Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. P. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-09-24 T. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad 2014-08-26 14.40 val., atlikus patikrinimą T. P. individualioje įmonėje, adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad įmonės vadovas T. P. už sutartą 500 Lt dydžio mėnesinį atlyginimą tris mėnesius laiko iki patikrinimo dienos (tikslesnis laikas nenustatytas), nesudaręs darbo sutarties, teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą, nelegaliai leido dirbti darbininku A. E., tuo pažeisdamas 2002-06-04 įstatymu Nr. IX-926 patvirtintus Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytus reikalavimus. Tuo T. P. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo įvertinti, ar byloje netaikytinos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos. Apeliantas prašo įvertinti tai, kad jis yra individualios įmonės savininkas, kuris įmonės veikloje atsako visu savo turtu. Nurodo, kad jis yra daugiavaikės šeimos tėvas, vienas pats išlaiko tris nepilnamečius vaikus, be to, po sunkios širdies operacijos turi pripažintą vidutinio sunkumo negalią, kas rodo, kad teismo paskirta šiuo atveju nuobauda prieštarautų tiek įstatymo išskirtam teisingumo, tiek protingumo kriterijui. Apeliantas prašo įvertinti paminėtas aplinkybes, jo asmenybę, tai, kad po šio galimo pažeidimo, jeigu teismas tai vertins kaip pažeidimą, pašalino pažeidimo priežastis bei sąlygas, ir skirti teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančią švelnesnę baudą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl T. P. kaltės padarius ATPK 41³ straipsnyje numatytą administracinės teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, ir darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N3-397/2005, N575-858/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, taip pat yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį.

Apelianto teiginius, jog jį ir A. E. siejo ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, paneigia bylos duomenys ir tokia jo versija atmestina. Tai, kad A. E. buvo nelegaliai įdarbintas T. P. individualioje įmonėje, patvirtina 2014-08-26, t. y. įvykio dieną, duoti A. E., T. B. paaiškinimai. Iš A. E. paaiškinimo matyti, jog jis nurodė, kad įmonėje dirba apie tris mėnesius, oficialiai nėra įdarbintas, darbo vietoje per dieną dirba 2–3 valandas, įmonėje yra atsakingas už brėžinius (b. l. 10). V. B., T. P. individualioje įmonėje dirbantis staklininku, paaiškinime nurodė, kad pareigūnų patikinimo metu įmonės patalpose darbavosi A. E., jis, kiek jam teko matyti, įmonėje dirba apie du mėnesius, dirba tik po kelias valandas, kiek žino, jis yra atsakingas už baldų brėžinius (b. l. 9). Savo vėlesniame 2014-09-01 paaiškinime A. E. nurodė analogiškas aplinkybes nurodydamas, kad įmonėje jo darbas buvo sukurti baldų brėžinius, ir papildė, jog T. P. per mėnesį jam sumokėdavo po 500 Lt, tokį atlyginimą jis jam sumokėjo du kartus, alga jam buvo išmokėta grynaisiais pinigais ir jis už tai nepasirašė (b. l. 11). Taigi tiek iš A. E., tiek iš liudytojo T. B. paaiškinimų matyti, jog A. E. įmonėje turėjo konkrečias pareigas, už kurias jis buvo atsakingas, t. y. baldų brėžinių kūrimas, už tai jam buvo mokamas darbo užmokestis. Duomenų, kodėl būtų galima abejoti tokiais pirminiais asmenų paaiškinimais, byloje nėra, o tai, kad minėti asmenys teismo posėdžio metu bandė keisti duotus pirminius parodymus, teismo pagrįstai vertinti kritiškai, nes pagarsinus jų pirminius paaiškinimus, jie jų neneigė. Be to, A. E. ir T. B. paaiškinimus patvirtina ir tyrėjų tarnybiniai pranešimai (b. l. 5, 6), fotolentelė, kurioje A. E. užfiksuotas darbo vietoje (b. l. 7). Apelianto versija, jog A. E. tik kartais jam padėdavo, kai jis pats nespėdavo, niekuo nepagrįsta, nes, kaip jau minėta, pats A. E. patvirtino, kad jis įmonėje buvo atsakingas už brėžinių sukūrimą, jo veika buvo tęstinė, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis padėjo T. P. ar kad tai buvo tik intelektinė veikla. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad T. P. buvo nelegaliai įdarbinęs A. E., teismas išsamiai pasisakė dėl darbo sutarties požymių. Tokia T. P. veika atitinka ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė jam nuobaudą pagal šią teisės normą.

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo matyti, jog nustačius, kad jo veika kvalifikuota tinkamai, apeliantas prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskirti teisingumo bei protingumo kriterijus atitinkančią švelnesnę baudą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, ribų, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Tačiau pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnyje 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Be to, kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys Nr. 2AT-13-2013,2AT-7-4-2013).

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidėjui netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų, pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nenurodė. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis privalo išlaikyti šeimą, jam nustatyta vidutinio sunkumo negalia, jis yra atsakingas visu savo turtu už įmonės veiklą, negali būti vertinamos kaip išskirtinės bei sudarančios pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pažeidėjui neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiamos pasekmės yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju švelninti paskirtą nuobaudą nėra jokio pagrindo. Be to, pažymėtina, kad teismas, įvertinęs visas aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skyrė minimalią sankcijoje numatytą baudą.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, kad T. P. kaltė padarius administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta, pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nutarimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarimą ir T. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.