- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- P-146-17-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00600-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011 pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. prašymą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kitų išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (I t., b. l. 47-52) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. I2-114 „Dėl atleidimo iš tarnybos ir išeitinių išmokų mokėjimo“ 1.4 punktą, pripažįstant jo atleidimą iš Šiaulių teritorinės muitinės vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigų neteisėtu, grąžinant į eitas pareigas; 2) priteisti iš Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant 136,94 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną; 3) nepatenkintus pirmojo reikalavimo, perkelti jo atleidimo terminą į 2010 m. liepos 31 d. (tėvystės atostogų terminui), priteisiant vidutinį darbo užmokestį – 2 206,38 Lt; 4) įpareigoti atsakovą sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3,36 Lt ir taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą neatsiskaitymo laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. imtinai, skaičiuojant po 136,94 Lt už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas paaiškino, kad pradėjo dirbti Šiaulių teritorinėje muitinėje nuo 2003 m. birželio 16 d. Nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo Šiaulių teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigose. 2010 m. vasario 22 d. Šiaulių teritorinė muitinė, remdamasi Muitinės departamento 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1B-606 „Dėl Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo“, įteikė pareiškėjui informacinį pranešimą apie tai, kad 2010 m. birželio 30 d. su juo bus nutraukti tarnybos santykiai, nes panaikinama jo pareigybė, o Klaipėdos teritorinė muitinė siūlys jam užimti kitas to paties lygio ir kategorijos, o tokių nesant, – žemesnės kategorijos pareigas. Pabrėžė, kad informacinio pranešimo įteikimo metu dar nebuvo suformuotas pareigybių sąrašas, todėl nebuvo jokio faktinio pagrindo įspėjimui. Manė, jog Muitinės departamento įsakymas, kuriuo reorganizuota Šiaulių teritorinės muitinės struktūra, galėjo tapti tik prielaida inicijuoti institucinius pertvarkymus, bet ne pareigybių panaikinimą, nes minėtas įsakymas įsigaliojo tik 2010 m. kovo 1 d. Pareiškėjas paaiškino, jog įspėjimo laikotarpiu jam gimė sūnus, todėl jam buvo suteikta 31 kalendorinė diena tėvystės atostogų iki 2010 m. birželio 18 d. įskaitytinai. Klaipėdos teritorinė muitinė 2010 m. birželio 18 d. pateikė pareiškėjui pasiūlymą dėl Ūkio ir aprūpinimo skyriaus ūkio reikalų vyriausiojo specialisto (Šiauliuose) pareigų. Pareiškėjo nuomone, minėtas siūlymas buvo pateiktas formaliai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus, nes pateikiant pasiūlymą, jau buvo gautas kito darbuotojo sutikimas eiti minėtas pareigas. Kitų siūlymų atlikti pareigas toje pačioje vietovėje teikta nebuvo. Atsakovo 2010 m. gegužės 26 d. pranešimu, kuris įteiktas pareiškėjui 2010 m. birželio 18 d., buvo pasiūlyta nuo liepos 1 d. užimti 4 pareigybes, nustatant darbo vietą Klaipėdoje, o turint sveikatos būklės tinkamumo II ir III sąvado skilties specializuotos medicininės ekspertizės pažymą, – 4 pareigybes Klaipėdoje, 2 – Panemunėje, 1 – Nidoje. Nurodė, kad pagal Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) išvadą, gautą 2010 m. liepos 2 d., jis realiai galėjo pretenduoti tik į 4 pareigybes, iš kurių daugelis jau buvo užimtos. Šiaulių teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. I2-114 pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų. Pažymėjo, kad pareigybės Šiaulių I kategorijos krovinių poste buvo patvirtintos Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. RŽ22‑268. Patvirtinus šį sąrašą, paaiškėjo, kad jo pareigybė nėra panaikinta ir išliko po Šiaulių teritorinės muitinės prijungimo prie Klaipėdos teritorinės muitinės. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju nebuvo jokio teisėto įspėjimo pagrindo, numatyto Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Tarnybos muitinėje statutas, Statutas) 54 straipsnio 7 dalyje, todėl pats įspėjimas dėl naikinamos pareigybės buvo tariamas, o ne realus, ir laikytinas neteisėtu. Atkreipė dėmesį į tai, kad jam įspėjimą įteikė ir įsakymą dėl atleidimo priėmė Šiaulių teritorinė muitinė, kurios nuo 2010 m. liepos 1 d. neliko juridinių asmenų registre, o darbo pasiūlymus teikė Klaipėdos teritorinė muitinė, kuri tokius įgaliojimus įgijo tik 2010 m. liepos 1 d. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo įspėtas pažeidžiant 2009 m. balandžio 15 d. kolektyvinės sutarties Nr. U1-32/P8 19 punkto nuostatas, kadangi įspėjimas įteiktas nustatyta tvarka neįvykus konsultacijoms su profesine sąjunga (pareiškėjas įspėtas 2010 m. vasario 22 d., o konsultacijos su darbuotojų atstovais įvyko tik 2010 m. balandžio 22 d.). Pareiškėjo manymu, tik 2010 m. gegužės 20 d. suformavus pareigybių sąrašą, galėjo būti pradėtas reorganizavimo procesas, turėjo vykti konsultacijos su darbuotojų atstovais ir ne anksčiau kaip po 1 mėnesio turėjo būti teikiami įspėjimai. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju DK 129 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma su Statuto 54 straipsnio 11 dalimi, užtikrinant didesnę socialinę apsaugą, kadangi pareiškėjo šeimoje auga du vaikai iki 3 metų, todėl darbo teisiniai santykiai galėjo būti nutraukti tik ypatingu atveju. Be to, įspėjimo laikotarpiu pareiškėjui gimė sūnus, tačiau įspėjimo laikotarpis dėl to pratęstas nebuvo, taip pat nebuvo išmokėta kompensacinė išmoka, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad darbdavys atleidimo iš tarnybos dieną, t. y. 2010 m. birželio 30 d., nesumokėjo viso pareiškėjo tarnybinio atlyginimo, darbo užmokestis už gegužės mėnesį jam buvo sumokėtas 12 kalendorinių dienų vėliau nei numatyta kolektyvinėje sutartyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 67-74) paaiškino, kad po muitinių reorganizacijos Šiaulių teritorinėje muitinėje liko anksčiau įsteigti visi 5 Šiaulių teritorinės muitinės postai, o iš buvusių 13 administracinių skyrių įsteigti 5 poskyriai, naujoje struktūroje nenumatytas Teisės skyrius ar poskyris Šiauliuose, kuriame iki atleidimo dirbo pareiškėjas. Pažymėjo, kad darbdavys pagrįstai ir teisėtai įspėjo pareiškėją dėl pareigybės panaikinimo ir įstaigos reorganizavimo prijungimo būdu prie kitos muitinės, o Klaipėdos teritorinė muitinė, kaip teisių perėmėja, siūlė užimti kitas laisvas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigas. Šiaulių teritorinė muitinė, kurios juridinis statusas galiojo iki 2010 m. liepos 1 d., įspėjo visus pareigūnus ir darbuotojus apie struktūrinius pokyčius, o Klaipėdos teritorinė muitinė, kaip jos teisių perėmėja, siūlė naujai įsteigtas ir laisvas pareigybes Klaipėdos teritorinėje muitinėje nuo 2010 m. liepos 1 d. Akcentavo, kad pareigybių skaičiaus mažėjimas buvo realus, nes reorganizavimo metu sumažėjo 48 pareigybės. Klaipėdos ir Šiaulių teritorinių muitinių 2010 m. kovo 10 d. įsakymo „Dėl darbo grupių ir komisijų sudarymo“ 1.1 punktu buvo sudaryta darbo grupė, kuri vykdė pareigūnų ir darbuotojų atrankos procesą, priimdama protokolinius sprendimus. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybos muitinėje statutas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kokie pareigūnai turi pirmenybės teisę būti palikti tarnyboje panaikinus jų pareigybę, todėl šis klausimas buvo sprendžiamas vadovaujantis Darbo kodekso normomis. Pagrindinis darbo grupės kriterijus sprendžiant, kam turi būti siūlomos pareigos Klaipėdos teritorinėje muitinėje, buvo DK 135 straipsnyje numatyti kriterijai. Darbo grupė protokoliniu sprendimu dėl aukštesnės profesinės kvalifikacijos, nepriekaištingos reputacijos, labai geros charakteristikos ir 10 metų tarnybos stažo muitinėje nutarė Klaipėdos teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto (Šiauliuose) pareigas siūlyti užimti V. P.. Pabrėžė, jog darbo grupė įvertino tai, kad pareiškėjas turi pragyvenimo šaltinį, nes jam suteikta teisė dirbti kitą darbą, jam nėra suteikta kvalifikacinė klasė, jis nebuvo vertintas labai gerai, neskatintas padėkomis, taip pat neišreiškė valios pasitikrinti sveikatos CMEK, sudarant galimybę pretenduoti į poste esančias laisvas pareigas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo elgesys įspėjimo laikotarpiu rodė jo nesidomėjimą, atsiribojimą, abejingumą ir nenorą tęsti tarnybą Klaipėdos teritorinėje muitinėje po 2010 m. liepos 1 d. Pareiškėjui 2010 m. gegužės 26 d. informaciniu pranešimu siūlytos kitos laisvos pareigos. Be to, Muitinės departamentas 2010 m. birželio 2 d. raštu informavo apie visoje muitinės sistemoje esančias laisvas pareigybes ir suteikė teisę kiekvienam pareigūnui ar darbuotojui laisva valia jas pasirinkti. Laisvos pareigybės buvo viešai paskelbtos muitinės interneto svetainėje. Su pranešimais dėl laisvų pareigybių pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, tačiau pats nei žodžiu, nei raštu neišreiškė savo valinio sprendimo ir nesutiko užimti siūlomų pareigų. Nurodė, kad pareiškėjui pagal teisės aktų reikalavimus buvo laiku pranešta apie jo pareigybės panaikinimą (prieš 4 mėnesius). Papildoma socialinė garantija, numatyta Statuto 54 straipsnio 7 dalyje, būti anksčiau įspėtiems apie numatomą pareigybių naikinimą, pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateko į baigtinį Statuto 55 straipsnio 4 dalyje numatytą sąrašą sąlygų, kada muitinės pareigūnas negali būti atleistas iš tarnybos, todėl jam atsisakius kitų siūlomų pareigų, jis buvo atleistas iš tarnybos muitinėje. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jam neteisėtai nepratęstas įspėjimo laikotarpis, nes jis buvo tėvystės atostogose. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas jo darbo dieną, todėl atsakovas neturėjo teisės taikyti jam DK 130 straipsnio 4 dalyje numatytų socialinių garantijų ir nukelti atleidimo dieną. Dėl pareiškėjo argumento, kad nebuvo vykdytos konsultacijos su profesine sąjunga, paaiškino, jog profesinės sąjungos narė L. D. buvo reorganizavimo komisijos narė ir aktyviai dalyvavo visuose muitinės struktūros pertvarkymo etapuose.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 120-131) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. birželio 17 d. priimtas į Šiaulių teritorinės muitinės Apeliacijų skyriaus viršininko pareigas, o į Šiaulių teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigas (A lygis, 12 kategorija) paskirtas nuo 2004 m. liepos 1 d. ir dirbo šiose pareigose iki atleidimo iš tarnybos. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1B-606 „Dėl Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo“ nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Šiaulių teritorinę muitinę jungimo būdu, prijungiant ją prie Klaipėdos teritorinės muitinės, kuriai pereina visos Šiaulių teritorinės muitinės teisės ir pareigos. Minėtu įsakymu patvirtintas ir Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo projektas (toliau – ir Projektas). Teismas pažymėjo, kad įsakymo teisėtumą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-616-437/2010 pasisakė, jog įsakymas neprieštarauja norminių aktų reikalavimams. Projekto 5 punkte nustatytas Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo tikslas – optimizuoti Lietuvos Respublikos muitinės struktūrą, siekiant didinti jos veiklos efektyvumą, tobulinti viešąjį administravimą bei mažinti valdymo išlaidas – efektyviau naudoti būtiniausius, ypač žmogiškuosius ir finansinius išteklius, reikalingus muitinės uždaviniams įgyvendinti. Minėtų žmogiškųjų išteklių optimizavimui reorganizacijos procese buvo mažinamas pareigybių skaičius. Remdamasis bylos medžiaga, teismas taip pat nustatė, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. Šiaulių teritorinėje muitinėje buvo nustatytos 166 pareigybės, Klaipėdos teritorinėje – 523 pareigybės; nuo 2010 m. vasario 8 