Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje, ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį - 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 284 straipsnį - 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 26 d. nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie neatliktos bausmės dalies pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir G. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiojo R. V. įgaliotosios atstovės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir R. V. iš G. V. priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš G. V. valstybės naudai išieškota 354,98 Eur už nukentėjusiajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Iš G. V. valstybės naudai išieškota 377,05 Eur už jam suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. V. (toliau – ir G. V.) pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 22 d., apie 22.00 val., būdamas viešoje vietoje, t. y. daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpose, įžūliu elgesiu, vartodamas necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo mažamečio R. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir kitų asmenų akivaizdoje, kas pastariesiems sukėlė pasipiktinimą, vieną kartą rankos delnu sudavė mažamečiui R. V., gim. (duomenys neskelbtini), į nosies sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam mažamečiui fizinį skausmą, be to, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.

2. Kauno apylinkės teismas, pripažindamas G. V. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnyje, nurodė, kad kaltinamojo veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam asmeniui ir viešosios tvarkos sutrikdymo požymiai, todėl jo veiksmai kvalifikuoti teisingai.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. V. ir jo gynėja advokatė Marytė Vietaitė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnyje, ir mano, kad jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat, nuteistasis G. V. nesutinka su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo G. V. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, juos teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto nusikalstamų veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad G. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

8. Tiek iš nuteistojo G. V. apeliacinio skundo turinio, tiek ir iš jo parodymų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad nuteistasis neneigia, jog įvykio metu namo bendro naudojimosi patalpose vartojo necenzūrinius žodžius, konfliktavo su mažamečiu R. V. ir konflikto metu jam rankos delnu, keldamas nukentėjusiojo smakrą į viršų, ranka perbraukė per nosį, tačiau neigia, jog nukentėjusiajam mažamečiui R. V. sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. V. kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad smūgio nesudavė, tai buvo tik gestas ranka, norint „uždaryti“ nukentėjusiojo burną – pakelti smakrą, dėl ko G. V. dviem pirštais perbraukė nukentėjusiajam iš apačios nuo smakro link nosies, taip pat, perbraukė ir per nosį. Nuteistasis G. V. taip pat patvirtino, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam galėjo suskausti nosį.

9. Nors nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nukentėjusiojo R. V. parodymų patikimumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo abejoti minėto nukentėjusiojo parodymais. Mažametis nukentėjusysis R. V., apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tarp jo ir nuteistojo G. V. prasidėjo žodinis konfliktas, kurį išprovokavo nuteistasis, kadangi jis pradėjo įžeidinėti jo mamą. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad G. V. naudojo įžeidžiančius žodžius, o nukentėjusiajam atsakius necenzūriniu žodžiu, G. V. sudavė jam vieną smūgį į nosį. Nukentėjusysis patvirtino, kad dėl tokio nuteistojo elgesio jautė fizinį skausmą, apie dvi minutes negalėjo prakvėpuoti, verkė, kraujas nebėgo (1 t., b. l. 57-59). Nukentėjusysis R. V. iš karto po įvykio apie G. V. veiksmus jo atžvilgiu nurodė ir kitiems liudytojams – mamai J. V., sesei S. V., buvusį žodinį konfliktą taip pat patvirtino ir kiti namo gyventojai R. B., G. D., D. R.. Nukentėjusysis R. V. tiek savo mamai J. V., tiek ir sesei S. V. nurodė, kad G. V. žodinio konflikto metu dešine ranka vieną kartą sudavė mažamečiui į nosies sritį, liudytojos matė, kad nukentėjusysis po įvykio į kambarį grįžo užsiėmęs nosį, vėliau nosis buvo sutinusi. Apie tai, kad nukentėjusysis buvo išgandęs, užsidengęs nosį, verkė nurodė iš karto po konflikto į įvykio vietą atėję kaimynai R. B., G. D.. Įvykio metu buvęs liudytojas L. N. taip pat parodė, kad G. V. trenkė R., o po smūgio R. susiėmė nosį.

10. Esant tokioms aplinkybėms, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrindo teigti, kad nukentėjusysis R. V. melagingai apkalba nuteistąjį, nėra, kadangi jo parodymus patvirtinta surinktų įrodymų visumą. Taip pat, nukentėjusiojo R. V. parodymus apie jo atžvilgiu panaudotą fizinį poveikį ir jaustą fizinį skausmą patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų „bodycam“ įrenginių, kuriuose užfiksuota, jog nukentėjusysis R. V. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, papasakojo, kad G. V. jį provokavo, labai negražiai vadino, jam buvo suduota į nosį, ranka parodė veiksmą (1 t., b. l. 104-105).

