Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-02-24 · Administracinė byla Nr. A-95-442/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-09-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-24
Bylos Nr.
A-95-442/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02238-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
I. J.
Atsakovas
Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-95-442/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02238-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 29.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA), 3 736,14 Eur palūkanų sumą. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. 2014 m. gruodžio 19 d. tarp jos ir NMA buvo pasirašyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartis Nr. 21M-KS-12-1-011583-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), kuria NMA, be kita ko, įsipareigojo kompensuoti iki 90 procentų visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Šia sutartimi buvo sutarta, kad paramos lėšos pervedamos į paramos gavėjo nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą, numatytas atsiskaitymo terminas 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymo dokumentų gavimo. Pareiškėja 2015 m. kovo 13 d. pateikė NMA mokėjimo prašymą 40 115,27 Eur sumai išmokėti. NMA 2015 m. liepos 17 d. išmokėjo 5 265,33 Eur, 2015 m. spalio 6 d. – 9 450,22 Eur. Pareiškėja 2015 m. rugsėjo 29 d. pateikė NMA mokėjimo prašymą 56 302,13 Eur sumai išmokėti. NMA 2015 m. gruodžio 10 d. išmokėjo 37 612,51 Eur, 2018 m. rugsėjo 14 d. – 18 689,62 Eur. Akivaizdu, kad NMA nevykdė savo pareigos laiku atsiskaityti su pareiškėja pagal Paramos sutartį.

1.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnyje yra numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu.

Atsiliepimas

2. Atsakovo atstovas NMA atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas skunde nurodė, kad:

2.1. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (2014 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 3D-324 redakcija) (toliau – ir Administravimo taisyklės) 118 punktą tuo atveju, kai sudaroma paramos sutartis, NMA turi įvertinti mokėjimo prašymą ir paramos lėšas užsakyti per 30 darbo dienų nuo mokėjimo prašymo gavimo užregistravimo NMA datos, tačiau į mokėjimo prašymo ir pirkimo dokumentų vertinimo terminus neįskaičiuojamas paklausimų paramos gavėjui, patikrų vietoje, įtariamo pažeidimo tyrimo atlikimo bei ekspertizės atlikimo terminas. Taigi 30 dienų terminas nėra imperatyvus terminas – šis terminas gali būti kur kas ilgesnis, jei atliekami veiksmai, numatyti Administravimo taisyklių 118 punkte. Nagrinėjamu atveju tai būtent ir buvo daroma.

2.2. Tad NMA pareiškėjos atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai. NMA turėjo teisę mokėjimo prašymus vertinti ilgesnį nei 30 dienų terminą. Pareiškėja nenurodo, kokią teisės akto normą pažeidė NMA. Pareiškėja skunde nurodomą žalą (jei tokia apskritai buvo) patyrė ne dėl NMA, o dėl savo neteisėtų veiksmų, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi nėra sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėja pagrįstai reikalauja atlyginti 3 736,14 Eur turtinę žalą (palūkanas).

5. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjos teigimu, ji patyrė žalą dėl to, kad NMA, gavusi mokėjimo prašymus, jų laiku, t. y. per 30 kalendorinių dienų, neapmokėjo. Šioje byloje nėra ginčo, kad pagal Paramos sutarties 19.1 punktą paramos lėšos pervedamos į paramos gavėjo nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą, numatytas atsiskaitymo terminas 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymo dokumentų gavimo, tačiau į šį terminą neįskaičiuojamas paklausimų paramos gavėjui, patikrų vietoje bei įtariamo pažeidimo tyrimo atlikimo laikas. Taigi pareiškėja skunde nutyli reikšmingą aplinkybę, o būtent tai, kad į šį terminą neįskaičiuojamas paklausimų paramos gavėjui, patikrų vietoje bei įtariamo pažeidimo tyrimo atlikimo laikas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo apklausiama, atliekamos patikros vietoje, atliekami įtariamo pažeidimo tyrimai, dėl to kilo teisminiai ginčai. Todėl NMA pervedė sumas pareiškėjai ne per 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymų gavimo dienos. NMA neatliko jokių veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai ar minėtoji sutartis. Priešingai, NMA, privalėdama užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų nuostatų, o šiuo konkrečiu atveju, kad investicijos nebūtų įsigyjamos už užaukštintas kainas bei visi mokėjimo prašyme deklaruoti darbai būtų realiai atlikti, turėjo teisę mokėjimo prašymus vertinti ilgesnį nei 30 dienų terminą, kuomet buvo atliekamos patikros vietoje, kreipiamasi į pareiškėją su paklausimais, kreipiamasi į nepriklausomus ekspertus ir t. t. Šiuo atveju tokie veiksmai ir buvo atliekami. Pareiškėja skunde nenurodė, kokią teisės akto normą pažeidė NMA.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė NMA neteisėtų veiksmų, be to, nepagrindė ir žalos fakto, nes, kaip minėta, savaiminis 30 kalendorinių dienų termino nesilaikymas, jeigu NMA teikia paklausimus pareiškėjams, vykdo patikras vietoje, atlieka įtariamų pažeidimų tyrimus, nereiškia Paramos sutarties 19.1 punkto pažeidimo.

