- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- TA-774-261/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01433-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 12600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. birželio 29 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, – tualetai nuo likusios kameros dalies atskirti apie 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Pareiškėjas per duryse įrengtas stebėjimo akutes buvo matomas kameroje esančių asmenų, Šiaulių TI dirbančio personalo, administracijos darbuotojų. Kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna, čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, o elektrinis apšvietimas labai stiprus, naktinio apšvietimo išjungti negalima. Kamerose dieninio apšvietimo lempos sulaužytos, techniškai netvarkingos. Dažnai Šiaulių TI nėra šilto vandens, nėra sudarytos galimybės prausti visą kūną šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę.
3. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotas siekė nuo 6 iki 12 kv. m. Šiaulių TI administracija nesuteikė 8 valandų užimtumo. Pareiškėjas paaiškino, kad vasarą taikoma mažiau užimtumo programų, vienu metu organizuojami keli užsiėmimai, todėl turi rinktis tik vieną. Pasivaikščiojimo kiemelyje pasivaikščioti turėjo teisę tik pusantros valandos. Pasivaikščiojimo kiemeliuose grindys ištrupėjusios, iš sienų krenta plytos. Maistas į Šiaulių TI tiekiamas šaltas, neatitinkantis nustatytų normų. Įkalinimo įstaigos parduotuvėje 2018 m. lapkričio 1 d., atsižvelgus į tai, kad sausainiai nėra būtina prekė, uždraudė juos pirkti. Pareiškėjas paaiškino, kad dabar (skundo padavimo metu) sąlygos švelninamos ir leidžiama pirkti vienos rūšies sausainius pakeliuose. Dėl to pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui visą laikotarpį kameros plotas atitiko nustatytus reikalavimus, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Atsakovas pateikė į bylą nuotraukas, kurios, jo vertinimu, įrodo, jog kamerose Nr. 94, Nr. 95 ir Nr. 28 sanitarinių mazgų įėjimai atitverti durimis, o likusių kamerų – užuolaidomis, kurios yra tvarkingos, iki pat žemės. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas būnant sanitariniame mazge – neįmanomas.
6. Vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC Šiaulių departamentas) patikrinimo aktais ir į bylą pateiktomis nuotraukomis, atsakovo atstovas priėjo prie išvados, kad kameros yra tvarkingos. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nuo 2019 m. birželio 1 d. rūkantiems suimtiesiems nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore (kas atitinka imperatyvius teisės aktų reikalavimus), o nerūkantiems suimtiesiems – 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. NVSC Šiaulių departamento patikrinimo aktuose nustatyta, kad kai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra trūkumų (nubyrėjęs sienų tinkas, grindinio danga), tačiau atsakovas nurodė, jog nustatyti pažeidimai yra kosmetiniai ir nekeliantys grėsmės kalinamų asmenų saugumui, o pareiškėjo nurodomi pavojai tik teoriniai. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pažeidimai nustatyti ne visuose kiemeliuose, o pareiškėjas nedetalizuoja, kuriuose kiemeliuose galimai patyrė nepatogumus.
7. Šiaulių TI duše bėga šiltas vanduo, patenkantis iš centralizuotų vandentiekio tinklų. Atsakovas karšto vandens tiekimui įtakos neturi, todėl, sutrikus centralizuotam vandens tiekimui, už tai nėra atsakingas. Pareiškėjas skundo dalies dėl karšto vandens tiekimo neindividualizuoja, nenurodo, kada dėl karšto vandens nebuvimo nebuvo nuvestas į dušą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas. Pagal 2019 m. liepos 24 d. sudarytą maitinimo paslaugos pirkimo-pardavimo sutartį pagamintą maistą atveža termosuose maisto tiekimo paslaugas teikianti įmonė viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) ,,Bruneros“. Valgiaraščius, patiekalų receptūrą ir technologinius aprašymus, atitinkančius Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Suimtųjų (nuteistųjų) valgiaraščiai yra diferencijuojami: dirbantiems vyrams, nedirbančioms moterims, nėščioms moterims, nepilnamečiams, dirbantiems vegetarams, nedirbantiems vegetarams vyrams, nedirbančioms vegetarėms moterims, veganams, dietinio maitinimo valgiaraščiai. Šiaulių TI direktorius 2019 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 1/01-225 sudarė Sutarties vykdymo kontrolės komisiją, kuri ne rečiau kaip kartą per savaitę tikrina patiekto maisto kokybę ir tai įformina aktu. Apie galimai nekokybišką maistą nedelsiant informuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o esant poreikiui – kreipiamasi tiesiogiai į tiekėją.
