- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-768/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Algirdas Gailiūnas, Vytas Milius
- Ieškovas
- UAB „CREDITUM VILNIUS“
- Atsakovas
- AB „Utenos melioracija“
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Tomas Puzinas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „CREDITUM VILNIUS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „CREDITUM VILNIUS“ ieškinį atsakovui AB „Utenos melioracija“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl atsakovo AB „Utenos melioracija“ finansinių įsipareigojimų vykdymo ieškovui UAB „CREDITUM VILNIUS“. Bylos duomenimis šalys 2009 m. balandžio 22 d. sudarė debitorinio įsiskolinimo išieškojimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo vykdyti atsakovo debitorinio įsiskolinimo ikiteisminį išieškojimą. Tą pačią dieną ieškovui buvo išduotas pavedimas Sutartyje nurodytiems įsipareigojimams vykdyti. Sutartas išieškoti debitorinis įsiskolinimas kilo iš atsakovo ir jo skolinininko – Vokietijos bendrovės NUKEM Technologies GmbH – sutartinių santykių; Sutartyje nurodytas įsiskolinimo dydis siekė 461 330,40 eurų. 2009 m. gegužės 5 d. atsakovas su skolininku sudarė taikų susitarimą, pagal kurį skolininkas įsipareigojo sumokėti 354 000 eurų sumą, o šalys atsisakė bet kokių tarpusavio pretenzijų. Skolininkas sutartą sumą sumokėjo 2009 m. gegužės 11 d. 2009 m. gegužės 15 d. atsakovas raštu pranešė atsakovui apie pavedimo atlikti Sutartyje numatytus veiksmus panaikinimą.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „CREDITUM VILNIUS“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Utenos melioracija“ 189 552,91 Lt sumą už faktiškai atliktą dalinį įsiskolinimo išieškojimą bei Sutarties nutraukimą, taip pat procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad išieškojimą vykdė viso pavedimo galiojimo metu. Jo atliki veiksmai sąlygojo dalinį skolininko atsiskaitymą su atsakovu, dėl ko pastarajam kilo pareiga atsiskaityti su ieškovu. Tačiau atsakovas vengia vykdyti savo pareigą. Taip pat atsakovas pažeidė esminius sutarčių vykdymo ir pavedimo santykius reglamentuojančius principus, nes, sudaręs Sutartį dėl ikiteisminio įsiskolinimo išieškojimo, toliau, nederindamas savo veiksmų su ieškovu, savarankiškai vedė derybas su skolininku. Ieškovo nuomone, atsakovo nebendradarbiavimas buvo viena iš priežasčių, sutrukdžiusių vykdyti Sutartį. Sutarties 2.7 punktas numatė, kad ieškovui iš dalies išieškojus įsiskolinimą, atsakovas nuo išieškotos sumos sumokės sėkmės mokestį – 10 procentų plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM). Šiuo pagrindu ieškovui priteistina 35 400 eurų (122 229,12 Lt) plius PVM. Be to, pagal Sutarties 9.5 punktą, atsakovui vienašališkai nutraukus Sutartį nesant ieškovo kaltės, laikoma, kad ieškovas įsipareigojimus įvykdė visiškai; tokiu atveju atsakovas privalo sumokėti sėkmės mokestį – 10 procentų visos perduotos išieškoti skolos, kuris sudaro 46 133,04 eurų (189 552,91 Lt) plius PVM.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad šalių sudaryta Sutartis kvalifikuotina pavedimo sutartimi (CK 6.756 straipsnis), kadangi ieškovui buvo pavesta atsakovo vardu atlikti teisinius veiksmus – išieškoti skolą. Tokia išvada darytina ir iš sutartos atlyginimo tvarkos, pagal kurią atlyginimas ieškovui mokamas už galutinio tikslo – skolos išieškojimo – pasiekimą.
Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas pavedimą išieškoti skolą 2009 m. balandžio 23 d. perdavė SIA „Incurance Inkasso Latvia“, o pastaroji bendrovė – Vokietijos įmonei Domnowski Inkasso GmbH. Domnowski Inkasso GmbH 2009 m. gegužės 4 d. raštu paragino skolininką NUKEM Technologies GmbH sumokėti 461 330,40 EUR skolą. 2009 m. gegužės 8 d. skolininkas atsakė, kad ginčas jau yra išspręstas.
Teismas nurodė, kad Sutartimi šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio – atsakovo pareiga sumokėti atlyginimą ieškovui atsirastų, jei dėl ieškovo veiksmų vykdant Sutartį skolininkas sumokėtų atsakovui skolą. Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad, prieš pasirašant Sutartį, atsakovas informavo ieškovą, jog atsakovas derasi su skolininku dėl taikaus ginčo išsprendimo, o skolininkas siūlo sumokėti 300 000 eurų. Teismas sprendė, kad Sutartimi šalys nesusitarė, kad atsakovas jos galiojimo metu sustabdys derybas su skolininku. Dėl šios priežasties ieškovas prisiėmė riziką, kad atsakovo ginčas su skolininku gali būti išspręstas derybų su atsakovu pasėkoje, o ne dėl ieškovo atliktų veiksmų, dėl ko ieškovas neturės pagrindo reikalauti sumokėti Sutartyje nurodytą atlyginimą.
Teismas kaip neįrodytą atmetė ieškovo teiginį, kad skolininkas skolą atsakovui sumokėjo dėl ieškovo (jo partnerių) atliktų veiksmų, t. y. gavus Domnowski Inkasso GmbH 2009 m. gegužės 4 d. raštą. Teismas pažymėjo, kad derybos tarp atsakovo ir skolininko vyko ilgą laiką: buvo deramasi dėl 270 000 eurų sumokėjimo, 2009 m. balandžio 21 d. skolininkas pasiūlė sumokėti atsakovui 300 000 eurų, o 2009 m. gegužės 5 d. šalys galutinai išsprendė ginčą susitardamos, kad atsakovui bus sumokėta 345 000 eurų. Byloje nėra įrodymų, kad 2009 m. gegužės 4 d. raginimą sumokėti skolą skolininkas gavo iki 2009 m. gegužės 5 d. taikaus susitarimo sudarymo. Teismo nuomone, iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ginčas tarp atsakovo ir jo skolininko buvo išspręstas ne dėl ieškovo veiksmų, o atsakovo ir skolininko derybomis, todėl ieškovas neturi pagrindo reikalauti Sutartyje numatyto sėkmės mokesčio.
Teismas taip pat pažymėjo, kad, sprendžiant dėl ieškovui mokėtino atlyginimo dydžio, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kad atsakovas nutraukė Sutartį prieš terminą. Atsakovui ir skolininkui taikiai išsprendus ginčą, skolos išieškojimas pagal Sutartį tapo nebegalimas. Šių aplinkybių atsiradimo riziką buvo prisiėmęs ieškovas. Teismo nuomone, šioje byloje nespręstinas klausimas dėl ieškovo išlaidų, turėtų vykdant Sutartį, atlyginimo (CK 6.764 straipsnio 1 dalis), nes ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo dėl jų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas UAB „CREDITUM VILNIUS“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas šalių sudarytą Sutartį nepagrįstai kvalifikavo pavedimo sutartimi. Ieškovas yra skolų išieškojimo paslaugas teikianti įmonė ir sudarinėja šių paslaugų sutartis. Prie jų sudaromi priedai (įgaliojimai-pavedimai), kurie skirti suteikti teisę veikti užsakovo vardu, konkretizuoti skolininkus ir paslaugos kainą. Priedo pobūdis negali pakeisti visos sutarties esmės, kurioje nustatomos pagrindinės ir esminės paslaugos sąlygos.