d. Klaipėdos teritorinėje muitinėje nustatytos 522 pareigybės, o nuo 2010 m. liepos 1 d. (prie Klaipėdos teritorinės muitinės prijungus Šiaulių teritorinę muitinę) Klaipėdos teritorinėje muitinėje nustatytos 640 pareigybės. Teismo vertinimu, pareigybių mažėjimo/didėjimo skaičius buvo realus, ir tai patvirtina byloje pateikti pareigybių sąrašai. Atkreipė dėmesį, kad iki Šiaulių teritorinės muitinės reorganizacijos minėtos muitinės struktūroje be kitų skyrių buvo ir Teisės skyrius su 2 pareigybėm (skyriaus viršininkas V. P. ir pareiškėjas), o po reorganizacijos nuo 2010 m. liepos 1 d. Šiaulių teritorinė muitinė buvo prijungta prie Klaipėdos teritorinės muitinės, patvirtinus naują pareigybių sąrašą. Klaipėdos teritorinės muitinės Teisės skyriaus struktūroje įsteigta nauja pareigybė: vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto (darbo vietą numatant Šiauliuose). Į minėtas pareigas priimtas dirbti buvęs Šiaulių teritorinės muitinės Teisės skyriaus viršininkas V. P., o pareiškėjas, neperkėlus jo į kitas to paties lygio ar kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigas, buvo atleistas, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Teismas pažymėjo, kad iš naujai patvirtinto vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto (Šiauliuose) pareigybės aprašymo matyti, jog ši pareigybė reikalinga kontroliuoti ir užtikrinti teisingą teisės normų taikymą muitinės veikloje pagal šiai pareigybei priskirtą darbo sritį, atstovauti muitinei ir ginti jos teisinius interesus teismuose. Pareigybės paskirtis skyrėsi nuo pareiškėjo pareigybės aprašymo paskirties (stiprinti teisėtumą muitinės veikloje, dalyvauti rengiant ir įgyvendinant priemones, skirtas kovai su kontrabanda ir muitų teisės pažeidimais, teikti teisinę pagalbą muitinės pareigūnams ir kitiems darbuotojams, atstovauti muitinės interesus teismuose). Teismas laikė, kad įsteigta nauja pareigybė neprilygsta pareiškėjo iki atleidimo eitoms pareigoms, todėl tai nereiškia, jog pareiškėjo pareigybė realiai nebuvo panaikinta. Priešingai, naujai įsteigtos pareigybės aprašyme numatyti skirtingi specialieji reikalavimai ir kitos funkcijos, būdingos po reorganizacijos likusiems padaliniams Šiaulių regione. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jo pareigybė negalėjo būti panaikinta, kadangi jo šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Pažymėjo, kad faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Statutas, todėl visais atvejais turi būti taikomos Statuto, o ne Darbo kodekso normos. Statutas reglamentuoja išsamų ir baigtinį sąlygų, kada muitinės pareigūnas negali būti atleistas iš tarnybos, sąrašą (Statuto 55 str. 4 d.). Pareiškėjas nebuvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų, todėl, teismo vertinimu, neatitiko Statuto 55 straipsnio 4 dalies sąlygų ir galėjo būti atleistas iš pareigų. Atkreipė dėmesį į tai, jog, užtikrinant Statuto 54 straipsnio 7 dalies garantijas, pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta raštu prieš 4 mėnesius (Šiaulių teritorinės muitinės 2010 m. vasario 22 d. informacinis pranešimas Nr. S1-02-980, kurį pareiškėjas pasirašė 2010 m. vasario 23 d.). Informacinio pranešimo priėmimo pagrindu nurodytas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. 1B-606, kurio 1 punktu nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Šiaulių teritorinę muitinę jungimo būdu prie Klaipėdos teritorinės muitinės (toks sprendimas įsigaliojo po 4 mėnesių nuo šio sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2010 m. kovo 1 d.). Šiaulių teritorinės muitinės teisės ir pareigos Klaipėdos teritorinei muitinei perėjo 2010 m. liepos 1 d. Iki šios datos minėto įsakymo 3.3 punktu pavesta Šiaulių teritorinės muitinės Personalo ir mokymo skyriui ir Šiaulių teritorinei muitinei užtikrinti reorganizuojamos Šiaulių teritorinės muitinės pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, įspėjimą apie numatomus tarnybos arba darbo santykių pakeitimus teisės aktų nustatyta tvarka nuo Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo pradžios. Teismas sprendė, kad reorganizavimo pradžia laikytinas įsakymo, kuriuo išreikšta valia dėl juridinio asmens pabaigos reorganizavimo būdu, priėmimo momentas, todėl informacinis pranešimas dėl pareigybės panaikinimo pareiškėjui įteiktas nepažeidžiant nustatytos tvarkos ir terminų bei esant faktiniam pareigybės panaikinimo pagrindui (reorganizacijos pradžiai). Teismo vertinimu, situacija, kuri būtų susiklosčiusi įspėjus pareigūnus po pareigybių panaikinimo, reikštų tai, jog nustatytą garantijų laikotarpį (2 ar 4 mėn.), turėtų būti mokamas darbo užmokestis, nors pačių darbinių funkcijų neliktų, o tai prieštarautų reorganizacijos tikslui. Pažymėjo, kad paties įspėjimo apie tarnybos santykių pabaigą tikslas yra užtikrinti pareigūnui teises, socialines ir kitas garantijas bei teisėtus interesus, todėl įspėjimas nereiškia nei pareigybės panaikinimo nei atleidimo iš tarnybos fakto. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui, kaip muitinės pareigūnui, kurio šeimoje auga du mažamečiai vaikai, įspėjimas apie pareigybės panaikinimą įteiktas prieš 4 mėnesius, ir tai atitinka Statuto 54 straipsnio 7 dalies nuostatas. Nors Projekto 8.1.2 punkte buvo nustatytas įspėjimų apie numatomus tarnybos arba darbo santykių pakeitimus Šiaulių teritorinės muitinės pareigūnams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, teisės aktų nustatyta tvarka įteikimas – 2010 m. kovo 1 d., tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui informacinio pranešimo įteikimas keletu dienų anksčiau nei numatyta Projekte nelaikytinas esminiu atleidimo iš tarnybos procedūros pažeidimu, kadangi toks įteikimas atitinka Statuto nuostatas. Šiaulių teritorinė muitinė, kurios juridinis statusas galiojo iki 2010 m. liepos 1 d. įspėjo visus pareigūnus ir darbuotojus apie struktūrinius pokyčius, o Klaipėdos teritorinė muitinė, kaip jos teisių perėmėja, siūlė naujai įsteigtas laisvas pareigybes Klaipėdos teritorinėje muitinėje nuo 2010 m. liepos 1 d. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Šiaulių teritorinė muitinė, neteikdama darbo pasiūlymų, pažeidė įstatymų nustatytus reikalavimus. Nustatė, kad 2010 m. kovo 10 d. Klaipėdos ir Šiaulių teritorinių muitinių viršininkų įsakymo Nr. RŽ3‑88/I1‑25 „Dėl grupių ir komisijų sudarymo“ 1.1 punktu buvo sudaryta darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė), kuri vykdė pareigūnų ir darbuotojų atrankos procesą, priimdama protokolinius nutarimus. Teismas pažymėjo, kad DK 135 straipsnis taikomas tada, kai keli darbuotojai, atitinkantys pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, pretenduoja užimti tą pačią pareigybę. Nustatė, kad pareiškėjas nepateko į asmenų, turinčių teisę būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, sąrašą pagal DK 135 straipsnį. Atsakovas, spręsdamas dėl pirmenybės likti valstybės tarnyboje, nustatė fakultatyvinius kriterijus (tokius, kurie lemia darbuotojų pirmenybės teisę likti tarnyboje tokiu atveju, kai DK 135 straipsnio požiūriu jų padėtis yra vienoda). Muitinės departamento generalinis direktorius 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1B-243 patvirtino Rekomendacijas dėl muitinės pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, atrankos tarnybai ar darbui muitinėje tęsti vykdant muitinės įstaigos reorganizaciją (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijose nustatyti pagrindiniai kriterijai, lemiantys muitinės pareigūno atranką: kvalifikacija, profesiniai įgūdžiai, reputacija, funkcijų išlikimas, tarnybos muitinėje stažas, socialinis pažeidžiamumas, tinkamumas tarnybai pagal pareigybės aprašyme numatytus specialiuosius reikalavimus, o poste ir Mobiliosios grupės poskyriuose – ir tinkama CMEK sveikatos išvada. Remdamasis Darbo grupės 2010 m. gegužės 19 d. posėdžio protokolu Nr. A3-25, teismas nustatė, kad be kitų pareigybių buvo svarstomas ir klausimas dėl Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto A12 pareigų, į kurias pretendavo du pareigūnai: pareiškėjas ir Šiaulių teritorinės muitinės Teisės skyriaus viršininkas V. P. Nuspręsta siūlyti užimti pareigas V. P. Teismas vertino, kad vien tai, jog V. P. turėjo 10 metų tarnybos muitinėje stažą, laikytina pirmenybe užimti pareigas pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovo pateiktais duomenimis taip pat nustatyta, kad V. P. drausmine tvarka nebaustas, 2007 m. jo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai ir suteikta III kvalifikacinė kategorija, jis buvo ne kartą skatintas, tuo tarpu pareiškėjas dirba muitinėje 7 metus, nė karto nebuvo vertintas labai gerai, skatintas 2004 m. ir 2007 m. vienkartinėmis piniginėmis išmokomis, turi labai geras anglų kalbos žinias, tačiau 2006 m. jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Teismas atkreipė dėmesį į naujai įsteigtos pareigybės specialųjį reikalavimą – atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Pažymėjo, kad pareiškėjas minėto reikalavimo neatitiko, o V. P. – atitiko. Teismas sprendė, kad Darbo grupės sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareigose paliktas aukštesnės kvalifikacijos pareigūnas, o pareiškėjo teisės šiuo atveju nebuvo pažeistos. Teismas padarė išvadą, kad Darbo grupė pasirinko tinkamus atrankos kriterijus (kvalifikacija, profesiniai įgūdžiai, reputacija, tarnybos muitinėje stažas, tinkamumas tarnybai pagal pareigybės aprašyme numatytus specialiuosius reikalavimus) Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigybei užimti. Pažymėjo, jog valstybės tarnyba grindžiama valstybės tarnautojų konkurencija, kurios tikslas – užtikrinti aukštą valstybės tarnautojų profesinių įgūdžių ir dalykinių savybių lygį, todėl pirmenybė likti dirbti darbuotojų skaičiaus sumažinimo atveju pagrįstai suteikta aukštesnės kvalifikacijos darbuotojui – nagrinėjamu atveju muitinės pareigūnui V. P. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjo šeimoje auga du mažamečiai vaikai, teismo vertinimu, nelaikytina pirmenybės teisę suteikiančiu faktoriumi. Pažymėjo, kad pareiškėjui 2006, 2009, 2010 metais suteikti leidimai dirbti kitą darbą – dėstyti Šiaurės Lietuvos kolegijoje. Atrankos metu jis taip pat dėstė minėtoje mokymo įstaigoje, vadinasi, turėjo kitą darbą. Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku nėra pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis iš dėstytojo veiklos, todėl teismas pareiškėjo argumentų, jog, atleidus jį iš užimtų pareigų po pareigybės panaikinimo, jo šeima liko be darbo užmokesčio, nenagrinėjo. Taip pat pažymėjo, kad Darbo grupės posėdžiuose dalyvavo ir profesinės sąjungos atstovai: 2010 m. gegužės 19 d. – atstovė L. D., J. B., V. G., 2010 m. birželio 1 d. posėdyje – J. B. ir L. D. Teismo vertinimu, profesinė sąjunga buvo gerai informuota ir dalyvavo muitinės struktūrinio pertvarkymo procese. Profesinė sąjunga neginčijo konsultacijų rengimo teisėtumo, nesikreipė į teismą dėl jos narių neteisėto atleidimo ar neteisėtos atrankos (pareiškėjas nėra profesinės sąjungos narys). Konsultacijos buvo surengtos po įteikto įspėjimo pareiškėjui, tačiau, teismo vertinimu, minėtas pažeidimas nelaikytinas esminiu, darančiu skundžiamą įsakymą neteisėta. Analizuodamas bylos medžiagą, teismas pabrėžė, kad 2010 m. gegužės 26 d. ir 2010 m. birželio 9 d. pranešimais (pareiškėjas abu pranešimus gavo 2010 m. birželio 18 d.) pareiškėjui buvo pateikti siūlymai užimti pareigas: Pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiojo inspektoriaus A11 (darbo vieta Klaipėdoje), Muitinės priežiūros uostuose skyriaus vyresniojo inspektoriaus A9 (Klaipėdoje), Muitinės procedūrų priežiūros skyriaus inspektoriaus A7 (Klaipėdoje), Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus inspektoriaus A7 (Klaipėdoje); turint tinkamumo sveikatos būklės II ir III sąvado skilties specializuotos medicininės ekspertizės pažymą: Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio vyriausiojo inspektoriaus A11 (Klaipėdoje), Mobiliosios grupės poskyrio vyresniojo