Šalies argumentai

7. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad dalį turtinės žalos pareiškėja sieja su dar 2015 m., jos teigimu, padarytais NMA pažeidimais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. birželio mėn. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Todėl dėl minėtų faktinių aplinkybių yra pagrindas išvadai, kad pareiškėja tariamos turtinės žalos atlyginimą siekia prisiteisti praleidusi ieškinio senaties terminą. Todėl ir šiuo aspektu pareiškėjos skundo dalies nėra pagrindo tenkinti.

III.

8. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja, pabrėždama, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Pareiškėja papildomai pažymi, kad:

8.1. 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (toliau – ir Direktyva), 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog būtų taikomos šios referencinės palūkanų normos: a) už pirmąjį atitinkamų metų pusmetį – tų metų sausio 1 d. galiojanti palūkanų norma; b) už antrąjį atitinkamų metų pusmetį – tų metų liepos 1 d. galiojanti palūkanų norma.

8.2. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Šiuo atveju reikalavimui dėl palūkanų priteisimo nėra suėjęs senaties terminas.

8.3. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjos teisė į palūkanas yra įtvirtinta ne tik CK, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme, bet ir Direktyvoje, todėl šios teisės paneigimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį.

Atsiliepimas

9. Atsakovo atstovas NMA atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10. Atsakovo atstovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, teismo sprendime buvo išanalizuotos visos reikšmingos aplinkybės. Taip pat pabrėžia, kad Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas šiuo atveju neaktualus, nes pareiškėjos ir NMA nesieja komerciniai santykiai – komercinė sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NMA.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, nustatęs, kad NMA neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėja taip pat neįrodė, kad patyrė turtinę žalą. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

13. Pareiškėja tiek skundą, tiek apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ji su NMA sudarė Paramos sutartį, kurioje buvo nustatytas 30 kalendorinių dienų NMA atsiskaitymo su ja terminas nuo mokėjimo prašymo gavimo dienos; visgi nors ji NMA 2015 m. kovo 13 d. pateikė mokėjimo prašymą 401 15,27 Eur sumai išmokėti, tačiau NMA tik 2015 m. liepos 17 d. išmokėjo 5 265,33 Eur, o 2015 m. spalio 6 d. – 9 450,22 Eur; nors ji NMA 2015 m. rugsėjo 29 d. pateikė mokėjimo prašymą 56 302,13 Eur sumai išmokėti, tačiau NMA tik 2015 m. gruodžio 10 d. išmokėjo 37 612,51 Eur, 2018 m. rugsėjo 14 d. – 18 689,62 Eur. Tad, pareiškėjos teigimu, mokėjimai buvo atliki vėliau nei per 30 kalendorinių dienų, dėl to ji turi teisę į palūkanas.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo, kurį pareiškėja grindžia, jos teigimu, NMA turimomis jai sumokėti palūkanomis, kurios apskaičiuotinos tuo pagrindu, kad NMA praleido terminus, per kuriuos jai turėjo išmokėti paramos sumas.

15. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (šiuo atveju neteisėti veiksmai grindžiami tuo, kad NMA praleido nustatyta terminą pareiškėjai išmokėti paramą), žalos pareiškėjui padarymo faktą (šiuo atveju žala grindžiama skaičiuotinomis palūkanomis, kurios laikytinos minimaliais pareiškėjos patirtais nuostoliais) ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019, 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019).