2. Teismas atlyginimo ieškovui mokėjimą nepagrįstai susiejo tik su skolos išieškojimu. Pareiga sumokėti ieškovui atlyginimą kyla ir Sutarties 9.5 punkto pagrindu – atsakovui vienašališkai nutraukus Sutartį nesant ieškovo kaltės, atsakovas privalo sumokėti sėkmės mokestį nuo visos perduotos išieškoti skolos sumos. Taip pat pabrėžtina, kad buvo susitarta, jog po mėnesio nuo Sutarties pasirašymo bus pateikta atliktų darbų ataskaita ir pirminis situacijos vertinimas iš Vokietijos partnerių pusės, tačiau apeliantas net neturėjo galimybės to padaryti, nes Sutartis buvo nutraukta anksčiau laiko.
3. Teismai neteisingai aiškino Sutarties nuostatas. Nei Sutartis, nei jos priedas nenumatė jokių išlygų dėl atsakovo susitarimų ar atliktų veiksmų nei prieš pasirašant Sutartį, nei jos vykdymo metu. Priešingai, atsakovas perdavė ieškovui išieškoti visą skolininko skolą, nenurodant ir nedarant jokių išlygų į tai, kieno ir kokiomis proporcijomis įtakojant šis rezultatas bus pasiektas. Sutartimi atsakovas užsakė atlikti savarankišką, nuo trečiųjų šalių iš atsakovo ar paties ieškovo pusės nepriklausančią paslaugą. Dėl šios priežasties atsakovas bet kokiais savo veiksmais gali tik padėti išieškoti skolą ir šios aplinkybės nei Sutartyje, nei kituose susitarimuose nėra vertinamos, kadangi objektyviai nustatyti kiekvienos šalies įtaką susigrąžinant skolą yra neįmanoma, ir tai negali turėti jokios įtakos ieškovo atlyginimui.Nurodytos aplinkybės taip pat įrodo, kad ne ieškovas, o atsakovas prisiėmė riziką ir užsakė papildomą mokamą paslaugą, siekdamas maksimaliai greito ir efektyvaus lėšų susigrąžinimo. Taigi, joks žinojimas apie tai, kad atsakovas yra pasamdęs panašiam darbui ir kitus asmenis, negali turėti įtakos nei šalių Sutarčiai, nei atlyginimui ar jo dydžiui.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skola atsakovui buvo sumokėta ne dėl ieškovo veiksmų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo užsakytų paslaugų atlikimas buvo pradėtas ir skolininkas apie šį faktą žinojo. Teismas kaip pasiektą rezultatą nurodė tam tikrus susitarimus, o ne sugrąžintas sumas, tačiau ieškovo atsakovui teikiamos paslaugos rezultatas yra ne susitarimo sudarymas, o realus pinigų sugrąžinimas, nuo kurio ir skaičiuojamas ieškovo atlyginimas. Akivaizdu, kad skolininkas, prieš pervesdamas pinigus atsakovui pagal taikų susitarimą, žinojo, jog atsakovas kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę ir, skolininkui nesumokėjos sutartos sumos, išieškojimo veiksmai bus tęsiami, tame tarpe dėl visos dokumentais pagrįstos įsiskolinimo sumos.