inspektoriaus A9 (Klaipėdoje), posto inspektoriaus A6 (Panemunėje), posto vyresniojo inspektoriaus A8 (Panemunėje), posto vyriausiojo inspektoriaus A10 (Klaipėdoje), posto pamainos viršininko A11 (Nidoje), posto pamainos viršininko A12 (Klaipėdoje) ir Klaipėdos teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus ūkio reikalų vyriausiojo specialisto (Šiauliuose) 13 koeficiento dydžio pareiginės algos pareigas. Buvo nustatyti terminai raštiškam sutikimui dėl siūlomų pareigų pateikti: atitinkamai 5 kalendorinės dienos ir 3 kalendorinės dienos, tačiau pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu savo valios neišreiškė. Teismo nuomone, pareiškėjo teisė pasirinkti ir teikti prašymus užimti laisvas pareigybes nebuvo apribota, nors ir buvo pateikti siūlymai užimti konkrečias pareigas. Pažymėjo, jog informacija apie laisvas pareigybes buvo skelbiama viešai internetiniame tinklalapyje, todėl pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, galėjo pats pareikšti prašymą dalyvauti atrankoje į laisvas pareigas, tačiau to nepadarė. Teismas pabrėžė, jog būtent siūlymų užimti pareigas teikimas keliems asmenims ir patvirtina atsakovo tikslą į pareigas atrinkti tinkamiausią pareigūną (darbuotoją). Nurodė, jog pareiškėjas, būdamas teisininkas ir žinodamas teisės aktų reikalavimas, privalėjo elgtis apdairiai ir tinkamai išreikšti savo valią, kuri ir būtų buvusi atrankos vykdymo pagrindas. Analogiškai tik laiku pateiktu jo paties prašymu pareiškėjas galėjo būti pasiųstas į CMEK, tačiau toks pareiškėjo prašymas buvo pateiktas tik po paskutinio įspėjimo. CMEK išvada buvo pateikta praėjus nustatytam valios išraiškos terminui, todėl pareiškėjo atžvilgiu nevykdyta atranka į postuose ir muitinės mobiliosiose grupėse esančias laisvas pareigybes. Teismas nustatė, kad Ūkio ir aprūpinimo skyriaus ūkio reikalų vyriausiojo specialisto (Šiauliuose) pareigas 2010 m. birželio 11 d. sutiko eiti V. Š. Pareiškėjui pasiūlymas užimti minėtas pareigas buvo įteiktas 2010 m. birželio 18 d., jis turėjo 3 kalendorines dienas savo valinei išraiškai pareikšti, bet to nepadarė, tokiu būdu nepateko į atranką minėtai pareigybei užimti. Teismas vertino, kad toks pareiškėjo elgesys rodo nenorą tęsti tarnybą muitinėje. Pažymėjo, kad muitinė išnaudojo visas galimas priemones pareiškėjo darbo paieškai, ne tik ne kartą siūlė užimti laisvas pareigas, bet ir suteikė papildomą laisvą nuo darbo dieną darbo paieškoms. Be to, visą laiką nuo įspėjimo įteikimo pareiškėjui buvo užtikrintos socialinės ir kitos garantijos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo. Pareiškėjas į kitas pareigas nebuvo perkeltas dėl to, kad neišreiškė valios užimti siūlomas pareigas, todėl pagrįstai priimtas ginčijamas sprendimas atleisti jį iš pareigų. Teismas taip pat sprendė, kad Šiaulių teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. I2-114 1.4 punktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo straipsnyje reglamentuotus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus (pagrįstas objektyviais faktais ir teisės aktų normomis, motyvuotas), todėl laikytinas pagrįstas ir teisėtas. Pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pagrįstu, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo įsakymo 1.4 punktą ir grąžinti pareiškėją į anksčiau eitas pareigas, nes tokio reikalavimo įgyvendinimas yra negalimas (pareiškėjo pareigybė yra panaikinta), taip pat priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant 136,94 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad jo įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas taikant DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra nepagrįstas. Nustatė, kad pareiškėjui 2010 m. gegužės 19 d. Šiaulių teritorinės muitinės įsakymu Nr. A2-72 suteiktos tėvystės atostogos nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. birželio 18 d. įskaitytinai. Pažymėjo, kad ginčo atveju netaikomas Darbo kodekso reglamentavimas, kadangi speciali teisės norma – Statutas reglamentuoja įspėjimo terminus bei imperatyviai nustato atvejus, kada gali būti perkeliama atleidimo iš tarnybos data. Teismas vadovavosi Statuto 55 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas atleidimo iš tarnybos dieną (2010 m. birelio 28 d.) dirbo, nebuvo laikinai nedarbingas ir neatostogavo, todėl jo atžvilgiu neturėjo būti pratęsiamas įspėjimo laikotarpis tėvystės atostogų laikotarpiui. Dėl nurodytų motyvų teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo perkelti atleidimo dieną į 2010 m. liepos 31 d. Teismas taip pat vadovavosi Statuto 56 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad 2010 m. birželio 10 d. pareiškėjui priskaičiuotas darbo užmokestis už birželio mėnesį ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Šiaulių teritorinės muitinės 2010 m. birželio 4 d. raštas Nr. S1‑04‑2873 ir mokėjimo nurodymo kopija įrodo, kad atlyginimas už gegužės mėnesio antrą pusę darbuotojams buvo pervestas tik 2010 m. birželio 21 d. Iš pareiškėjo darbo užmokesčio kortelės matyti, kad tiek gegužės, tiek birželio mėnesį jam buvo priskaitytas darbo užmokestis su kitomis išmokomis (atsiskaitymo lapelyje aiškiai nurodytos išmokos: atlyginimas, kompensacija, stažas, pareigūno laipsnis), o už gegužės mėnesį darbo užmokestis pervestas vėliau, ne mėnesio 10 dieną, kaip yra numatyta kolektyvinės sutarties 67 punkte, bet birželio 22 d. Teismas padarė išvadą, kad darbo užmokesčio mokėjimas vėlavo ne dėl muitinės kaltės, o dėl vėlavusio Finansų ministerijos ir Muitinės departamento sąmatos patikslinimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad darbo užmokesčio kortelėje nenurodyta, jog sumokėti delspinigiai, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad darbdavys atleidimo dieną sumokėjo delspinigius, tačiau nesumokėjo darbo užmokesčio. Pabrėžė, kad pareiškėjo prašomi priteisti delspinigiai skaičiuojami tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio teisiniai santykiai nėra nutrūkę, tačiau nagrinėjamu atveju darbo teisiniai santykiai buvo nutrūkę. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.54 straipsniu, kadangi tokie reikalavimai gali būti taikomi tik prievoliniams reikalavimams, kylantiems iš civilinės teisės, o nagrinėjamu atveju atsiskaitymas su darbuotoju kyla iš darbo teisinių santykių. Byloje nenustatyta, kad su pareiškėju nebuvo visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą sumokėti jam 3,36 Lt delspinigių ir taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą neatsiskaitymo laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. imtinai, skaičiuojant po 136,94 Lt už kiekvieną atsiskaitymo delsimo dieną, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 147-153) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais: 1) teismas privalėjo ištirti, ar tikrai naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis, ar jų atsisakoma, taip pat vertinti vieną iš specialiųjų reikalavimų – teisę dirbti su slapta informacija, be to, teismas neįvertino fakto, kad atrankos metu svarstant vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigybės pasiūlymą, tai buvo atliekama Šiaulių teritorinės muitinės komisijos, nors atsakovas akcentavo, kad minėta pareigybė įsteigta ir buvo Klaipėdos teritorinės muitinės žinioje, pagaliau, teismas neįvertino ir to fakto, kad daliai pareigūnų pareigų siūlymas vyko ne tik nepatvirtinus pareigybių sąrašo, tačiau ir be pačių pareigybių aprašymų; 2) Muitinės departamento įsakymo Nr. 1B-606 priėmimas galėjo tapti tik prielaida iniciuoti institucinius pertvarkymus, bet ne pareigybės panaikinimą, kadangi minėtas įsakymas įsigaliojo tik 2010 m. kovo 1 d.; teismas ne tik neįvertino, kad pareiškėjas buvo įspėtas per anksti, t. y. nesant tam jokio juridinio pagrindo, bet ir nesant juridinio pagrindimo, ar pareigybė realiai panaikinama, ar ne; teismas taip pat neįvertino ir to, kad darbo siūlymus teikė institucija, kurios žinioje pareiškėjas nebuvo ir prie kurios Šiaulių teritorinė muitinė dar nebuvo prijungta; 3) teismas iš esmės apsiribojo dviejų pareigybių, kurios galėjo būti siūlomos pareiškėjui, siūlymo likusiame Šiaulių I kategorijos krovinių poste vertinimu, neįvertinęs bendro visų likusių ir siūlytų pareigybių nustatymo eiliškumo pagrįstumo; 4) teismas netinkamai įvertino konsultacijų svarbą su darbuotojų atstovais ir šios pareigos nevykdymo pasekmes; 5) teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes, nepadėjo pareiškėjui realizuoti jo teisę gauti išsamius duomenis apie visą reorganizacijos eigą ir faktus, iškraipė pareiškėjo poziciją, netinkamai taikė teisės aktus; 6) teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo piniginius reikalavimus dėl delspinigių priteisimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 158-163) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi (II t., b. l. 173-183) pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas yra priimtas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1770 redakcija) statutinis valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama statutinio valstybės tarnautojo pareigybė. Statutinio valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo procedūra bei garantijos, kurios yra taikomos šiuo pagrindu atleidžiamam statutiniam valstybės tarnautojui, nustatyti Statuto 54 straipsnio 7 dalyje. Statuto 54 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad muitinės pareigūnas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir muitinės pareigūnas sutinka, – į to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas; jei iki pareigybės panaikinimo muitinės pareigūnas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas; muitinės pareigūnui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo; neįgaliajam, nėščiai pareigūnei (kai muitinės įstaiga likviduojama), pareigūnui, auginančiam vaikus (vaiką) iki 14 metų, pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.
Remdamasis byloje esančiais dokumentas, teismas nustatė, kad į Šiaulių teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriais – juriskonsulto pareigas (A lygis,12 kategorija) pareiškėjas paskirtas nuo 2004 m. liepos 1 d. Šiose pareigose pareiškėjas dirbo iki atleidimo dienos. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1B-606 „Dėl Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo“ nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Šiaulių teritorinę muitinę jungimo būdu, prijungiant ją prie Klaipėdos teritorinės muitinės, kuriai pereina visos Šiaulių teritorinės muitinės teisės ir pareigos. Šio įsakymo pagrindu pradėta Šiaulių teritorinės muitinės reorganizacija. Šiaulių teritorinės muitinės reorganizacijos procese pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta ir vėliau pareiškėjas atleistas iš pareigų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų apie iki reorganizacijos buvusias Klaipėdos ir Šiaulių teritorinių muitinių pareigybes ir po reorganizacijos nustatytas Klaipėdos teritorinės muitinės pareigybes matyti, kad pareigybių mažinimas buvo realus. Iki Šiaulių teritorinės muitinės reorganizacijos šioje muitinėje be kitų skyrių buvo ir Teisės skyrius su dviem pareigybėm, o po reorganizacijos, patvirtinus naują pareigybių sąrašą, Klaipėdos teritorinės muitinės Teisės skyriaus struktūroje įsteigta nauja pareigybė – vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto (darbo vieta Šiauliuose). Iš naujai patvirtinto vyriausiojo inspektoriaus –juriskonsulto (Šiauliuose) pareigybės aprašymo matyti, kad ši pareigybė reikalinga kontroliuoti ir užtikrinti teisingą teisės normų taikymą muitinės veikloje pagal šiai pareigybei priskirtą darbo sritį, atstovauti muitinei ir ginti jos interesus teismuose. Teismas padarė išvadą, kad minėtos pareigybės paskirtis skyrėsi nuo pareiškėjo pareigybės aprašymo (stiprinti teisėtumą muitinės veikloje, dalyvauti rengiant ir įgyvendinant priemones, skirtas kovai su kontrabanda ir muitų teisės pažeidimais, teikti teisinę pagalbą muitinės pareigūnams ir kitiems darbuotojams, atstovauti muitinės interesus teismuose). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog naujai įsteigtoje pareigybėje numatyti skirtingi specialieji reikalavimai ir kitos funkcijos, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta realiai, yra pagrįsta. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko Statuto 55 straipsnio 4 dalies sąlygų (nebuvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų), todėl jis galėjo būti atleistas iš pareigų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kaip muitinės pareigūnui, auginančiam du mažamečius vaikus, įspėjimas apie pareigybės panaikinimą įteiktas prieš 4 mėnesius (Statuto 55 straipsnio 7 dalis). Teismas vertino, kad įspėjimo įteikimas keletu dienų ankščiau nei 4 mėn., nelaikytinas pažeidimu, susiaurinusiu pareiškėjui Statute numatytas garantijas. Nurodė, kad, reorganizuojant muitinės įstaigas, darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti pareigūną į kitą darbą jo sutikimu. Ši pareiga įgyvendinama informuojant pareigūną apie esamas laisvas vietas, pasiūlant kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, pareigūnui sutikus, perkeliant jį į kitą darbą. Kitos pareigos pareigūnui gali būti siūlomos individualiai, tačiau gali būti siūloma ir suteikiant informaciją apie laisvas vietas, sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą pareigūnui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjo kandidatūra į naujai įsteigtą Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigybę buvo svarstoma, tačiau pirmumą užimti šias pareigas turėjo kitas kandidatas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareigūnų ir darbuotojų atrankos procesą vykdė 2010 m. kovo 10 d. Klaipėdos ir Šiaulių teritorinių muitinių viršininkų įsakymu Nr. RŽ3-88/25 „Dėl grupių ir komisijų sudarymo“ sudaryta darbo grupė, priimdama protokolinius nutarimus, kuriuose buvo fiksuojami atrankos rezultatai. Pažymėjo, kad nei valstybės tarnybos įstatymas, nei Statutas nereglamentuoja, kas turi pirmenybės teisę būti paliktas dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tokiu atveju taikomos Darbo kodekso nuostatos (DK 135 str.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir ištyrė, ar vykdant darbuotojų atranką nebuvo pažeistas pareiškėjo atžvilgiu DK 135 straipsnis, nustatė, kad be kitų pareigybių, svarstant pirmumo teisę užimti Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigas, šios pareigos pagrįstai pasiūlytos V. P. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atrankos į šią konkrečią pareigybę. Nurodė, kad, bylos duomenimis, pareiškėjui buvo siūlomos ir kitos pareigos Klaipėdos teritorinėje muitinėje su darbo vieta Klaipėdoje, Panemunėje ir Šiauliuose, tačiau pareiškėjas jų nepasirinko, todėl pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos muitinėje.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagrįstai, taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjo atleidimo teisėtumą, pagrįstai atmetė kitus jo reikalavimus, todėl papildomai dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisakė.
V.
Pareiškėjas D. V. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliua – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais.
Prašyme dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su delspinigių ir kitų priklausančių mokėjimų priteisimu. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytos priežasties skundžiama teismo nutartis laikytina nemotyvuota (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), be to, pažeidžiami ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktai, kadangi nepriteisiant pareiškėjui pagal įstatymą priklausančių delspinigių ir kitų mokėjimų, formuojama ydinga teisminė praktika, leidžianti darbdaviui nepaisyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatų bei netaikyti darbdaviui, pavėluotai sumokėjusiam pareigūnams ar valstybės tarnautojams jiems priklausantį darbo užmokestį, jokių sankcijų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir paliko nenagrinėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodymų ir faktų vertinimo reikalavimus, nes vertino tik tas aplinkybes, kurios pareiškėjui buvo žinomos, tačiau nepadėjo jam realizuoti teisės gauti išsamius duomenis apie visą reorganizacijos eigą ir faktus, neįpareigojo atsakovo pateikti teismui visą medžiagą, kad bylą būtų galima įvertinti visapusiškai ir išsamiai, be to, teismas apsiribojo tik tų pareigų siūlymo pareiškėjui vertinimu, kurios jam buvo pateiktos, nors, pareiškėjo nuomone, teismas turėjo įvertinti, ar atsakovas pagrįstai nesudarė jam prielaidų dalyvauti ir kitų jam nesiūlytų pareigybių atrankoje pirmumo teisėmis. Todėl, pareiškėjo manymu, dar ir dėl šių priežasčių skundžiama teismo nutartis laikytina nemotyvuota.
Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjas nurodo, kad skundo argumentas dėl įspėjimo įteikimo ankščiau nei įstatymo numatyti 4 mėn. (pareiškėjui iki 2010 m. kovo 1 d. įteiktas 2010 m. vasario 22 d. informacinis pranešimas Nr. S1-02-980, kuriame nurodoma, kad jis bus atleistas iš užimamų pareigų remiantis Muitinės departamento įsakymu Nr. 1B-606, kuris įsigaliojo tik nuo 2010 m. kovo 1 d.) buvo siejamas ne su Statute įtvirtintų garantijų taikymu, bet su pačiu faktiniu įspėjimo įteikimo momento juridiniu pagrįstumu. Mano, kad tokia praktika suponuoja situaciją, kuomet darbdavys gali savo nuožiūra įspėti asmenį anksčiau nei pradedama vykdyti reorganizacija, t. y. anksčiau nei institucija tam gauna įgaliojimus. Pažymi, kad teismas neįvertino fakto, jog įspėjimas buvo įteiktas tuo metu, kai institucija (tuomet – Šiaulių teritorinė muitinė, dabar – Klaipėdos teritorinė muitinė) teisiškai neturėjo tam įgaliojimų. Pažymi, kad neįgalioto subjekto atlikti veiksmai negali būti laikomi teisėtais ir negali sukelti teisinių padarinių. Tačiau teismas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai įvertino šias aplinkybes kitu aspektu, tokiu būdu iškreipdamas šiai situacijai taikytinų materialinių normų prasmę.
