Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.2.4.4.1.; 1.2.5.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.4.4.

2018 m. spalio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Matuzevičienės ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. (B. D.) bei jo atstovo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu (303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

B. D. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

B. D. saugoti perduotas laikrodis paliktas B. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2016 m. balandžio 4 d., apie 10.45 val., (duomenys neskelbtini), tarp jo ir B. D. kilus konfliktui, grumtynių metu B. D. nukritus veidu ant grindų, jis, gulinčiam ant grindų B. D., ne mažiau kaip 3 kartus koja spyrė į dešinį šoną ties juosmeniu, po to, B. D. sėdinčiam ant grindų, taburetės pagrindu sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius, pataikydamas vieną kartą per galvą, vieną kartą per kairę ranką ties laikrodžiu, vieną kartą į kairės rankos dilbį, vieną kartą per dešinės rankos rodomąjį (II) pirštą, po to stovinčiam B. D. kumščiu sudavė ne mažiau kaip 2 kartus į veidą, ir tokiais savo veiksmais, ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais padarė B. D. dešinės plaštakos antro piršto naginio pirštikaulio lūžį, kraujosruvas dešinės plaštakos II piršte, kaktos kairėje pusėje, dešiniame skruoste, nubrozdinimus krūtinės dešiniame šone ir kairiame dilbyje, kas sukėlė B. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dešinės plaštakos II piršto naginio pirštakaulio lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, o būtent: 2016 m. balandžio 4 d., apie 10.45 val., (duomenys neskelbtini), po tarp jo ir B. D. kilusio konflikto ir įvykusių grumtynių, grasino sunkiai sutrikdyti B. D. sveikatą ar net nužudyti, laikydamas rankoje kirvį ir juo mojuodamas ir sakydamas „nebandyk judėti arba nudaušiu“, po to stovėdamas su kirviu rankoje prieš B. D. ir neleisdamas pastarajam išeiti iš namo, sakydamas „jeigu bėgsi, gausi iš kirvio“, taip sudarydamas B. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Telšių apylinkės teismas V. L. baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukė, o pagal BK 145 straipsnio 1 dalį V. L. išteisino.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas B. D. bei jo atstovas advokatas J. Malininas prašo: panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendį, pripažinti V. L. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje bei 145 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmes pagal minėtų straipsnių sankcijas; B. D. civilinį ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš V. L. B. D. pastarojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose apmokėti.

Skunde apeliantai nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, t. y. vienus įrodymus vertino, o kitų – ne, ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėjusiojo ir jo atstovo teigimu, V. L. su nukentėjusiuoju pradėjo konfliktuoti dėl to, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyvus. Konflikto metu V. L. dėl savo neatsargumo atsisėdo ant įkaitusios virtuvės krosnies, nusidegindamas sau sėdmenis ir nugarą, taip padarydamas sau nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl V. L. sveikatos sutrikdymo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jis nutrauktas nesant B. D. veikoje nusikaltimo sudėties. Esant tokioms aplinkybėms mano, jog nepagrįsta teismo išvada, kad V. L. po to, kai dėl savo paties neatsargumo nudegė sėdmenis ir nugarą į įkaitusią krosnelę, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teigia, kad teismas nevertino, jog V. L. už B. D. yra žymiai aukštesnis, stambesnis, jaunesnis, ir B. D. pagal savo fizinius duomenis net nesugebėtų pasiekti V. L. kaklo, o juo labiau pastarąjį smaugti ir sodinti ant krosnelės.

Apeliantai atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas J. S. paaiškino, jog pagal sužalojimo padarymo mechanizmą atmestina versija, kad B. D. pirštą galėjo susižaloti įkišęs jį į durų staktą. Ekspertas nurodė tik vieną galimą versiją – B. D. pirštas galėjo lūžti nuo smūgio taburetės viršumi į galvą tuo metu, kai pastarasis saugodamasis užsidengė galvą rankomis. Mano, kad V. L. kaltę patvirtina ir ta aplinkybė, kad įvykio metu buvo sudaužytas B. D. ant rankos buvęs laikrodis. Be to, vien tai, kad teismo medicinos ekspertas nustatė, jog B. D. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais, rodo, kad V. L. jį nepertraukiamai puolė, o ne nuo jo gynėsi. Nors V. L. teigė, kad B. D. jam trenkė 3 litrų stiklainiu į kaktą, tačiau teismo medicinos ekspertas jokių sužalojimų V. L. nenustatė, smaugimo žymių taip pat nebuvo nustatyta. Esant visumai nurodytų aplinkybių mano, kad teismas nepagrįstai nutraukė V. L. bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusiojo ir jo gynėjo teigimu, V. L. kaltę padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina ne tik B. D., bet ir liudytojų Z. M., A. K., iš dalies – ir paties V. L. parodymai, bei kiti bylos įrodymai. Teigia, jog byloje nustatyta, kad po to, kai V. L. padarė B. D. daugybinius kūno sužalojimus ir nesunkų sveikatos sutrikdymą sulaužydamas jam dešinės rankos (II) pirštą, pastarasis dar būdamas virtuvėje, mojuodamas kirviu, šaukė B. D.: „nebandyk judėti arba nudaušiu“, „jeigu bėgsi, gausi iš kirvio“. Mano, kad teismui neturėjo kilti abejonių, jog po žiauraus sumušimo B. D. turėjo pakankamą pagrindą bijoti neblaivaus V. L., nes grasinimas nužudyti ar sunkiai sužaloti buvo realus, o V. L. būtent to ir siekė.