8. Dėl pareiškėjo nurodytų skundo argumentų, susijusių su galimybe apsipirkti, atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra ankstesniu laikotarpiu nei skundžiamas laikotarpis. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas įvardina konkrečius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštus, tačiau Šiaulių TI nėra šių raštų gavėjas, be to, pareiškėjo nurodytų raštų surašymo data yra ankstesnė nei skundžiamo laikotarpio pradžia.
9. Dėl higienos normų laikymosi, teikiant odontologo paslaugas atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2019 m. spalio 1 d. Šiaulių TI neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, tačiau yra įsteigtas naujas struktūrinis padalinys – pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pareigūnai savo veikloje vadovaujasi pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos.
10. Atsakovo atstovas apibendrino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalėjo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturinės žalos. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, jog patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
II.
11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, minimalaus ploto reikalavimo, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo ir neužtikrinto natūralaus apšvietimo teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Įvertinęs NVSC Šiaulių departamento patikrinimo aktus, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamojoje kameroje Nr. 31 nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, tačiau sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langą; iš NVSC Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad galimybė išvėdinti kamerų gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš NVSC Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, jog patikrintos kameros, kuriose buvo pareiškėjas, ir jose oro temperatūra, bendra dirbtinė apšvieta, oro santykinė drėgmė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, dėl stipraus elektrinio apšvietimo, drėgmės teismo atmesti kaip nepagrįsti. NVSC Šiaulių departamento 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-8045 (patikrinimas atliktas 2019 m. spalio 17 d.) konstatuota, kad kameroje Nr. 11 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas nepašalintas – kameroje esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų) (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 p.), todėl teismas nustatytą higienos normų pažeidimą įvertino pareiškėjo naudai.
13. Pareiškėjo argumentą, kad naktinio apšvietimo išjungti negalima, šviesa dega ištisą parą, teismas įvertino kritiškai, nes Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 14.3. papunktyje numatyta, kad kameroje turi būti įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku, o elektros jungikliai įmontuojami koridoriuje prie kameros. Toks kamerų įrengimo apšvietimas užtikrina tinkamo režimo laikymąsi ir žmonių saugumą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė Šiaulių TI 2018 m. kovo 26 d. Nr. 20/01-1859 Higienos-dezinfekcijos planą 2018-2019 m. ir Šiaulių TI 2020 m. vasario 3 d. Nr. 20-511 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planą 2020-2021 m., Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2020 m. birželio 8 d. Nr. 62-182 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos plano 2020-2021 m. papildymą. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais bylai aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nenustatė privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniais mazgais, ir nurodė, kad iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad nei vienoje kameroje įėjimai į sanitarinius mazgus nėra įrengti priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas kameros stebėjimo langelis. Įėjimai į sanitarinius mazgus yra šone (kairėje arba dešinėje) įėjimo durų atžvilgiu. Kitų argumentų, kuo pasireiškė pareiškėjo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas skunde teigė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidžia jo teisę į privatumą, tačiau teismas pažymėjo, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti mūrinėmis sienelėmis arba OSB, kurių aukštis ženkliai aukštesnis nei 1,5 m, o įėjimai atitverti durimis arba užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas aukštomis sienelėmis ir įėjimas yra atitvertas kamerose durimis (kameros Nr. 94, Nr. 95, Nr.28) ar neperšviečiamomis užuolaidomis (kameros Nr. 24, Nr. 11, Nr. 90, Nr. 100, Nr. 44, Nr.47), šiuo atveju niekas negalėjo matyti pareiškėjo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nurodė ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2020, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.).
15. Dėl naudojimosi dušu teismas nurodė, kad patikrinimo metu įvertinus prausimosi patalpų, jose esančios įrangos ir inventoriaus švarą, pažeidimų nenustatyta. Prausimosi patalpos, jose esantys įrenginiai bei daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys valomi ir dezinfekuojami pagal Šiaulių TI direktoriaus 2020 m. vasario 3 d. Nr. 20-511 patvirtintą Šiaulių TI aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos – dezinfekcijos 2020-2021 m. planą. Dezinfekcija atliekama autorizuotais biocidiniais produktais „Microbact forte“ ir „Bacillol AF“. Dezinfekcijos priemonės naudojamos pagal paskirtį ir gamintojo nurodytas instrukcijas. Kasdienius valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka Šiaulių TI sanitarinės švaryklos darbuotojai. Dušinėse įrengti sieniniai skysto muilo dozatoriai kontrolės metu buvo užpildyti. Šiaulių TI vanduo tiekiamas iš centralizuotų vandentiekio tinklų, nustatytas chloridų kiekis geriamajame vandenyje atitiko Lietuvos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455, 20.4 papunktyje nustatytą parametro ribinę vertę. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kiek kartų, kada (bent apytikriai) jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, todėl pareiškėjo argumentus dėl prausimosi duše atmetė kaip nepagrįstus. Be to, iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 60-22422 ,,Dėl R. P.“ teismas nustatė, kad pagal 2014 m. sausio 15 d. Suimtųjų ir nuteistųjų vedimo laiko sanitariniam švarinimui grafiką pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu pažymoje nurodytu laiku. Pažymoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjui, atvykus į Šiaulių TI, buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, tačiau jis 2019 m. spalio 28 d., 2019 m. lapkričio 20 d., 2020 m. sausio 3 d., 2020 m. vasario 11 d. atsisakė, tai patvirtindamas savo parašu. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, nustatė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo ir tik vieno karto maudytis į dušus nuvedimo nepagrįstos.