5. Teismas ginčą turėjo išspręsti pagal analogiją su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. S. v. S. M. turistinė įmonė „Vilnis“ (bylos Nr. 3K-7-1/2007). Šioje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą pasibaigus raginime nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, tarp jų ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą, nepaisant to, kad skolą išieškotojui sumoka ar kitaip su juo atsiskaito pats skolininkas. Nors nutartyje kalbama apie antstolių atlyginimą, tačiau jų ir išieškojimo įmonių darbo specifika, metodika ir principai yra analogiški. Ginčo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi, jei būtų atlyginamos tik faktinės turėtos išlaidos, ikiteisminio išieškojimo paslaugas teikiančios įmonės prarastų galimybę užsidirbti iš savo veiklos. Tai taip pat sąlygotų darbo efektyvumo mažėjimą, būtinybę prisiimti neadekvačią riziką ir pan.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sutarties nutraukimas anksčiau laiko nėra reikšminga aplinkybė. Sutarties 9.5 punktas, numatantis atlyginimo mokėjimą tokiu atveju, aiškiai patvirtina, kad ši aplinkybė yra viena reikšmingiausių byloje. Taip pat svarbi aplinkybė, kad atsakovas ir skolininkas sudarė susitarimą dėl ženkliai mažesnės sumos nei buvo perduota išieškojimui. Tai reiškia, kad atsakovas be ieškovo žinios, vienašališkai atsisakė skolos dalies, todėl Sutarties tolesnis vykdymas tapo negalimas būtent dėl atsakovo veiksmų ir kaltės (CK 6.720 straipsnio 4 dalis). Šios aplinkybės tik dar kartą įrodo, kad ieškovas nebuvo ir negalėjo būti prisiėmęs tokių aplinkybių rizikos. Priešingai, apsisaugodamas nuo tokios rizikos, ieškovas į Sutartį įtraukė minėtas 9.5 punkto nuostatas, su kuriomis atsakovas sutiko, taip prisiimdamas dėl savo vienašalio Sutarties nutraukimo kylančias pasekmes.
7. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą ir nepaisė šalių interesų pusiausvyros. Sutarties nuostatos nebuvo pripažintos negaliojančiomis, nesąžiningomis ir pan., tačiau teismas ignoravo šalių pasiektą susitarimą. Tokiu būdu viena šalis buvo nepagrįstai atleista nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pažeidžiant kitos šalies teises ir teisėtus lūkesčius. Šalys buvo laisvos sudaryti ir kitokį susitarimą.
Apeliantas taip pat pažymi, kad jis nereikalauja išlaidų, turėtų vykdant Sutartį, kompensavimo, nes jos yra įskaičiuotos į Sutartyje numatytą atlyginimą,
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Utenos melioracija“ prašo skundą atmesti. Akcentuoja, kad ieškovas nesuteikė skolos išieškojimo paslaugų, kadangi iki pat taikaus susitarimo sudarymo dienos neatliko jokių išieškojimo veiksmų, kurie suteiktų teisę reikalauti atlygio. Vienintelis faktinis skolos išieškojimo veiksmas – 2009 m. gegužės 4 d. datuotas Vokietijos įmonės Domnowski Inkasso GmbH raginimas skolininkui, kuris buvo išsiųstas jau po taikaus susitarimo sudarymo – 2009 m. gegužės 6 d. Be to, nurodytas raginimas tėra šabloninio turinio ir itin nedidelės apimties, kuriam parengti ir išsiųsti akivaizdžiai nereikėjo kelių savaičių. Analogija su nurodyta kasacinio teismo praktika negali būti taikoma, nes taikiu susitarimu sutarta skolos dalis buvo nustatyta iki raginime nurodyto termino – 2009 m. gegužės 16 d. – pabaigos. Apeliantas taip pat nepagrįstai reikalauja sumokėti atlygį nuo skolos dalies, kurią iki Sutarties sudarymo dienos geranoriškai siūlė sumokėti skolininkas, nes šioje dalyje ieškovas negalėjo atlikti išieškojimo veiksmų, o ir atsakovas nebūtų sudaręs Sutarties, jei būtų žinoma, kad atlygį ieškovui reikės mokėti ir nuo neginčijamos skolos dalies. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovas reikalauja atlygio ne už savo, o atsakovo veiksmų rezultatą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Teisėjų kolegijos vertinimu, teisingas ginčo išsprendimas iš esmės yra susijęs su tinkamu šalių sutartinių santykių aiškinimu.
