- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- I-3304-789/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04599-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Nurodo, kad Vilniaus PN administracija tiems nuteistiesiems, kurie neturi galimybių įsigyti reikiamų higienos priemonių ir neturi galiojančių nuobaudų, skiria 6 Eur išmoką ir 5 Eur pašalpą. Kadangi pareiškėjo sąskaita areštuota, jis šia parama naudojasi, nes tai yra vienintelės jo pajamos, už kurias jis gali įsigyti būtiniausius reikmenis (higienos priemones, popierių, tušinuką, pašto ženklus, taksofono kortelę ir kt.).
Paaiškina, kad Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 28-831(1) jam buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų. Dėl paskirtų nuobaudų jam 2015 m. rugpjūčio ir 2016 m. rugsėjo mėnesiais Vilniaus PN administracija neskyrė nei vienkartinių pašalpų, nei išmokų, todėl jis negalėjo įsigyti būtinų higienos priemonių (dantų šepetuko, dantų pastos, skutimosi priemonių), kanceliarinių prekių (tušinuko ir sąsiuvinio), taksofono kortelės.
Nurodo, kad pataisos įstaigos administracijai teikė prašymus skirti išmoką ar pašalpą nurodytiems reikmenims įsigyti, taip pat prašė, kad šie reikmenys pareiškėjui būtų išduoti, kad būtų apmokėtos pareiškėjo pašto ir telefoninių pokalbių išlaidos, tačiau pataisos įstaiga neskyrė pašalpos ir/ar išmokos ir neišdavė minėtų higienos priemonių ir reikmenų. Atsakymo į prašymą padengti pareiškėjo pašto ir skambučio išlaidas pareiškėjas negavo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų pareiškėjas vieną mėnesį neturėjo galimybės valytis dantis, skustis, rašyti skundus į teismus, laiškus artimiesiems, negalėjo paskambinti jiems telefonu, dėl to su kai kuriais iš jų prarado socialinius ryšius. Dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų patyrė nepatogumus, moralinę ir psichologinę žalą, traumą, nesivalęs dantų ir nenusiskutęs vengė bendrauti su kitais nuteistaisiais, psichologais, būrio viršininku. Jis tapo uždaras, atsirado daugybė kompleksų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 12-15).
Nurodo, kad vienkartinės mėnesinės pašalpos ir išmokos skyrimas yra vykdomas atsižvelgiant į turimas Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas bei nuteistojo elgesį atliekant laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu du kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis už Vilniaus PN nustatyto bausmės atlikimo režimo pažeidimus, todėl ši aplinkybė eliminavo pareiškėjo galimybes pasinaudoti teise gauti vienkartines pinigines išmokas.
Paaiškina, kad Vilniaus PN administracija nuolat skiria pareiškėjui vienkartines pašalpas ir išmokas. Skiriant pašalpas ir išmokas atsižvelgiama į esamas finansines galimybes bei kompleksiškai įvertinus nuteistųjų elgesį. Vilniaus PN administracija išmokų ir pašalpų neskyrimo pagrindus motyvuotai paaiškino 2016 m. spalio 24 d. atsakymuose į pareiškėjo prašymus, t. y. paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį piniginė išmoka nebuvo paskirta dėl to, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, o vienkartines pašalpas administracija gali, bet neprivalo skirti. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo mėnesį sąskaitoje turėjo 11 Eur.
Nurodo, kad pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio mėnesį nebuvo paskirta pašalpa ir išmoka, kadangi Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Vilniaus PN administracija, neskirdama pareiškėjui pašalpų ir išmokų ginčo laikotarpiu, jo teisių nepažeidė, veikė teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas skunde nepagrindžia prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovo Vilniaus PN atstovas nedalyvavo, apie posėdį buvo pranešta tinkamai (b. l. 80).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Vilniaus PN administracijos atsisakymo pareiškėjui mokėti pašalpas ir išmokas, dėl ko jis negalėjo įsigyti būtiniausių higienos priemonių ir kanceliarinių prekių (tušinuko, sąsiuvinio, voko, pašto ženklo), taksofono kortelės bei šių priemonių neišdavimo, pataisos įstaigos atsisakymo apmokėti pareiškėjo pašto siuntas ir telefoninius pokalbius, atlyginimo pareiškėjui.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 28-831(1) pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 22-23).