Pasak apeliantų, liudytojai Z. M. ir A. K. teismo posėdžio metu šiek tiek sumenkino ir sušvelnino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl šie jų parodymai buvo pagarsinti. Be to, minėtus liudytojus apklausęs tyrėjas A. Gricius patvirtino, kad liudytojų parodymai surašyti teisingai ir jiems buvo perskaityti. Taigi, anot nukentėjusiojo ir jo atstovo, akivaizdu, kad teismas turėjo vadovautis minėtų liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme, tačiau to nepadarė. Taip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir nepagrįstai V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino.

Skunde apeliantai taip pat teigia, kad B. D. pareikštas civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos ir 461,69 Eur turtinės žalos atlyginimo yra įrodytas ir turi būti tenkinamas visiškai. Be to, vadovaujantis BPK 106 straipsniu, B. D. iš V. L. turi būti priteistos išlaidos, turėtos advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Atsiliepimu į nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. bei jo atstovo advokato J. Malinino apeliacinį skundą išteisintojo V. L. gynėjas advokatas G. Gricius prašo skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Atsiliepime advokatas nurodo, kad byloje nustatyta, jog B. D. 2016 m. balandžio 4 d., apie 10.45 val., į privačią gyvenamąją patalpą įsiveržė neturėdamas jokio teisėto pagrindo, tik siekdamas sukelti konfliktą. Teisme paneigta B. D. versija, jog jis pas V. L. atėjo kaip pas sodininkų bendrijos pirmininką, siekdamas išspręsti problemas, susijusias su žemės sklypu bei nugriauta tvora. Be to, nors ikiteisminis tyrimas B. D. dėl V. L. sužalojimo nutrauktas nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, tačiau nutarime nutraukti tyrimą konstatuota, jog B. D. veika kvalifikuotina pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, o dėl šios veikos, pagal tuo metu galiojusį įstatymą, buvo numatytas privataus kaltinimo procesas. Nutarime nebuvo pasisakyta dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, dėl kurios tuo metu taip pat buvo galimas tik privataus kaltinimo procesas. Taigi teigti, jog įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu paneigiami B. D. veiksmai, nėra jokio pagrindo.

Išteisintojo gynėjo vertinimu, teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog B. D. dengiantis galvą ranka nuo smūgio taburete, turėjo nukentėti ne vienas rankos pirštas, tačiau jokių kitų sužalojimų B. D. rankoje neužfiksuota. Be to, įvykio vietoje nebuvo rasta sulaužyta taburetė, kurios dalimi, kaip teigia B. D., jam buvo suduota į galvą. Kadangi byloje nustatyta, kad V. L. gynė savo teritoriją ir save patį, siekė sulaikyti įsibrovėlį, versija apie grasinimą nužudyti B. D. net neturėtų būti svarstoma. Savigynos aplinkybėmis išsakyti žodžiai negali būti vertinami kaip realus grasinimas nužudyti.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. bei jo atstovo advokato J. Malinino apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

Iš V. L. parodymų matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog 2016 m. balandžio 4 d., apie 10.27 val., jam būnant sodo name ir sėdint virtuvės kambaryje prie stalo, kartu būnant kaimynui S. G., į namo vidų nepasibeldęs įėjo sodininkų bendrijos narys B. D., kuris, pavartojęs necenzūrinius žodžius, nuo stalo paėmė stiklainį su marinuotais pomidorais, trenkė jam į galvą ir pataikė į kaktos kairę pusę. Jam (V. L.) praradus pusiausvyrą, B. D. griebė rankomis už kaklo ir pradėjo jį smaugti, smaugdamas stūmė link sienos, kur yra krosnelė, kuri tuo metu buvo karšta, ir jis sėdmenimis atsisėdo ant karštos krosnelės, ant kurios dar buvo padėti puodai su verdančiu vandeniu. Tuomet jis B. D. atstūmė nuo savęs, tačiau pastarasis puolė prie jo antrą kartą, vėl abejomis rankomis suėmė už kaklo ir pradėjo smaugti, ir jis (V. L.) antrą kartą atsisėdo ant karštos krosnelės. Pažymėjo, kad jis pats nepaslydo, ant krosnelės abu kartus atsisėdo būtent dėl to, kad B. D. jį smaugdamas stūmė. Po to, kai jis antrą kartą nusidegino sėdmenis ir nugarą, gindamasis, nuo skausmo būdamas šoko būsenoje, kumščiais sudavė tris stiprius smūgius B. D.. Nuo suduotų smūgių B. D. nugriuvo ant žemės. Atsikėlęs, B. D. nubėgo į kambarį ir norėjo užsirakinti duris, tačiau jis (V. L.) užrakinti durų neleido. Mano, kad bedaužydamas spyną, B. D. galėjo susižeisti pirštą. B. D. norėjo iššokti pro langą, tačiau jis neleido, suėmęs už striukės gobtuvo, įtempė jį atgal į virtuvę. Jis B. D. įtempė atgal į virtuvę tik dėl to, kad pastarasis nepabėgtų, kol atvyks policijos pareigūnai. B. D. norėjo išbėgti iš jo namų, tačiau jis neleido, paskambino policijai bei savo kaimynams Z. ir A., kuriuos pakvietė ateiti, pasakė, kad turi problemų su B. D.. Jis B. D. liepė niekur neiti, nejudėti, kol atvyks policija, buvo paėmęs mažą kirvuką, tačiau juo nemojavo, negrasino, nesudavė ir nesiruošė to daryti, tik laikė jį rankoje. Į pateiktus klausimus V. L. atsakė, kad taburete B. D. nebandė suduoti, jokių grasinimų neišsakė, kodėl pastarasis pradėjo konfliktą, nesuprato.

V. L. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu suvestas į akistatą su B. D. V. L. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, pažymėjo, kad gynėsi nuo į jo namus įsiveržusio ir jį pulti bei mušti pradėjusio B. D., jo užmušti negrasino, kirviu nemojavo, tik laikė jį rankoje, norėjo, kad B. D. nepabėgtų, kol atvažiuos policija. Atkreipiamas dėmesys, kad akistatos metu B. D. patvirtino, kad jis buvo nubėgęs į šalia virtuvės esantį kambarį ir stūmė skląstį, norėjo iššokti pro langą, tačiau V. L. jį sučiupo už striukės, partempė į virtuvę ir pastūmė į kampą. Į klausimą, kodėl V. L. neleido jam išeiti iš namo, B. D. atsakė, jog turbūt todėl, kad „<...> jis norėjo sulaukti policijos, kurią jis iškvietė, norėjo pasirodyti, kad jis stovi su kirviu, dėl to dar kvietė kaimynus kaip liudininkus.“ (2 t., b. l. 150–154). Savo parodymus V. L. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., b. l. 34–36).

Išteisintojo V. L. parodymus patvirtina ir liudytojų S. G., Z. M. bei A. K. parodymai bei byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Liudytojas S. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog jam būnant pas kaimyną V. L. virtuvėje, į pastarojo namą staigiai įėjo kaimynas B. D., kuris, pasakęs keletą necenzūrinių žodžių, griebė nuo stalo stiklainį su pomidorais ir trenkė V. L. į galvą. Stiklainis sudužo. Jis (S. G.) išsigandęs pabėgo (3, t., b. l. 119–120). Liudytoja Z. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad V. L. jai skambino ir prašė ateiti, sakė: „Baigiame užsimušti.“ Nuėjusi pas V. L. į namus, ji virtuvėje pamatė netvarką – stiklainis buvo numestas ant žemės, pomidorai ištaškyti, V. L. kaktos kairėje pusėje buvo didžiulis guzas. Jai atėjus, V. L. buvo virtuvėje prie stalo, o B. D. – kampe prie durų. V. L. sakė B. D. niekur neiti, kol atvažiuos policija. V. L. jai parodė nuplikytą nugarą, kuri buvo nuplikyta nuo juosmens iki pat sėdmenų, visa oda raudona, pūslėta. Nuo tokio vaizdo jai pasidarė negera, pakilo kraujo spaudimas ir ji išėjo į namus išgerti vaistų. V. L. atrodė apimtas skausmo. Būdama pas V. L. matė išmėtytus pomidorų daigus, pastarasis jai sakė, kad B. D. norėjo pabėgti pro langą (3 t., b. l. 126–128). Jai matant, V. L. negrasino B. D., tik sakė niekur neiti, laukti policijos. Patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad V. L. rankoje laikė kirvuką, tačiau juo nemojavo, laikė nuleidęs prie šono (3 t., b. l. 126–128). Iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas A. K.. Jis taip patvirtino, kad jam paskambinęs V. L. pakvietė ateiti, sakė, kad pas jį „įsiveržė banditas“. Jam atėjus pas V. L., pamatė jo kaktoje guzą, pastarasis jam parodė nugarą, kuri buvo siaubingai nudegusi, nuplikyta, paaiškino, kad B. D. jį puolė, čiupo už gerklės, vertė ant pečiaus, stiklainiu sudavė į galvą. Jis (A. K.) matė sudaužytą stiklainį su pomidorais, matė šukes, V. L. jam sakė, kad B. D. norėjo pabėgti pro kambario langą. Parodė nematęs, kad V. L. būtų sudavęs B. D.. Patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jam atėjus, V. L. laikė rankoje kirvuką, tačiau nemojavo, laikė nuleidęs jį prie šono (3 t., b. l. 128–130). Liudytojas policijos pareigūnas V. P. teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tąkart buvo gautas pranešimas, jog sodininkų bendrijos pirmininkas yra sulaikęs kažkokį jį užpuolusį asmenį. Nuvykęs į įvykio vietą matė, kad vyriškiui yra nudeginta nugara ir sėdmenys, vyriškis papasakojo, kad pas jį atėjęs kaimynas jį pastūmė ant krosnelės, po to bandė pasišalinti pro kambario langą, tačiau buvo sulaikytas (3 t., b. l. 130–131). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad V. L. namo virtuvėje ant grindų rastos stiklo šukės, marinuotos daržovės, ant žemės prie lango numesta dėžė, iš jos iškritę plastikiniai indeliai su žemėmis ir augalų daigais (2 t., b. l. 60–66; 3 t., b. l. 42–43). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. L. nugaros juosmeninės dalies ir abiejų sėdmenų terminis nudegimas I-II laipsnio, apimantis 5 procentus kūno paviršiaus, padarytas kontaktuojant su karštu skysčiu, o nubrozdinimai kairėje alkūnėje ir pilvo kairėje pusėje padaryti bukais kietais daiktais. V. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 48–49).

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Išanalizavus visumą byloje surinktų įrodymų, nėra jokio pagrindo nepritarti skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad V. L. veikė esant būtinosios ginties situacijai (teismas teisingai konstatavo, kad byla V. L. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, tačiau padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas, kad V. L. peržengė būtinosios ginties ribas). Tiek iš V. L., tiek iš liudytojo S. G. parodymų matyti, kad B. D. nekviestas, be leidimo atėjo į V. L. namus, nieko nepaaiškinęs čiupo stiklainį ir juo sudavė V. L. į galvą, po to du kartus suėmęs už kaklo smaugė ir stūmė link krosnelės ir būtent dėl šių B. D. veiksmų V. L. net du kartus atsisėdo ant karštos krosnelės ir nusidegino puoduose buvusiu karštu vandeniu nugarą bei sėdmenis. Kaip pirmiau minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad V. L. nugaros juosmeninės dalies ir abiejų sėdmenų terminis I-II laipsnio nudegimas padarytas kontaktuojant su karštu skysčiu. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti V. L. parodymais, kad jis smūgius B. D. sudavė gindamasis nuo pastarojo neteisėtų veiksmų, nuo skausmo būdamas šoko būsenoje. Atkreipiamas dėmesys, kad ir liudytoja Z. M. patvirtino, jog V. L. nugara buvo labai stipriai nuplikyta, raudona, pūslėta, vaizdas buvo toks, kad jai net pasidarė negera. Tai, kad V. L. nugara buvo labai stipriai nudegusi, nuplikyta, nurodė ir liudytojas A. K.. Taigi, nekyla abejonių, kad V. L., jausdamas didžiulį skausmą, buvo priverstas gintis nuo neteisėtų ir pavojingų B. D. veiksmų, t. y. nuo pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad gindamasis nuo neteisėtų smurtinių B. D. veiksmų V. L. peržengė būtinosios ginties ribas, nes nukentėjusysis smurtinius veiksmus panaudojo įsibrovęs į V. L. privačią valdą, V. L. veiksmai ginantis nuo B. D. veiksmų nebuvo žymiai pavojingesni. Visuma išdėstytų įrodymų neabejotinai paneigia B. D. ir jo atstovo skundo argumentą, kad V. L. pats pradėjo konfliktą ir ant įkaitusios virtuvės krosnelės atsisėdo dėl savo neatsargumo. Tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) B. D. atžvilgiu buvo nutrauktas, nereiškia, kad pastarasis neatliko neteisėtų veiksmų, juo labiau, kad iš 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad tyrimas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nutrauktas konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti šios veikos požymių, o dėl veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, V. L. pasiūlyta savo interesus ginti privataus kaltinimo tvarka (1 t. b. l. 43–48). Be to, prokuroro 2016 m. balandžio 13 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad V. L. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau kartu pažymėta, jog pagal V. L. pareiškimą atlikinėti ikiteisminį tyrimą netikslinga, nes tai yra privataus kaltinimo byla, ir V. L. pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, nes veiką galimai padaręs asmuo jam yra žinomas (2 t., b. l. 39–42).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, spręsdamas, ar V. L. veikė esant būtinosios ginties situacijai, teismas be kita ko įvertino ir V. L. fizinius duomenis. Atsakant į skundo argumentą, kad B. D. pagal savo fizinius duomenis net nesugebėtų pasiekti V. L. kaklo, juo labiau pastarojo smaugti ar sodinti ant krosnelės, atkreipiamas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog jis atliko šiuos veiksmus. Kaip visų apklausų metu nuosekliai nurodė V. L., B. D. jam pirmiausia sudavė stiklainiu į galvą ir tuomet, jam praradus pusiausvyrą, griebė rankomis už kaklo ir pradėjo jį smaugti, o smaugdamas stūmė link krosnelės.

Tai, kad teismo medicinos ekspertas V. L. galvoje sužalojimų nenustatė, taip pat nenustatė smaugimo žymių, nereiškia, kad B. D. V. L. į galvą stiklainiu nesudavė ir jo nesmaugė. Pirmiau minėtų įrodymų visuma, t. y. V. L., liudytojų S. G., Z. M., A. K. parodymai neginčijamai patvirtina, kad B. D. atliko minėtus neteisėtus veiksmus. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, specialisto išvada, jog sužalojimai B. D. padaryti ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 195), taip pat nepaneigia, kad V. L. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama nukentėjusiojo B. D. ir jo atstovo apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina V. L. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Iš V. L. parodymų matyti, kad jis nuosekliai teigė, jog B. D. negrasino, nors buvo paėmęs į ranką mažą kirvuką, tačiau juo nemojavo, nesudavė ir net nemanė to daryti, vertindamas B. D. veiksmus kaip neteisėtus, pats iškvietė policiją ir B. D. liepė niekur neiti, nejudėti, kol atvyks policijos pareigūnai. Atkreipiamas dėmesys, kad ir pats B. D., suvestas į akistatą su V. L., nurodė manantis, kad V. L. jam neleido išeiti iš namo dėl to, jog norėjo sulaukti policijos, kurią pats iškvietė. Iš liudytojų Z. M. ir A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie abu nurodė, jog V. L. pats juos pakvietė, pasakydamas, kad turi problemų su B. D., nes pastarasis įsibrovė į jo namus, taip pat nurodė, kad V. L. negrasino B. D., tik liepė niekur neiti, laukti policijos, nors laikė rankoje kirvuką, tačiau juo nemojavo, laikė jį nuleidęs prie šono. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nelogiška būtų manyti, jog asmuo, pats iškvietęs policijos pareigūnus ir pakvietęs kaimynus, ketins sužaloti ar nužudyti kitą asmenį. Įvertinus visumą byloje surinktų duomenų nekyla abejonių, kad V. L. negrasino nužudyti B. D. ar jį sunkiai sužaloti ir pastarasis neturėjo realaus pagrindo bijoti V. L..

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. L. baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukė vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, o pagal BK 145 straipsnio 1 dalį jį išteisino BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo B. D. bei jo atstovo advokato J. M. apeliacinį skundą ir priimti V. L. apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas nuosprendis, klausimai reglamentuojami BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas V. L. išteisino tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, teismas nukentėjusiojo B. D. (3 t., b. l. 60–61, 133; 4 t., b. l. 1) ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos (1 t., b. l. 176–177) civilinius ieškinius turėjo ne atmesti, o juos palikti nenagrinėtus. Dėl to apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

Kadangi pirmosios instancijos teismas V. L. nepripažino kaltu, priešingai, jį išteisino, teismas pagrįstai nepriteisė nukentėjusiajam jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms, suteiktoms bylą nagrinėjant apylinkės teisme, apmokėti. Esant paminėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiojo ir jo atstovo prašymo priteisti nukentėjusiajam jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo B. D. (B. D.) ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.