Dėl Sutarties esmės
Visų pirma būtina pažymėti, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjama Sutartis savo esme yra atlygintinų paslaugų teikimo, o ne pavedimo sutartis, nors šios sutartys ir yra labai panašios (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.757 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą leidžia daryti pats apelianto veiklos pobūdis – ikiteisminio skolų išieškojimo paslaugų teikimas, Sutartyje naudojama paslaugų sąvoka (Sutarties 1 punktas), taip pat tai, kad įsipareigojimus apeliantas vykdė savo lėšomis (Sutarties 1, 4.2 punktai, CK 6.756 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Sutarties priedas, įvardintas pavedimu-įgaliojimu, tik detalizavo kai kurias Sutarties nuostatas ir jis nesudaro pagrindo visus šalių santykius kvalifikuoti kaip atsiradusius pavedimo sutarties pagrindu.
Sutartimi apeliantas įsipareigojo vykdyti ikiteisminį skolos išieškojimą. Šalys nenumatė ir nedetalizavo, kokiu būdu ir priemonėmis apeliantas atliks šį įsipareigojimą (Sutarties 1-2 punktai), o atlygio mokėjimą susiejo tik su realiai išieškota suma (Sutarties 4.2 punktas, Sutarties 4 punktas). Taigi apeliantas prisiėmė riziką, kad, neįvykdžius įsipareigojimų, jo patirtos išlaidos ir įdėtos pastangos nebus atlygintos (CK 6.160 straipsnio 3 dalis).
Tačiau būtina pažymėti, kad šioje situacijoje riziką prisiėmė ir atsakovas. Atsakovas įrodinėjo, kad, sudarant Sutartį, apeliantui buvo žinoma apie tiesiogines atsakovo ir skolininko derybas, apie pripažįstamą įsiskolinimo sumą ir pan. Nepaisant to, šios aplinkybės ir jų įtaka Sutarties vykdymui, atsiskaitymui su apeliantu Sutartyje nėra aptarta. Pats atsakovas išieškotina skola nurodė 461 330,40 Lt, Sutartyje atlyginimo mokėjimas nesusietas su neginčijama skolos suma, neaptarta, kokią įtaką sėkmės mokesčiui turi paties atsakovo vedamos derybos. Toks atsakovo elgesys laikytinas rizikos prisiėmimu, kuris, atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, taip pat į tai, kad Sutartis buvo sudaryta tarp dviejų verslininkų, negali būti paneigtas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnio 5 dalis). Priešingu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, būtų iškreipta šalių interesų pusiausvyra. Be to, atsakovas neįrodinėjo, o ir byloje nėra tokių duomenų, kad Sutartis būtų jam primesta ar egzistuoja kitos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie netinkamai išreikštą atsakovo valią. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, būtent atsakovui tenka rizika, kad gavus išieškotinus pinigus iš skolininko, apeliantas gali pretenduoti į sėkmės mokestį.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas savo sutartiniams įsipareigojimams vykdyti pasitelkė trečiuosius asmenis (b. l. 132-153). Tokia galimybė buvo tiesiogiai numatyta Sutartyje (8.1 punktas) ir ji negali turėti jokios įtakos apelianto teisei į atlygį (CK 6.717 straipsnio 3 dalis, 6.720 straipsnio 1 dalis). Minėti tretieji asmenys ėmėsi išieškojimo veiksmų: rinko duomenis apie skolininką (b. l.144-151), siuntė jam raginimus atsiskaityti (b. l. 132-133, 142-143). Šioje vietoje pažymėtina, kad Sutartis nedetalizavo apelianto veiksmų, o jo įsipareigojimai yra orientuoti į rezultato – realaus pinigų gavimo – pasiekimą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo svarstyti, kiek ir kokio turinio raginimų turėjo būti siųsta skolininkui, kokių kitokių veiksmų turėjo būti imtasi. Esminę reikšmę šioje situacijoje turi tai, kad išieškojimai veiksmai buvo vykdomi, o atsakovas iš tiesų atgavo dalį skolos.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nuolat akcentavo, kad tretysis asmuo raginimą skolininkui išsiuntė tik po taikaus susitarimo sudarymo. Net nevertinant šio argumento pagrįstumo, būtina pažymėti, kad pinigai atsakovui buvo pervesti ne susitarimo sudarymo metu, o po aptariamo raginimo gavimo. Galima sutikti, kad tai, jog atsakovas tiek tiesiogiai vedė derybas su skolininku, tiek ir pasitelkė apeliantą įsiskolinimui išieškoti, neleidžia objektyviai ir vienareikšmiškai spręsti, kurios šalies ir kokių veiksmų pasėkoje buvo realiai atgauta skolos dalis. Tačiau, minėta, atsakovas prisiėmė visą riziką dėl tokios situacijos kilimo, todėl aptariama aplinkybė negali turėti įtakos apelianto teisei gauti sutartą atlygį.
Dėl apelianto reikalavimų
Apeliantas reikalavimą priteisti 189 552,91 Lt sumą sieja ne su faktiškai atsakovo atgauta įsiskolinimo dalimi, o su vienašališku Sutarties nutraukimu (9.5 punktas). Pažymėtina, kad sudarius taikų susitarimą ir gavus suderėtą pinigų sumą, tolimesnis Sutarties vykdymas tapo negalimas, nepaisant to, Sutartis būtų nutraukta ar ne, kadangi atsakovas neteko reikalavimo teisės. Taigi tenkinti apelianto reikalavimą šiuo pagrindu negalima. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, dėl aukščiau išdėstytų argumentų, pagrįstu pripažintinas reikalavimas priteisti sėkmės mokestį nuo realiai skolininko atsakovui sumokėtos sumos – 145 452,65 Lt (Sutarties 2.7 punktas, Sutarties priedo 4 punktas).
Apeliantas taip pat reikalauja priteisti 15,21 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Tačiau priešingai nei jis nurodo, vieno mėnesio VILIBOR, galiojęs paskutinę kalendorinę dieną prieš pusmetį, kurį buvo pateiktas ieškinys, buvo ne 8,21 procentai, o 5,70 procentai, todėl jam priteistina 12,70 procentų metinių palūkanų norma (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 4 dalis, CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apelianto reikalavimus tenkinus iš dalies (patenkinus 77 procentus jų), atitinkamomis proporcijomis paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2-3 dalys).
Apeliantas šioje byloje iš viso patyrė 15 251 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 23, 29, 157-167, 185). Pažymėtina, kad į šią sumą nėra įtrauktos apeliacinės instancijos teisme patirtomis įvardintos 1 000 Lt dydžio teisinės pagalbos išlaidos, nes teismui nebuvo pateikti įrodymai apie su jomis susijusios sąskaitos apmokėjimą (b. l. 200) (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu atsakovas patyrė 4 835 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 109-116, 201-202). Įvertinus patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, apeliantui turėtų būti atlyginta 11 743 Lt, o atsakovui – 1 112 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šiuos priešpriešinius reikalavimus įskaičius, apeliantui iš atsakovo priteistina 10 631 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Valstybės šioje byloje patyrė 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios minėtomis proporcijomis priteistinos iš šalių: iš apelianto priteistinos 3 Lt dydžio, o iš atsakovo – 10 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius ir juos aiškino, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas (CPK 330 straipsnis). Priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkintini iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
n usprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui UAB „CREDITUM VILNIUS“ iš atsakovo AB „Utenos melioracija“ 145 452,65 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt du litus ir 65 ct) skolos, 10 631 Lt (dešimt tūkstančių šešis šimtus trisdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 156 083,65 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt šešis tūkstančius aštuoniasdešimt tris litus ir 65 ct), ir 12,70 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 145 452,65 Lt sumos nuo bylos iškėlimo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „CREDITUM VILNIUS“ 3 Lt (tris litus), o iš atsakovo AB „Utenos melioracija“ – 10 Lt (dešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.