Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutarties I. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

I. B. administracinėn atsakomybėn patraukta už tai, kad ji 2010 m. spalio 18 d., apie 21.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), paliko stovėti automobilį Saab 9000, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kur tai trukdė pėsčiųjų eismui. Tokiais veiksmais I. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 155.4 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. spalio 19 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas I. B. už ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 70 Lt bauda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju I. B. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad vairuotojų apsisukimas pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, stovėjimas tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, tolimųjų šviesų neperjungimas į artimąsias tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 40 Lt iki 80 Lt.

Administracinėn atsakomybėn patraukta I. B. apeliaciniame skunde iš esmės neigia padariusi minėtą pažeidimą, argumentuodama tuo, kad automobilis pėsčiųjų eismui netrukdė, kadangi stovėjo ne ant šaligatvio ir ne pėsčiųjų perėjoje. Taip pat teigia, jog nėra per metus padariusi tokios pačios rūšies teisės pažeidimo, ir mano, kad jos automobilis buvo nepagrįstai priverstinai nuvežtas. Be to, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. B. padarė ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvykio metu galiojusių KET 155.4 punktas įtvirtino, jog sustoti ir stovėti draudžiama pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 m atstumu prieš jas. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 14-15) aiškiai matyti, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilis Saab 9000, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjo pėsčiųjų perėjoje. Pabrėžtina, jog šią aplinkybę patvirtina ir Institucijos pareigūno tarnybinis pranešimas su įvykio vietos schema (b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginys, kad jos automobilis pėsčiųjų eismui netrukdė, kadangi stovėjo ne ant šaligatvio ir ne pėsčiųjų perėjoje, atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis objektyviems byloje esantiems duomenims.

Remiantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi, padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 3.1.1 punktas taip pat numato, jog policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius ATPK 124¹ straipsnyje numatytą pažeidimą, jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises. Įvertinus minėtas nuostatas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, I. B. teiginys, kad jos automobilis buvo nepagrįstai priverstinai nuvežtas, nes pėsčiųjų eismui netrukdė, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, pabrėžtina, kad tos pačios rūšies teisės pažeidimas reiškia, jog padarytas bet koks pažeidimas numatytas tame pačiame ATPK skirsnyje, kaip ir prieš tai padarytasis (žr. Administracinių teismų praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), 2008 m., 10 psl.), šiuo atveju – dešimtame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“. Iš byloje esančios pažymos apie asmens baustumą (b. l. 8) matyti, jog I. B. 2010 m. birželio 25 d. padarė ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, už ką jai buvo paskirta administracinė nuobauda. Taigi nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai konstatuota, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, kas laikytina asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginio, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė jos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija pažymi, kad I. B. minėtą prašymą, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (b. l. 18), grindė aplinkybe, jog susirgo jos interesus atstovaujanti teisininkė D. G., tačiau jokių atstovavimą ir atstovės ligą patvirtinančių duomenų nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi ir 137 straipsnio 4 dalimi, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 19), t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir teismui neišeinant į posėdžių salę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.