Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-96-290/2016

Teisėja Lina Antanaitienė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00511-2013-5

2016 m. gegužės 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Valentinui Jakščiui, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – R. S., jo gynėjui advokatui Osvaldui Radimonui, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. D., jos atstovei advokatei Jurgitai Mačiulskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Valentino Jakščio ir nukentėjusiosios L. D. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nutarties, kuria R. S. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nutraukta, esant BK 28 str. 1 d. numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Nukentėjusiosios L. D. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl patirtų išlaidų – A. V. Š. sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo, palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta – R. S. buvo kaltinamas nesunkiu kito asmens sveikatos sutrikdymu, tai yra tuo, kad 2013 m. lapkričio 6 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini) rajone, A. V. Š. sodybos teritorijoje, prie garažo kilusio žodinio konflikto metu, tyčia sudavė A. V. Š. kumščiu ne mažiau nei tris kartus į veidą, tuo padarydamas jam poodines kraujosruvas ir sumušimus akių vokuose, skruostuose, galvos smegenų sukrėtimą, nosies kaulų, abipusį kompleksinį žandikaulių ir skruostikaulių, akiduobių sienelių lūžimus, ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Skunde ji nurodo, kad tiek specialisto išvadoje Nr. S456/13 (10), tiek bylos nagrinėjimo metu ekspertas paaiškino, kad A. V. Š. buvo suduoti mažiausiai trys smūgiai į veido sritį, ko pasekoje jam buvo padaryti sužalojimai. Sužalojimų, kurie galėjo atsirasti A. V. Š. griūnant ir kontaktuojant su kietu paviršiumi, nenustatyta. Nukentėjusiosios teigimu, suformuotoje teismų praktikoje yra konstatuota, kad vertinant, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina išsiaiškinti, ar konkretaus įvykio metu (net ir pripažinus būtinosios ginties situaciją) užpulto asmens panaudota gynyba aiškiai neatitiko, buvo neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nors įstatymas neriboja gynybos priemonių, taip pat būtinosios ginties ribų peržengimo nesaisto su besikėsinančiajam padarytu žalos dydžiu, tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Nukentėjusiosios nuomone, pirmos instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ar kaltinamojo R. S. pasirinkta gynybos priemonė buvo proporcinga, ar buvo būtina iš karto imtis šios priemonės, ar nebuvo galima kitaip aiškintis iškilusios konfliktinės situacijos nuo tiesiogiai gresiančio A. V. Š. puolimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis R. S. nebuvo nei išsigandęs, nei pasimetęs, jo veiksmai buvo aiškiai apgalvoti. Tai yra jis įpykęs siekė iškoneveikti, o gal net pamokyti A. V. Š. atvykdamas pas jį į kiemą. Suduodamas netgi tris smūgius „kiek turėjo sveikatos“, jis akivaizdžiai nesiekė apsiginti, o siekė pamokyti A. V. Š.. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kaltinamajam R. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o A. V. Š. - nesunkus sveikatos sutrikdymas, tad akivaizdu, kad pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nesvarbu ar žala padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir paneigta teismų praktikos.

Nukentėjusioji skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismo nutartyje nebuvo vertinti liudytojo V. K. parodymai, kuriuose jis aiškiai nurodė, kad girdėjo ne A. V. Š. sakomus žodžius „ar nori dar“, nors ir paties įvykio nematė, tačiau tai patvirtina, kad R. S. ne siekė apsiginti, bet tyčiniais veiksmais siekė sutrikdyti A. V. Š. sveikatą.

BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris apima ir tokį asmens sužalojimą, dėl kurio nukentėjęs asmuo ilgai sirgo. Pagal nustatytas šios bylos aplinkybes A. V. Š. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip matyti iš medicinos specialisto išvados tiriamosios dalies duomenų, nukentėjusiojo sužalojimo požymiai nustatyti pagal pateiktus medicininius dokumentus ir įvertinus ligoninės gydymosi stacionare ligos istorijos duomenis. Be to, teisiamajame posėdyje apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas A. J. savo išvadą patvirtino. Ekspertas nurodė, kad vienas smūgis tikrai konstatuotas kairėje pusėje, vienas - dešinėje, o dar vienas į veido vidurį. Realiausiai turėjo būti suduoti ne mažiau nei trys smūgiai, nors smūgių galėjo būti ir daugiau. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas teisės medicinos duomenis tyrė nesilaikydamas BPK 20 str. nuostatų ir neišnaudojo visų tam reikalingų BPK numatytų procesinių priemonių. Pagal nustatytas faktines aplinkybes ir sveikatos sutrikdymo mastą teismas veiką turėjo kvalifikuoti taikydamas BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusioji skunde nurodė, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Nagrinėjamu atveju, pripažinus, kad kaltinamasis R. S., sumušęs seną žmogų jo paties kieme, naudojo būtinąją gintį, yra akivaizdžiai paneigti visi baudžiamosios teisės principai, leidžiama nusikalstamas veikas padariusiems asmenims daryti nusikaltimus ir likti nenubaustiems, todėl R. S. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir priteista nukentėjusiosios naudai patirta turtinė ir neturtinė žala.

