Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-245/2015

Teisėja Danguolė Urbanavičienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00016-2014-3

2015 m. kovo 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Gintarei Norkeliūnaitei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jūratei Štreimikytei, nuteistajam K. K., jo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui - E. V., nukentėjusiajam S. A., jo atstovei advokatei Sigitai Černienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono ir nukentėjusiojo S. A. atstovės advokatės Sigitos Černienės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir jam skirtos bausmės:

pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant nuteistąjį: 1) per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Priteista S. A. iš K. K. 8 000 Lt (aštuoni tūkstančiai litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Civiliniam ieškovui S. A. pripažinta teisė į ieškinį dėl turtinės žalos patenkinimo, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteista S. A. iš K. K. ir E. V. po 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) iš kiekvieno išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu E. V., dėl kurio apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 4 d., apie 02.00 val., (duomenys neskelbtini), prie V. V. individualiai įmonei priklausančios šašlykinės, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia prikibo prie S. A., kuriam be jokios priežasties smogė vieną kartą kumščiu į dešinį skruostą, sukeldamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl dešinio skruosto sumušimo, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 02.20 val., minėtos šašlykinės viduje, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia, be jokios priežasties smogė vieną kartą kumščiu S. A. į kairę veido pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairės pusės apatinio žandikaulio kampo lūžimo, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje K. K., iš chuliganiškų paskatų sudavęs kumščiu vieną smūgį S. A. į kairę veido pusę, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės pusės apatinio žandikaulio kampo lūžimo nukentėjusiojo S. A. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Nuteistojo K. K. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-09-24 nuosprendį panaikinti, atlikti papildomą įrodymų tyrimą iškviečiant ir apklausiant specialistą, surašiusį išvadą Nr. G 82/14(06); išreikalaujant rašytinius įrodymus: visą medžiagą iš Alytaus m. policijos komisariato dėl S. A. sulaikymo 2014 m. sausio 4 d., duomenis ir iškvietimo korteles iš Greitosios medicininės pagalbos stoties dėl išvykimo į Alytaus m. PK 2014 m. sausio 4 d., gauti duomenis, kuri GMP brigada vyko į iškvietimus, kurie gydytojai dirbo, esant būtinumui apklausti minėtus gydytojus teisminio nagrinėjimo metu, papildomai peržiūrėti filmuotą medžiagą, kurioje matyti, kad S. A. po K. K. suduoto smūgio toliau dalyvauja vykstančiame konflikte. Nustačius, kad dėl K. K. suduoto smūgio S. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, K. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, panaikinti. Nenustačius, kad dėl K. K. suduoto smūgio S. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, K. K. išteisinti. Pripažinus K. K. kaltu, priteistą iš K. K. 8000 litų S. A. naudai neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 1000 litų.

Nuteistojo K. K. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono ir nukentėjusiojo S. A. atstovės advokatės Sigitos Černienės apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, o nukentėjusiojo atstovė advokatė ginčija tik priteistos S. A. neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Dėl K. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl K. K. kaltės nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį ir pažeidus viešąją tvarką. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma ginamąjį išteisinti arba perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d., tačiau tam nėra teisinio pagrindo.

Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama. Be to, pagal teismų praktiką, kai nesunkaus sveikatos sutrikdymo metu pažeidžiama ir viešoji tvarka, veika kvalifikuojama kaip BK 138 straipsnyje ir BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptis.

Nagrinėjamu atveju S. A. buvo sužalotas šašlykinės, esančios (duomenys neskelbtini), viduje ir kieme. Įvykio metu šašlykinėje buvo nemažai žmonių. Kadangi vieša vieta laikytina tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos darymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė K. K. pagal BK 284 str. 1 d. Atmestinas advokato L. S. Bagdono teiginys, jog apylinkės teismas K. K. nuteisė du kartus už tą pačią veiką, t. y. chuliganiškus veiksmus. Inkriminuojant BK 284 str. 1 d. svarbu nustatyti kilusius padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, tuo tarpu inkriminuojant BK 138 str. 2 d. 8 p. reikia nustatyti visiškai skirtingus padarinius, t. y. asmens nesunkų sužalojimą ar susargdinimą, kai šios neteisėtos veikos paskatos yra chuliganiškos. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-452/2011, Nr. 2K-78/2013). Analizuojamu atveju šašlykinėje kilęs konfliktas nutraukė įstaigos darbą, liudytoja V. M., įvykio metu dirbusi šašlykinėje, parodė, jog muštynių metu buvo dingusi elektra, konfliktuojantys asmenys išvartė kelis stalus, kėdes. Taigi šašlykinės lankytojams teko skirtytis, šašlykinės savininkui padaryta materialinė žala dėl sulaužytų stalų, kėdžių, indų, šviestuvų, kito įmonės inventoriaus, todėl pagrįstai galima konstatuoti visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo faktą.

BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytų padarinių egzistavimą pagrindžia specialisto išvada Nr. G 82/14 (06), kuri liudija, jog S. A. patyrė ne mažiau du trauminius poveikius – vieną dešinio skruosto srityje, kitą kairės pusės apatinio žandikaulio kampe. Konstatuotas dešinio skruosto sumušimas ir apatinio žandikaulio kairės pusės kampo lūžimas. Šis lūžimas kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes S. A. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, o dešinio skruosto sumušimas įvertintas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 89-90). Šios išvados objektyvumas teismui nekelia abejonių, jos teiginius patvirtina ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų parodymai, todėl nuteistojo gynėjo prašymas atlikti papildomą įrodymų tyrimą iškviečiant ir apklausiant išvadą pateikusį specialistą yra perteklinis. Teismo medicinos ekspertas negali atsakyti į klausimą, kurioje vietoje – lauke ar šašlykinės viduje – buvo suduotas lemiamas smūgis, nuo kurio nukentėjusiajam lūžo žandikaulis. Ekspertas tik paaiškina, kokiu būdu galėjo būti padarytas sužalojimas, tačiau tiksliai nustatyti poveikio šaltinio negali. Analizuojamu atveju neatmesta galimybė, jog sužalojimai galėjo būti padaryti ir smūgiuojant kumščiu. Tai, jog S. A. galėjo būti sužalotas kitų asmenų, kitoje vietoje, tėra advokato skunde keliamos prielaidos, kuriomis teismas nesivadovauja. Kiti skunde nurodyti prašymai (išreikalauti rašytinius įrodymus: visą medžiagą iš Alytaus m. policijos komisariato dėl S. A. sulaikymo 2014 m. sausio 4 d., duomenis ir iškvietimo korteles iš Greitosios medicinos pagalbos stoties dėl išvykimo į Alytaus m. PK 2014 m. sausio 4 d., gauti duomenis, kuri GMP brigada vyko į iškvietimus, kurie gydytojai dirbo, apklausti minėtus gydytojus teisminio nagrinėjimo metu) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei nuteistojo K. K., nei jo advokato nebuvo pateikti, todėl naujai keliamų versijų, nesusijusių su nagrinėjama byla, analizavimas nėra tikslingas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra nemažai liudytojų, tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis šašlykinėje lankėsi ne vieni, buvo vėlus paros metas, kompanijos vartojo alkoholį, todėl natūralu, jog kai kurių liudytojų parodymai nėra visiškai analogiški, tačiau esminių prieštaravimų apygardos teismas nenustatė, bendras nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas išlieka pakankamai aiškus. Nukentėjusysis S. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad du smūgiai jam į galvos (kaklo) sritį buvo suduoti kavinės viduje. Pirmasis smūgis buvo suduotas E. V. į dešinę veido (kaklo) pusę, o iš karto po šio smūgio K. K. jam sudavė kumščiu į kairę veido pusę. Būtent šis smūgis buvo toks stiprus, jog nukentėjusysis nusisuko net į kitą pusę ir nugriuvo. Daugiau smūgių jam nebuvo suduota. Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina ir paties nuteistojo parodymai. K. K. nesigina, jog S. A. sudavė smūgį į kairę veido pusę, tačiau mano, jog žandikaulis nukentėjusiajam lūžo dar iki jo suduoto smūgio, t. y. S. A. aiškinantis santykius su kitais asmenimis lauke, prie kavinės įėjimo. Tačiau tokius teiginius paneigia liudytojų parodymų visuma. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės E. V. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog su S. A. konfliktavo išėję iš šašlykinės į lauką. Abu ginčijosi dėl prieš kelerius metus galimai netinkamai atlikto nukentėjusiojo automobilio remonto. Įvyko apsistumdymas, tačiau smūgiai vienas kitam nebuvo suduoti. Analogiški parodymai duoti ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 118-119, 122-123). S. A. pripažino, jog lauke su E. V. nesimušė, tačiau prasidėjus susistumdymui, į konfliktą įsikišus kitiems asmenims, jam kažkas iš šono sudavė smūgį į veidą. Tačiau smūgis nebuvo stiprus, jokio skausmo žandikaulio srityje jis nejautė, todėl grįžo į kavinės vidų ir atsisėdo prie savo draugų staliuko. Smūgį, kurį nukentėjusiajam būnant lauke sudavė K. K., matė liudytojas K. A.. Jis sėdėjo prie pat lango, nebuvo išgėręs ir aiškiai matė, kas vyksta lauke. Nuo suduoto smūgio S. A. ne veidu, bet nugara atsirėmė į langą. Faktą, kad po smūgio lauke nukentėjusysis nugara trenkėsi