Pareiškėjas su 2015 m. rugsėjo 4 d. prašymu skirti jam pašalpą higienos priemonėms ir pašto ženklams bei vokams įsigyti arba išduoti higienos reikmenis (dantų pastą, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukus, šampūną plaukams), taksofono kortelę bei filatelinių gaminių (pašo ženklų ir vokų) kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas į šį pareiškėjo prašymą pateikė 2015 m. spalio 2 d. atsakymą, kad prašomos priemonės išduodamos nebus, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose vienąkart per mėnesį yra išduodami skalbiamasis muilas (200 g), tualetinis muilas (100 g), tualetinis popierius (1 ritinėlis), einant praustis į dušą, nuteistajam kiekvienąkart išduodama po 30 g muilo, kitos higienos priemonės, reikmenys bei filateliniai gaminiai ir kanceliarinės prekės nėra išduodamos (b. l. 5-6). Šiame atsakyme taip pat pažymėta, kad pašalpa pareiškėjui skirta nebus dėl jo paties veiksmų, dariusių neigiamą įtaką jo teisinei padėčiai, kadangi pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių penkiolikai parų.
Pareiškėjas su 2015 m. rugsėjo 28 d prašymu skirti jam pašalpą už rugsėjo mėnesį kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kuri 2015 m. spalio 24 d. atsakymu pareiškėją informavo, jog pareiškėjui pašalpa už 2015 m. rugsėjo mėnesį nebuvo paskirta dėl pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 24 d. paskirtos drausminės nuobaudos – uždarymo į baudos izoliatorių penkiolikai parų (b. l. 7).
Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 28-831(2) pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas 15 parų į kameros tipo patalpas (b. l. 25-26).
Pareiškėjas su 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymu skirti jam pašalpą už rugsėjo mėnesį kreipėsi į Vilniaus PN direktorių (b. l. 29), kuris 2016 m. spalio 24 d. pateikė atsakymą, kad pareiškėjui pašalpa už rugsėjo mėnesį skiriama nebus, kadangi pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje 2016 m. rugsėjo mėnesį turėjo 11 Eur (6 Eur išmoka ir 5 Eur pašalpa už rugpjūčio mėnesį), kuriuos rugsėjo mėnesį išnaudojo savo reikmėms, rugpjūčio mėnesį pareiškėjas disponavo 11 Eur suma (6 Eur išmoka ir 5 Eur pašalpa už liepos mėnesį), be to, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. už pataisos įstaigos administracijos nurodymų nevykdymą buvo nubaustas drausmine nuobauda; papildomai pažymėjo, kad skirti pašalpą yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė, be ne pareiga (b. l. 30).
Pareiškėjas su 2016 m. spalio 4 d. prašymu skirti piniginę išmoką kreipėsi į Vilniaus PN direktorių (b. l. 27), kuris 2016 m. spalio 24 d. pareiškėjui pateikė atsakymą, kad, vadovaujantis vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015-12-23 įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintos Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, piniginė išmoka už rugsėjo mėnesį jam skirta nebus, kadangi pareiškėjui 2016 m. rugsėjo mėnesį buvo paskirta nuobauda (b. l. 28).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad pataisos įstaiga dėl paskirtų nuobaudų jam neskyrė nei išmokos, nei pašalpos, dėl ko pareiškėjas, neturėdamas sąskaitoje piniginių lėšų, negalėjo įsigyti būtinų higienos reikmenų (skutimosi peiliuko, dantų pastos ir dantų šepetėlio) ir priemonių, reikalingų rašyti skundus ir bendrauti su artimaisiais (laiškais ir telefonu), taip pat šių priemonių neišdavė.
Teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT 2018 m. gegužės 30 d. nutartį, vertins ar pataisos įstaiga pagal Tvarkos aprašą pareiškėjui pagrįstai neskyrė išmokos ir / ar pašalpos, ar pareiškėjui jo nurodytos higienos priemonės ginčo laikotarpiu buvo būtinos; dėl kokių priežasčių jis jų neįsigijo, jei sąskaitoje turėjo piniginių lėšų; o jei pareiškėjas neturėjo sąskaitoje piniginių lėšų ir negalėjo įsigyti higienos reikmenų, tai kaip buvo sprendžiamas būtiniausių higienos reikmenų užtikrinimo klausimas. Teismas, be kita ko, vertins, ar pareiškėjas, jo teigimu, neturėdamas piniginių lėšų, Vilniaus PN atsisakius skirti jam piniginę išmoką ir pašalpą, turėjo galimybę šią savo teisę realizuoti.
Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., EŽTT 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 29392/95), 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25599/94)). EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05), konstatavo, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pašalpų nuteistiesiems skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Vienkartinių piniginių išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką nuteistiesiems reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015-12-23 įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintos Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 2 d.) 4 punkte buvo nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų (4.2 p.): uždarymas į baudos izoliatorių ar karcerį (4.2.1 p.); anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas (4.2.2 p.); perkėlimas į drausmės grupę (4.2.3 p.); perkėlimas į kamerų tipo patalpas (4.2.4 p.). Išmokų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 2 d.) 4 punkte nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų (4.2 p.): anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas (4.2.1 p.); perkėlimas į drausmės grupę (4.2.2 p.); perkėlimas į kamerų tipo patalpas (4.2.3 p.).
Taigi Taisyklėse aiškiai nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu per einamąjį mėnesį nuteistajam buvo paskirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi Taisyklėmis, pagrįstai neskyrė pareiškėjui vienkartinių išmokų ginčo laikotarpiu.
Tvarkos aprašo (ginčui aktuali 2009 m. gegužės 24 d. redakcija) 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti: vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas (7.1 p.).
Taigi Tvarkos aprašas aiškiai nustato, kada laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti pašalpą, t. y. jam suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar reikalinga skirti nuteistajam pašalpą įsigyti būtiniausiems reikmenims, kokio dydžio skirti pašalpą, ar yra galimybė tokią pašalpą skirti, atsižvelgiant į turimas fondo lėšas. Teismas pažymi, kad ši diskrecijos teisė nėra absoliuti ir yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Įgyvendinant diskrecijos teisę, turi būti laikomasi įstatymuose įtvirtintų procedūrų, priimtas sprendimas neturi prieštarauti galiojantiems teisės aktams (įskaitant ir juose įtvirtintus principus).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam neišdavus dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų bei neskyrus pašalpos šioms priemonėms įsigyti, buvo įžeistas jo orumas, kadangi jis vieną mėnesį negalėjo valytis dantų ir skustis, o nesivalęs dantų ir nesiskutęs jis vengė bendrauti su nuteistaisiais ir pareigūnais, ant dantų atsirado apnašos, dėl ko dantys pradėjo gesti.
Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kurio normos (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) numatė, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Nors minėtame apraše expressis verbis nebuvo nustatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems, tačiau nuteistųjų neaprūpinimas būtinosiomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad teisės aktai nenumato tokių priemonių išdavimo, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui (LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017). Teismas pažymi, kad valstybė neatleidžiama nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, be kita ko, nuo pareigos užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė skirti ar neskirti pašalpą nuteistajam nėra absoliuti, į atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštį (b. l. 16-18), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN administracijai gavus pareiškėjo prašymus skirti pašalpą būtiniausiems reikmenims (skutimosi peiliukams, dantų šepetėliui ir dantų pastai) įsigyti arba juos išduoti, ir šios pašalpos nepaskiriant bei neišduodant nurodytų higienos reikmenų, yra pagrindas konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei Vilniaus PN būtų paskyrusi pašalpą už 2015 m. rugpjūčio mėnesį ir 2016 m. rugsėjo mėnesį būtiniausiems higienos reikmenims įsigyti, todėl atsakovei kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad neturtinė žala atsirado ir dėl to, kad, neskyrus pašalpos, jis, be kita ko, negalėjo įsigyti kanceliarinių prekių (tušinuko ir sąsiuvinio), apmokėti pašto išlaidų, taksofono kortelės išlaidų, dėl to jis negalėjo rašyti skundų į teismus, laiškų artimiesiems, negalėjo paskambinti jiems telefonu, todėl su kai kuriais iš jų prarado socialinius ryšius.
BVK 99 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. BVK 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. <...>Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigai nuteistiesiems išduoti kanceliarines prekes (tušinukus, popierių, vokus, pašto ženklus), taksofono korteles ar apmokėti nuteistojo pašto išlaidas ar telefoninius pokalbius. Nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo papunktyje nurodyta, kad vokai, pašto ženklai, rašymo popierius, sąsiuviniai ir rašymo reikmenys priskirti prie nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų (4.1 ir 4.2 papunkčiai), tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad, jam negalint įsigyti ar pataisos įstaigai neišdavus nurodytų kanceliarinių priemonių, taksofono kortelės bei pataisos įstaigai neapmokant pašto išlaidų, negalėjo rašyti skundų teismams, laiškų artimiesiems, negalėjo paskambinti jiems telefonu, dėl ko su kai kuriais iš artimųjų prarado socialinius ryšius. Pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizavo ir nedetalizavo, taip pat visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nenurodė, kada ir kokių skundų negalėjo išsiųsti teismams. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo nurodoma 2 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 300 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.