Kauno apygardos teisme buvo gauti R. S. atsikirtimai į prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, kuriuose jis prašė Šakių rajono apylinkės teismo 2015-10-22 nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją, jos atstovę bei prokurorą, prašiusius jų apeliacinius skundus tenkinti, asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta - R. S. ir jo gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, įvertinusi byloje surinktus ir teismo aptartus įrodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios ir prokuroro apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis (nutartis) yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą, įvertinusi apylinkės teismo ištirtus įrodymus, apeliacinėje instancijoje atlikto įrodymų tyrimo duomenis bei įvertinusi bei patikrinusi skundžiamą nutartį apeliacinių skundų ribose, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai įvertino visus byloje surinktus duomenis, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, teismo padarytos išvados pagrįstos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl apylinkės teismo 2015-10-22 nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas, ar asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta – R. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. ar jis gynėsi nuo pavojingo, realaus, tiesiogiai gresiančio pavojaus, ar tyčia nesunkiai sutrikdė A. V. Š. sveikatą. Kaip matyti iš apeliacinių skundų, tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios skunduose nesutinkama su būtinosios ginties instituto taikymu, todėl dėl abiejų apeliacinių skundų pasisakoma bendrame kontekste.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, R. S. parodymus apie jo konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog R. S. sudavė rankomis smūgius A. V. Š. ne tyčia, siekdamas padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje R. S. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010 ir kt.).

Įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas – gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, tai padaryta tiesiogine tyčia. Kaip matyti nagrinėjamu atveju iš įvykio aplinkybių, incidentas, sukėlęs šalių sveikatos sutrikdymus, vyko A. V. Š. namo kieme. Incidentas turėjo savo priežastis, kadangi namo grįžo verkiantis ir išsigandęs kaltinamojo R. S. sūnus M. ir papasakojo, kad jį išgąsdino šunys, kurie jį vijosi ir garsiai lojo, o kažkoks senas vyras jį subarė ir liepė dingti, R. S. žinojo, kad A. V. Š. šunys laikomi palaidi, todėl jis mopedu nuvažiavo į A. V. Š. sodybą pasikalbėti. Teismas pagrįstai neabejojo R. S. parodymais, kadangi jie logiški ir įtikinantys, be to, R. S. parodymais, jis nebuvo turėjęs jokių konfliktų su A. V. Š., todėl spręsti, jog R. S. turėjo išankstinę tyčią sužaloti nukentėjusįjį A.V. Š., nėra jokio pagrindo.

Teismas iš kaltinamojo R. S., liudytojų K. P., V. K., nukentėjusiojo A. V. Š. parodymų nustatė, jog atvažiavęs prie A. V. Š. namų, R. S. mopedą paguldė pagrindinio kelio šone prie įvažiavimo į A. V. Š. kiemą, A. V. Š. tuo metu buvo garaže. Kaltinamajam R. S. einant į A. V. Š. kiemą, prieš jį atėjo pats A. V. Š. ir jie susitiko pusiaukelėje ant keliuko vedančio nuo pagrindinio kelio link garažo. Tolimesnė eiga aptarta, konstatavus, jog proceso dalyvių parodymai nesutampa. R. S. parodymais nustatyta, jog jis pakėlęs balsą sakė A. V. Š. užsidaryti šunis, kad negąsdintų vaikų, po ko A. V. Š. su rankoje laikytu geležiniu įrankiu, galimai raktu varžtams sukti, trenkė kaltinamajam R. S. į kairį smilkinį, o paskui kaltinamasis R. S. gindamasis sudavė A. V. Š. į veidą ir jis pargriuvo. Liudytojo V. K. parodymais (kurie nėra pakankamai informatyvūs) nustatyta, kad jis A. V. Š. kieme girdėjo triukšmą, tačiau pačių žmonių nematė, kadangi užstojo tujos, o kaimynui R. P. matomumas geresnis. Liudytojo R. P. parodymais nustatyta, jog R. S. nuėjus link A. V. Š., išgirdo rėkaujant ir pamatė, kaip A. V. Š. sudavė R. S. į veidą kažkokiu daiktu, spėjo, kad su raktu, tada R. S. jam smūgiavo taip pat į veidą, po smūgio A. V. Š. susmuko. Kaip matyti iš bylos duomenų, šių liudytojų parodymai vieninteliai, leidžiantys spręsti apie įvykio objektyvias aplinkybes. Kitų proceso dalyvių (R. S. nepilnamečio sūnaus), nukentėjusiosios, A. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nenuoseklūs, išvestiniai arba neinformatyvūs.

Specialisto išvadoje nustatyta Nr. G 436/13(10), kad R. S. padaryta muštinė žaizda kairiame skruoste, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, kurio pobūdžio nėra galimybės nustatyti, vienu smūgiu, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimas padarytas galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu būdu ir laiku. Specialisto išvadoje Nr. G 456/13(10), atliktoje pagal medicininius dokumentus, nurodyta, kad A. V. Š. galėjo būti suduoti trys smūgiai į veido sritį, kitų sumušimų kitose kūno vietose nebuvo konstatuota, tokie sužalojimai negalėjo atsirasti asmeniu griūnant ir kontaktuojant su kietu paviršiumi, kadangi būtų nustatyti nubrozdinimai.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Nors BK nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti, kol jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas, byloje nustatyti faktiniai duomenys leidžia spręsti, jog nukentėjusysis aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į R. S. sveikatą ir šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs bei realus. Nustatyti nukentėjusiojo A. V. Š. veiksmai R. S. atžvilgiu, t. y., kad A. V. Š. veikė puolamai, naudodamas smurtą, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais, pavojingais ir provokuojančiais veiksmais. R. S., suvokdamas, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems A. V. Š. veiksmams. A. V. Š. turėjo įrankį, kuris buvo efektyviai panaudotas kaip pavojingas, žalojantis ir pavojų kito asmens sveikatai keliantis įrankis, tuo tarpu R. S. neturėjo jokių įrankių ar priemonių, kuriuos jis galėtų naudoti, todėl jų jėgos nebuvo lygiavertės. Smūgių ranka sudavimas ginantis nuo asmens, suduodančio smūgius įrankiu (galimai metaliniu), nėra neadekvati ar neproporcinga gynybos priemonė, ji atitiko užpuolimo pobūdį ir pavojingumą. Tai, kad nukentėjusysis senyvo amžiaus, nesumažino jo keliamos grėsmės ir galimybės, suduodant smūgius įrankiu, padaryti R. S. sunkius sužalojimus, juolab, kad A. V. Š. buvo apibūdinamas, kaip agresyvus, piktas ir priekabus asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad aktyvus fizinio smurto naudojimas besiginančio kaltinamojo atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės byloje yra neginčytinai įrodytas. Todėl šiomis sąlygomis nuo pavojingo kėsinimosi besiginantis R. S. neviršijo būtinosios ginties ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą buvo realus, egzistavo objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į nuteistojo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas įvyko greitai, spontaniškai, tai R. S. turėjo teisę gintis – duoti atkirtį besikėsinančiajam, todėl sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.

Kaip matyti iš apeliantės L. D. apeliaciniame skunde išsakytos pozicijos dėl incidento metu patirto sužalojimo įtakos A. V. Š. mirčiai (A. V. Š. mirė (duomenys neskelbtini)), konstatuotina, jog specialisto Ž. M. išvadoje Nr. M 1198/13(02) nustatyta, kad A. V. Š. mirties priežastis – galvos smegenų infarktas dešinės vidurinės galvos smegenų arterijos baseine, kuris nėra trauminės kilmės, todėl su 2013-11-06 galimai patirta trauma negali būti siejamas. Savo išvadą ekspertas kategoriškai patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas ir ekspertas A. J., kuris taip pat patvirtino savo iš medicininių dokumentų rengtą specialisto išvadą Nr. G 456/13(10) bei paaiškino, jog medicininiuose dokumentuose pateiktų kompiuterinės tomografijos tyrimų yra židininių galvos smegenų tankio pakitimų, tačiau kaukolės ertmėje galvos smegenyse, po dangalais į skilvelius pakraujavimo požymių nematyti, tai reiškia trauminės kilmės požymių smegenyse nėra. Ekspertas A. J. kategoriškai konstatavo, jog pagal nagrinėjamą įvykį smegenyse, suduoti smūgiai kažkokių traumų, kurie būtų sukėlę pasekmės nėra.

Abejoti šių ekspertų išvadomis bei paaiškinimais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, priešingai nei pateikta teismo medicinos specialisto A. A. G. konsultacine išvada, kuri yra tik hipotetinio pobūdžio.

Pirmosios instancijos teismas nuosekliai išnagrinėjo kiekvieno liudytojo parodymus, lygino juos vienus su kitais, atskleidė jų prieštaravimus ir argumentuotai išdėstė, kuriuos parodymus laiko patikimais, o kuriuos vertina kritiškai. Tiek nukentėjusiojo A. V. Š., tiek asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, R. S. elgesys įvykio metu buvo detalizuotai aprašytas, todėl apygardos teismas nesikartoja ir konstatuoja, jog apylinkės teismo nutartyje bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės įvertintos tinkamai ir teismas pagrįstai pripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog R. S. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo realių ir pavojingų A. V. Š. veiksmų, ir tą teisę, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, realizavo, neperžengdamas jos ribų, t. y. jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006).

Atsižvelgiant į visą tai kas išdėstyta, Šakių rajono apylinkės teismo 2015-10-22 nutartis paliekama nepakeista, o Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios L. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Valentino Jakščio ir nukentėjusiosios L. D. apeliacinius skundus atmesti.