į langą patvirtino ir liudytojas M. B., jis taip pat matė ir smūgį, kurį sudavė stambus vaikinas, būdamas lauke, bei tas pats asmuo smogė kavinės viduje, t. y. K. K.. Priešingai nei teigia skunde nuteistojo gynėjas, esminių prieštaravimų tarp šių liudytojų parodymų nėra. Abu minėti asmenys atpažino K. K. kaip fizinę jėgą prieš S. A. naudojusį asmenį (t. 1, b. l. 35-37; 43-45). Tai, jog skausmu veido srityje nukentėjusysis galėjo skųstis ir grįžęs iš lauko, yra normalu, nes surinkti įrodymai liudija, kad smurtas buvo naudotas ir lauke, prie šašlykinės. Tačiau, jau minėta, smūgis nebuvo stiprus, S. A. gerai jautėsi ir grįžo pas savo draugus. Liudytojos V. M. parodymai iš esmės nėra labai reikšmingi, kadangi ji pripažino, jog konflikto lauke nematė, taip pat neįsidėmėjo ir kavinės viduje fizinę jėgą demonstravusių asmenų, nes vykdė savo tiesiogines pareigas – aptarnavo kitus šašlykinėje buvusius klientus.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog konfliktas, įvykęs prie šašlykinės įėjimo, buvo visiškai pasibaigęs. Konfliktuojančios pusės nusiramino ir grįžo pas savo kompanionus. K. K. neturėjo jokios dingsties ar preteksto vėl ateiti prie nukentėjusiojo stalelio ir jį užpulti. Tačiau nuteistasis, nepaisydamas fakto, jog kavinės viduje buvo pilna žmonių, demonstratyviai, staigiai, be jokių užuolankų trenkė S. A. į kairę veido sritį šiam net nespėjus atsigauti nuo prieš kelias sekundes E. V. suduoto smūgio į dešinę veido sritį. Filmuotoje medžiagoje, kurią papildomai peržiūrėti prašė nuteistojo advokatas, aiškiai matyti, kad smūgis iš tiesų buvo labai stiprus, nes po jo S. A. pasisuka nugara į K. K. ir griūna ant šalia stovinčios kėdės, ant kurios sėdi pašalinė, incidente nedalyvavusi mergina. S. A. spėja sugriebti už kėdės atlošo, tačiau pusiausvyros neišlaiko, suklumpa. Vėliau susistumdymas tęsiasi, kadangi su nukentėjusiuoju atvykę asmenys bando atitraukti agresyviai nusiteikusį K. K.. Pats nukentėjusysis bando atsilyginti jam smūgį sudavusiam E. V., tačiau vyksta tik stumdymasis, virsta stalai, kėdės, daugiau itin stiprių smūgių nesuduodama, niekas nenugriaunamas ant žemės. Visi šie aukščiau aptarti parodymai ir įvykių eiga rodo, jog lemiamas smūgis, nuo kurio lūžo S. A. žandikaulis, buvo suduotas K. K. dėl chuliganiškų paskatų. Jo paaiškinimas neva gynė draugą E. V. yra menkavertis ir vertinamas kritiškai. Nuteistasis privalėjo suvokti, kad yra tvirtesnio kūno sudėjimo, stambesnis nei nukentėjusysis, todėl smūgis, suduotas iš visų jėgų S. A. to nesitikint, gali sukelti sunkias pasekmes. Tai, kas vyko tarp S. A. ir E. V. apygardos teismas išsamiai neanalizuoja, kadangi šie asmenys susitaikė, skundų dėl to negauta. Todėl, kas buvo konflikto tarp S. A. ir E. V. iniciatorius, teismui nėra reikšminga. Svarbu tai, jog E. V. nekilo jokia reali grėsmė, tačiau K. K. vis tiek įsikišo į konfliktą, o vėliau konfliktinei situacijai jau pasibaigus vėl ją įplieskė savo neteisėtais, smurtiniais, chuliganiškais veiksmais, neturėdamas tam jokios objektyvios dingsties. Visa tai rodo, kad smurtas buvo naudotas norint nepatikusį asmenį, t. y. S. A. pažeminti jo draugų akivaizdoje, parodyti savo pranašumą, jėgą, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, todėl K. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. 8 p., t. y. esant šių nusikaltimų sutapčiai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl K. K. paskirto įpareigojimo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmės vykdymas K. K. atidėtas vieneriems metams, nustatant du įpareigojimus: per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nuteistojo advokato teigimu, pastarasis įpareigojimas yra perteklinis, prieštaraujantis teisingumo, protingumo principams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan.; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Todėl skunde nurodyti argumentai, jog nuteistasis negalės vasaros metu išvykti už miesto ribų išsimaudyti ar žiemos metu nuvykti į gamtą, yra niekiniai. Tai, jog K. K. nebuvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, rodo teismo pasitikėjimą nuteistuoju. Be to, bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų, taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti per minimalų įstatyme numatytą laikotarpį.

K. K. gynėjas pažymi ir tai, kad įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų trukdys nuteistojo darbinei veiklai. K. K. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir, vykdydamas įmonės veiklą, praktiškai kiekvieną dieną darbo reikalais būna išvykęs už miesto ribų. Tačiau skundo autorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad nuteistojo darbo pobūdis iš tiesų reikalauja nuolatinio važinėjimo į kitas valstybes, miestus ar gyvenvietes, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo VII skyriuje yra numatytos sąlygos, kurioms esant auklėjamojo, baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) pareigos nuteistiesiems gali būti pakeičiamos kitomis BK numatytomis auklėjamojo, baudžiamojo poveikio priemonėmis ir (ar) pareigomis. Be to, šis įpareigojimas nėra absoliučiai uždraudžiantis nuteistajam išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, tokia galimybė išvykti galima nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimu. Taigi nuteistasis privalo būti rūpestingas ir savo išvykas atsakingai planuoti iš anksto. Apygardos teismas daro išvadą, jog paskirti įpareigojimai neprieštarauja vienas kitam, yra tarpusavyje suderinti ir paskirti laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Tiek nuteistojo gynėjas, tiek nukentėjusiojo atstovė advokatė savo skunduose pažymi, jog apylinkės teismas neadekvačiai įvertino visas bylos aplinkybes ir priteisė nuteistojo gynėjo manymu per didelę, o nukentėjusiojo atstovės manymu per mažą neturtinės žalos dydį. Nukentėjusysis S. A. buvo pateikęs 20 000 Lt civilinį ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ir priteisė iš K. K. nukentėjusiajam 8000 Lt neturinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija su šiuo sprendimu sutinka, nes jis paremtas nukentėjusiajam kilusių padarinių bei nuteistojo padarytų veiksmų analize, nuo teismų praktikos nėra nukrypta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas detaliai įvardijo visas procedūras, kurias teko iškęsti nukentėjusiajam dėl sulaužyto žandikaulio, todėl plačiau patirtų fizinių kančių apygardos teismas neanalizuoja. Sutiktina su S. A. atstovės advokatės S. Černienės teiginiu, jog nukentėjusysis buvo sužalotas jautrioje ir visuotinai matomoje vietoje – veido srityje, todėl tai tik padidino dvasinius nukentėjusiojo išgyvenimus. Vis dėlto, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad dėl sudarkytos išvaizdos S. A. itin išgyveno, jį kamavo depresija, nenoras bendrauti su aplinkiniais ir pan. Gydymo procesas nors ir buvo skausmingas, tačiau pakankamai sėkmingas, žandikaulis yra sugijęs. Advokatės teigimu, nukentėjusiojo apatinė lūpa ir šiuo metu yra nejautri, tačiau teismas pats negali spręsti, ar šie jutiminiai refleksai atsistatys ateityje, o gydytojų išvadų ar prognozių nukentėjusiojo atstovė apygardos teismui nepateikė.

Advokatė S. Černienė taip pat pažymi, jog apylinkės teismas nuosprendyje nemotyvavo kaltininko turtinės padėties. Aukštesnės instancijos teismas sutinka jog, reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Apygardos teismas įvertina tai, kad K. K. yra darbingo amžiaus, turi legalų pragyvenimo šaltinį, sveikatos problemų, dėl kurių būtų sumažėjęs jo darbingumo lygis, neturi, taip pat neturi nepilnamečių vaikų ar kitų išlaikytinių. Todėl nei mažinti, nei didinti priteistą 8000 Lt sumą teisėjų kolegija nemato priežasčių. Nuteistojo gynėjo teiginys, kad tokiais atvejais paprastai nustatomas 1000-5000 Lt neturtinės žalos dydis prasilenkia su aktualia teismų praktika (pvz., Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-40-458/2015, Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-319/2014). Apylinkės teismas iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. A. užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas visapusiška bylos aplinkybių analize, teismas įrodymus vertino tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. K. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono ir nukentėjusiojo S. A. atstovės advokatės Sigitos Černienės apeliacinius skundus atmesti.