Pareiškėjo manymu, aiškinant Tarnybos muitinėje statuto 54 straipsnio 7 dalies nuostatą, akivaizdu, kad ji siejama su realiu pareigybės naikinimo momentu. Nurodo, kad apie realų pareigybės panaikinimą ir tikslią reorganizuotos institucijos struktūrą, joje nustatytas pareigybes bei joms keliamus reikalavimus tapo aišku tik po Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. RZ22-268 „Dėl pareigybių sąrašo patvirtinimo“ priėmimo, kai tapo aišku, kurios pareigybės naikinamos, o kurios išlieka, ir dar vėliau, patvirtinus pareigybių aprašymus. Nepaisant šių aplinkybių, teismas nepagrįstai vertino, kad įspėjimo pateikimas iki 2010 m. kovo 1 d. nelaikytinas pažeidimu. Pareiškėjo nuomone, teismas šių aplinkybių nurodytu aspektu net nenagrinėjo. Kaip minėta, tokia teisminė praktika, pareiškėjo nuomone, yra ydinga, nes sudaro prielaidas įspėti subjektus anksčiau nei tam atsiranda realus juridinis pagrindas. Formuojant minėtą teisminę praktiką ir jos nepakeitus, sudaromos sąlygos situacijai, kuomet tarnautojas gali būti įspėtas apie būsimą tarnybos santykių nutraukimą nuo pat tarnybos santykių pradžios, vien darant prielaidas, kad institucija kuriuo nors metu gali būti reorganizuota. Pareiškėjas mano, kad tokia pozicija laikytina neatitinkančia esamo teisinio reguliavimo ir paties įspėjimo instituto prasmės bei jo taikymo tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktais, darytina išvada, jog pareiškėjas apie aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą procesui atnaujinti, t. y. kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota ir kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos nutarties teisėtumui, žinojo arba turėjo žinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos – t. y. 2011 m. balandžio 28 d. (bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, kuris dalyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. posėdyje nagrinėjant administracinę bylą pagal jo apeliacinį skundą iš esmės, buvo žinoma apie tai, jog procesinio teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas yra atidėtas 2011 metų balandžio 28 dienai, 14.00 val., tačiau pareiškėjas į teismo sprendimo paskelbimą neatvyko). Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo įteiktas paštui 2011 m. liepos 28 d. (žr. pašto spaudą ant laiško voko). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011 atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011 grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte nurodytais pagrindais.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Vertinant nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, svarbu atsižvelgti į tai, kad proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų išsamumas (neišsamumas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvai, netenkinantys prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusį asmenį, ar, jo manymu, esantys neišsamūs (nepakankamai išsamūs), ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Tačiau įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.), pateikiant sprendimo rezoliucinėje dalyje išvadas, grindžiamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje nepasisakė dėl jo reikalavimų, susijusių su delspinigių bei kitų priklausančių mokėjimų priteisimu. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas dėl delspinigių ir kitų su pagrindiniu piniginiu reikalavimu susijusių mokėjimų yra išvestinio pobūdžio reikalavimas, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje konstatavus, jog pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagrįstai, t. y. teismui iš esmės netenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo (panaikinti Šiaulių teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. I2-114 „Dėl atleidimo iš tarnybos ir išeitinių išmokų mokėjimo“ 1.4 punktą, pripažįstant pareiškėjo atleidimą iš Šiaulių teritorinės muitinės vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigų neteisėtu, grąžinant į eitas pareigas), akivaizdu, kad tokiu būdu teismas atmetė kitus, išvestinio pobūdžio pareiškėjo reikalavimus (dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir delspinigių priteisimo). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, be kita ko, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjo atleidimo teisėtumą, pagrįstai atmetė kitus jo reikalavimus. Dėl nurodytų aplinkybių negalima pripažinti, kad teisėjų kolegija, papildomai išsamiai nepasisakiusi dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su delspinigių ir kitų mokėjimų priteisimu, šioje dalyje skundžiamos 2011 m. balandžio 28 d. teismo nutarties nemotyvavo.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir paliko nenagrinėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų bei faktų vertinimu, kuris, anot pareiškėjo, buvo atliktas pažeidžiant ABTĮ reikalavimus. Dėl šio pareiškėjo argumento pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje, įvertinusi byloje esančius įrodymus, visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagrįstai. Kolegija, be kita ko, pasisakė dėl bylos faktinių aplinkybių, susijusių su Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimu ir pareigybių mažinimu, įspėjimo apie atleidimą įteikimu pareiškėjui, pareiškėjo kandidatūros svarstymu į naujai įsteigtą Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus – juriskonsulto pareigybę ir kt. Kaip minėta, įstatymas neįpareigoja pasisakyti dėl kiekvieno pareiškėjo skundo argumento, taip pat, minėta, motyvų išsamumas (neišsamumas), kuris, beje, yra grindžiamas teismo diskrecija vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), – nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą (nutartį) esant nemotyvuotą.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu nenustatyta.
Savo prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).
Iš pareiškėjo pateikto proceso atnaujinimo prašymo turinio darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, susijusiomis su įspėjimo apie atleidimą iš užimamų pareigų įteikimu pareiškėjui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, tokiu būdu siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato. Minėta įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta aukščiau nurodyta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo kolegijos atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, šiuo atveju – aplinkybių, susijusių su įspėjimo įteikimu pareiškėjui, nesudaro pagrindo procesui administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011 atnaujinti. Be to, kaip matyti, iš skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įspėjimo įteikimas keletu dienų ankščiau nei 4 mėn., nelaikytinas pažeidimu, susiaurinusiu pareiškėjui Statute numatytas garantijas.
Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 straipsnio 7 dalį. Minėtoje Statuto normoje yra numatyta, kad muitinės pareigūnas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir muitinės pareigūnas sutinka, – į to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo muitinės pareigūnas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis atleidžiamas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Muitinės pareigūnui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai muitinės pareigūnei (kai muitinės įstaiga likviduojama), pareigūnui, auginančiam vaikus (vaiką) iki 14 metų, pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.
Pareiškėjo nuomone, Statuto 54 straipsnio 7 dalis siejama su realiu pareigybės naikinimo momentu. Mano, kad apie realų pareigybės panaikinimą tapo žinoma tik po Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. RZ22-268 „Dėl pareigybių sąrašo patvirtinimo“ priėmimo ir naujų pareigybių aprašymų patvirtinimo, t. y. po to, kai pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš užimamų pareigų. Nepaisant šių aplinkybių, teismas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai vertino, kad įspėjimo pateikimas iki 2010 m. kovo 1 d. nelaikytinas pažeidimu.
Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad šiais argumentais pareiškėjas, kaip minėta, iš esmės nesutinka su pirmos ir apeliacinės instancijos teismų atliktu bylos faktinių aplinkybių (Šiaulių teritorinės muitinės reorganizavimo eigos, naujos Klaipėdos teritorinės muitinės struktūros patvirtinimo ir pan.) vertinimu ir šių teismų padaryta išvada, jog įspėjimo įteikimo pareiškėjui laikas nevertintinas kaip pažeidimas. Tačiau pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų ir akivaizdžių įrodymų, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2011 m. balandžio 28 d. nutartį, padarė esminį Statuto 54 straipsnio 7 dalies normų pažeidimą jas taikant, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011. Todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas, o administracinės bylos Nr. A63–2591/2011 procesą atnaujinti atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–2591/2011 pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. prašymą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kitų išmokų priteisimo.
Nutartis neskundžiama.