16. Vertinant skundžiamą teismo sprendimą, pabrėžtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo argumentuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

17. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti neteisėtus NMA veiksmus (neveikimą), o pareiškėja neįrodė ir patirtos turtinės žalos, tačiau pripažintina, kad teismas tokią išvadą priėjo tinkamai nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų tinkamai neįvertinęs minėtų valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų kontekste (žr. šios nutarties 15 p.). Nepaistant to, kad teismas konstatavo, jog NMA pareiškėja buvo apklausiama, atliekamos patikros vietoje, atliekami įtariamo pažeidimo tyrimai, o šios aplinkybės, teismo vertinimu, pateisina paramos pareiškėjai išmokėjimą vėliau, visgi minėtos aplinkybės teismo sprendime nėra pakankamai detalizuotos ir įvertintos. Teismas nagrinėjamu atveju neapibrėžė ginčui aktualaus laikotarpio, nuosekliai nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių visumos, t. y. pareiškėjos ir NMA atliktų veiksmų (priimtų sprendimų) ginčui aktualiu laikotarpiu eigos, veiksmų atlikimo priežasčių, nors, turėdamas pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, turėjo tai padaryti. Teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė patirtos žalos, yra visiškai nemotyvuota.

18. Tad nėra pagrindo pripažinti, kad, nagrinėdamas šią administracinę bylą ir tirdamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, sprendime išdėstė aiškius ir išsamius argumentus bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą išnagrinėjo tinkamai neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, aiškiai nemotyvavo priimto sprendimo, dėl to galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą bei tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo apibrėžti ginčui aktualų laikotarpį ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, o tai atlikęs teismas turi : 1) įvertinti, ar NMA praleido terminą (terminus) išmokėti paramos sumas pareiškėjai; 2) jei minėti terminai buvo praleisti ir tam nėra jokio teisėto pateisinamo pagrindo, nustatyti praleisto termino (terminų) išmokėti paramos sumas pareiškėjai trukmę; 3) nustatyti, ar pareiškėja dėl praleisto termino (terminų) paramos sumoms išmokėti patyrė turtinę žalą (šiuo atveju, kaip pati pareiškėja nurodo, priskaičiuotinų palūkanų, kaip minimalių nuostolių, forma).

20. Tam, kad būtų galima tinkamai išnagrinėti bylą minėtais aspektais, teismas turi identifikuoti ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. tiek NMA atliktus veiksmus pareiškėjos atžvilgiu nuo jos pateiktų mokėjimo prašymų iki paramos išmokėjimo, tiek terminą (terminus) išmokėti paramos sumas pareiškėjai, tiek galimas skaičiuotinas palūkanas reglamentuojančias teisės normas.

21. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad: i) teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog Paramos sutarties 19.1 punkte numatytas atsiskaitymo terminas yra 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymo dokumentų gavimo, nes minėtame Paramos sutarties punkte 30 kalendorinių dienų terminas nustatytas ne paramos lėšų išmokėjimui, o mokėjimo prašymo įvertinimui ir paramos lėšų užsakymui ir tik tais atvejais, kai vertinant mokėjimo prašymą NMA prašo paramos gavėjo pateikti trūkstamus duomenis arba ištaisyti nurodytus mokėjimo prašymo trūkumus; ii) teismas nepagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu trejų metų ieškinio senaties terminu, nes pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, o šioje byloje taikyti ieškinio senatį ginčo šalys neprašė.

22. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėja prašomas priteisti palūkanas grindžia 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, ir ją Lietuvos Respublikoje įgyvendinančiu Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu, tačiau šiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas yra skirtas atsiskaitymams pagal komercines sutartis. Taigi esminė prielaida taikyti minėtuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, be kita ko, nuostatas dėl atitinkamo dydžio palūkanų mokėjimo, yra aplinkybė, jog sandoriai, pagal kuriuos vėluojama mokėti, yra komerciniai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėją ir NMA siejo ne komerciniai, o administracinio pobūdžio santykiai, susiklostę viešosios teisės aktų, kurie reglamentuoja NMA vykdomą Europos Sąjungos (valstybės) paramos lėšų teikimą (administravimą), pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Direktyvos ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo šioje byloje nėra pagrindo taikyti.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo atsižvelgti į šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus (pastabas) (ABTĮ 148 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė