Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė, sekretoriaujant Aistei Raginytei, dalyvaujant ieškovės atstovui Petrui Juodeikiui, atsakovui V. B., atsakovei V. B., jos atstovui advokatui Raimondui Lignugariui teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams Viktorui A. B. ir V. B. dėl skolos išieškojimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Kauno apygardos teismo 2003-04-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-503/2003 V. B. įmonei „Konstrukcija“ buvo iškelta bankroto byla. 2003-06-13 nutartimi buvo patvirtintas ieškovės 202 462,98 Lt kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė iš V. B. įmonei „Konstrukcija“ paskirtų baudų ir priskaičiuotų delspinigių. Šios su mokesčiais susijusios sumos (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 28 d.) - paskirtos baudos ir apskaičiuoti delspinigiai pagal 1997-03-26 patikrinimo aktą, atlikus įmonės mokestinį patikrinimą už 1995-1996 m. (b.l. 144-145). Aktas buvo patvirtintas Kauno raj. valstybinės mokesčių inspekcijos 1997-05-13 sprendimu Nr. 06-13/514 bei Valstybinės mokesčių inspekcijos 1997-07-15 sprendimu Nr. 17-06/3927 (b.l. 152, 153). Kauno apygardos teismo 2003-09-15 sprendimu pripažinta V. B. įmonės „Konstrukcija“ veikla pasibaigusia likvidavus dėl bankroto. Iš Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-503/2003 esančio 2003-08-25 paaiškinamojo rašto-likvidavimo akto matyti, kad kreditoriaus Kauno apskrities VMI likę nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai sudarė 201826,19 Lt. sumą. Apie įmonės išregistravimą Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2003-11-04 įsakymu Nr. 1056 buvo paskelbta „Valstybės žiniose“ 2003-11-22.

Kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ( CK 2.50 str. 4 d.), todėl pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-503/2003 esantis administratoriaus įgalioto asmens 2003-04-30 prašymas patvirtina, kad į perimto turto sąrašą nebuvo įtrauktas atsakovų turtas, buvęs bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šioje byloje nustatyta, kad Jurbarko apylinkės teismo 2007-05-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1-523/2007, kuris įsiteisėjo priėmus Kauno apygardos teismo 2007-10-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1115-259/2007 ir dėl kurio buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2008, buvo padalintas santuokoje įgytas turtas, todėl akivaizdu, kad priimant Kauno apygardos teismo 2003-09-15 sprendimą pripažinti V. B. įmonės „Konstrukcija“ veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto juridinio asmens dalyviai turėjo turto.

Atsakovai susituokė 1978-05-06, jų santuoka baigėsi 1997-12-04, kai buvo įregistruota ištuoka. V. B. įmonė „Konstrukcija“ buvo įregistruota 1995-03-20, todėl šalims esant santuokoje. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokia yra individuali įmonė, prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, atsako juridinio asmens dalyvis. Teismas sprendžia, kad abu atsakovai yra V. B. įmonės „Konstrukcija“ dalyviai. Juridinio asmens dalyviu individualios įmonės atveju laikomas jos savininkas, t. y. asmuo, kuris turi nuosavybės teises į juridinio asmens turtą, taip pat asmuo, kuris įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 straipsnis). Šiuo aspektu atsakovė V. B. laikytina juridinio asmens dalyviu todėl, kad įgijo prievolinių teisių ir pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. V. B. įmonė „Konstrukcija“ buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsteigta šalių santuokoje. Kaip nurodyta detaliai pirmiau, prievolės, dėl kurių nagrinėjamas ginčas, atsirado 1995-1996 m., kai atsakovai buvo santuokoje. Atsakovas V. B. neginčijo, kad įmonė buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o atsakovė V. B. tai nuosekliai deklaravo Jurbarko apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-1-523/2007 pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nurodydama, kad šioje įmonėje dirbo kaip šeimos narys, prašė dalinti įmonę ir iš jos veiklos gautas pajamas (I t. b.l. 145-146, III t., b.l. 2-4, 77-79, 146-151, V t., b.l. 16-17, VI t. b.l. 167-170). Jurbarko raj. apylinkės teismo 2007-05-08 sprendime buvo konstatuota, kad įtraukti į dalintino turto masę V. B. įmonės „Konstrukcija“ pajamas, gautas už 1997-1998 m., kaip to prašė ieškovė V. B., nėra pagrindo, nes įmonė likviduota. Nagrinėjant pastarosios apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1115-259/2007 dėl V. B. įmonės „Konstrukcija“ turto buvo analogiškai nurodyta, kad įmonė jau yra likviduota, todėl ji nedalintina, tačiau aiškiai konstatuota, jog tai buvo šeimos verslas. Šios aplinkybės buvo nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, todėl įrodinėti šioje byloje jas iš naujo nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Jos suponuoja atsakovės V. B., kaip juridinio asmens dalyvės pareigą solidariai su V. B. atsakyti pagal prievoles, kilusias iš įmonės veiklos, vykdomas iš bendro turto (CK 2.50 str. 4 d., 3.109 str. 2 d., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).

Kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, ir nėra jos savininko turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad įmonės savininko prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.). Paaiškėjo, kad vykdant V. B. įmonės „Konstrukcija“ bankroto procedūras atsakovai turėjo turto, kuris nebuvo perduotas į bankroto bylą, todėl esant galimybei nukreipti išieškojimą į tokį turtą, negali būti paneigta ieškovės galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti, juolab, kad atsakovas neįvykdė pareigos administratoriui pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, kuri siejama su tolimesne teismo pareiga imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004; 2006 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006; 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Bylos duomenys patvirtina, kad šis turtas nėra perleistas, jam buvo uždėtas areštas Kauno apygardos teismo 2010-06-07 nutartimi (b.l. 62-64). Lietuvos apeliacinis Teismas 2007-02-08 nutartyje civ. byloje Nr. 2-113/2007 išaiškino, kad tuo atveju, jei po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo. Taigi, ieškovė kaip kreditorius turėjo teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo (ĮBĮ 33 str. 1 d.). Todėl dėl pirmiau nurodytų aplinkybių spręstina, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynybos būdą, pareikšdama ieškinį atsakovams, kaip likviduoto juridinio asmens dalyviams dėl skolos priteisimo, kai turėjo kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl paaiškėjusio turto, kuris turėjo būti perduotas į bankroto bylą, paskirstymo, todėl jos ieškinys atmestinas (CK 1.138 str., 6.128 str. 3 d., ĮBĮ 33 str.).

Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė nekėlė klausimo dėl atsakovų civilinės atsakomybės ( CK 6.246 – 6.249 str.), o bankroto proceso metu individualios įmonės savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams ribojamas jų (savininkų) bankroto proceso metu turimu turtu (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 33 str. ). Ieškovė pareiškė ieškinį priteisti iš atsakovų solidariai 201 343,48 Lt. neatsižvelgdama į šią nuostatą, kas reikštų, jog patenkinus ieškinį, išieškojimas būtų vykdomas iš viso atsakovų turto, net ir įgyto po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, nors prievolė yra kilusi ne iš asmeninių, o iš likviduoto juridinio asmens prievolių. Byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau ieškinio senaties klausimas šioje byloje būtų teisiškai reikšmingas, sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą, kas nebuvo šio ieškinio dalyku ir pagrindu. Pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovai pagrįstai nurodė, kad ieškovė apie Jurbarko rajono apylinkės teisme iškeltą civilinę bylą Nr. 2-1-523/2007 dėl atsakovų santuokoje įgyto turto padalinimo buvo informuota atsakovės atstovo jau 1998-10-20 (I t, b.l. 17). Jurbarko apylinkės teismas 1998-12-07 išsiuntė užklausimą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, nurodydamas nagrinėjamos bylos dalyką (I t., b.l. 21), todėl nebūtų pagrindo nesutikti su atsakovais, kad ieškovė CK 1.125 str. 8 d. numatytą terminą praleido. Pažymėtina, kad ieškovė, būdama kreditoriumi įmonės bankroto byloje ir žinodama apie atsakovų turto padalinimo bylą, galėjo reikalauti įtraukti į bylą bendraatsakovais juridinio asmens dalyvius, taip pat pasinaudoti Įmonių bankroto įstatymo VIII skirsnyje nustatyta teise skųsti administratoriaus veiksmus, kai bankroto procedūra buvo vykdoma neįtraukus į bankroto bylą juridinio asmens dalyvių turto, nesutikti su sprendimu dėl įmonės pabaigos, juolab, kad teismo posėdyje dalyvavo ieškovo atstovė (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-503/2003, b.l. 55,56).

Ieškovės ieškinį atmestus, įsiteisėjus sprendimui panaikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno apygardos teismo 2010-06-07 nutartimi (b.l. 62, CPK 150 str. 4 d.).

Atsakovei V. B. iš ieškovės priteistina 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 270str., 279 str.

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi (civ. byla Nr. 2-2517-254/2010) ieškovės Kauno apskrities VMI reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones bendrai 202 462,98 Lt sumai Viktoro A. B. a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. a.k. (duomenys neskelbtini) po ½ dalį priklausančiam nutartyje nurodytam turtui panaikinti

Priteisti iš ieškovės Kauno apskrities VMI (kodas 188729019) atsakovei V. B. 2 000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.