16. Teismas įvertino į bylą pateiktus NCSV Šiaulių departamento patikrinimo aktus ir nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose vizualiai matomų pelėsių nėra, o argumentus dėl pusantros valandos pasivaikščiojimo trukmės atmetė kaip nepagrįstus ir nemotyvuotus. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
17. Iš NVSC Šiaulių departamento patikrinimo aktų teismas nustatė, kad nebuvo nustatyta pažeidimų dėl nekokybiškos patalynės išdavimo, priešingai, konstatuota, jog minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl išduodamo minkštojo inventoriaus, patalynės kokybės, neprašė jų pakeisti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, todėl jo argumentus dėl pūvančių čiužinių atmetė kaip nepagrįstus.
18. Teismas iš į bylą pateiktų Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų nustatė, kad patiekalai negaminami, atvežami pagaminti VšĮ „Bruneros“, patiekalai atvežami pagal valgiaraščius, laikomi termosuose, patiekalų temperatūra tinkama, dalijantys maistą asmenys dėvi švarius, tinkamus drabužius, maistą dalija su vienkartinėmis pirštinėmis. Pažymėjo, kad už maitinimo paslaugos suteikimo kontrolę Šiaulių TI yra sudaryta Maitinimo paslaugų teikimo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo užtikrinimo komisija, kuriai pavesta užtikrinti tinkamą Maitinimo paslaugų teikimo pirkimo-pardavimo sutarties su VšĮ „Bruneros“ vykdymą. Nustačius pažeidimus, informuojamas paslaugos teikėjas. Teismas nurodė, kad patikrinimų metu higienos ir laikymo sąlygų atitikties esminių pažeidimų nenustatyta, todėl pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl tiekiamo šalto maisto, kuris neatitinka nustatytų normų ir kyla grėsmė jį užkrėsti nuodingomis medžiagomis dalinimo metu, atmestini kaip nepagrįsti.
19. Teismas įvertino byloje pateiktus duomenis ir pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo užimtumo atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Šiaulių TI esančioje parduotuvėje 2018 m. lapkričio 1 d. uždraudė pirkti sausainius, teismas nurodė, jog iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad sausainiai yra įtraukti į Laisvės atėmimo vietų įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų asmenų apiprekinimo tiekimą ir parduotuvė jais prekiauja. Be to, pareiškėjo nurodytas laikotarpis, kada, kaip jis teigia, buvo uždrausta nusipirkti sausainius, nepatenka į šios bylos aktualų laikotarpį. Pareiškėjas dėl draudimo nusipirkti sausainių, bylai aktualiu laikotarpiu, skundų Šiaulių TI direktoriui neteikė. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde paminėti atitinkamų institucijų patikrinimo aktai nenusiję su bylai aktualiu laikotarpiu ir pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, todėl dėl jų teismas nepasisakė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti, todėl nurodytus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kitos skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nustatytas higienos normos HN 134:2015 pažeidimas (pareiškėjas kameroje Nr. 11 buvo 3 dienas) galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.
III.
21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
22. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neišsamus, nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas. Pareiškėjas teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija).
