, kad ši aplinkybė, apie tai, jog apie vagystę buvo pranešta policijai, niekur nėra fiksuota, ir byloje yra visiškai nelogiški policijos pareigūno M. Y. parodymai, jog apie vagystę jam pranešė pats kaltinamasis A. V., kuris prie savęs slėpė pavogtus daiktus.

Be to, prokuroras nurodo, kad vertinant tiek M. A. parodymus, tiek A. V. parodymus turėtų būti akcentuotinas nusikalstamos veikos baigtumas. Vagystė yra laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis ir disponuoti pagal savo valią. Vertinant tiek M. A., tiek A. V. parodymus, pavogtais daiktais jie galėjo naudotis tik juos išnešę maišais, kurių buvo du, iš namo, iš sodybos teritorijos, kuomet žiūrėjo ką pagrobė ir mažai tikėtina, kad vienas asmuo vienu metu išnešti du maišus su pavogtais daiktais galėtų, o tai patvirtina M. A. parodymus, kad maišus nešė abu, todėl, įvertinus teisminio posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, bet atkreipiant dėmesį, kad nėra surinkta visiškai jokių duomenų, patvirtinančių, jog A. V. įgijo žinomai vogtus daiktus, o ne juos pavogė, prokuroras mano, kad teismo padarytos išvados dėl A. V. veikos perkvalifikavimo neatitinka byloje išnagrinėtoms faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nuosprendis keistinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. ištei­si­nęs pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka ne su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad be nenuoseklių kito kaltinamojo M. A. parodymų apie A. V. dalyvavimą vagystėje, byloje kitų įrodymų, patvirtinančių A. V. kaltę šio nusikaltimo padarymu, nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu išteisintojo A. V. parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs, jis nuo pat pradžių neigė dalyvavęs vagystėje (b. l. 56, 9, t. 3, b. l. 6-7, t. 4), o kaltinimas A. V. buvo grindžiamas vien tik nuteistojo M. A. parodymais, kuriuos pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus ir išsamiai savo išvadas motyvavo ir pagrindė teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistojo M. A. parodymai skirtinguose bylos etapuose buvo itin prieštaringi tiek jo paties duotiems parodymams, tiek kitų liudytojų parodymams, tiek ir kitiems bylos įrodymams. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog yra didelis pavojus, kad bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis, duodant parodymus, skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi, jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (V. R. v. Russia, no. 41461/02, judgment of 24 July 2008). Bylos duomenys patvirtina, kad M. A. parodymai nebuvo nuoseklūs ne tik atskirose bylos tyrimo stadijose, bet ir jam duodant parodymus teisme, todėl tokiais nenuosekliais parodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio kito kaltinamojo atžvilgiu. Neradus įvykio vietoje pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nesant įvykio liudytojų, neradus A. V. pėdsakų nusikaltimo vietoje, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad pareikštas kaltinimas A. V. grindžiamas išimtinai tik prielaidomis, kad galimai būtent jis galėjo bendrininkų grupėje su M. A. padaryti šį nusikaltimą, nes buvo įvykio vietoje ir pateikė pagrobtus daiktus. Nors prokuroras skunde teigia, kad M. A. kategoriškai patvirtino, jog vagystę padarė kartu su A. V., tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. A. lygiai taip pat kategoriškai ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pirmąją vagystę įvykdė su L. L., nors ši aplinkybė nebuvo įrodyta ir ikiteisminis tyrimas L. L. buvo nutrauktas. Prokuroro skunde nurodomas faktas, jog A. V. nebuvo namuose, kai jis atėjo parduoti pavogtus daiktus, niekaip nepatvirtina A. V. dalyvavimo padarant vagystę. Be to, skunde neteisingai nurodoma, jog paimant iš A. V. daiktus Kauno tardymo izoliatoriuje, aplinkybė, jog apie vagystę buvo pranešta policijai, niekur nėra fiksuota, nes iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji J. D. K. apie vagystę pranešė 2014-01-14 (t. 2, b. l. 1), o asmens krata nuteistajam A. V., atvykus į tardymo izoliatorių, buvo atlikta 2014-01-15, kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir buvo žinomi visi pavogti daiktai. Be to, skunde išreikštos abejonės, kad vienas asmuo dviejų maišų su pavogtais daiktais išnešti negalėjo, ir nurodytos įstatymo nuostatos dėl vagystės baigtumo momento taip pat niekaip nepatvirtina, jog A. V. padarė svetimo turto vagystę. Nors prokuroro skunde teigiama, kad A. V. inkriminuota nusikalstama veikia yra grindžiama bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ištirtais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekal­tumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį per­se­kio­jimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Tokias pačias nuostatas ne kartą yra konstatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė teisingą, motyvuotą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 3 dalį ir jį, atsižvelgiant į 2015-01-01 įsigaliojusius BK 190 straipsnio 1 dalies pakeitimus, išteisinto, nesant jo veikoje baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. V., išlaidas iki 2015-04-14 sudaro 11,58 Eur (4 t., 45 b. l.). BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Kaltinamasis nagrinėjamoje byloje išteisintas, todėl išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinę teisinę pagalbą M. A. teikia advokatas Georgijus Zavtrakovas, tačiau byloje nuteistojo M. A. atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas ir gynėjas jam nereikalingas, todėl advokatas Georgijus Zavtrakovas nuo dalyvavimo teismo posėdyje buvo atleistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Gintaro Jakšto apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Algirdas RemeikaOlegas Šibkovas