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, pakanka nuteistojo G. V. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusysis negalėjo jausti fizinio skausmo. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad mažametis buvo įsigandęs, verkė, susiėmė už nosies, kas neabejotinai patvirtina, kad dėl G. V. veiksmų jis patyrė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad G. V. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš mažametį nukentėjusįjį R. V. panaudojimas – sudavimas delnu į nosies sritį, padariniai – sukeltas fizinis skausmas, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai –tiesioginė tyčia – apeliantas, konflikto metu suduodamas mažamečiui į veido sritį, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, t. y. kad nukentėjusiajam gali būti sukeltas fizinis skausmas, nors šių padarinių ir nekonkretizavo.

12. Nuteistasis G. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmais buvo demonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šiuos argumentus. Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad G. V. viešoje vietoje – daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose, kuriomis naudojasi visi namo gyventojai, naudojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo mažamečio ir kitų asmenų akivaizdoje, elgėsi įžūliai, mažamečiui nukentėjusiajam sudavė į nosies sritį. Šiuos neteisėtus G. V. veiksmus išgirdo kiti daugiabučio namo aukšte buvę kaimynai, buvo sutrikdyta jų rimtis, kadangi G. V. triukšmavo, necenzūrinius žodžius išsakė nakties metu. Iš aukščiau aptarto vaizdo įrašo matyti, kad minėtas įvykis sukėlė kitų asmenų pasipiktinimą, taip pat, buvo iškviesta policija. Pats nukentėjusysis nurodė, kad po šio įvykio jautė baimę, nesaugumo jausmą, be to, jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nuteistasis G. V. nurodė, jog triukšmas laiptinėje kilo, kadangi necenzūrinius žodžius vartojo ir kiti asmenys, tačiau akivaizdu, kad tokie teisės ir moralės požiūriu nepriimtini G. V. veiksmai, kuomet mažamečio atžvilgiu yra naudojami necenzūriniai žodžiai ir fizinis smurtas, viešoje vietoje buvo pavojingi ne tik konkrečiam mažamečiui, bet ir aplinkai bei aplinkiniams. Taigi, aptartos aplinkybės, patvirtina, jog nuteistasis pasirinko nepriimtinus konflikto sprendimo būdus. Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl G. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra nepagrįstos.

Dėl neturtinės žalos

14. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. V. taip pat nesutinka su nukentėjusiajam R. V. priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad priteistas neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir yra nepagrįstai didelis.

15. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo įgaliota atstovė pateikė civilinį ieškinį dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 192-194). Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo atstovės civilinį ieškinį ir iš R. V. priteisė 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis viešoje vietoje smurtavo prieš mažametį, dėl nagrinėjamu įvykių nukentėjusysis patyrė šoką, buvo išsigandęs, kurį laiką nukentėjusiojo nosis buvo patinusi, dėl ko jis sunkiai prakvėpavo. Taip pat, apylinkės teismas įvertino nukentėjusiojo patirtus nepatogumus, nesaugumo jausmą, atsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir sprendė, kad būtent 700 Eur dydžio suma kompensuos nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

16. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

17. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl G. V. veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Neabejotina, kad mažametis R. V. įvykio metu, tiek ir po įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, sukeltus padarinius, nėra pagrindo manyti, kad tai sukėlė itin didelius išgyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes, dėl ko pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Nors nuteistasis nurodo, kad R. V. nebuvo pagrindo jo bijoti, nes po įvykio jis buvo sulaikytas, tačiau minėtos aplinkybės ir suėmimo laikas nukentėjusiajam nebuvo žinomas. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose neturtinė žala dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 150 Eur iki 1 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos dydis – 700 Eur, nėra nepamatuotai didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. balandžio 28 d. pažyma dėl garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t, b. l. 157). Pažymoje nurodyta, kad G. V. antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 118 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

19. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama į baudžiamosios bylos pobūdį (nesudėtinga), į tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta per vieną posėdį, taip pat, įvertinusi nuteistojo turtinę padėtį (šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. balandžio 20 d. gavo 248,87 Eur (2 t., b. l. 166), į tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje iš dalies tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms G. V. turtinę padėtį, įvertinus jo turimus finansinius įsipareigojimus nukentėjusiajam, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. V. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų susidariusių dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme neišieškoti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.