23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl apskaičiuoto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Teigia, kad teismas nurodė, jog, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko nuo 3,33 kv. m ir daugiau, tačiau pareiškėjui liko neaišku, visgi, koks konkrečiai kameros plotas, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko vienam asmeniui. Vadovaujantis EŽTT praktika, pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad nustačius, jog vienam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m, konstatuojamas Konvencijos pažeidimas. Tuo atveju, kai kameroje vienam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, būtina įvertinti ir tokius aspektus kaip patalpų remontas ir švara, natūralus apšvietimas, ventiliacija ir šildymas, sanitarinis mazgas, veikla už kameros ribų. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog jam teko mažiau nei 4 kv. m, turėjo būti konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
24. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 106 nebuvo užtikrinta ventiliacija, natūralus apšvietimas, buvo drėgna, nuolatos (dieną ir naktį) įjungtas dirbtinis apšvietimas. Pareiškėjas vertina, kad teismas nevertino jo argumentų dėl ventiliacijos nebuvimo. Akcentuoja, kad natūralaus apšvietimo praktiškai nėra. Teismas, be kita ko, nepasisakė ir dėl apšvietimo naktį. Pareiškėjas paaiškina, kad naktį įjungtas apšvietimas yra laikytinas tyčiniu kankinimu.
25. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas atmesti pareiškėjo argumentus dėl to, jog nesikreipė su skundais į kitas institucijas, prieštarauja EŽTT sprendimams. Pareiškėjas pasirinko įstatymu nustatytą būdą ginti savo teises – kreiptis į administracinį teismą. Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas pažymi tai, kad Konvencijos 3 straipsnis garantuoja orias kalinimo sąlygas. Europos komiteto prieš kankinimą ataskaitoje CPT/INF (2015) 44 nustatyta, kad kamerose, kuriose gyvena keletas asmenų, sanitarinis mazgas turi būti visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas skunde neakcentavo, tačiau jo vertinimu, teismas vis tiek turėjo atsižvelgti į tai, kad iš sanitarinio mazgo sklinda nemalonus kvapas ir garsas.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, atmesdamas jo argumentus dėl naudojimosi dušu, vadovaujasi Europos kalėjimų taisyklių 19.3 ir 19.4 punktais, tačiau nenustatė, jog 19.4 punkte yra įtvirtintas reikalavimas leisti naudotis dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad suimtieji turi teisė naudotis elektriniu virduliu, pasišildyti vandens ir pasirūpinti savo higiena, tačiau pareiškėjas su šiais argumentais nesutinka ir teigia, kad Konvencijos 1 ir 3 straipsniai įpareigoja valstybę užtikrinti orias kalinimo sąlygas.
27. Dėl pasivaikščiojimų kiemelių pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai turi būti erdvūs ir tvarkingi. Be to, vien kiemelių dydis pažeidžia pareiškėjo teises, kurios įtvirtintos Konvencijos 3 straipsnyje. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam skiriamas maitinimas nėra tinkamas, pažeidžia žmogaus teises, įtvirtintas Konvencijos 3 straipsnyje.
28. Dėl užimtumo organizavimo pareiškėjas teigia, kad teismas nenurodė, kada pareiškėjas buvo supažindintas su tokiomis programomis. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad parduotuvėje pasirenkamų produktų asortimentas yra labai skurdus.
29. Pareiškėjui dėl atsakovo atstovo veiksmų kilo psichologiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas.
30. Atsakovo atstovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. birželio 29 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kameroje Nr. 11 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas nepašalintas – kameroje esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų) (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 p.), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. jo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pateikia konkrečius argumentus dėl kamerų ploto, sąlygų kamerose (ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės, nuolat įjungtos dirbtinės šviesos), sanitarinio mazgo, naudojimosi dušu, pasivaikščiojimo kiemelių, tiekiamo maisto, užimtumo organizavimo, galimybės apsipirkti, sveikatos sutrikimų.
34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
36. Pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
37. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.
39. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Įsakymu Nr. V-124 reglamentuota vienam asmeniui tenkanti ploto (3,6 kv. m) norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Be to, įvertinus kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo užimamą plotą (šį plotą atėmus iš bendro kameros ploto) Konvencijos 3 straipsnio kontekste, pareiškėjo teisė į minimalų 3 kv. m plotą taip pat buvo užtikrinta.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais.
41. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
42. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti mūrinėmis sienelėmis arba OSB, kurių aukštis ženkliai aukštesnis nei 1,50 m, o įėjimai atitverti durimis arba užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas aukštomis sienelėmis ir įėjimas yra atitvertas kamerose Nr. 94, 95, 28 durimis ar neperšviečiamomis užuolaidomis (kameros Nr. 24, 11, 90, 100, 44, 47), teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad niekas negalėjo matyti pareiškėjo jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei, vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad analizuojamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo.
43. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo būti sudarytos galimybės praustis duše 2 kartus per savaitę, atmestinas kaip nepagrįstas.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai turi būti erdvūs, tvarkingi. Taip pat pažymi, kad atsakovo atstovas nurodė, kad rūkantys suimtieji pasivaikščioti per dieną galėjo 1 val., o nerūkantys – 2 val., tačiau, pareiškėjo vertinimu, skirtingų sąlygų sudarymas vertintinas kaip diskriminacija.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde konkrečiai neįvardijo pasivaikščiojimo kiemelių, kuriuose buvo išvestas pasivaikščioti. Taip pat pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžių. Nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2187-662/2019). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir tinkamai įvertino aktualų teisinį reglamentavimą bei byloje esančius įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu ir šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus atmeta.
46. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad tai, jog nerūkantiems suimtiesiems taikoma paskatinimo priemonė – viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, savaime nesuponuoja rūkančių asmenų diskriminacijos. Ilgesnės nei minimali įstatymų nustatytos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore valandos suteikimas yra atsakovo atstovo teisė, kuri naudojama siekiant pozityvaus tikslo, motyvuojančio kalinamus asmenis rinktis sveikesnį gyvenimo būdą. Bet kuris suimtasis gali priimti sprendimą nerūkyti ir pasinaudoti teise į ilgesnį pasivaikščiojimo gryname ore laiką. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 33 straipsnį, nustatantį suimtiesiems skiriamas paskatinimo priemones, kaip viena iš paskatinimo priemonių už nepriekaištingą elgesį, yra pasivaikščiojimo laiko pailginimas iki trijų valandų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-719-624/2021).
47. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI parduotuvė neužtikrina produktų pasirinkimo, asortimentas yra labai skurdus. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) yra nustatytas būtiniausių reikmenų asortimentas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai įvardija, kad jam Šiaulių TI parduotuvėje asortimentas yra skurdus, tačiau byloje nėra duomenų, o pareiškėjas taip pat nenurodė, jog vykdant Taisyklių nuostatas, jam buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, nedetalizavo ir nenurodė, kada ir kokių konkrečiai produktų jis negalėjo įsigyti ar jų įsigijimas buvo ribojamas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Šiaulių TI esančioje parduotuvėje 2018 m. lapkričio 1 d. buvo uždrausta pirkti sausainius, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad sausainiai yra įtraukti į Laisvės atėmimo vietų įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų asmenų apiprekinimo tiekimą ir parduotuvė jais prekiauja, o pareiškėjo nurodytas laikotarpis, kada, buvo uždrausta nusipirkti sausainius, nepatenka į šios bylos aktualų laikotarpį. Pareiškėjas dėl draudimo nusipirkti sausainių, bylai aktualiu laikotarpiu, skundų Šiaulių TI direktoriui neteikė.
48. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl užimtumo organizavimo. Sutiktina su vertinimu, kad pareiškėjui buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis programomis, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose.
49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 21.1 punktas nustato, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir darbo pobūdį.
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta tik tai, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.). Europos kalėjimų taisyklės taip pat numato, kad reikalavimai maitinimui, įskaitant jo minimalų energijos ir proteinų kiekį, turėtų būti apibrėžti šalies įstatymuose (22.2. p.). Taigi šis teisės aktas nustato tik bendruosius principus, susijusius su kalinamų asmenų maitinimu, o konkrečius reikalavimus tokiam maitinimui (energijos ir maistinių medžiagų kiekį bei kt.) reglamentuoja nacionalinės teisės normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2840-629/2018).
51. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinėse mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Žin., 2002, Nr. 4-98) nustatytos fiziologinės mitybos normos atskiroms kalinamų asmenų grupėms: dirbantiems vyrams ir moterims, nedirbantiems vyrams ir moterims bei nepilnamečiams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintose Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683), skiriamų maisto produktų vidutinis kiekis vienam asmeniui taip pat diferencijuojamas pagal atskiras kalinamų asmenų grupes. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-447„Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas.
52. Pareiškėjas apeliaciniame taip pat skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl sveikatos sutrikimų, ventiliacijos, natūralaus apšvietimo, drėgmės kamerose, nuolatos įjungto dirbtinio apšvietimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos vertinimu ir plačiau nepasisako.
53. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad, kaip ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
54. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog kameroje Nr. 11 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas nepašalintas – kameroje esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų) (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktas). Taigi, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. buvo nustatytas higienos normos HN 134:2015 pažeidimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjas kameroje Nr. 11 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 28 d. iki 2019 m. spalio 30 d., t. y. 3 dienas, tačiau pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje pripažino, kad pareiškėjo R. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. Vadovaudamasi non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, teisėjų kolegija pareiškėjo padėties neblogina.
55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 11 pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktas), nesant duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai ar kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs sukelti nepatogumus pareiškėjui, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui kilo tokio masto pasekmės, kad būtų pagrindas jo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
56. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.